Žąsys
Žmogaus
mintys būna paslėptos ar surištos. Gali taip išbūti labai ilgai
ir sugrįžti tik tada, kai nutinka panašus įvykis ar asociacija su
praėjusiu laiku. Tada ir pradedu manyti, kad yra ryšys su
praeitimi, net su ateitimi, kurios dar nežinome, bet ji yra...
Yra
dabartis, ir tiek, bet ir ji labai abstrakti, dažnai netikroviška.
Norėčiau daug ką pakeisti, bet atsiranda kažkokie trukdžiai, dėl
kurių pasijunti parištais sparnais.
Prisimenu,
mama laikė žąsis, nes gyvenome prie upelio, kurio versmės niekada
neišsekdavo ir turėjome vandens visus metus. Neišsekdavo ir kieme
šulinys, bet reikėdavo laukti, kol išsemtas prisipildys, kad
galėtume panardinti kibirą. Jeigu semi nuo dugno, susidrumsčia ir
vėl turi laukti, kad nusistovėtų. Kažkodėl niekas negeria
drumzlino vandens, netgi žąsys...
Tik
dabar supratau, kodėl jos pakildavo ir tolokai skrisdavo – į
Elmiškių ežerėlį. Ten vasarą vanduo būdavo šiltas ir
pakrantėse augo sodri žolė. Iš versmių kildavo ir sūkuriuodavo
šaltis, tarsi praeities netektys, parištos mintys...
Neapsikęsdavo
motulė tokių žąsų norų ir karpydavo sparnų ilgąsias
plunksnas. Buvau maža ir labai gailėdavausi, kad rudenį nebus
gražių plunksnų, su kuriomis žaisdavau: pasidarydavau vėduoklę,
nusmailinus galima rašyti, piešti, netgi tėtis išmokė pasidaryti
birbynę. Jos garsus ir dabar prisimenu, o piešiniai dažnai
sugrįžta vaizdiniais. Rašau ir atrodo, kad mirkau žąsies
plunksną į bespalvį vandenį, kuris išgaruos, ir neliks jokios
žymės... Vanduo yra gyvas, kaip vis prisikelianti atmintis, bet
labai daug nuplauna ir nusėda į dugną. Semiu ir pakyla drumzlės,
kai prisipildo, vėl tyras...
Žąsims
sparnai greitai atauga, todėl sugalvojo parišti, nes vaikystėje
pati ganė dėdės žąsis, kai neturėjo net šešerių. Pasakodavo,
kad jos nuskrisdavo į ežerėlį,– kaip jis vadinosi, dabar
neprisimenu, gal kai kada ir prisikels atmintis, kai bus ta pati
situacija. Bet mamos veidą ir dabar matau: susirūpinęs,
išsigandęs, kad nebartų ar su rykštele per blauzdas nešertų,–
nesužiūrėjai, o paskui bėk per svetimą dirvą, pakrūmėse auga
aukštos dilgėlės, kurios tokios skaudžios, kad naktimis gelia iki
pat širdies. Sunku pasakyti, kas skaudžiau...
Parištais
sparnais žąsys vaikšto krypuodamos, skabo dygstančias dirvone
pienes, kurios auga ant jų pačių paliktų pėdsakų,– patręšta
dirva visada būna dosnesnė. Iš žemės trykšta ir versmės, kyla
į dangų ir sugrįžta namo, kaip ir mintys. Žąsys nesugrįždavo,
gal prisiminė savo protėvių prigimtinę laisvę,– joms namai –
ten, kur yra sodrios ir vandens prisigėrusios žolės.
Seniai
nebėra mamos, neganau žąsiukų, nerenku plunksnų, net ir birbynės
aidas prislopęs, tik į langą barbena lietaus lašai.
Stabtelėju
ir galvoju, kodėl dabar prisiminiau žąsis...