2021 m. rugpjūčio 31 d., antradienis

Mano rugsėjai

 




Gyvenimo metus skaičiuoju

Nuo tada, senokai,

Kada tėvus išvydau,

Pakrikštijo ir davė vardą tokį,

Per pačią rugiapjūtę,

Kai jurginai žydi

Ir visi javai sunokę…

Vaikystę sutikau mokykloje,

Jaunystės metai vėl skirti mokyklai, –

Mokiausi ir mokiau.

Puokšte jurginų papuošiu

Per šventę stalą,

Prisimenu visus,

Su kuriais drauge keliavome

Į klasę, į žygius, pirmą skambutį,

O ir į išleistuves,

Kas gali jas atstoti…

Skamba ir lig šiol širdy

Mokyklinis skambutis,

Laukiu rugsėjo ir brandos,

Tarsi eičiau į pjūtį,

Naują būtį.


Ona Baliukienė

Žiedynai



Gėlių žiedynai –

Tai gyvybės medis,

Vieni nužydi, kiti išsiskleidžia,

Skuba, kas greičiau,

Vienos šaknys ir stiebelis,

Vienos šeimos vaikai.

Duotas laikas – vasara,

Rudens branda,

Kaip man ir tau,

Ateina tik su metais,

Kai žiedas grūdelius pabers..

Paskutinis – daug mažesnis

Ir blyškesnis,

Jam saulės – daug mažiau,

Apsigręžia saulutė,

Tamsius akinius pametusi,

Išdygsta daigas

Iš vienos tik sėklos,

Pavasarį paauga daug sparčiau.

Surenku sėklas pasimetusias, –

Aš – žemė motina,

Esu dosni visiems,

Tik auk.


2021 m. rugpjūčio 29 d., sekmadienis

Taku nuo durų

 




Nuo kiekvienų durų

Yra takas į laukus,

Grįstas akmenėliais,

Pabarstytas smėliu,

Apsodintas gėlėmis,

Topoliais ir liepomis.

Pasibaigia takas prie vandens,

Pasėmęs geri,

Po ilgos kelionės išsimiegi,

Pagaliau į mišką patenki,

Kur gyvena paukščiai,

Žvėrys, bitės spiečiasi…

Sutinki žiniuonį ir meni

Tris painias mįsles,

Kaip gyvent iš nieko, –

Vieno grūdo – trys ąsočiai,

Dešimt į sau riečiasi. 


Darbų darbai

 




Gražus dar metas –

Vėsa alsuojantis rugsėjis:

Pažadina svajas,

Kad viską jau pasėjai,

Surinkęs varpas nuo ražienų

Pakabini vainiką sau ant sienos…

Pirmąjį pėdą pakratai –

Iš jo pabyra

Kvepiantys gelsvi grūdai,

Išdžiuvę, kaip senovėj

Jaujoje linai,

Brauki su brauktuve

Ir lieka grynas auksas

Žemės patale ilgai…

Iškūliau ir sutryniau,

Ant ajerų lapų patupdžiau,

Per visą žiemą

Bus sotu – lengviau...

Po riekę padalinsiu kiekvienam,

O mažiausias pagrandukas,

Sumazgytas kaip antelė,

Atiteks jauniausiajam:

Niam niam.


2021 m. rugpjūčio 28 d., šeštadienis

Harmonijos klaidos

 




Žmogus, kaip ir gamta,

Turi vienodai tamprų ryšį,

Beribėje visatoje – tamsa, šviesa,

Kometų blyksniai…

Praranda žmonės ryšį šeimoje

Ir sielos atitolsta, –

Tampa vienas

Ryškesne žvaigžde,

Uždengia kito norus,

Nebegirdi…

Vienodai nukenčia visi,

Kada visai išsiskiria

Ir niekada nesutinka,

Kaip mirgančios danguje

Žvaigždės.


Rudens požymiai


 

2021 m. rugpjūčio 26 d., ketvirtadienis

Balti vaizdiniai

 




Be sieloj vaizdinio,

Nė posmo nesudėsi,

Neskrenda paukštis,

Be savo giesmės,

Ošia ir miškas,

Kada pučia vėjas,

Gandrai kalena

Pavasariui atėjus

Arčiau senų lizdų

Ir ant stubos.

Be sielos šilumos,

Nesupsi mažo vaiko, –

Gyvenimas toks liūdnas,

Be tėčio ir mamos,

Kai nejučia ruduo ateina,

Lauki ir žiemos –

Baltos baltos,

Be grimo ir spalvos.

2021 m. rugpjūčio 25 d., trečiadienis

Rudens blakstienos

 




Prikelkime brolius,

Net ir tuos,

Kurie negimę,

Pakelkim nukirstus medžius,

Kad šlamėtų

Visą dieną…

Nebe deginkim ražienų, –

Ten skruzdės

Ir dievo karvutės veisiasi,

Nebus kam užmerkti

Debesų blakstienų…

Prikelkim žvaigždes, –

Visos sesės naktį,

Veriasi – nemiega,

Pasiimk tik savo –

Vieną.


Ramybė

 




Kaip ramu kieme,

Gera širdyje ir sieloje – tvari ramybė, –

Vedžioja vakarais šeimyną,

Ryte atsikelia,

Vedasi savo augintinius šaligatviais,

Visi iš matymo pažįstami,

Pasikalba…

Pradingsta naktį kontūrai,

Tarsi vartytum knygą,

Be paveikslėlių ir spalvų, –

Tokia ramybė.


 




Vaikai, vaikai,

Kol buvote maži,

Drauge susėsdavome ir prie stalo,

Prie laužo – kiek vėliau,

Kada paaugote,

Į mišką – uogų, grybų,

O prie ežero – visur drauge,

Kaip smagu plaukti valtele…

Vaikai, vaikai,

Drauge Rugsėjo 1 – į mokyklą,

Ne veltui šventė,

Skambutis – nebe pirmas,

Išleiskim savo vaikučius,

Tegu ir šiuose labirintuose

Jie nepražus…

Vaikai, vaikai,

Susėskime drauge, nors mintimis,

Tai kas, kad mūsų metai –

Jau žili.


Likimo akmenėliai

 




Kaipgi visiems ir tuo pačiu

Paros metu

Savo lūkesčius pareikšti,

Godas pasakyti?

Kas juos išgirs,

Priims į širdį,

Prisimins ir vakare,

Ankstyvą rytą vos pakirdęs?

Žvirbliukams nešu trupinių,

Balandžių pulkas atskrenda

Ir negaliu visų

Lig soties pamaitinti,

Susipeša, nusineša,

Lyg nežabotą mintį…

Prie tako – ant akmens,

Prisimenu, maža rašiau

Kreidos akmenėliu, –

Nerasiu niekada,

Laikas nutrynė,

Akmenis akmenskaldžiai surinko,

Mūrijo į pamatus,

Pridėjo smėlio, žvirgždo...

Likimo akmenėlį delne gniaužau,

Iš viso to, kas liko,

Žemei pabarstau, –

Ji viską priima ir girdi.




Ona Baliukienė



Teberašoma knyga

 




Nenurašau daug žodžių

Į šaukiančią reklamą,

Mintyse norų ir pomėgių –

Daug daug daugiau, –

Noras pažinti, nauja įsisavinti, –

Kol mūs gyva kalba

Iki senatvės lieka

Prigimtimi žmogaus…

Rašau, užkliūva senas žodis,

Kuris tik šnekamojoje kalboje –

Tėvelio ir mamos –

Ten svetimybės,

Tarsi piktžolės sužėlusios,

Raviu, bet jos yra…

Gyva kalba – ne stendas,

Kurį nukabini ir jo nėra,

Yra archyvai iš lotynų

Nuo Antikos romėnų,

Kirilica iš slavų,

Mažvydo katekizmo prakalba,

Raidynas ir malda lietuviškai, –

Tokia mūsų istorija

Ir jos kalbos seka...

Vėl sėduosi į suolą,

Renku brangius visiems žodžius:

„Brangioji mokykla,

Knyga.’’


2021 m. rugpjūčio 24 d., antradienis

Prisiminimų puokštė rugsėjui

 



Nėra šalnų

Ir gėlės žydi,

Medžiai dar žaliuoja,

Baltų gandrų šeima

Savo kelius matuoja, –

Išskris ir palydėsiu,

Kaip mokinius kadaise,

Pamerksiu astrų puokštę

Tiktai savo vaikaičiams…




Senoji mokykla – Vajėšių,

Nevarstomais langais

Ir durys nerakintos,

Nėra ir septynmetės,

O Anykščių metai nutolo,

Per pusnis nereikia bristi.

Šventosios vandenys

Suplukdė anteles į Nerį,

Iš naujo kasmet sveikinu

Su gėlėmis rugsėjį…

Supypsi, lyg skambutis,

Rubikių bėgiais

Riedantis siaurukas traukinukas, 

 Tai mano pusės amžiaus

Pieštukas ir trintukas...



Kardeliai

 




Gražiausia puokštė –

Iš jurginų ir kardelių,

Įvairiaspalviai jų žiedai

Primena man kelią,

Kuriuo dar einame

Iš žiūrime į priekį

Šviečiant amžių dangui…

Rugpjūčio žvaigždės naktį –

Didelės ir artimos –

O įdienojus – saulė,

Ji šviečia ir pasauliui skelbia:

Žmonės siekia laimės.

Mes – ne vieni,

Ne vienišos bangelės

Plačiame vandenyne,

Karų nuniokotoj žemėje,

Padėkim žmonių atminčiai,

Kurie čia atgulė,

Kardelį.



2021 m. rugpjūčio 23 d., pirmadienis

Laisvės sukaktys

 




Rūtų vainikais puošiasi

Jaunos mergaitės,

O juodas kaspinas – šalia,

Žalia žalia girelė,

Keli takai per ją…

Kurį tu pasirinksi – jau tavo valia,

Ar ginti tėviškę nuo priešų,

Saugoti dieną naktį,

Kaip sesę, trobą, motiną,

Ir prisiglaudus prie pušies nusnūsti, –

Tokia kario dalia…

Ilgas į laisvę kelias,

Ne kiekvienam išpuola

Dėti į šautuvą kulkas,

Užrišti juodu kaspinu kuprinę,

Pagarbą už kritusį atiduoti, –

Kol būsi gyvas,

Bus gyva ir tėviškė,

Visa mūsų tauta.



Norai ir tikrovė

 



Nebenoriu būt darželyje

Paskutine rudens gėle, –

Šalna kanda naktimis,

O dieną vėjas šiurpina…

Nebenoriu pasakoti apie vasarą, –

Viskas būna laikina,

Šiltą lietų danguje

Vaivos juosta skaidrina…

Nebenoriu grįžti į pavasarį,

Žibute papuošti kalnelius,

Kai nutirpsta sniegas prašalaitis, –

Tiek erdvės sukaupusi turiu,

Padalinu tau ir man dar lieka –

Viskas veltui…

Man tikrovė – daug daugiau,

Nei pasaka mergaitei.





Skambesys

 




Mes dar kalbėsimės,

Kol garsas nenutilo,

Dar paukščiai čiulba,

Upelių srovės neišdžiuvo,

Žemė alsuoja

Ir atodūsiai į dangų kyla…

Mes dar patikrinsime

Per garsus save,

Pakalbinsime ir kitus giesme.



2021 m. rugpjūčio 20 d., penktadienis

Intelektas - intelektualams

 




Programėlės, robotukai

Į mūs raštą įsisuko, –

Skaito, rašo, deklamuoja,

Mūsų kalbą redaguoja…

O po metų kelerių

Keps ir duoną,

Be grūdų,

Suks ir medų,

Be žiedų ,–

Vien tik dūzgesiu gražiu…

„Aš – ne robotas! - sušuko

Seno rašto rinkinukas, –

Ir kitur dedu kabliuką’’…

Nesiginčysiu ir nedejuoju,

Pamažu kitaip kulniuoju,

Dingo senas mazgų raštas

Ir sanskrito neįskaitom,

Daugel knygų įrištų,

Jaučio odos ir storų,

Puošia, dūla ir trūnija,

Vien tik mokslui reikalingos,

Pasižiūri ir nevarto,

Dulkes nupučia – užverčia…

Dings programos – išsitrins,

Kosmose jų nepažins.




Kol gintaras nevirto smėliu

 




Sulygina su žemėmis

Aštrius akmenėlius

Prabėgęs laikas,

Smėliu užpylė įspaustas pėdas

Jūros pakrantėje...

Į tolį nugarmėjo bangos,

Nusinešdamos ir dainą,

Gintaro pilies šukes

Išmesdamos į krantą

Tiktai per audrą,

Tyluma širdy...

Surinkau jaudulį į vėrinį,

Būsiu šią vasarą graži

Su meilės žodžiais atminty...

Kartok man šimtą kartų,

Kad esu graži,

Tada ir patikėsiu,

Gintaro galia ant smėlio,

Auksu gelsvų žodžių sūkury.



Gyvenimas – su vėju

 


Daug metuose dienų,

Kaip žiedlapių ant stiebo,

Pavasarį pasveikinti skubu,

Atšildau ledą ir nupurtau sniegą…

Taip gera saulei pakylėjus,

Atsuku veidą vėjui,

Sugeriu sutemų kvapus,

Paleidžiu per laikus,

Miškus, aukštuosius kalnelius, –

Vasara atėjo!

Kas gera – taip trapu,

Alyvos, liepos nužydėjo,

Pabiro obelų žiedai, –

Tokia gamtos taisyklė,

Pasirodė ir išėjo…

Jaučiu palaimą iš dangaus, –

Ateis ruduo, žiemos šalna,

Dėkodama gyvybei maldai priklaupiu,

Kad gyvenu su vėju

Šventovių varpams suskambėjus.





2021 m. rugpjūčio 19 d., ketvirtadienis

Optimizmas

 




Prinoksta ir nubyra

Rudenėjant vyšnios,

Kurių nenulesa strazdai,

Nukritę branduoliai

Dar kai kada sudygsta,

Kol auga – daugelis sunyksta,

Laiminga pabaiga,

Tarsi ant stulpo

Tupintys gandrai…

„Nėra jau taip blogai’’, –

Sako senoliai,

Žiūrėdami į vyšnią,

Užteks vaikams

Ir bus gerai.


Taip auga vaikai

 






Ką padarau, ką tu darai,

Kad gėlės nenuvystų?

Nuskintas pamerkiu į vazą,

Prisimenu ilgai ilgai

Ir kalbinu kiekvieną rytą,

Glaudžiu prie skruosto,

Jaučiu kvapus,

Kaip sielos peną,

Posmą parašau,

Tu atsakai…

Ką aš dariau,

Ir tu darai, –

Taip auga ir vaikai…




Vainikas

 








Pražydo astrai,

Kitos mielos gėlės,

Piliarožių stiebų viršūnėse –

Paskutiniai žiedai,

Tai simboliai prie namo,

Kad vasara išeina,

Rugpjūtis rudens dalgiu pjauna,

Palikdamas šaknis,

Byra į žemę amžini grūdai…

Prisikelia pavasaris,

Užsideda gėlių vainiką,

Paduoda ranką vasarai

Ir vėl – nauji jausmai, –

Toks nuostabus pasaulis,

Švyti dangaus žvilgsniai,

Visas gyvenimas – po saule,

Po kvepiančiais žiedais.




2021 m. rugpjūčio 17 d., antradienis

Kaip žuvys gyvena

 




Vandenyne, ežere,

Upėje, upelyje

Knibžda tūkstančiai žuvų,

Deda savo ir ikrus

Ir ant meldų,

Ir šaknų,

Nendrių, kaip ietis, plonų…

Mažos – maistas didelėms, –

Aukšles veja ešeriai,

O lydekos iš nendryno

Ešeriui nervus gadina:

Capt jam už galvos

Ir nebėra uodegos…

Smulkmei reikia pasislėpti

Ir iš naujo ikrus dėti,

Kiek išlieka, tiek gana, –

Tokia vargana dalia…

Vandenyne nemačiau,

Upeliuką aprašiau,

Kur užaugau ir gimiau,

Jūrą tau dar palikau.




Gamtos šauksmas

 




Paukštelis garsiai čiulba

Tik prieš vestuves,

Plunksneles pašiaušia,

Kad patrauklesnis vis atrodytų

Ir žmona balsui atsišaukia …

Paskui lizde perės,

Neš vaikams maistą,

Nutils daina,

Plunksnas žvilgančias pamiršdamas, –

Toks gamtos šauksmas…

Nedaugelis iš paukščių

Gieda naktimis,

Vienai prieš dangų duoda priesaiką,

Oi, nedaugelis…



2021 m. rugpjūčio 16 d., pirmadienis

Žolinės prie ežero

 




Gimęs ar augęs

Prie gėlo vandens

Negali negirdėti

Nendrių šiugždesio

Papūtus vėjui,

Lelijos žiedo, pasikėlusio

Viršum bangos,

Antelės plaukiančios,

O iš paskos ančiukų,

Po sparnais įsitvėrusių…

Ežeras – „Giesmių giesmė’’,

Gyvybės lizdas,

Žuvelėms – meilės guolis, –

Visi gyvi atsigeria vandens,

Pagarbina Kūrėją,

Po to į dangų žiūri.


2021 m. rugpjūčio 14 d., šeštadienis

Baltas meilės žiedas

 




Nereikalauju iš gyvenimo

Nieko daugiau,

Ką turi mano sesės, broliai,

Paliečiau tėvų pėdas

Ir tik pirmyn žingsniuoju,

Meilę dovanoju…

Iš meilės gimė žemė,

Jos prieglobstyje aš gimiau,

Vandens leliją skindama

Mačiau gelmes,

Kaip vanduo siūbuoja,

Išrausi iš šaknų –

Neliks ir kitąmet žiedų,

Per klaidą meilė

Susvyruoja.


Demokratijos pradžiamokslis

 


Atėjome per smurtą,

Sukilimų, perversmų audras,

Korė, trėmė svetimieji,

Į lagerius talpino,

Iš „Liūdnos pasakos’’ pabudęs

Iki šios dienos,

Be kartuvių, pagiežos,

Ką veikti žmogus nebežino...

Ką reiškia rinkti savo valdžią,

Kaip nuoširdžiai tarnauti

Savajai valstybei,

Laikytis jau savų Įstatymų

Ir sąvokų nepainioti,

Demokratija nevirstų į anarchiją –

Reikia laiko atsimerkti,

Kai kuriama taiki visuomenė,

Be Kaino žymės.

Pinu ir pyniau vainikus

Didžiosioms šventėms ir mokykloje,

Kad iš jos išeitų mokiniai,

Įveikę baimes ir palikę pyktį,

Gerus žodžius rašytų:

„Mes – demokratinė

Valstybė.’’


2021 m. rugpjūčio 13 d., penktadienis

Mano gyvenimo vaizdeliai

 


Kiek save prisimenu, tėvai buvo šalia: mama dirbo ir namuose, ir laukuose, tik skirtingus darbus – pagal jėgas. Žiūrėjau ir stebėjau ne tik jos rankas, bet išmintingus žodžius girdėjau, kaip dosniai atsilygina žemė, kokios buvo ir klaidos iš nežinojimo jos dėsnių.

Tėtis mokėjo visus ūkio ir namų darbus. Abu tėvai jau buvo senstelėję, todėl stengėsi perduoti vaikams, ką patys buvo patikrinę gyvendami ir žemę mylėdami.

Tėtis visada arė arkliu ir ragino jį žodžiu, bet turėjo ir botagą. Kaip dabar matau, kad nebuvo kada ir kaip juo užsimoti, nes arklys susijaudinęs šoktų ir plūgo nesuvaldytų, vaga išeitų kreiva. Botagas vilkosi per nesuartą dirvą, kliuvo už grumstų...Kodėl jo reikėjo, negaliu ir šiandien atsakyti.

Išmokau arti, visus darbus, kuriuos mokėjo mama ir tėtis ir be botago, mokėčiau ir dabar jį nuvyti, bet neturiu linų, o ir dirvos. Botagas – tik įvaizdis iš tų laikų.

Bėkite raidės ir neparagintos į vagą, kurios nėra ir žymės.

Ačiū tėveliams, kad turiu šiuos prisiminimus.


Ona Baliukienė

Baro pakrašty

 




Paukštelis gieda,

Ką iš tėvų išmoko,

Tik savo giminei

Suprantama giesme,

O aš rašau po vieną raidę,

Kol sukuriu ir žodį

Lietuvišku raidynu

Ir sava kalba

Balto lapo vidury...

Sunku būtų giedoti,

Jeigu nemokėčiau

Senų dainų

Ratelio burzgesy,

Nejausčiau duonos kvapo,

Ant ližės padėto,

Kryželio dar įspausto,

Kaip laimės ženklo,

Juodo darbo baro pakrašty…

Tai – mano kelias,

Mano „ aš’’, –

„Mes’’ – tik karaliai sakė

Baudžiauninkų būry.


Gyvybės pilnatis

 




Pasigendu draugų,

Tarsi vaikystės ir jaunystės, –

Išėjo – nebegrįš,

Ne vieną kartą ašarą ištrykšta,

Sapnuoju naktimis:

Einu pro obelį,

Rudenį obuolys nurieda,

Gėlė darželyje pražydo

Ir vėl iš naujo

Suplaka širdis…

Minime datas ir lydime

Per dangų plaukiančias vilnis,

Prisegame padėką,

Gal tikim, kad sugrįš…

Saulė nusileido ir pakilo,

Ir vėl diena šviesi,

Nubraukiu ašarą nuo veido, –

Žmogus tol gyvas,

Kol dar jį meni.



2021 m. rugpjūčio 11 d., trečiadienis

Pasikalbėjimai naktimis

 



Svarbiausi žodžiai tariami,

Kada subręsta mintys:

Į rudenį, į vakarą,

Kai leidžiasi saulutė,

Dažosi rausvai dangus…

Šilčiausias žodis „myliu’’

Pasakomas ir iš toli,

Kas nori, girdi,

Jei atvira širdis…

Dainos žodžius paglemžia tik naktis,

Nuskęsta jie į vandenyno dugną,

Iškils, kada nušvis…



Gerumo valandėlės

 



Dažnai ilgiuosi tų,

Su kuriais takeliai

Niekada nebe susieis

Ir jau seniai užžėlė,

Prispausti akmenėliais,

O danguje žvaigždelė spindi,

Lyg vakar įžiebta…

Dažnai matau akis,

Kurie ir neseniai išėjo,

Jaučiu rankas prie delno,

Lyg šiltą antspaudą,

Išliekantį ilgam…

Toks ilgesys – gerumas, –

Laisvos vėlės,

Sugrįžti į mintis

Kiekvieno – kiekvienam…

Gyvi paveikslai,

Nutapyti ir ant debesėlių,

Rasos lašeliuose,

Laiškų kampeliuose

Nuo tavęs ir man.



2021 m. rugpjūčio 10 d., antradienis

Pamąstymai ties kalnu

 


Sūnus Juozas nuo tėvo Juozo.


Kiek gegutė užkukavo,

Dar dangus pridėjo,

Status kalnas – į pakalnę

Metai nuriedėjo…

Oi, visiems vietos užteko

Molinėj trobelėj,

Pro mažą langelį

Mačiau saulę tekančią,

Vakarop lydėjau…

Gyvenau, kaip liepė tėvas,

Motina audėja,

Niekam blogo po šiai dienai

Niekad nelinkėjau.



78 gimtadienis

 




Nedaug tereikia žmogui –

Tik stogo virš galvos,

Kad nenupūstų vėjas,

Šventadienį – dainos,

Maldos rytais ir vakarais

Už mirusius ir tuos,

Kurie arti – šalia

Ar mintyse, tarsi šešėliai…

Nedaug kažko turiu,

Bet nedaug ir tereikia, –

Viską į posmelius sudėjau,

Paleidau per pasaulį,

Tegu skaito: verkia, gėrisi…

Čia ir mano laimė,

Kartais ir gėla,

Praradimais apkaišyta,

Niekas už mane to ir nepragyvens,

Ir niekas nesukaups

Tiek nerimo ir džiaugsmo,

Dar neaprašyto…

Dėkoju ir savo vaikams,

Kad pratęsta mūs giminė,

Džiaugsme, varge drauge suaugę,

Kai man suskausta

Ir jiems skauda,

Kai šypsomės, nušvinta saulė, –

Taip ir gyvename.