Vijoklinės rožės

Pražydo kiemuose

Pilnavidurės rožės –

Puošnūs jų žiedai,

Aštrūs dygliai,

Kaip meilės pažadai,

Taip laukiamos ir gražios,

Vadinamos meiliais vardais…

Kiekvieno stiebo – visas sodas,

Žiūri į saulę

Pavasarį ir rudenį,

Subrandina uogą

Ir žiemą puošia ją baltai...

Koks grožis!

O kam gi jai spygliai?

Lietuvos Sąjūdžiui – 30

Didžiausi įvykiai prašvinta,

Kai tam jau būna

Žmonės pasiruošę,

Kai griūva mitai

Apie šviesią ateitį,

Belieka tik ugniakurą įžiebti,

Kad sektų minios

Ir tos srovės jau nesulaiko niekas.

Laisvėja mintys,

Bet praeitis rytojų siekia,

Kažkam buvo geriau, –

Dabar sugriuvo kaimo trobos,

Jaunimas tėviškę palieka

Ir keliasi į miestą,

Dairosi toliau,

Kur tos baimės nematę,

Šautuvais negrasė,

Kad viena karvė šeimai lieka.

Matyti ateitį – palyginsiu,

Ne tik ant meškerės kabliuko

Mauti slieką,

Ar kas kada užkibs,

Parodys laikas ir kantrybė,

Siekiai.

Iš grūdo – šaknys

Gyvenimas – ne tiktai

Tavo vieno patirtis,

Pasėmei ir tėvų grūdą,

Kažkas nukrito ir iš giminės,

Ką jie įskiepijo

Į tavo medį,

Kol pražydo.

Taip auga medis –

Nuo plonos šaknies,

Kol užaugina savo grūdą.

Ilgesio motyvas

Poezijos pavasario atgarsiai

Pasiilgti negali,

Ką kas dieną gauni,

Tyro oro ir gaivos,

Savo tikro draugo,

Kada būna jis šalia,

Nejauti, nesaugai...

Jei išsiskiria laivai

Plaukdami į krantą,

Pasitinka švyturiai

Ir žuvėdros šaukia.

Nepalik manęs krante,

Kada tolyn plauksi,

Pastovėsiu berželiu,

Gluosniu galvą lenksiu,

Egle pasiversiu,

Pasiilgau taip tavęs,

Balta gulbe plauksiu…

Kuo tu atsišauksi?

Sugrįžtantys į valdžią

Turėk pinigų,

Nusipirksi laivą,

Didesnį už arklį,

Pamatysi visą pasaulį,

Vairininku būsi,

Kiti kilnos inkarus,

Apsiavę guminiais,

Merginos apstos

Išlipus į krantą,

Krapštysi smulkių,

Kad nusipirktų riestainį,

Kurio skylė daug didesnė

Už pinigo lanką,

Sėdėsi po metų

Ir valdžioje,

Prieš tave visi linkčios.

Datos ant akmens

Visi, kas žemėje,

Vandenyno dausose – dugne,

Turi savo istorijas,

Nuo kitų paslėptas,

Saugo kartų kartoms

Tradicijas,

Ir vieną nenuginčijamą tiesą –

Gyventi ir mylėti,

Kad nieko svetimo neliestumei…

Bus užrašyti ant akmens

Geri darbai ir tiesos,

O paslėpti po juo,

Po grindiniu giliai,

Tik šukės…

Mėšlas.

Kaip ošia vandenynas...

Sūnus Pranas, marti 

Marylove ir mažasis Andriukas

Australija

Siubuoja bangos,

Judinamos vėjo,

Ošia sūrus vandenynas,

Rieda per veidą...

Kas?

Mes žinome visi,

Didi vandens galybė,

O mes gi turime akis

Ir meilę begalinę

Ir dunksi motinos širdis...

Kaip?

Net vėjas to neatsakys.

Poezijos pavasaris

Lazdijų seniūnijoje. Vilnius. Poetai, muzikantai, kompozitoriai

Poezija – mūzų kalba,

Ją skaitome parašę,

Tiesiai į sielą sminga

Raidė kiekviena,

Nuo jos ištrykšta ašara...

Ji – džiaugsmas ir kančia,

Nerimas – į virsmą,

Būtis – į pasaką,

Giesmės pradžia,

Pajausta melodija,

Širdies ritmas plakantis.

Poezija – tai meilė,

Pirma ir paskutinė,

Akis atverianti.

Mokytojas

Mokytojas – tarnas

Mokiniams ir jų tėvams,

Dažnai jis būna pamirštas,

Nekviečiamas prie stalo,

Kai didžios šventės –

Kam?

Mielus vaikus pasaugo,

Dainuoja, šoka, moko,

Atiduoda savo širdį

Kiekvienam...

Išlikau mokytoja visam gyvenimui,

Dabar prisimena tik mokiniai,

Aš jiems dėkoju už didžiulę laimę,

Tiesos ieškojimą bendrai.

Suaugusiems „ vaikams’’

Mano vaikai – mokykloje,

Klasėje ir namuose,

Juodplaukiai, baltapūkiai,

O visko klausinėdavo,

Kad paspėtum atsakyti,

Reikia suktis…

Vieniems patinka piešti,

Spalvinti pieštukais,

Kitiems – papasakoti nuotykius,

Būtus ir nebūtus,

Tretiems – sukurti ir eilėraštuką,

Kas moka muzikuoti,

Pritaiko ir melodiją,

Susikuria, lyg pievoje,

Gėlių ratukas…

Ir dabar noriu jus matyti,

Netyčia dar išsprūsta:

„Na, padūkim’’…

Nuogirdos

Gali nepasakoti,

Kaip tu gyveni,

Paukščius pažįstu,

Dažnai matau,

Kaip kraunasi lizdus

Ir kelia vestuves,

Paskui vaikučiai krykštauja...

Susiporuoja iki amžiaus pabaigos,

Sueina ir išsiskiria,

Tėvai nebepažįsta ir vaikų,

Kai sudeda kiaušinius

Į kito lizdą...

Trobas surenčia padrikai,

Prilipdo prie kitų,

Ant šilko siūlo pakabina,

Kai išskrenda žiemoti,

Palieka prišnerkštą...

Tik vienas gandras

Savo trobą žino,

Vėl aukštyn krauna žabarus,

Parodo, kad sugrįžo gyvas...

Vienas ir skirtumas,

Kad pešdamiesi savo gūžtą,

Vaikus gina,

Ginklų negamina.

Nebeturi mamos

Kas veja mažą

Iš savo lizdo skristi,

Kai neužaugę būna

Jo sparnai,

Kai gali pasiklydęs nesugrįžti

Į gimtą lizdą,

Kur buvai apsaugotas,

O rūpinosi dar tėvai?

Nebuvo vargo,

Tiktai nekantri vaikystė

Ir paikas noras –

Skisti,

Gyventi atskirai...

Ateina laikas ir apsidairyti,

Kas ves į tolimas šalis,

O kelias – nežymėtas,

Tik naktimis

Klajūnės žvaigždės žybsi,

Apuokas ūkauja,

Kaip tyčia,

Oi, nesuklysk,

Namai – namo...

Laipteliai

Prie naujos trobos 

Švyti nauji laipteliai,

Po metų kelerių tamsėja,

Numindžiojami batų,

Kojų nemazgotų,

Molinų...

Kai lietus nulyja,

Nuplauna praeitį,

Pasilieka švarūs,

Lyg naujagimiai,

Suvystomi į baltą drobę,

Močiučių nuaustų…

Pirmi laipteliai ar keliolikti

Apsamanoja per metus,

Išdygsta šalia ir kleveliai,

Berželiai svyruonėliai,

Karklų spurgeliai geltonuoja…

Oi, lipu, lipu.

Lietuva

Mokausi

Kaip akiai miela,

Kai ežere vandens lelijos žydi,

Pakrantėje – valtelės,

Irklai, sudėti kryžmai,

Pakilęs vėjas

Pakedena ir pašiaušia

Putą, pakeltą, suplaktą,

Nusiiria į tolumą

Vandens narai ir gulbės,

Kiti paukščiai

Vesdamiesi vaikus iš paskos,

O šie kiekvieno garso klausosi,

Žiūrėdami, ką daro

Jų tėvai…

Taip mokomės gyventi

Ir mokomės mylėti,

Taip mokomės į dangų palydėti,

Kai leidžiasi giliai

Į dugną inkarai.

Dangaus ramybė

Žiūrėdama į dangų

Ir save matau,

Kaip saulė žaidžia,

Debesėliai susiglaudžia,

Užlieja spinduliai medžius,

Prikelia paukštį giesmei,

Patupdo gūžtoje

Ilgoms paroms budėti,

Šildyti gyvybę,

Taip savo prigimtį sužinome.

Stipri pora,

Iš meilės gimusi,

Papildo vienas kitą,

Neapleidžia, pamaitina

Ir abiejų vaikai

Pratęsia giminę...

Dangau, duok mums ramybę.

Gyvenimo esmė

Tikėjimas – didžiulė laimė,

Vienatvės atspindys,

Gamta supranta tai savaime

Ir nepaskęsta nevilty…

Vėtra nulaužia tvirtą medį

Bet iš jo sėklų ar šaknų

Pasilieka atžalos

Ir tiki amžinybe,

Metų laiku…

Gėlė pražysta,

Skleidžia kvapą,

Kad ją pajustu bitė,

Maža skruzdėlė

Ir savo giminei praneštų,

Kokia mūsų esmė…

Tikėjimas – viltis,

Kad švis rytoj saulutė,

Padangėje šviesa mirgės,

Neši savo širdies dalelę,

Ko dar vėjelis neužpūtęs,

Įžiebsi ir kitiems.

Pažeistas ego

Sunku priprasti,

Kad likai jau vienas

Senatvėje ar ligoje,

Kad tau neatneša kas dieną

Puokštės gėlių,

Nors vieno žiedo,

Ant stalo niekas nebe padeda

Duonos ir pieno,

Neapkamšo nakčiai,

Susukto saldainio

Po pagalve neberandi ryte,

Neskambina už lango

Gitara…

Sunku priprasti,

Kad nesidalina

Nei meile, nei kančia.

Kol nešienautos pievos

Kol nešienautos pievos,

Jose – gyvybė,

O po dalgiu – ražienos

Ir samanų ploteliai

Į patį viršų kyla…

Po pradalge – bitelės

Dar saugo korį, pildo,

Spiečiui nebėra laiko,

Nubrauktos dobilienos,

Šaknis per dieną šildo…

Kol nešienautos pievos,

Nuo smilgų rasa krenta,

Atsigeria bitelė,

Skruzdė dar velka šapą

Į seną skruzdėlyną,

Vaikus neša į saulę,

Kad išsirist gyvybė...

Voras muselę gaudo,

Voratinklį išskleidžia,

Prie viksvų pakabina,

Sparneliai spurda baugiai,

Užgęsta jos gyvybė…

Kol nešienautos pievos,

Gėlė visiems parodo,

Koks šis pasaulis gyvas.

Užmegzta gyvybė

Gyvybė krebžda

Vos tik užmegzta

Gėlės ar medžio žieduose,

Baltosios gulbės

Aukštame lizde,

Raibo varnėno inkile…

Paskui – tik rūpestis,

Žavus, smagus,

Kaip užauginti vaisių,

Kad būtų šis saldus,

Kad vėl čiulbėtų

Paukštis ant šakų,

Plauktų žuvis

Vandenyse,

Iš kur pakylame,

Kaip gulbės,

Vieni du.

Slėpiniai

Gausu ir grožio,

Meilės slėpinių,

Kaip tamsiame miške

Ir žodžiai pasiklysta,

Pasirenku tik vieną

Iš visų gėlių

Ir sužinau apie darželį

Viską…

Savais vardais pavadinu,

Gal netikri ir klystu,

Tik nuojautą turiu,

Kada ji liūdi,

Kaip nuvysta.

Pavasario žavesys

Nuotaikos

Ačiū, kad gimei

Būna liūdna, kažko ilgu,

Tada ir mąstai,

Kam dangus vis ašaroja,

Gal kas negerai…

Kai nuskrieja debesėlis,

Švyti spinduliai,

Saulė vėliavą iškėlė

Nuo lankos, aukštai…

Kopia mintys į padangę,

Vėjo sūkuriais,

Mano sese, sielos brangi,

Būsim amžinai…

Laimės lašai

Suspindėjo rasos lašas

Deimantais ir krištolais,

Kai mėnulis, saulė teka,

Po pavasario lietaus…

Viskas bunda, viskas šneka

Apie laimę išsvajotą,

Burtuose pagražintą,

Kuo mes tikime,

Tas pildosi, lyg pasakoje,

Nuo senelių ir tėvų,

Kaip senais laikais...

Inkiluose kelia galvas,

Gyvas paukštis kelia sparną,

Skrenda išsvajota laimė

Iš tavęs ir per pasaulį

Dar sugrįžtančiais laivais...

O nesurasti pasauliai –

Skaidrūs , trapūs –

Lyg vandens lašai...

Dienos pavaikslas

Suvėlė mano plaukus

Šiandien vėjas,

Žiedų pribėrė ir nepasiklausęs,

Panorau spalvinti

Į dangų pažiūrėjusi…

Turiu juodą pieštuką,

Neliesiu akvarelės,

O baltą gulbės plunksną

Padažiau į smėlį

Ir tavo veidas išryškėjo…

Akiduobėse – slėniai,

Nosis – kalnelis,

Akys – dvi sesutės,

Per ją nesuėjo,

O kaktoje – raukšlė,

Kaip tiesus kelias,

Kuriuo laikas ėjo...

Kabink, kur panorėjęs.

Žvilgsnis atgalios

Pakelia vėjas pūką

Ar žiedlapį nuvytusį

Ir nuneša, ir nuneša

Į kitą kraštą,

Tolima pakrantę

Pasikludusį…

Pamiršau, kas pasakė,

Kad saugočiau vaikystę,

Gal pasakoje rašė

Apie ledo pilį,

Kitą karalystę…

Oi, kiek nedaug norėjau,

Tik tave išvysti,

Dangaus skliaute žvaigždelė

Paslydo ir nukrito.

Miesto vaikai

Kai ką išmoksta

Ir iš vadovėlių,

Knygas paskaito

Ir palygina su savimi,

Paklausia mamos, tėvo,

Šis tas ir lieka atminty…

Nebuvo plūgo rankenos palietęs,

Nebiržijo ir nėjo su garniu,

Nepylė grūdo į aruodą

Medinėje dar klėtyje,

Netvėrė ir sodybos

Iš lentų ir žabarų…

Iš knygos žodis – rėtis,

Dažnai išbyra

Pro pirštus.

Visų spalvų žiedai

Žaizdos užglaistymas

Kietas akmuo,

Sunku pakelti, –

Didelį ir mažą, –

Aštrus suskaldžius,

Nudreskia delnus,

Išplėšia vargas kišenes,

Lygiai nepelnytas,

Kaip ir auksas…

Širdis – ne iš akmens,

Joje pulsuoja kraujas,

Raudonas, šiltas,

Pasiimtas iš motinos,

Kojomis nemindžiojamas…

Kiekvienas žodis,

Iškaltas ant akmens,

Mena gimtadienį ir paskutinę

Šioje žemėje minutę,

Sunku akis užmerkti…

Tik prie akmens

Sodiname gėles,

Senas žaizdas užglaistome.

Rasa palaisčiau

Kiekviename žodyje

Yra dalis tiesos,

Bet daug ko nepasakome,

Dar paraštė tuščia,

Kaip į tėvynę takas;

Toli jau iki smėlio kauburių,

Nesiekia kojos,

Tik mintys nukako…

Padėjau ten gėlių,

Pasodinau, palaisčiau,

O ašara nudžiuvo,

Kaip ryto rasa,

Medy gegutė

Keliskart suaikčiojo…

Parjojo broliai devyni,

Atnešė skrynią aukso

Ir apdalino seseris,

Jos margomis juostomis,

Kaip atmintį,

Susaistė.

Apleistas darželis

Smilgos daug aukštesnės

Už lauko ramunę,

Randi kokį žiedą

Ir buri sau laimę,

„ Nemyli’’ – išliko,

O kiti gi turi…

Žieminė aguona

Gailiai pasižiūri:

Kam apleidai kiemą,

Niekas neprižiūri?

Pasiūbavo vėjas

Žalią kiemo smilgą,

Krenta rasos tyros,

Mano kojas vilgo…

Nebėra darželio,

Rūtų vainikėlio,

Mildos dieną žavią

Papartis žydėjo,

Tik ne man bernelis

Meilę pažadėjo.

Atminties šešėliai

Šmėkšteli šešėlis,

Praeina pro langą...

Gal girdėti žingsniai

Kieme paslėpti,

Kad po šitiek metų

Tavo veidą brangų

Saugojau ir saugau

Savo atminty?

Ne, tai vėjas plaiksto

Baltąją alyvą,

Joje – laimės žiedas

Kažkur vidury,

Vis dar siekia rankos,

Akyse sumirga

Tavo veido bruožai

Ir dar užsilikęs

Vaikų judesy.

Dainoje pašauksiu,

Bet ar atsiliepsi,

Mūsų dangus – vienas,

Bet aukštai,

Toli.

Akacijos

Užmezgė vyšnios,

Obelų žiedai pabiro,

Nubluko saulėj tulpės,

Subrendo ir jausmai...

Sodinti, persodinti

Mūsų sodai,

Takus nuklojo

Jau akacijos

Baltai…

Džiaugiesi dar dangaus malone

Dėkodamas,

Kad gyvenai.

Audroje

Sakai, likimas,

Toks gyvenimas,

Kai kas sekundę

Esi vėjo genamas,

Supasi laivelis,

Apsaugo borto atrama,

Kai denį semia

Vis pašokanti banga…

Griebiesi inkarų,

O virvės vejasi,

Nebėra laiko,

Bures nuplėšia,

Ant delnų pūslės

Lieka amžinai…

Išlikai?

Ryto sulaukėme

Tėvai daug moko,

Pataria mažiems,

Apsaugo nuo pavojų,

Kol pats neišbandai,

Nepajunti, kaip skauda,

Kai kojų pirštą

Ar kelius nusibalnoji,

Kol paaugi.

Trobos kvapus prisimeni

Iki gilios senatvės, –

Čiobreliais kvepia

Arbata rytais

Iki dabar ant stalo.

Žiūri į dangų,

O ten debesėliai

Košei grūdus mala,

Garuoja puodas

Rytmečio žaroj apsalęs,

Pasigardžiuoji, valgai...

Kada tėvų jau nebėra,

Suglaudžiu vis abu delnus,

Sukalbu maldą

Už juos ir už tave,

Brangioji mano.