Jau – rudenėlis

Plaukė antelė pas antinėlį,

Kad pasidžiaugtų,

Nors valandėlę

Pavasarėliu…

Jaunos dienelės –

Norai, svajonės, –

Kol suka gūžtą,

Krykščia, alioja…

Vasara baigėsi,

Vaikai užaugo,

Apsižiūrėjo – neturi draugo,

Ruduo atšaldė

Ežero langą…

Kur tu žiemosi,

Mielasis drauge?

Gyvenimo herojai – nepaprasti žmonės

Dabar keliai ir gatvės,

Apšviestos ir sužymėtos,

Pakelėse – vien atšvaitai,

Saugiai vaikščioti galėčiau,

Jei nesekiotų mintys,

Kaip gandrai…

Prisimeni vaikystę ir jaunystę,

Sumirga akyse dažnai

Ir nesimato pakelėse liepų,

Nebesisveikina beržai…

Diena – stulpelis įkastas,

Bet gan silpnai,

Užkliūni eidamas iš lėto,

O kaip norėtųsi,

Kad bėgtum, lėktum,

Praskleistum minutes,

Pajudintume ir sekundes,

Net sumirgėtų saulės stipinai.

Šių dienų atgarsiai

Audronius Ažubalis

Ko pats nematęs,

Savo kailiu nepatyręs,

Nepasakosi ir vaikams,

Vaikaičiams ar pasiųsi žinią,

Kokia tavo vaikystė

Ir jaunystė buvo,

Nesupras…

Per kaimo netektis ir kančią,

Kaimynų akimis,

Galiu matyti ir istoriją,

Kokia baimė kaustė

Mus visus…

Ar mes laisvėjame,

Gal esame ir dabar sukaustyti

Prieš buvusius ir esamus

Išlietus paminklus,

Kai brolis ėjo net prieš brolį,

Statė vien stabus…

Karo ir pokario paženklinti,

Oi, vangiai atsibus.

Audronius Ažubalis renginyje

Viskas gerai

Mindaugas Pocius

Kai išgirstu po daugel metų

Mokinį savo draugams pasakantį,

Kad mano mokytoja,

Nutirpsta kojos,

Lyg vėl stovėčiau priešais klasę

Su kreida rankoje,

Rašyčiau lentoje:

Sveiki sugrįžę, mokiniai,

Rugsėjo pirmąją,

Sudie išvykstantys

Ir į gyvenimą,

Kaip ir savi vaikai...

Net nežinau, ką tu jutai,

Bet tavo akys sakė,

Kad tau ir man, –

Viskas gerai.

Mindaugas Pocius

Ramybės dienos

Ramybė tiems,

Kuriuos pašaukė dangus,

Jie klausiami neatsiliepia,

Už juos kalba smiltis,

Maža maža maža,

Už ją tik dulkė

Mažesne išlieka…

Ramybė – žemėje,

Kai apšarmoja medžiai,

Krenta lapai,

Plikos šakos lieka,

Sutupia ten žvirbliai

Ir kiemo balandžiai,

Eglių sėklas gliaudo

Kėkštai…

Ramybė ir už stalo,

Kai drauge mama ir tėtis,

Seneliai seka pasakas vaikams,

Ir byra žodžiai

Net iš jų gyvenimo,

Kaip iš kiauro rėčio…

Ramybėje net ir malda

Tikriau į dangų lekia.

Į atmintį

 Ona Baliukienė

Jaunam atrodo,

Kad viskas – ateity,

Neskuba gyventi,

Planų – tiek daug

Ir dar daugiau,

Spėsiu įgyvendinti…

Kai pervirsti per šešiasdešimt,

Paskubi ir surašai

Ant balto popieriaus juodai,

Kad liktum ir savo vaikams,

Vaikų vaikams –

Į atmintį…

Nėra pasaulyje ir danguje

Pradžių pradžios,

Kaip nėra pabaigos,

Gimėme – iš niekur

Niekur ir nedingsime,

Ramiai gyvenkime.

Dangaus žydrynė

Ne metuose – esmė,

O kelio vingiuose – žymė,

Išsukus – šunkeliai,

Gyvių nužymėti…

Ne raukšlėse – ta giluma,

Kurią turi kaktoje,

O daug giliau,

Kurios nemato niekas…

Išlygina džiaugsmas raukšles

Ir vėl eini į lietų,

Kad numazgotumei rankas,

Rankšluosčiu nusišluostytumei,

Kad ir padėvėtu…

Kirčiai – ne skriauda,

Atsitiesi iš lėto,

Žiūri į dangų, –

Kokia žydra ta toluma,

Visomis vaivorykštės spalvomis

Imi gėrėtis...

Gal jau užteks bambėti?

Kas manyje

Pasaulis – tu ir mes,

Vienas akmenėlis – aš,

Gėlės – vaikai,

Sėklos – vaikaičiai,

Mūsų palikimas

Manyje.

Šaknys – senoliai,

Žemėje ir danguje,

Kur nepasiekiama ranka,

O mintys rišasi viena gija

Per pasakas, giesmes,

Motinų ir seserų dainas…

Gyvenimas – tai tu,

Kai mes – šalia,

Gimtine, motina,

Tauta,

Malda ir papročių gausa.

Savas kelias

Keliai – tie patys,

Anksčiau buvo smėliu barstyti,

Žvyrą pylė kaimo vyrai,

Paskui ir grindinys iš akmenų

Ant rupaus žvyro,

Po metų kelias dešimties

Asfaltą juodą pylė,

Kai ištrupėjo nuo kaitros,

Užkamšydavo skyles, –

Netiko smėlis, žvyras…

Kelias nusitiesė

Iki pat smėlio kalnelio,

Kur iki šiol dar žvyrą pilame.

Mindaugas Pocius

Molio takais

Minu jau pramintus takus, –

Tėvai, seneliai irgi ėjo...

Per klonius, kalnus,

Dažną aplenkiu,

Brendu per upelius,

Nuplaunu savo pėdas…

Nemokė niekas tiesiai,

Skaityti gi mažai mokėjo,

Maldaknygė – vis atversta,

Užstalėje daugel metų išgulėjo,

Per ją ir tiesos ėjo...

Niekas mums brydės nežymėjo,

Beeinant daugel kartų

Tuo pačiu keliu

Molis tapo glitus,

Kaip tėvo rankomis

Lipdyta namo siena,

Taip ir einu,

Kaip ir jie ėjo.

Būk matomas

Jeigu nebūtų vasaros karštos

Po pavasario ankstyvo,

Nejausčiau ir tavo akių šviesos,

Kaip saulė kyla,

Kaip keičiasi orai į rudenį,

Nebūtų tiek gerumo,

Kai ledą žiema grūdina, –

Eini per sniego kauburius

Ir žingsniai taukši,

Plutą judini…

Dabar jau gaila,

Nes ant sniego gėlės

Lenkia galvas,

O iš po patalų

Gležnas daigelis

Vos vos merkiasi,

Paduodu ranką – kelkis.

Atsakė man žiedelis:

„Nesirūpink, kelsiuosi,

Kol pailgės diena,

Abu šiek tiek palauksime’’…

Iš po sniego

Gausios dovanėlės

Nuo pat vasarėlės,

Iš po sniego kelia

Savo kepurėles…

Nieks nenori gultis

Į juodąją žemę,

Kol dangaus mėlynė

Tokį grožį semia…

Kaip man nežydėti,

Jauna noriu būti,

Į tave lygiuotis,

Mesti sniego gniūžtę…

Skristi ir vėluotis,

Kai vėjelis pučia,

Oi, balta žiemuže,

Nenoriu paklusti.

Ne laiku pražūti...

Mūsų - daug

Gimtinė ir Tėvynė,

Laimė, kai sutampa,

Atsigula į žemę,

Į tuos pačius kapus,

Ten šlama beržas,

Pražysta ir našlaitės,

Susirenka pažįstami,

Lanko draugai draugus.

Nelaimė, kada nesutampa

Nei žodžiai, nei kalnelis,

Lyg atskiras dangus,

Mėnuo kybo ir dejuoja,

Raudona strėle pervertas,

Kas bus rytoj, kas bus?

Vienus apverkia,

Rašo padėkas iš anksto,

Kitiems – tik varpo dūžis

Nuolat skelbia, –

Buvo gal ir bus...

Viena Tėvynė – mūsų,

O mūsų – daug pas mus.

Vėlinių savaitė

Ateina laikas – vėlių metas,

Kai minime savaitę,

Kas ten – po žemėmis

Ir danguje prisikėlusius,

Nes tarp dangaus ir žemės –

Nematoma srovė,

Upeliuku sruvenanti…

Prasideda ji iš gilios versmės,

Tėvų ir protėvių gyvenimo,

Kuo ilgiau gyveni,

Tuo žiotyse platėja,

Atsiveria, lyg vandenynas,

Kur viešpatauja saulė,

Dievo tvarinys,

O mes – dulkelė,

Plaukianti į dangų.

Palaima

Palaimintos savaitės…

O gal tiktai dienos,

Nors valandos,

Be ašaros ir skausmo, –

Gyvenimas susaisto

Tokia stipria styga,

Kad skamba ir nenori skirtis,

Nes tai – tavo laimė…

Palaiminta paukščio giesmė,

Kiekvienas geras žodis – žiedas

Ir visada – palaima,

Tarsi stovėtumei šalia

Bedugnės krašto

Ir lauktumei palaimos...

Ačiū Tau.

Užuojauta

Nijolė Baužytė
Užuojauta dėl artimo mirties

Rašau užuojautas žmonėms,

Kuriuos mažai pažįstu,

Rašau ir tiems,

Su kuriais jau su visam

Šiandieną reikia išsiskirti,

Prabėgusia jaunyste ir atmintimi,

Kuri nebe sugrįžta.

Kiek nueita kelių,

Prikelta kaimų ir miestelių...

Koks buvo noras – ginti savo šalį,

O liko raidės ant pilko akmenėlio

Šalia mūsų bendro kelio...

Dieve, pašventink jos kelionę

Į amžinąją karalystę,

Vykdau menką jo dalelę –

Ašara palaistau kelią.

Ona Baliukienė

Pirmas sniegas

Pirmas sniegas – baltas baltas,

Toks nekaltas ir nešaltas,

Nusiprausiu sau veidelį

Prisiminsiu jaunos dalią,

Dar žydėsiu, kaip gėlelė…

Laimė – pirma balta snaigė,

Tik nutūpia ir jau baigiasi,

Tirpsta ir pirma svajonė,

Pasigauti gražų Joną…

Dieve, duok man iš dangaus,

Ko labai labai prašau:

Man sveikatos, bet ir tau,

Miela sese ir brolau.

Laiko slinktis

Taupus ruduo,

Dosnus ruduo,

Gražus ir šiltas,

Jis geras geras,

Kaip sava šeima,

Kuri norus išpildo.

Spalvotas lapais,

Paskutinėmis gėlėmis,

Upelių vagomis,

Kai jas vanduo papildo,

Vakaro tyla,

Lėtesnėmis laiko slinktimis

Taip masina ir trikdo.

Ruduo – ne už kalnų,

Visi tai girdime,

Dažniau į dangų žiūrime

Pro žemės akinius,

Saulę atspindinčiais.

Ruduo – tai laiko paslaptis,

Kodėl saulutė – taip žemai,

Kur ji savo vaikus,

Žvaigždeles,
Šiandien migdo.

Varnai

Suskrenda juodvarniai

Arčiau namų,

Vasarą pievose

Kamanių medų kopinėję,

Nebėra pradalgių,

Sugintos karvės – tvartuose

Rupšnoja ramiai šieną, –

Nesikapstysi po jų atliekomis

Per žiemą...

Nebėra karkvabalių lervų,

Badas gena,

Nebijo nė žmonių,

Niekas seniai negaudo ir nešaudo,

Kaip Donelaitis rašė

Apie baudžiauninką mužiką, –

Tie laikai praėjo, –

Ir neprakeikia pamotė pikta,

Kalnai – toli,

Viršūnes saugo vėjas,

Iš ten tik girdisi perkūnija

Ir aidas atskubėjęs.

Žydintys

Kas buvo praeity,

Tegu ten pasilieka,

Nesugrąžinsim nieko,

Nužydi gėlės,

Nuskabome ir surenkame sėklas,

Pasėja likusias ir vėjas...

Nuo šalčio saugome šaknis,

Kai kurias iškasame,

O kitos pačios prisitaiko

Ir suželia pavasarį,

Tarsi iš nieko...

Kada užversime pavydui

Ir kitoms blogybėms

Savo namų duris,

Pasibels ir gėris,

Patikėk.

Laiko vaga

Kol aš jus turiu,

Nesibijau paklysti,

Pasaulis – toks gražus, –

Antra, trečia jaunystė…

Auga vaikai,

Kaip ridikėliai lysvėje,

Vaikaičiai kalba dar šveplai,

Bet laikas juos išmokys,

Kad nepasiklystų…

Gyvenimas – ne valanda,

Ne laikrodžiai ant sienos,

Teka tiesia vaga,

Kaip upėse vanduo,

Kas dieną,

Vis į naują dieną.

Marylove Baliuka

Godulys

Didžiausias stabdis – godulys,

Kada vieni kitiems

Skersai kelią stojama,

Kam tau – ne man,

Prasideda dalybos,

Pamirštama ir kitų ateitis,

Naujų namų statybos.

Kaip namo stogą užtaisys,

Kai net vandens lašu

Dažnai nepasidalinama

Ir pliaupia lietus per akis,

O kada atsimerkti –

Nebe žinoma.

Atsitiktinumai

 Suvenyras

Dažnai atsitiktinumai

Būna būtimi,

Yra nematoma trauka,

Kada du žmonės

Ėjo tuo pačiu keliu,

Pagaliau ir susitiko, –

Mokytojų širdys plaka,

Kaip dviejų seserų,

Dabar jau neišskirs jų niekas.

Tau galiu pasakoti atvirai,

Nebijau – nesmerksi,

Mes – tos pačios kartos,

Kaip gėlės šaknys,

Stiebas – žiedas, –

Jis – aukščiausiai,

Sese.

Janė Martinkėnienė

Amžinas pavasaris

Liepos mama

Liepa ir Nojus

Gėlės žydi neilgai,

Tik savo laiką – vieną vasarą,

Medis užauga ir palaukia,

Kad ant jo šakų išsilukštenę

Pakiltų paukščiai,

Laiką skelbtų.

Mes – žmonės

Turime kelias kartas

Per savo amžių, –

Močiutės ir seneliai,

Tėčiai, mamos

Priglaudžia prie širdies

Beaugančias ir kylančias

Mažytes atžalas.

Rūta vėl suželia

Anksti pavasarį,

Kad sužaliavusi per vasarą,

Papuoštų rudenį žalia spalva,

Nelyginant pavasarį.

Mes – žmonės,

Esame ir gėlės, medžiai,

Paliekame savo vaikams

Pražydusį pavasarį.

Mindaugo Pociaus ir Jurgitos Pocienės šeima

Artimi

Man – gera,

Kai tau – gera,

Man ilgu,

Kada tu esi toli,

Man skauda širdį,

Kai tau liūdna,

Man visada negera,

Jeigu tu sergi, –

Jaučiu net iš toli.

Mums būtų linksma

Prie sraunaus upelio,

Klausytis vakarais,

Kaip jis gurgena,

Pasislepia toli toli,

Mums būtų labai gera,

Žiūrėtume į ežerą,

Kur plaukioja antelės,

Vaikšto pakrašty,

Visai arti…

Man dabar gera,

Nes esame arti,

Nors mintimis.

Susitikimai

Skiriu mokiniui Mindaugui Pociui ir jo gausiai ir gražiai šeimai

Mokyklos durys užsidaro

Po išleistuvių valso,

Šokto su draugais,

Atsisveikina ir mokytojai

Su savo mokiniais

Ir išsiskirstom po pasaulį,

Kur laukia jau kiti,

Mažiau pažįstami veidai,

Į savąją mokyklą

Sugrįžtama retai...

Atrodo, buvo vakar,

Bet negrįžtamai.

Lieka amžina nostalgija,

Ji atsispindi šeimoje,

Kai sėdi su savais vaikais,

Juos besimokančius matai,

Kada užsideda kuprinę

Ir išskuba į klasę,

Kaip buvo tau taip neseniai.

Susitinki su mokytojais

Renginiuose ir gatvėje,

Ir tarsi sau sakai:

„ Oi, kaipgi pasikeitė tavo plaukai,

Bet liko tokios pačios akys,

Laukiančios ir prašančios,

Kad susitiktų mūsų žvilgsniai,

Krykštautume, kaip vaikai.’’

Su Mindaugu Pociumi

Mindaugas Pocius su žmona Jurgita Pociene
Renginys "Būk matomas"

Vienas kalnas

Tu nebuvai su manimi,

Kada kopiau į kalną,

Klaidūs tie takai, –

Po kojomis – skalda,

Byranti vis į tarpeklį,

Apačioje – vainikai,

Čia pat – antkapis,

Iš to paties akmens atskeltas,

Kiekvienas kalnas kalba…

Tu nebuvai su manimi,

Kai man skaudėjo galvą

Dėl tavęs ir dėl visų,

Kurie šiandieną nekalba

Ir net rytoj nežinosi,

Su kuo kalbu,

Kas klausosi,

Kas kalbina,

Nors visi kopiame,

Lyg į tą patį kalną.