2015 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Pinigų metai





Sutikau Kalėdų senį -
Nuo kalnelio pėdos senos,
Nes šiais metais būt nulytos
Ir lyg smėliu pabarstytos...
Maža likę dovanų,
Bet dar turi pinigų,-
Aš turiu naujus eurus,
Mama pakeitė litus.
Kol žiūrėjau į jo maišą,
Net žila galva apkvaišo:
Pinigai tokie spalvoti,
Lyg saldainių popierėliai,
Neprilygsta dovanėlėms.
Jei su dovana – prastai,
Imame ir pinigais...
Gudrūs mūsų tie vaikai.

Pasitikime Kalėdas



Kalėdoms namo nešame šakelę -
Eglutės kvapą iš miškų,
Nelieka nepuošta prie kelio
Nė viena eglė,-
Pabarsto debesėlis žaliąją
Baltuoju sniegeliu.
Kas rytą anksti keliasi,
Pamato ir žvaigždelę
Tarp mirgančių šakų,
Kaip neša eiklus elnias
Ilgesnę dieną ant ragų.
Ateina prie vartelių
Senelis su maišu,
Kiek dovanų vaikučiams
Ir išminties nešu...
- Gerai...Kas laukė?
-Ir aš sykiu!
Eglutės visos šaukia,
Kad jų niekad nekirstų, -
Užtenka ir šakų.


2015 m. gruodžio 20 d., sekmadienis

Kad išsipildytų svajonės

Jums leidus, atsisėsiu su visais
Prie bendro Kūčių stalo,
Kas kremta obuolius,
Kiti jau prašo ledo...
Argi paspėsiu paskui Jus,
Mažieji ir neklaužados,
Kalėdų Senis kinkosi ratus,
Prie dovanų – kažkoks stebuklas,
Kraitelė radosi...
Joje – mažylis, toks, kaip tu,
Tik jam paskirtą vietą motina myluoja...
Ar kas gi žino,
Koks užaugęs būsi,
Bus ir kalnelių, nuo kurių
Paslysti lengva...
Prašau, tik atsikelk laiku,
Saulutė šypsosi pro debesį...

2015 m. rugsėjo 13 d., sekmadienis

Prirašytos paraštės

P. s.

Trumpas gyvenimas,
O ir kiekvienos dienos slinktį
Reikia vis pasikartoti,
Ko neprisimenu dažnai,
Praleidau vieną pamoką
Ir vėl esu pirmokė,
Su kuprine ar su kupra –
Jaučiuosi šiaip ir taip...
Negrįžtami laikai,
Kada buvau maža,
Padainavau prie lizdo,
Su mažaisiais šokau –
Pavieniui ir bendrai, –
Kiekvienas žingsnis sekėsi lengvai...
Dabar ir kojų pėdos
Brinksta, sunku atsistoti,
Surasti savo ritmą
Ir naujų išmokus, –
Lyg po skambučio
Vėl į pirmą klasę sugrįžau,
Pasikartojau, kažką pamiršau.
Ateinu prie ribos
Ir už virvutės patampau –
Nemoku rašto,
Paraštės užbrėžti nebemoku,
O raidės klaiposi,
Tarsi iš juokų veidrodžio išlindusios,
Dar pasišaipo...
Vienatvė, vienas, vienišas
Susipina ir žodžiai, – kažką praleidau,
O kada, nepajutau.

Ona Baliukienė


2015 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienis

Augalas



Kiekviena dilgėlė,
Kietis ar kitas augalas
Turi ir savyje kažko,
Tik reikia jį suprasti
Ir įvertinti.
Iš dilgėlės – pavasarį sriuba,
O kietis – amarus sunaikins...
Daržovės – tai vaikai,
Juos reikia sėti, nuravėti
Ir kas dieną laistyti,
Tiktai po gero laiko pamatai,
Kas gi iš jų išaugo...
Kas nepatinka, vis ravi,
Bet į tą pačią žemė grįžta
Ir piktos, gležnos, –
Visiems norisi gyventi...
Padovanoja žemė daug vaikų,
Kiekvienam reikia ne tik šaukšto,
Kai vargas ar nelaimė
Prislėgia pečius,
Kalbu graudžius žodžius,
Kaip savo tylią maldą,
Apie sodybą ir daržus,
Kurie šiaip sau neauga...





2015 m. rugsėjo 9 d., trečiadienis

Pro debesis žiūriu



Dar vienas lietaus debesys
Lėtai praslinko,
Balta kaip obelis pavasarį lieku,
Po vieną lapą krenta,
Krenta ir vis krenta,
Dabar tik rudens vėsą pajuntu...
Saulėtekis kas rytą
Tarsi pūlinys ištrykšta
Ir nieko nebelieka,
Tiktai laukt žiemos,
Kai po ledu upelių versmės tyška,
Neduodamos srovėms išnykti,
Pulsuoja, kaip širdis,
Kuri ilgokai daužėsi
Ir kėlėsi iš miego,
O dieną praregėjau...
Gal tik sapne verkiau?
Dar vieną debesį su lietumi
Šiandieną palydėjau,
Vėjas už rankos nusitvėrė,
Pabėrė daug lašų,
Palietęs liemenį skubėjo obuolių.
Tokia tuščia ir nukrėsta lieku,
Gumbuota kakta atsivėrė,
Tau paskutinį obuolį nešu...
Kam ta išpažintis kiekvieną dieną?
Kad sapnuose būtų ramu?



2015 m. rugsėjo 7 d., pirmadienis

Karšta rudens arbata



Žiedai seniai nukrito,
Ruduo atiduoda,
Ką vasarą gavau...
Ne, ne ašara nurieda,
Tiktai keli šalti lašai...
Žydėjo, nužydėjo,
Pilu kaip į aruodą,
Kas liko po lietaus,
Ne, tik ne ašaką,
Ji visada viduryje,
Prinokusią raudoną uogą,
Su ja lūpas dažau...
Neskubink, pailsėsiu,
Priklaupsiu prie vagos,
Pasėsiu liekanas,
Erškėtrožių arbatos,
Jos viduje išlieka
Iki kovo pabaigos...
Nauju erškėčio žiedu
Tave sužavėsiu,
Po taip ilgos žiemos,
Paskęsime žiedynuose,
Kurie ir duria...
Ne, neverkiu, neguosk.


Riešutų metas



Kartą gyveno senelis ir senelė.
Jie turėjo vištytę ir gaidelį. Pasiuvo...

Prisimeni, ta pasaka –
Labai labai sena,
Ji niekada ir nesibaigia
Ir ne todėl, kad išmušė gaidelis
Akelę vištai raibai...
Bet rado ir akla namus,
Turėjo kam papasakoti,
Kas nutiko,
Tikėjo, kad seneliai pasakys,
Kas gera, o ne pikta...
Kas rytą juos palabina,
Nuprausia, duoda riešutų
Ir saugoja nuo vilko.
Bet – toks gyvenimas;
Suplyšta rūbai,
Nusidėvi klumpės,
Pasek savo vaikams,
Juk pasaka graži,
Tegu nebijo vilko,
Jis tąkart buvo ir nekaltas...
Keliai pro mišką, pamiškės –
Vis pilna riešutų
Ir šįmet renkam.
Tada tik tampame akli,
Kai smėlio kelias
Į kalnelį dulka...



2015 m. rugsėjo 6 d., sekmadienis

Saugom jaunus



Ruduo – tai paskutinis
Blyksnis šilumos,
Prašvitus – šilta,
O dieną bėga debesėliai,
Medžių viršūnes budina,
Kad augtų...
Tik ant jaunų auglių
Pasisupa vėjelis
Ir dulka parmintu keliu
Per mišką prie pušų ir eglių,–
Jos ir žiemą žalios,
Bet neauga...
Kai nusileidžia
Ant spyglių šalna,
Prasideda laiko kaita,
Nors mėlynas dangus,
Ta pati saulė,
Užsnūsta senos šakos
Iki pavasario,
Daugelis nebe išsprogsta, –
Žiedai myli jauną...
Saugokim visus,
Net seną, kuriam šalta...

Ona Baliukienė



2015 m. rugsėjo 5 d., šeštadienis

Savos obelys



Gražiausi savo sodo obuoliai,
Kada prinoksta dar ant obelies,
Saulėje įrausta,
Kada iš žemės mylimos
Pasisemia jėgos
Ir darosi sultingi.
Giliai įleidžia obelys šaknis,
O ten – tiek maisto,
Vėl padalina obuoliams,
Vieniems daugiau, kitiems mažiau,
Tik rudenėjant krenta,
Lyg nusileidžia iš dangaus,
Į žemę bumbsi...
Atrodytų, kad veltui,
Tik skiepus pirkai
Ir valgai savo,
Surinktus ar skintus.
Oi, kokie brangūs tokie obuoliai...
Savo vaikams vis įdedi su meile
Ir į širdies kraitę,
Džiaugiuosi, kad renku užaugusius,
Taupau, kaip žemę,
Ant kurios užaugau.






Atsilikusi kregždutė



Ruduo vėlyvas,
Vasara už nugaros alsuoja
Ir saulė kaitina vidurdienį,
O savo namuose
Maža kregždutė lizdą saugo,
Gal pametė mama ir neišskris...
Vėlyvas laikas,
Reikia susiruošti – mankštinti
Jaunus sparnelius,
Pro langą žiūrint ir prailgsta
Diena vis be savų...
Vienu viena užmiršta suokti,
Nelinksma, net graudu,
Kada visa šeima
Tolokai atsiliepia,
Galbūt sugrįš ir skrisime kartu...
Saulė nestovi vietoje
Ir sukasi ratu,
Kasdien kitoje vietoje pakyla,
Kitur vis nusileidžia,
Parodo kelią spinduliu,
Kur šilta ir jauku;
Skrisk ten ir tu.



2015 m. rugsėjo 4 d., penktadienis

Kreida

Skiriu vaikaičiui Adomui

Sunku pakelti akmenį,
Kuriam jėgų jau neužtenka,
Kai nepasitiki ir nueini,
O širdyje sunkiau, jei pasakai,
Tegu jį pakelia kiti...
Daug akmenų prieš akis stūkso,
Vis pamatuoju ir einu,
Kad didelį aplenkčiau,
O mažą su savim nešu...
Jisai – iš mano dirvos,
Net molyje dar baltas,
Su juo rašiau ant akmenų,
Sunkus vandenyje ir grimzta,
Bet visada turiu.
Kada su juo rašau,
Nereikia kalkės,
Išlieka raidės, piešiniai,
Dvi galvos – du arkliai
Užars į žemę išpurentą,
Ten titnagas ir auksas,
Kuris vertesnis, tu žinai.
Kada pabaigsiu dangišką baladę,
Nuskęs vandenyje.
Gal tik po to sužvengs žirgai?..


Malda



Dieve, padėk,
Kas žemėje gyvena,
Priglausk ir saugok tuos,
Kas danguje,
Kiekvienas turi savo angelą,
Kuris gimstant ateina,
Išsaugomas varde.
Todėl ir krikštija tėvai šventaisiais,
Vis pakartoja ir sutvirtina,
Kad niekas nebūt užmirštas,
Be reikalo ir teisiamas, –
Tik Dievo teismas
Paskirs atgailą,
Kuri vienintelė – šventa...
O virš galvos – nežinomybės
Aukuras kūrenasi
Ir skubina palikti pėdą žemėje,
Kad atpažintų saulė savo meną
Kiekvieno veido brūkšnyje...
Turbūt jau baigiasi
Ir popieriaus skiautė,
Dažai nesutelpa rudens dėkle,
Kad ieškau angelo debesyse...
Padėk mano vaikams,
Visiems, kas meldžia,
Atrasti savo veidą
Ir gėrį širdyje...

Ona Baliukienė






Albumai



Nepaprasta surinkt istoriją,
Kuri per visą amžių išblaškyta;
Ne tik vieno žmogaus,
O kiek kartų ir be žymės palieka
Tik saugomi dangaus...
Albumai – tai veidai,
Bet jie išbluko,
Žymelės – balti pakraščiai,
Kur vietos likę, ten ir užrašai...
Rašau žodžius, kol akys mato,
Kas užsiliko atminty,
O ji – gyvatė,
Vis susirango lyg į kamuolį
Ir galo nerandi...
Dažnai ir žodžių nebereikia,
Mąstau ir glostau
Tau rankas,
Prisimenu akis...
Dabar – didžiausia paspirtis,
Kad man paglosto
Ir kiti...



Ona Baliukienė



Klasės draugams, kurių nesusitiksiu

A+A

Išeina žmonės į aną pasaulį;
Gal poilsio čia buvo per mažai,
Keliesi vis su saule,
Užmiegi ir žvaigždes apleidi,
O jos nušvinta ir pabėga,
Taip gęsta dangaus žiburiai.
Kažkur juk spindi
Žibintas mano mažas
Ir saugo nuo tamsos,
Kad susitikčiau dar vienmetį
Ant žemės pasipuošusios.
Viskas per širdį eina,
Kaip kraujas – taip diena,
Visur visur paminklai
Pakelėse ir kapuose...
Tenai žvakelė spingsi
Per Vėlines ir tas datas,
Kada gimei ir išėjai,
Paslėptas tavo veidas
Po juodos žemės
Taip sena pluta...
Kas lieka žemėje?
Tik ašara tyra...



Klasikinė muzika



Giesmė visus šešėlius
Nuo veido nuplauna,
Klausydama girdžiu,
Kaip iš versmių
Upeliai atsiranda
Ir nuteka į vandenyną bendrą
Visų – žmonių ir paukščių,
Žalumos, dangaus mėlynės, –
Iš jų ir pasaką turiu...
Kas kuria muziką,
Tas turi klausą,
Tyros sielos gelmes,
Į jas pasineriu, kai aušta
Ir nusileidžiu vakare...
Tegu pavasaris ateina
Iš po sniego balto,
Pražysta ievos šakele,
Tegu žibutė skleidžiasi,
Kaip mėlyna akis
Sielos delne,
Tada ir muzika bus amžina.

Ona Baliukienė

2015 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

Vieversio giesmė



Jeigu paukštis negieda,
Savo protėvių balsus pamiršta,
Jeigu užauga taip toli,
Kad jų nebe pasiekia,
Nemoka jų kalbos
Ir lieka pusiau kurčias,
Nes šaukiamas neatsiliepia,
Be pradžios lieka
Ir kalba gimtoji,
Lyg medis – be šaknies...
Tokių nedaug yra, dar yra laiko,
Auk ir išsitiesk.
Pirma šaknis – į žemę,
Antra – giesmė,
Trečia šaknis – į dangų,
Kur vėl prasideda
Nauja sielos esmė...
Gal ji gyvena tik su saule,
Kur baigiasi ir apšviesta erdvė?
Siekiu, kiek tik galiu,
Paliečia saulės pabučiavimas
Iki pat širdies,
Nuo akių rūką braukia,
Čia gimsta ir giesmė...

Ona Baliukienė



Ryto giesmė



Koks grožis, kada saulė teka
Ir spinduliai nubėga per miškus,
Suranda briedžių taką,
Paženklina šernų kelius.
Velėnoje išdygsta gilė,
Ją kelia, judina šaknis;
Žiūrėk, kaip rasa spindi
Ant kiekvienos žolės:
Čiobrelių, smilgų
Miško pakrašty...
Koks grožis čia, kur augi,
Ilgam įleidi ir šaknis,
Prasideda naujas gyvenimas
Su vis neblėstančia
Ir švytinčia kaip saulė viltimi...
Sugrįšiu, patikėk.
Koks grožis, kada saulė nusileidžia
Ant ąžuolo viršūnės,
Kuri jau plati...






Bitininkas

  Per ilgą žiemą senelis Bizula, neturėdamas ką veikti, sugalvojo kubilą pasidaryti. Nukirto seną liepą, vidurys – supuvęs, nedaug ir tereikėjo: išskobė, išvalė, dugną įdėjo, dar ir dangtį sukalė. Pavasarį išnešė ir pastatė kieme po liepomis. Galvoja: „Kitą dieną vandens pripilsiu ir prieš saulutę gerai išsivanosiu.“ Papoteriavęs ramiai užmigo, o atsibudęs – prie darbo, ką buvo sumanęs.
Nusinešė kibirą ir jau norėjo pilti, bet išgirdo viduje kažką ūžiant. Apsidairė – nė gyvos dvasios. Ir ausis pasikrapštė – ūžia. Pasikvietė ir bobutę. Abu klausosi – ūžia. Kilstelėjo dangtį, o ten – bičių spiečius. Darbuojasi suskridusios, negi išvysi.
Taip ir paliko. Pasižiūri, skraido, neša ant kojelių ratuotosios, dūzgia, o vakare nutyla. Pasitarė abu, kad jau laikas medų kopinėti, bet neturi nė smilkytuvo, kitų įrankių.
„Tiek to, kol pasidarysi ir medus apkars.“
Ko tik nesugalvoja taupūs ir išradingi. Padūmijo, pabaladojo per šonus ir pačios bitės į liepas susikraustė.
– Tupėkit, mielosios, kol mes saldu bildu darysime.
Išgręžė bačkos šonuose skylutes, pasikvietė bobutę, pasidarė bruzgulį ir suka, suka, bėga, kiek senos kojos neša. Sunkiasi medus čiurkšlėmis tiesiai į puodelius, kuriuos pakabino. Bitės ūžia liepose, žiūri į tokį dyvą, bet – nė krust.
Prisipylė pilnus kibirus ir parsinešė į trobą. Žiūri pro langą, o bitės, kaip avelės iš ganyklos, viena paskui kitą vėl į avilį grįžta: „Biz, biz, biz“...
Nė vargo, nė darbo. Kitą žiemą ir daugiau avilių pasidarė. Taip ir atsirado bitininko vardas.
Tikėkit ar netikėkit, bet tikrai taip buvo. Ir dabar medaus turi.

Maži nuotykiai



Kartą augo pas močiutę
Katinėlis ir pelytė,
Taip gražiai abu draugavo,
Naktimis darniai žingsniavo –
Tai į kiemą, tai į klėtį
Lašinių, grūdų žiūrėti.
Viršum durų – mažas langas,
Bet pelytei lipti lengva,
Ji per staktą ir – į klėtį
Lašinių, grūdų paėsti.
Katinėlis laiko turi,
Laukia jos kitapus durų, –
Taip aukštai jis nepašoka
Ir įlįsti ten nemoka.
Visą naktį prabudėjo,
Kol pelė apsižiūrėjo,
Kad jau švinta pro langelį
Ir močiutė duris veria.
– Oi! – Sušuko pažiūrėjus. –
Iš kur grūdų pribyrėjo?
Ir lentynose taip tuščia,
Lyg naktį vagišiaus būta;
Su kuo valgysim bulvienę,
Jei spirgučiams odos vienos...
Katinėlis viską žino,
Bet draugę užstot mėgina:
– Vėjas buvo toks stiprus,
Šast ir nupūtė grūdus,
Lašiniai ilgai gulėjo
Ir per karščius sukirmijo...
Klauso ir atsistebėt negali –
Kaipgi šitaip būti gali.
O pelytė neiškentus
Vir vir vir iš klėties lenda:
„Gal nepastebės močiutė,
Akiniai kišenėj tupi“...
Bet močiutė trept su koja,
Visas melas išgaruoja...
– Jus abu reikėtų barti,
Kad nemokate gyventi,
Nepataupot juodai dienai,
Nebeduosiu šiandien pieno.
Katinėlis nusiminęs,
Ką sakyti nebežino,
O pelytė sugalvojo:
„Reikia gelbėt savo brolį“...
– Aš netyčia čia buvau,
Visą naktį sapnavau,
Kad atėjo viena žiurkė,
Malė grūdus, tešlą minkė,
Lašiniais tepė keptuvę,
O tų blynų – kaip nebuvę...
– Ajajai, – pakraipė galvą. –
Kuo draugystė nesibaigia...
– Atsiprašome, močiute, –
Jau abu į dūdą pučia.
Pagailėjo – dar maži,
Kai užaugs, bus dideli,
Liks pirmoji pamoka,
Bet draugystė bus tvirta.



2015 m. rugsėjo 2 d., trečiadienis

Brangi akimirka



Kartais akimirkos brangesnės
Ir už visą dieną,
Kai aplankai ar sutinki,
Net parašai eilutę mielą
Senai draugystei,
Kuri liko atminty...
Pasislėpei už durų,
Lauki ir klausaisi,
Tarsi sekundės bėga
Po vieną ir susikabinusios,
O laikrodis rodyklę suka,
Kada užmigti negali
Ar prabundi...
Pabeldžiu, atsiliepia
Toli toli toli,
Tai mūsų rankos,
Širdys susisiekia
Tik mintimis...
Akimirka sustoja širdyje
Ir vėl nubėga
Toli toli toli,
Kai tavo šypseną jaučiu
Ir debesų šaly.
Kokia akimirka brangi...





Pirmoji pamoka - istorija



Istorija – žmonių gyvenimas. Kiekvienas jai dovanoja savo laiką, kuris patikrinamas tarsi iš šalies, pamąstant ir įvertinant įvykius. Kai nieko per dieną nepadarai, atrodo, kad veltui ir gyveni.
Gyvenu galvodama, ką gerą galiu padaryti šiandien, kad liktų rytdienai. Nedaug galiu sėdėdama už stalo, kai metų našta primena – netoli te nueisi, ne ką pamatysi...O tas kraitis – daug metų atiduota vaikams. Labai norėjau, kad mano mokiniai išmoktų savarankiškai galvoti, interpretuotų ir palygintų istoriją ar perskaitytą kūrinį su šia diena, savo patirtimi, – kiek jos turi, tiek ir gana. Svetimos mintys greitai pasimiršta, nuteka, kaip srovės po liūties. Įsigeria tik dažnai kartojami žodžiai, bet ir pasikeičia. Kaip pasaka, nors ir daug sykių sekama.
Kiek daug žmogus galėtų apsisaugoti, nepadarytų klaidų, jeigu žinotų ir numatytų ateitį. Mąstydamas atranda naujus kelius, kuriais pats jau nepajėgia eiti. Net gamtos negali nuspėti – atpratau nuo jos ar kas atsitiko, kad ruduo atrodo tarsi vasara, nors paukščiai palieka ir žino, kada kilti kelionei...
Ruduo – sąstingis, laukiu, nežinia ko, o vaikai – jau su kuprinėmis bėga į mokyklą, kad išmoktų ne tik skaityti, bet rašytų savo gyvenimo istoriją.
Net į darželį mažieji skuba, kad papasakotų, ką matė vasarą, kur keliavo ar buvo pas močiutę. Kaime viskas iš pradžių labai įdomu, o kiek klausimų: „ Kodėl, kas čia?“
Tai ateities karta, kuri rašys savo istoriją. Gal pravers ir tokia patirtis...

2015 m. rugsėjo 1 d., antradienis

Kol šilta



Balti beržai nelaukia,
Kada ateis ruduo,
Paspaus po to ir šaltis,
Nubarsto žemę lapais,
Margais, geltonais,
Ir pasiruošia žiemai baltai...
Trumpėja šviesus laikas
Ir gėlės anksčiau merkiasi,
Tiktai senatvėje kažko
Reikia miego mažiau,
Nors akys pačios poilsio išalkusios.
Ne visos gėlės
Ir nuskintos žydi,
Kad ir gražioje vazoje
Jas merkiame...
Galbūt vaza joms – karstas?
Pasaulis – nuostabus,
Kada visur – darna,
Kai medžiai patys numeta lapus,
O gėlės ramiai užsimerkia,
Tada nebaisūs šalčiai...
Skubu ir aš
Dar saulėje atlikti
Visus rudens darbus.
Sveikas, ruduo, dar neskubėk
Nukrėsti mano sodo obuolių, –
Jiems dar nešalta.

Kieti prinokę riešutai



Kada prinoksta rudenį,
Rusvėja riešutai,
Kieti ir krenta,
Žemės nori...
Kol dar žali, neskanūs,
Sukirmiję – kartūs...
O miškuose lazdynų
Labai daug matau,
Bet jie – tušti
Ir gaila voveraičių,
Kuo išmaitins vaikus,
Ką žiemai saugos...
O soduose jie auga taip ilgai,
Net pasikeičia žmonių kartos...
Ką pamatau, to norisi,
Vis auginu svajonę,
Kad tai, ką sodinu,
Bus ir vaikaičiams...
Ar jie sugrįš čia, nežinau,
Kur kieta žemė – vienas molis, –
Ne viskas dygsta,
Ne viskas ir prigyja
Žemėje gimtojoje.
Nors vienas auga,
Du  – gerai,
O trys  – gausa, –
Papasakos, ką matęs, ir užaugęs
Savo sesei, broliui.
Kieti prinokę riešutai...


Neduok tu Dieve – smilkti



Dažnai sakau: „Draugai,“
Dažniausiai jie – nuo pat vaikystės,
Kai vaikščiota vienais takais
Rytais ir vakarais
Ir nebijota naktimis,
Kad pasiklysime...
Oi, vasaros naktis
Su nuostabiausiais žiburiais –
Tai jonvabalių spingsės,
Kai palieti, jos susigūžia,
Laukia, lyg nutirpusios...
Nuraminu, nes mes – draugai
Ir niekad tavęs neužminsiu,
Spindėk maža šviesa
Ir džiugink Joninių žibintais, –
Surandi draugą, kai tamsu,
Ryte su juo vėl kilsime.
Dažnai vis mokausi
Tik iš pačios gamtos,
Kas gera – bloga skirti,
Kaip draugą pasirinkti, –
Tu mažas ir jis toks,
Tu spindi ir jis spindi,
Neduok tu Dieve – smilkti...


2015 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

Mano gyvenimo vaizdeliai

                                                          Žąsys

Žmogaus mintys būna paslėptos ar surištos. Gali taip išbūti labai ilgai ir sugrįžti tik tada, kai nutinka panašus įvykis ar asociacija su praėjusiu laiku. Tada ir pradedu manyti, kad yra ryšys su praeitimi, net su ateitimi, kurios dar nežinome, bet ji yra...
Yra dabartis, ir tiek, bet ir ji labai abstrakti, dažnai netikroviška. Norėčiau daug ką pakeisti, bet atsiranda kažkokie trukdžiai, dėl kurių pasijunti parištais sparnais.
Prisimenu, mama laikė žąsis, nes gyvenome prie upelio, kurio versmės niekada neišsekdavo ir turėjome vandens visus metus. Neišsekdavo ir kieme šulinys, bet reikėdavo laukti, kol išsemtas prisipildys, kad galėtume panardinti kibirą. Jeigu semi nuo dugno, susidrumsčia ir vėl turi laukti, kad nusistovėtų. Kažkodėl niekas negeria drumzlino vandens, netgi žąsys...
Tik dabar supratau, kodėl jos pakildavo ir tolokai skrisdavo – į Elmiškių ežerėlį. Ten vasarą vanduo būdavo šiltas ir pakrantėse augo sodri žolė. Iš versmių kildavo ir sūkuriuodavo šaltis, tarsi praeities netektys, parištos mintys...
Neapsikęsdavo motulė tokių žąsų norų ir karpydavo sparnų ilgąsias plunksnas. Buvau maža ir labai gailėdavausi, kad rudenį nebus gražių plunksnų, su kuriomis žaisdavau: pasidarydavau vėduoklę, nusmailinus galima rašyti, piešti, netgi tėtis išmokė pasidaryti birbynę. Jos garsus ir dabar prisimenu, o piešiniai dažnai sugrįžta vaizdiniais. Rašau ir atrodo, kad mirkau žąsies plunksną į bespalvį vandenį, kuris išgaruos, ir neliks jokios žymės... Vanduo yra gyvas, kaip vis prisikelianti atmintis, bet labai daug nuplauna ir nusėda į dugną. Semiu ir pakyla drumzlės, kai prisipildo, vėl tyras...
Žąsims sparnai greitai atauga, todėl sugalvojo parišti, nes vaikystėje pati ganė dėdės žąsis, kai neturėjo net šešerių. Pasakodavo, kad jos nuskrisdavo į ežerėlį,– kaip jis vadinosi, dabar neprisimenu, gal kai kada ir prisikels atmintis, kai bus ta pati situacija. Bet mamos veidą ir dabar matau: susirūpinęs, išsigandęs, kad nebartų ar su rykštele per blauzdas nešertų,– nesužiūrėjai, o paskui bėk per svetimą dirvą, pakrūmėse auga aukštos dilgėlės, kurios tokios skaudžios, kad naktimis gelia iki pat širdies. Sunku pasakyti, kas skaudžiau...
Parištais sparnais žąsys vaikšto krypuodamos, skabo dygstančias dirvone pienes, kurios auga ant jų pačių paliktų pėdsakų,– patręšta dirva visada būna dosnesnė. Iš žemės trykšta ir versmės, kyla į dangų ir sugrįžta namo, kaip ir mintys. Žąsys nesugrįždavo, gal prisiminė savo protėvių prigimtinę laisvę,– joms namai – ten, kur yra sodrios ir vandens prisigėrusios žolės.
Seniai nebėra mamos, neganau žąsiukų, nerenku plunksnų, net ir birbynės aidas prislopęs, tik į langą barbena lietaus lašai.
Stabtelėju ir galvoju, kodėl dabar prisiminiau žąsis...


Svajonių pranašai



Pirmieji metai – dar pilki,
Tik nutvieksti rasa;
Atskrisiu, suksiu ratą,
Nusileidus plauksiu,
Žadėjai skristi pas mane,
Tikiu ir lauksiu...
Kai prisiliesi prie srovės,
Abu sparnus suglausime
Ir mūsų namo
Languose spindės
Vakarės ilgesys, žibintas.
Po metų, po kitų
Pamilsime,
Tada ir suksime lizdus
Abu drauge, viename aukštyje,
O mūsų vaikučius žiūrės
Saulutė šiltą spindulį patiesus
Klausysimės, ką nendrės pašnabždės:
„Jau šilta, skilkite.“
O mes jų lauksime,
Tikrai pirmagimių sulauksime.
Dabar aš – karalienė,
Patalai balti, iš gryno šilko,
Linguoja nendrė, vėjo pučiama,
Jos galvoje – vaikučių visas šimtas.
Kai tu šalia,
Visi mes leisimės per ežero bangas
Ir plauksime...
Oi, plauksime būriu,
O rudenėjant kilsime į aukštį,
Suksime ratu
Ir apie laimę skelbsime...


Rugsėjo pirmoji - visiems



Rugsėjo pirmąją visiems smagu,
Tėveliams ir pirmokams,
Kad jau užaugo dideli,
Švarkelis naujas,
Rankoje gėlė,
Atves į klasę dvyliktokai.
Per petį dažnas žiūri,
Kur tėveliai lieka...
Atvėrei kartą į gyvenimą
Naujas duris,
Sklendė pati atšoko,
Eini per slenkstį
Šaukiamas skambučio
Ir lentoje užrašoma data:
„Pirma rugsėjo,“
Paskui patikrins, ką tu moki...
Vėl naujos pažintys,
Draugų balsai skambūs visi,
Kaip išleistuvių valsas
Ir su kuo gal šoksi.
Pirmoji mokytoja,
Kuri išliks širdy
Iki pačios senatvės,
Kada valsas nutils...
Visą gyvenimą mes esame pirmokai,
Vis vedami ir vedami už rankos
Pirmajam šokiui.



2015 m. rugpjūčio 30 d., sekmadienis

Vasaros pabaiga

Sode nukritę kvepia obuoliai,
Darželyje – gėlė,
Dar žydi laukuose ramunės
Geltonai ir baltai,
Tvenkinyje dar plauko
Baltos gulbės;
Pilki dar jų vaikai
Ir mažai turi plunksnų,
O pėsčiomis nueiti kiek toliau
Sunku mažiems,
Bet dar sunkiau – seniems,
Kai kojos sunkios,
Akys apsiblausia vakarais,
Kažko nuobodu...
Užaugs sparnai ir skris maži
Per lygias pievas,
Pames ne vieną plunksną,
Su ja kažkas rašydamas
Gimtinę prisimins
Ir melsvą dangaus stogą...




Mėnulio pilnatis



Tu šiąnakt – taip arti,
Tiesiog – ranka pasiekiamas,
Kvėpavimas – lyg vasaros
Ar lapo, krentančio – rudens,
Prisilietimai – vėjo dvelksmas,
Gaivališkas ir paliestas
Pirmos šalnos,
Artėjančios žiemos akis...
Pažvelk,
Taip teka naktys –
Mūsų mėnesiena,
Kai nemiga užslenka
Iš paties dangaus;
Pernakt – šviesu šviesu
Ir akys žiūri,
Kada nesimiega,
Dangaus – tik vienas langas,
Jame – mėnulio pilnatis –
Tai pasaka sena,
Kuri, daug sykių sekama,
Bet atminty palieka
Mūsų gyvenimo pradžia
Ir amžiaus patirtis, –
Pradžia ir pabaiga,
Vis ta pati –
Didžiulė nakties paslaptis...

Ona Baliukienė



2015 m. rugpjūčio 29 d., šeštadienis

Paskutinio lizdo vaikas



Ruduo...Bet nejutau,
Tik motina kalbėjo,
Kad jau sena,
Kaip sodo obelis,
Ir bijo vėjo...
Ne, nebijojau, nežinojau,
Kad senas linksta
Prie lazdos,
Kurią iš vyšnios drožė
Senas mano tėvas...
Abiems užteko tos vienos,
Vis pakaitomis į kiemą ėjo,
Kad pasirinktų obuolių,
Lyg tą tik vieną
Šeimos obelį ir prižiūrėjo...
Į ką gi atsiremsiu,
Kai man ateis ruduo,
Nes sutrūnijo ta lazda,
Kitos nudrožti man nespėjo...
Išskrido paskutinio lizdo kregždės,
Nutūpė prieš langą,
Kur teberausta obuoliai,
Nukristi nenorėję...