Vasaros palaima

Paukščiai per vasarą

Užsiaugina sau sparnus,

Pakilę skrenda,

Plunksnos sparnuose –

Naujas gyvenimas,

Žvilgsnis į erdvę…

Kiek daug man reikia augti,

Kad pasiimčiau plunksną,

Į rašalą įmerkčiau,

Prakalbinčiau lizde paukštelį,

Jo dainą pavėjui paleisčiau,

Į laisvę jį paleidusi,

Palaiminčiau…

Pirmi daigai

Šeimos nuotrauka

Gražiausias būna

Pirmas rožės žiedas,

Kol jų šalna ir gruodas nenukandęs,

Paskui atauga tik augliai,

Erškėtrožėmis virsta,

Pirmapradėmis…

Didžiausi būna

Pirmi obuoliai,

Keli viršūnėje,

Vienas prie kito prisiglaudę,

Vėtra nulaužia seną obelį,

Nauji, neskiepyti atauga

Ir būna rūgštūs,

Karstelėję,

Niekas nepagiria,

Kai atsikanda,

Dar priduria iš senolių

Nugirstą posakį,

Kad visus gimines

Sutraukia.

Ilgiausiai vis prisimeni

Ir pirmą meilę,

Kol ji nepakirsta šalnų,

Nenuskinta prieš laiką.

Draugai

Rūta ir Hary. Olandija.

Vilniuje.

Visi mes bėgam

Saule nešini

Širdy ir akyse,

Delnuose paslėpę,

Pakeliame ir ant rankų,

Ištiestų į dangų,

Lyg brangią dovaną

Išsaugom atminty

Ir vieną žvilgsnį,

Kas tiktai aplanko…

Mes – dovana

Vieni kitiems,

Kol dar gyvename,

Kiekvieną saugome.

Laukinė...

Vaikystės atmintis –

Laukinės uogos,

Avietės prie kirtimų –

Didelės,

Pagrioviais anksčiausiai žydi,

Raudonos uogos krenta

Daug anksčiau,

Renki ir apsidžiaugęs

Į burną saują įberi…

Laukinės – dygios,

Avietės draskosi,

O gervuogės – labiausiai,

Kada avietės kritusios

Ir antrą kartą žydi,

Mėlyne dar džiaugiesi,

Saldesne už serbentėlę,

Kuri rūgšti ir krentanti…

Rinkau ir valgiau

Obuolį laukinį,

Iš grūdo ir vienintelį,

O tamsiašonę spanguolę,

Vėliau...

Sekundė – laimė

Ypatingai greitai

Laikas teka,

Greičiau, negu sraunus upelis,

Skaičiuoji tik lašus

Iš balto debesėlio

Stovėdamas ant liepto,

O saulė virš galvos keliauja…

Jei neužtenka kai kada dienos,

Pasišaukiu ir mėnesėlio

Pilnatį ar jauną,

Pabarstau žvaigždes,

Jos krisdamos patenka

Į ištiestus delnus…

Nepajutau ir šiandien,

Kaip byra pro pirštus

Minutės – spinduliai,

Net ir sekundė – laimė.

Antytės

Vis žiūrėjau nuo pat ryto

Į padangių debesėlį,

Kaip jis bėga be kojyčių,

Pasikeičia dydį,

O kartkartėmis kryptį,

Patikėjau, kad jis tikras,

Pranašauja ne tik lietų,

Bet ir laimės siekį,

Sekiau danguje žvaigždelę,

Kad nepasiklysčiau,

Nuriedėjo ji per slėnį,

Kaip mano vaikystė…

Perbridau siaurą upelį

Dar ne vieną sykį,

Kaip tėveliai man jau sakė,

Kad sraunus jo vandenėlis

Plauna ne tiktai kojeles,

Betgi ir akytes,

Pažadėjau motinėlei

Vis pas ją parvykti,

Kaip tas tyras vandenėlis,

Padėkot už krikštą,

Neteko sugrįžti…

Vis dar žiūriu į upelį,

Kur plaukia antelės

Mažosios varlytės,

Negalėjau pasiversti

Nė į didžią karalienę,

Likau tik antytė.

Meilė

Myli vaikai

Savo mamytes,

Kol ji maitina,

Dainuoja daineles,

Mato akyse saulutę,

Jauną dar veidą,

Pirmas raukšleles,

Žilą ir smilkinį,

Sidabrines kasas…

Paskambina vaikaičiai,

Nemoka dar sakyti:

„Labas tau, močiute’’, –

O jau sena,

Bedantė ir burna,

Bet jie tik tokią

Prisimins mane,

Deja.

Piešinys

Dovanos

Gražiausia dovana vardadieniui - jūs. Pranas ir Andriukas.

Šventės – tiktai dienos šventos,

Istorija ir paslaptis,

Gyvenime nulemta –

Dėkoti už tas dovanas,

Kurias dabar turi…

Šventė – šypsena vaikų,

Vaikaičių meilė,

Lyg angelo sparneliais plazdanti,

Geri prisiminimai – saulė,

Vidurvasario spindesys...

Rašau ant sniego...

Kam tos sniego pusnys,

Mano mintyse,

Kai paukšteliai čiulba

Medžių šakose,

Žydi gėlių puokštės

Prie langų nakčia,

Kai vėjelis sklaido

Jų kvapus net čia?..

Kam tas tylus aidas

Smėlio kopose,

Kur bangelės šnara

Liaunoje nendrelėje,

Pakelia plunksnelę,

Giesmę atneša?

Kam tos rasos krenta,

Rūkas pievose,

Kam tas mėnuo kalbina

Ir mane, tave?..

Paskyros

Kiekvienas yra reikalingas,

Iš kiekvieno reikalaujama,

Kiekvienam ir skiria

Nematoma ranka,

Kam – skristi,

O kam – plaukti,

Kam augti šaknimis

Į žemę įsikibus,

Kam vaikus auginti šakose,

Kam žemę arti,

Sėti grūdą,

Kam duoną kepti,

Padalinti ją kitiems,

Kam siūti ir taisyti

Atsiradusias skyles…

Kai kam – giedoti

Su paukščiu arimuose,

Plika ranka žarstyti žarijas,

O man žemelė skyrė

Žiūrėti į gėles

Ir kalbinti užgimusius

Visais įmanomais jutimais,

Kaip savo dieneles.

Senos obelys

Mes – brandaus amžiaus,

Bet derlių atiduodame,

Pavasarį apsipilame

Žiedeliais baltais,

Per vasaros kaitras

Pavėsį siūlome

Brangiems ir artimiems,

Dažnai – visiems,

Kuriuos pažįstame,

Kitus tiktai – iš matymo,

Gerumo nepritrūkstame kasdien...

Mes – senos obelys,

Visaip pripratusios,

Daliname ir obuolius,

Kiekvienam – į delnus,

Ragaukime krituolius,

Nuo palinkusių šakų,

Bus daug lengviau visiems.

Ona Baliukienė

Švinta

Žodžiai – vaizdiniai,

Kažkas ir kažkada

Laiko erdvėje pamatyta,

Pradžia – tik raidė,

Juoda ir suraityta…

Melodija girdėta ir įsiminta,

Daugel kartų sau niūniuota,

Širdyje natomis vis įrašyta,

Atminties didybė,

Nuolat kintanti…

Paliesti nakties,

Kai apgraibomis surandi kelią,

Kol rytas nušvinta,

Tada ir sėdi ant akmens,

Raitai raides,

Kad ir po akmeniu

Nebūtų kieta.

Pašaukimo aidas

Lilijana Ablėnaitė

Nė debesys, nė vėjo gaudesys,

Perkūnijos aidai

Negali tau prilygti,

Neužgožia tavo garso,

Tu – muzika mano širdies,

Su tavimi užaugau…

Čiurlenantis upelis sieloje

Lengvai pašaukia,

Tada einu per kiemą

Į rasotą pievą,

Žiogelis čirpina sparnais...

Galbūt mane jis šaukia?

Tikėjimas – širdy,

Malda tikriausia,

Kad būsime arti,

Kaktas suglaudę,

Susijungs ir mūsų šauksmas,

Meilė.

Lilijana Ablėnaitė

Kas mūsų laukia

Būna gera,

Kai atsisveikini vakare

Girdėdamas tik serenadą,

Žinodamas,

Kad atsikelsi rytą

Ir vėl tave pasveikins saulė…

Būna taip gera,

Kai ištiesi ranką,

Šilti delnai šalia,

Tau glosto plaukus…

Būna ramu,

Kai visą dieną

Tavęs kažkas vis laukia,

Vakarė ar kita žvaigždė

Palydi ir per naktį

Per tamsų dangaus lauką…

Gera su tavimi,

Jeigu dar manęs lauki.

Vakarai

Nebetikiu dažnai,

Kai vakaras tamsus

Užtraukia dangų,

Kad vėl bus rytas,

Bus skaisti diena…

Nebetikiu melodija,

Kuri pasigirsta vakarais,

Ji skirta meilei,

Romeo ją dainavo

Savo mylimai Džiuljetai

Sodelyje po langais,

O ji vis klausėsi stovėdama

Savo balkone,

Prisiekdami,

Kad tik mirtis išskirs…

Netikiu vijokliais,

Jie – tokie painūs, lankstūs,

Apsiveja ir trūksta,

Rudenį raudonai dažosi,

Žiemą – juoda uoga

Juos puošia taip ilgai…

Bus ta diena,

Kai netikėsiu,

Kad buvau jauna,

Dainavau ir šokau,

Tu bučiavai mane,

Mylėjau tik tave…

Tiki tu vakarais?

Paukščiai prie gyvybės vandenų

Nesigirdi, kada plaukia gulbės,

Girdžiu tiktai pakilusias,

Nes plakasi sparnai,

Gulbinas grįžta

Vis pas savo gulbę,

Prisiekęs meilę amžinai…

Girdžiu, kaip kryklės nardo,

Iš gilumos maitinami vaikai,

Tiek triukšmo būna ir pakrantėje,

Kad klausosi ir nendrės,

Lelijos melduose,

Narai…

Stebiu ir raibas antis,

Viena vedžioja vaikelius,

Tada ir pagalvoju,

Kaip motina pavargo,

Viršuje varnos,

Paukštvanagiai skrenda,

Kol juos išsaugojo,

Bet...ne visus.

Ašarų lašai

Naujas pasaulis

Čia – mūsų žemė,

Daug kalvelių, pievų,

Krūmais ir šilais

Apaugusių…

Čia – mūsų upės

Ir maži upeliai alma,

Neša gėlų vandenį,

Kuriuo akis

Ir basas kojas plauname,

Lininius rankšluosčius

Skalaujame…

Čia – mūsų dainos,

Kurios virsta giesme,

Kai lydime į kalną…

Čia – mūsų džiaugsmas,

Kai matome jaunamartę,

Gimsta vaikelis,

Krikšto vardą gauna,

Tai – pasaulis naujas.

Ona Baliukienė

Mūsų tėvynėje

Mes mylime savus

Ir artimuosius mylime,

Jų vaikučius, draugus,

Kuriuos pažįstame

Ir dar nesusipažinome,

Mes mylime visus,

Kurie pas mus atvyksta,

Kurie pagarbiai kalba apie mus

Ir mandagiai išvyksta,

Neša gerą žinią.

Mūsų gimtoji Lietuva

Turėjo Gediminą,

Kurio sapne ir kaukė vilkas

Dar ant kalno plyno,

Jis sukvietė visus

Pasiuntęs laiškus pas kaimynus,

Kai daug buvo žmonių,

Visų tautų,

Įkūrė miestą Vilnių...

Amatininkai statė, drožė, pynė,

Todėl ir iki šiolei

Graži mūsų tėvynė.

Priglausk mane

Kiekvieną gėlę myliu,

Kokia bebūtų jos spalva,

Kiekvienos dainos žodžiui

Tyliai pritariu,

Niūniuoju ir viena.

Kiekvieną paukštį

Skrendantį palydžiu,

Jo sparnuose matau tave.

Kiekvieną debesėlį klausiu,

Ar su žaibu, ar ne,

Lietaus lašais atsigeriu,

Plaukiu su antele.

Kiekvieną žvilgsnį gaudau,

Ateinantį, išeinantį

Ar būnantį šalia,

Sugrįžtu gatvele

Į savo laiką

Su giesme...

Priglausk mane.

Bulgarijos sūnui

Ona Baliukienė su operatoriumi

Anksti sunoko

Šįmet obuoliai

Ir daug jų užmezgė,

Net šakos linksta,

Šilta ir vasara,

Linksmi ir galim

Viskuo pasidžiaugti…

Pas mus nėra

Auštų kalnų,

Bet nėra ir tarpeklių,

Nenukrenta žemyn

Nė vienas obuolys,

Tik bumbt ant žemės

Ir jau kvepia…

Tu – ne svetys,

Jei pamilai

Mūsų mergaitę.

Fotografas

Visiems pasaulyje

Plati mūsų, lietuvių, giminė,

Net pavardę parašę apsidairome,

O kiek kitų tautų

Atsigręžia į mūsų raidę...

Lietuva – nuo seno

Žingsniavo, jojo per pasaulį,

Atsinešė ir smėlio saują,

Klinties gabalą

Ir saulę.

Keliaujame

Laimas Fergizas

Anykščiai

Mūsų – daug,

Kaip skruzdėlių miške,

Kaip medžių giriose,

Paukščių – žemėje,

Ore, vandenyse,

O žuvų niekas neskaičiavo,

Smulkiausiais gyviais

Visa Žemė nusėsta…

Mūsų nedaugelis

Visur dar apkeliavo,

O tikslas – vienas,

Tėviškės gamta,

Brangiausi žmonės,

Kapinynai,

Nuo darbo ir pūslė delne.

Kartų kartos

Pilis statė, –

Priešai puolė,

Languose – patrankos,

Kas nugriuvo,

Ką sugriovė,

Ekskursijos lanko…

Statė rūmus,

„Budavojo’’,

Iš akmenų rentė,

Mediniai pastoliai puvo,

Svorio neatlaikė…

Molinės pirkelės buvo,

Dūmai siekė aslą,

Pro duris svečius išleidę,

Gavo tyro oro

Šeimininkai patys…

Po visų darbų parėję

Malda pasisotino,

Knygeles traukė už balkio,

Kur buvo paslėpę…

Ko dabar jums trūksta,

Mano bendraamžiai?

Užeikite

Atradau vaikystę žaisluose,

Vaikaičiai žaidžia,

Paglosto Buratinui plaukus,

Nosį liečia, dažo,

Naujas…

Radau jaunystę sapnuose,

Senose nuotraukos

Gelstančią,

Paglostau savo plaukus

Baltus…

Radau pilnatvę languose,

Duris plačiai atvertas,

Užeikite.

Laikrodžiai

Seniausiai išrastas laikrodis,

Sodinamos ir gėlės

Rodo laiką,

Kabėdavo su svarsčiais

Ir ant mano tėvų sienos,

Skamba ir bokštų dūžiai,

Laikrodžiai…

Skaičiuojame sekundes,

Minutes ir valandas,

Netikslumus pamatę

Atsukame rodykles,

Tiktai negalime atsukti

Savo amžiaus laiko.

Žirgai ir arkliai

Žirgai buvo medžiojami,

Jojo su jais į karą,

Priešą kirto,

Sugrįžusius namo

Privertė žemę arti,

Kol tapo paprasčiausiu arkliu…

Rekrutais varė į tolimas šalis

Ne dėl tėvynės kautis,

Paklusdavo ir priešui,

Teko prieš jėgą nusilenkti

Arkliui…

Praėjo ir karus,

Neleido žemės arti,

Atėmė ir arklius...

Kurgi žirgai pradingo?

Ilgesys

Net ir stipriausias vėjas

Kalno nenugriauna,

Išjudina uolas

Ir byra pamažu į prarają…

Stipriausias vėjas

Pakelia bangas,

Jos dūžta

Vos pasiekusios smėlėtą krantą…

Stipriausias vėjas

Nugeni šakas,

Medį nulaužia…

Stipriausias – ilgesys,

Jis griauna, daužo, laužo.

Labanaktis, mamytės

Oninėms

Viena žvaigždelė – tau,

Kita ir man nukrito,

Abu delnai susiglaudė

Ir mėnesėlis švinta…

Mažas dar tu,

Maža tavo rankytė,

Lyg balandėlis plazdanti,

Kas vakarą ir rytą…

Apkabinau tave į glėbį,

Užmigo žvaigždės,

Kaklą apsivijusios,

Tu – angelėlis,

Užuovėja mamytės.

Onoms

Priderinau spalvas,

Pasislėpiau ir pamaniau,

Kad niekas nebemato,

Atskrido vėjas

Ir pašiaušė sparnelius,

Drebu kaip epušė…

Kiekvienas žiedas – pinigėlis,

Nukalė juos vasara,

Perku ir padedu

Į kraičių skrynią,

Mėnesėliui – atsakas…

Priderinau natas –

Uždainavo tyliai smuikas,

Atidariau paradines duris,

Užkabinau iš vakaro

Oninių vainiką

Iš žiedynų vasaros...

Ar tinka?

Penkios žvaigždės

Nubusčiau vieversiu,

Kregžde pakilčiau,

Kai saulės bučinį

Pajusčiau lūpose,

Tau atiduočiau viską,

Jei sparnus turėčiau

Ir pasisveikinčiau ryte…

Dabar man – vakaras,

Saulutė leidžiasi,

Nors vis dar šviečia,

O spinduliai toli pasiekia,

Viso pasaulio kampuose –

Po penkias žvaigždes,

Pasveikinu ir atsisveikinu

Vis ta pačia melodija...

Girdi mane?