Vinco Mykolaičio - Putino muziejuje

Rašytojo mene, kaip muzikoje, – 

Ko negali matyti,

Jauti nežinoma gaida,

Kuri erdvėje kybo

Ir pasakoja net istoriją,

Kuria paskui pasaulis patiki.

Renkiesi kelią, kaip regėjimą,

Kartodamas savo klaidas,

Kol įsitikini, kad vienas – tavo,

Kaip širdies šviesa,

Visomis spalvomis iš spektro švyti.

Oi, kiek ieškodamas ir prarandi,

Daug nusveria likimas –

Gyvenimo svarstyklės,

Prisirenki iš tėviškės kalvelių

Jaunystės kačpėdėlių,

Atsineši kūrybos galią

Iš kvepiančių čiobrelių.

Eini ir iki amžiaus pabaigos,

Kaip nakties somnombulas,

Kol danguje randi

Savo vienintelę žvaigždelę,

Lyg žalią, baltai žydinčią,

Raudonų uogų kekę,

Putino prie kelio,

Kuri išgydo neregį...

Ave vita.