Pirmoji vasaros diena

Pirmoji vasaros diena -
Karštis nutvilkė.
Kaip žmonės sugalvojo
Kalendorių
Ir dienas suskirstė?
Gal saulė pašnibždėjo,
Mėnuo prižiūri dieneles
Ir suka laikrodžius
Pagal medžius, gėles,
Danguje švytinčias žvaigždes,
Kurios net vandenyne atsispindi.
Nuo karščio reikia slėptis:
Žiemą geriau -
Po skrandute
Gali bėdas užmiršti...
Ir nepalįsi kaip kiškelis

Po egle-įdurs tau.
Priglaus berželio žaluma,
Jo kasos iki žemės -
Tirštos tirštos.
Ištiesiu ranką kiekvienam,
Jei pas mane užeisit.

Žemės grustelis

Užgimstame laike,
Išeiname į būtį,
Sueiname žeme
Ribos minutę.

Pakylame aukštai,
Jei vėjas pučia,
Ir krintame tenai,
Kur turim būti...

Supliauškina delnais
Žiūrėdamas į kliūtį;
Šokdinami žirgai
Suklumpa net pievutėje.

Suskilus nuo sausros
Meldžiu lietaus lašelio.
Padovanok mažai -
Žemės ramios grumstelį.

Pievelėje

Smilgų pulkai -
Jų niekas nešienauja;
Kaip kilimas siūbuoja
Po vėjo pjūties.
Brendu per žalią žolę,
Kaip kačiukas švelnią,
Kur nepaklysta
Tik mažytė skruzdėlė.
Gal tau užmyniau
Ant vienintelio takelio,
O gal sugrioviau
Smėlio namelius?
Pakelsi vis ant smilgos,
Kad maži vaikeliai
Nenukentėtų nuo lašų.
Oi, plaukia, plaukia
Po liūties šapelis
Su skruzdėlytes kiaušiniu...
Ne viskas žemėje gražu.

Lauksiu

Paskui save
Duris užvėriau
Ir nugara atsirėmiau,
Tavo žingsnius
Ir liūdinčių akių
Žvilgsnius sugėriau.
Klausau, kaip vėjas
Beldžiasi į širdį -
Kaip jos neatvėrus,
Kai tavo pirštai
Šaukia, glamonėja,
Prie rankenos prikepę
Per ilgas naktis...
Nelaiko kojos
Ir čia pat prisėdu -
Taip ilgu ilgu
Per dienų slinktis...
Pasisekė, nuskyniau
Baltą baltą žiedą -
Dar lauksiu,
Kol plazdės širdis.

Skiriu Lauros Simonavičienės dukrelės krikštynoms

Maži piršteliai
Siekia mamos pirštų,
Mažos akutės
Ieško jos akių
Ir meilės šiluma
Nutvilko kaklą,
Kai pakeli ant rankų -
Visada švelnių.
Kas dieną pasveri
Lyg deimantą ant delno -
Kiek ji užaugo,
Kokia jos šypsena meili.
Pirmas skiemuo
Ar žodžio bandymas
Išliks mamos širdy.
Oi, auk, Gretute,
Kad užaugus
Mamytę saugotum
Savo širdy.

Su savo svajone

Su ryto liepsnele -
Su medžio šakele -
Su rūtos žaluma -
Su upės bangele -
Su briedžio pėduke -
Su miško tyluma-
Su sakalo akies
Strėle taiklia.
Su dienos kalbele -
Su rūpesčių skara -
Su tėvo pasaka -
Su slibinų galia
Savų kitam krašte.
Su protėvių dvasia -
Su diemedžio gaja -
Su vakaro migla -
Su netekties dalia
Smėlio kalne.

Labas rytas

Nusišypsojo rytas,
Saulės spinduliais nubėrė -
Ant skruostų liko
Antspaudas aušros.
Kaip ši diena skaisti
Šį rytą prasidėjo,
Reikia tikėtis visada
Gražios dienos.
Ar pamatei,
Kad saulė patekėjo?
Nušvito medžiai,
Gėlės ir vaikų veidai;
Šaligatvis prie Tavo durų
Ką tiktai atėjo -
Tik vienas žingsnis
Ir eini, ranka mojuoji,
Kad kiti sektų iš paskos,
Paskęstų saulėje,
Kupsteliuose žolės.

Auk didutis

Gimtadienis gražus,
Kai užputi žvakutę;
Jos dvi-tai laimė,
Laiminga šypsena
Šiandien rami...
Dar šilumos liepsnelę
Saugo tėtis ir mamytė
Ir džiaugiasi šeima,
Nors ne visi -
Gyvenimą lydėjo netektis.
Bus daug ir ateity
Mažų ir didesnių žvakučių,
Juk dar ne vieną sykį
Žibės akutėse
Šviesa skaidri.
Oi, ploja, žiūri į akis
Iškart abi užpūtęs.
Vaikystė taip žavi.

Dėkoju,Marijau

Prasideda atostogos -
Vaikų stovyklos.
Vadovams-kasdienybė,
Tik treniruotė,
Viena pamaina...
Vaikučių akys
Taip akylos,
Bet patiklios -
Juk čia ne tėtis ar mama.
Vėl kamuolys -
Toks apvalus,-
Kaip ir mokykloje,-
Ir pertraukėlės,
Ir tikra mankšta -
Gyvenimo turnyras...
Dėkoju, Marijau,
Atstosi ir mane,
Nes mano kojos
Jau nevikrios
Ir kamuolys
Gal ne po ta ranka...

Maršrutas-Lietuva

Šios dienos rytas -
Kaip didžiulė saulė.
Nulijo, išsisklaidė
Debesų skara.
Važiuoju-rieda troleibusas,
Per mūsų Vilnių -
Atsikėliau su aušra.
O širdis,-
Kaip ir visuomet,-
Man iki galo atlapa.
Prieš mane vyras -
Prieš laiką
Jo žilų plaukų verpetas,-
Jau metuose,-
Ir neskusta barzda.
Netyčia susitiko akys:
-Jūs žinot?
Aš vagis dabar.
Turiu ir sūnų,
Kuriam dar šešeri,-
Pasakė ir ašaros ...
-Kur nebuvau;
Aš tremtinys
Iš Sibiro parkakęs,
Vairuotojas be darbo -
Tai sena kalba...
Sustojo troleibusas,
Išlipau...
Dar daug ką jis pasakė.
-Laimingai Jums,-
Tepasakiau...
Jei netikit, mielieji ponai,
Patikrinkit maršrutą -
Tai mūsų miestai.
LIETUVA.

Skiriu jauniesiems menininkams

Pavasario aušra
Per mūsų gatveles atėjo
Ir pašiureno vėjas,
Nusivijo iš paskos.
Nupiešiau baltą
Baltą obelėlę
Ir patupdžiau paukštelį
Ant baltos šakos.
Jau įdienojo-sučiulbėjo,
Prisnigo snigo
Žemėje baltos spalvos;
Tuo takeliu dabar jau bėgu
Parnešti saulės spindulėlio,
Lakštingalos dainos...
Užsivilkau aš baltąją suknelę
Ir prijuostėlę šilko -
Pievų žalumos,
Prisirinkau margų gėlelių,
Nupyniau smilgų vainikėlį
Ir užsidėjau ant galvos.
Klausyk, mūsų Neris gurgena,
Vilnelė šniokščia
Prie Visų pilies...
Duok ranką, apsisuksime.
Oi, mūsų puantai brėžia kelią
Per visą žemę Lietuvos.

Žolelė

Aš nežinau vardų
Miško gėlių
Ir daugelio žolelių,
Tiktai nuo jų
Savo akių
Nukreipti negaliu -
Nebent sučiulba
Šakose paukštelis.
Aš neprisimenu
Netgi žmonių vardų;
Žiūriu tik į akis
Ir šviečiasi aušra,
Pragysta vyturėlis
Mums virš galvų -
Pažįstamas paukštelis...
Aš neturiu ir pavardės,
Kuri paženklinta
Ir tęstųsi į amžinybės kelią.
Jums čiulbu,
Žydžiu laikinai -
Toks mano būdas.
Aš-žolelė.

Naujas židinys

Prie seno mano-
Naujas židinys,
Dūmelis kvepia.
O vakarai ilgi, ilgi,
O vasara trumpa
Kaip mirksnis.
Čiurlena čia
Tylus Merkys
Nuošalėje
Nuo triukšmo gatvių.
Nereikalingas grindinys;
Žemė juoda -
Tik kojai basai.
Žolė ligas ištraukia
Ir širdis išgis,
Jei ir atskris
Nuo upės virpesys -
Jaunų dienų verpetas.
Kad tik pilnėtų
Šeimos židinys
Ir šventinės žvakutės
Degtų, degtų...

Skiriu tautodailininkui Albinui Šileikai

Ir kokie tylūs
Turi būti vakarai,
Kada šaka
Ar medis kalba...
Skrebena pirštai -
Gieda vyturiai,
Gegutė metelius
Skaičiuoja,
O ne pelną.
Kaip Jūsų akys
Žiūri į kitus,
Kuriems takelis
Būna siauras?
Padovanok jiems verpstę -
Siūlo galą gal įsuks,
Atras gyvenimą
Iš naujo.

Lietaus lašai

Lietaus šalti lašai
Į langą,-ne ant nugaros ,-
Taip šiurpiai teškia
Tartum senovės skrabalai.
Ant medžio lieka
Nežymus latakas-raštas;
Gražus, kai iš toli matai.
Paukštelis slepiasi po lapais -
Lizdelyje jau vietos
Taip mažai...
Paaugo jo vaikai
Ir tupiasi ant krašto.
Oi, kokie pražioti visų snapai.
Paukštelio plunksnos -
Šlapios, šlapios...
O gal tai visų mūsų
Sulyti namai?

Skiriu D.Skrabulienei ir Vaikų menų terapijos centrui

Medeliai auga
Ant pliko dirvono;
Kiekvienas renkasi,
Kokia žemelė tinka -
Molis, jaura,
Durpė ar smiltis...
Vėjas dainuoja, gieda
Šakose kas dieną
Naują melodiją -
Jo klausosi ir stiebiasi
Į dangų medis
Ir įvairios žolės
Tarsi styga tampri.
Medelių lapuose
Saulutė plieskia
Gražiausią spalvą
Tėviškės žalių laukų;
Išmargina, išlygina
Ir tamsiuose šešėliuose
Šiltuoju spinduliu
Gėles nupiešia
Geltonu teptuku.
Einu, paglostysiu
Jų galveles švelniu žodžiu:
MYLIU.

Ateities sonetas

Taip ir metai vis į tolį nusineša naštą,
Gal uždėtą kaip kryžių savos atminties -
Nieks negali užmiršti tik varganų datų
Ir karų pašauktos amžinos mūs visų netekties.

Ne, nerymo motušė, nebėra medinių ir vartų;
Gandro lizdas tarp laido kitokios kilmės.
Nusiyrė valtelėje brolžudžių kardas,
Nukapota paliko galva ant peties...

Vėl gagena žąselės į būrelį sustojusios;
Avižėlė išplaukus smėlyne siūbuoja lengvai,
Gervė klykauja- balų vienatvė užgožia
Aidą likusių brolių dainas vakarais.

Prisikelk, sužydėk , mūsų sodo baltoji,
Ąžuolėlių giles į maišelį surink, pasodink.

Nulijo

Lietus nulijo,
Žiba lapas -
Ne rasa;
Jinai rytais
Liepsnoja
Ir geria saulę,
Paskui ją
Drugelis skrenda
Iki vakaro...
Sparneliai dyla,
Krinta su rasa.
Žolė aukšta aukšta,
Kai brenda šlapios
Mano kojos.
O gal nulijo?
Nerasojo?

Laiškai

To paties laiško
Niekad neskaitau -
Žinau atmintinai,
Nes šitaip laukiau.
Daugiau ir tau
Laiškų neberašau,
Nes vis tas pats -
Tos pačios mintys...
Kai vakaras,
Saulė žemiau,
Laiškai reti,
Primarginti šešėlių,
Būna skaudūs...
Pasiimu tik nakčiai
Sau po pagalve
Spindulį širdies.
Labanakt, saule...

Turgelių turgus

Turgelių turgūs ant kalvos;
Čia buvo visas kraštas lygumos,
Kur suvažiuodavo pirkliai -
Gurguolėse gražučiai paršai
Ir plaštakio storumo lašiniai.
Dažniausiai vištos kudakavo,
Kada parduodamas pagavo -
Kiaušinius dėjo neseniai,
Iš krosnies kvepiantys kepsniai.
Rugių, kviečių ir avižų maišai
Sukrauti viens ant kito
Tarsi laukuose grėbliai,
O užstalėje sėdi alaus pūdai
Iš turgaus pirkto miežio grūdo.
Atšoko vestuves seniai,
Vėl veža lauktuves pirkliai...
Oi, lingė vakar sena lūžo,
Galbūt Turgelių aikštė nebeūžia?..

Senovė

Rūdija dalgis daržinėj,
Žolė užžėlė patvory
Ir dilgėlė dainas dainuoja:
Dalgelis... miega... be...artojo.

Tėvelio uostai-obelis balta,
Nusviro rudeniop šaka
Ir krinta rieda obuolėliai,
Kai krečia, purto pikti vėjai.

Motulės drobė išausta -
Ant lino matmenų rasa,
Šilkų žėruoja plonos gijos -
Tai ataudai mano gimtinės.

Sūneliams dalgis per toli
Ir motės drobė nebetiks;
Užmigo amžiams senos lovos,
Prie krosnies sėdi tik senovė...

Laukimas

Kelmeliai slepiasi
Paparčių glėbyje
Ir laukia žiedo,-
Jis prikelia
Kiekvieną.
Sustingo vėjo
Judinta šaka
Ir laukia, laukia
Prisikėlimo vienetinio.
Užplaukė debesėlis -
Kepurė, oi, balta!
O viršuje -
Ir mėnesiena;
Palauksiu ryto,
Gal aušra suras
Paparčio žiedą...

Tėvo Dienai-atmintis

Prisiminimai
Tarsi dalgis -
Aštrūs, rytmetį
Rugio varpoje sustingę,-
Ten duonos kvapas
Iš seno raugo
Ir šviežių grūdų...
Nebuvo turto
Ar darbo pelningo
Prie dirvos juodo grumsto,
Krumplių, į juos panašių...
O vakarai prie pasakų,
Legendų, šmaikštaus žodžio
Linko ir sustingo
Atmintyje vaikų.
Dar ir dabar širdy
Tėvelio uždegta,
Žibalu kvepiant dalia
Nusitiesė kaip smilga ...
Nuo mano lopšio
Amžinybėje sustojo
Ties senu kapu.

Paskutinė meilė

Yra šventų daiktų -
Relikvijos ir maldos,
Kurioms net lūpose
Erdvės mažai,
Tada jos išsilieja,
Šalia teka,
Su ašarų upeliais
Plauna, šildo veidą,
Kad sieloje
Užgytų skauduliai.
Yra jausmų,
Kurie pribrendę,
Patikrinti audrų
Ir išgręžti giliai;
Toks šulinys gilesnis
Už vaikystės aidą,
Kuris gražus,
Bet švyti neilgai.
Oi, kaip gili senatvėje
Jau paskutinė meilė,
Kurios nepakartosi -
Tai žinai....

Nauji žiedai

Balti žiedai
Prie tvorų pasiklydo,
Pakibo ant stulpelių
Svyrančių vijoklių
Žalių lapų raizginiai;
Prie jų erškėtrožės
Raudonas žiedas -
Toks laikinas ...
Vienos dienos
Kaip lūpų šypsnys,
Kurio nesulaikysi
Per ilgai...
Į žiedo kvapą
Atsiliepsiu.
Oi, ne -
Vienos dienos
Skaudūs jausmai.

Skiriu dvyliktokams

Palaiminta diena,
Kai Tėve Mūsų
Kalba visi bendrai
Ir susijungia širdyse
Bendra akių šviesa,
Kai švęstą vandenį
Jauti ant savo lūpų
Ir ant kaktos, krūtinės,
Ir pečių priklaupusi
Rytojui ta pati malda.
Svajonės vis kiekvieno
Kitos, naujos į takelį sukasi -
Tai paskutinis garsas
Mokyklinio varpelio
Iš suolo ištrūkęs
Vis atsiliepia sielos gelmėse.
Skambės gyvenime
Varpas Didysis,
Palaimintas kryželio,
Nuoširdžios maldos
Už brolius, seseris ir tėvus,
O jie te pasimeldžia
Už tave.

Skiriu "Degam" aktorių ansambliui

Tebešaukiu: "Valio!"

Žali beržai,
Berželiai svyruonėliai,
Kaip virpa vėjo
Pamyluoti, pasupti...
Prie kelio
Gal į didžiąją areną,
Kur reikia kautis
Dėl savo erdvės...
Berželiai mylimi,
Jau pašaukti į sceną,
Gyvenimo patvirtinti
Žingsniu pirmyn...
Kad degtų, degtų
Jūsų jaunos dienos,
Nesmilktų ir tada,
Kai bus plaukai balti.

Gelmių gelmė

Sunku panirusiam
Iškilti iš gelmės -
Taip veliasi žolė
Ir kojas pančioja,
Rankas susaisto.
Galva pakyla,
Kur dar matosi erdvė,
Saulutė blizga
Tartum vienas ratas,
Kuris atrieda prie duobės, -
Toliau takelio nebėra,
Sustosi, persivers ,
Vis tiek įkrisi
Ir įtrauks tave
Gyvenimo verpetas.
Skendai kada?
Šį jausmą-reginį
Kasdien pamatom.

Trupiniai

Gegutytė ku kū,
Paduškytė pūkų;
Ašen vienas negulėsiu,
Kad mergytė būtų“...

Lovos buvo lentų,
Bet reikėjo vaikų;
Krykštė, verkė, aimanavo,
Kad duonytės būtų.

Marios gilios visų,
Vandenynų skersų;
Į Ameriką važiavo
Užsidirbt pinigų.

Grįžo tėvas, išmatavo
Vieną gorčių grūdų.

Tėvų namai

Susipynė, susipynė
Medžių šakose supynės.
Saulėje kasas išlygino,
Raskylos rasa nusiprausė,
Užgiedojo ryto tylą -
Gegutėlės pinigą.
Sudorojo tėvas vadeles
Ant plūgo švytinčio,
Laigė žirgas pievoje -
Jam volungė išpranašavo
Laisvą rytdieną...
Dėjo motina ant stalo
Duoną, dar garuojančią,
Sulos paraugintos ąsotėlį,
Aviža pakvipusį.
Sudejavo durys
Seniai nevarstytos,
Sėdi tėvas, motina
Prie stalo vieniši...
Kurgi tai matyta?

Neris

Neries pakrantės
Medžiais nusagstytos
Ir gražiai gėlėtos,
Atsiveria žolėti duburiai.
Ir liejasi vaga saulėta -
Taip iš toli toli,
Kad galo, krašto nematai.
Mažuosius miestelius
Lyg pasakoje laumė
Sudėlioja ir sušluoja -
Kelias tarmes prakalbina
Lietuvišku žodžiu.
Ir krykštauja vaikai,
Nors dar švepluoja:
„Nelis, Nelis,Nelis“...
Oi, vandenėlis,vandenėlis
Į Nemunėlį nusiris.

Kryželis

Kaip buvo vakar,
Taip ir šiandien -
Priklaupiau prie slenksčio
Ir vieną žodį užrašiau;
Jis mano širdyje
Ilgai ilgai gyveno,
Maniau, kad neiškils,
Į nebūtį nuplauks,
Į žemę įsilies...
Ir bus lengviau.
Vėl atsistosiu
Ir toliau gyvensiu,
Varpysiu gal velėną,-
Pernai neliečiau.
Bet pamačiau,
Kad mano pėdos
Daug giliau.
Ir iškasiau kryželį,
Vargą-kaip vaikystė gėlą,
Prie kelio pastačiau.
Ar bus lengviau?
Oi, Dievulėliau,
Pasakiau.

Prano reikalai

Prano reikalai


Nedaug teliko auksarankių,
Kurie iškaitinę žaizdre
Iš geležies tvoras išraitė,-
Ir Dievo kryžių, ir kančias.
Senovėje jie kaustė arklius,
Gamino ir vienetines spynas,
Su kuriomis mūs gaspadoriai užrakino
Nakčiai bėrius ilgakarčius
Palikdami vos užsklęstas
Savo trobas...
Nebuvo kito brangaus turto -
Nė ką vežti ar išnešt...
Tiktai noragas ir delnų jėga.

Skiriu Liudvikai Bangai

Šiandien atskyriau
Nuo širdies mažytį
Džiaugsmo gabalėlį,
Įdėjau ūžesį miškų;
Dar nulipdžiau iš molio
Mažą girios fėją
Ir patupdžiau ant kelmo,
Kad primintų raudą
Motinų, tėvų
Ir brolių, seserėlių,
Senelių, protėvių
Ir giminių...
Paparčio lapą
Viršuje uždėjau,
Kad nenuplautų
Žodžių amžinų:
Myliu,tikiu...
Dėkoju, kad sakyti
Tai galiu.

Duoklė Mūzai

Dėkoju Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui už renginį-pokalbį su K.Plateliu.

Mūsų laikai -
Perki, parduodi;
Jau pamirštos derybos
Ir mainai.
Kiekvienas žiūri,
Stebisi, jeigu ką duodi -
Gal tau galvelėje
Blogai?
Kiekvienam rūpi
Užsidirbti duonai.
Preke jau tapo dainos,
Meno kūriniai.
Poezijos posme
Lyg duonkepėje
Gan seniai įklimpo
Duonos trupiniai...
Bet ir dabar dar žmonės
Sielos virpesiu -
Duona dalinasi
Ir Mūza neišnyks visai.
O žaislai irgi reikalingi,
Nors nupirkti,
Gauti lengvai.

Gerai ir blogai

Palenkia vėjas šaką,
Bet ji išsitiesia,
Sunkiau, kai ji pati
Išaugusi kreivai.
Palinkusi žemai,
Kitiems užstoja šviesą -
Žolė išdygsta per vėlai.
O samanos nulaužtą
Kaip trandys apstoja,
Pro jas šviesa ateina
Neryški, tiktai po kojom,
Tarsi šešėlį pamatai -
Tik veidrodį tikrovės...
Nukritusius šapus
Vien skruzdėlytės neša -
Tai tikras dvaras,
Jų miestelis ar namai.
Kiekvienas turi savo vietą:
Kas po šaka-žemai;
Kiti viršūnėje užgieda,
Kad buvo jiems žemelėje
Labai blogai.

Kario šeimos lova

Senovinės,
Bet ir dabar
Dar šiltos lovos...
Čia gimė kelios kartos
Nuostabių žmonių.
Prisimena naktis,
Kai vyras į rekrutus ėjo
Palikęs žmoną,
Dar negimusius vaikus.
Sugrįžo taip vėlai -
Jau po gimtadienių,
Po kelių metų;
Vaikelis pasitikti bėgo
Baltu takeliu.
Padovanotas peilis,
Kovoje už drąsą,
Užkliuvo vaikui
Už baltųjų marškinių...
Pravirko antras lovoje
Ir vėl be tėvo rankų,
Keliančių į dangų,-
Tiktai prie antpečių,
Kitų žvaigždžių.

Undinė

Kada miškai ir žemė
Išaugina žmogų,
Nebūna vienišas;
Turi daug draugų- medžius,
Kurie apgobia šakomis,
O drevėje-pavėsis
Nuo sielos negandų -
Šiurpių sapnų.
Į saulę bėga
Basos kojos;
Takeliai-šilto smėlio,
Žiedais apsnigti.
Šalia gurgena šaltinėliai,
Putoja, vėl ramiai alsuoja
Upė-Merkys.
Drevėse slepiasi undinės
Skalauja rūbą -
Baltą nuometą
Dėl ateities vaikų,
Kurie ateis į mišką,
Kur mama išaugo,
Gal tuo pačiu taku?
Žiūrėkite -
Undinė aš esu.

Jaunystės medis

Vilniaus Šeškinės vid.m-klos mokinių darbas

Tylus pavėsis,
Kur prisėda jaunas
Ir lipdo, piešia
Į save panašų -
Žydi baltu žiedeliu;
Nei vėjo, nei žaibų,
Tiktai vaivorykštė
Apšviečia jo pasaulį,
Į tolį kviečia
Pro pasakų vartus.
Toks medis nenudžius,
Išleis daigelį
Ir kiek toliau
Nuo kasdienybės
Ir savo šaknų.

Tėvynės atspindžiai

Visa mūsų Tėvynė
Nusagstyta gintarėliais,
O gal kristalais brangesniais,
Kad spindi saulėje
Ir atsispindi mėnesienoje
Net ir juodą naktį
Žvaigždynai ir miškai -
Aukštai, žemai.
Gal mūsų akys-ežerėliai,
Iš kurių teka vandenai
Ir gyslomis srovena,
Susigeria į smėlį
Gėlas vandenėlis,
Šaltiniai trykšta
Iš kalnelių-iš aukštai?..
Susirenka į mano pėdą -
Žalią raskilėlę
Lietaus, rasos lašai...

Piešiame mišką

Vilniaus Šeškinės vid. m-klos mokinių piešinys-projektas "Saugokime mišką"

Nupiešiau medį -
Jis žaliuoja,
Pakilo saulė
Ir atmerkia
Jam akis;
Lietus nulijo,
Žemė vėl garuoja
Sušilusi vaivorykštės pily.
Nupiešiau gėlę,
O prie jos drugelį;
Pakilo kilo
Į padangę skrist,
Bet pasiklydo vienas -
Papūtė vėjelis,
Sparneliai
Vienadieniai
Plast.
Lyg medžio lapas
Linkt.
Imk piešinį,
Dalink.

Dieną naktį-gyvent

Kiekvieno medžio
Sulapojusi šakelė
Taip nori saulės
Rankose sušilti,
Niekada nesent...
Juk čia nutūps
Mažas paukštelis,
Giedos, čirens;
Lakštingalos giesmė
Lig ryto neskardens -
Nutils vidurnaktį
Į poilsį nugrimzdusi,
O dainai įdienojus
Vėl pakils darbams...
Priglusta ant gėlės
Taškuota boružėlė -
Lapelio judesį susėmus
Dar ilgai gyvens.

Merkinės pilis

Kiekvieną rytą
Teka skaisti saulė,
Vėl nusileidžia vakare.
Kiekvieną dieną
Amžius keičia amžių -
Pamirštame datas...
Sugriūva pilys,
Degintos ir griautos,
Bet nuo priešų gintos,
Apšviestos vakaro žara.
Kol dar žmonių
Dvasia gyva,
Tol mūro plytos
Amžinai kalbės legendą
Net ir po žeme.

Buvę parkai

Senųjų pastatų
Vien akys žiūri
Sudužusiais langais.
Prie durų slenksčių
Dilgėlės sužėlė
Ir saugoja žingsnius,
Atėjusių-išėjusių,
Gana seniai...
Arklidžių sienos
Ir akmenys malūnų,
Užtvenktos upės -
Žmonių darbas,
Godos ir vargai...
Dabar tik bebras
Savo būstą
Ir vaikus prižiūri -
Plačia uodegėle
Nugludinti takai.
O kokie parkai
Kažkada čia buvę,
Kokie didžiuliai medžiai
Įvairiais vardais.
O kur ta giminė žmonių,
Kurie čia buvę,
Iškasę tvenkinius,
Šaltiniui takelius išgrindę...
Patys išėję amžinai?

Giminių kapinės

Giminių kapinės -
Traukos didysis centras;
Ateina ir išeina žmonės
Atvirais takais...
Išlieka atmintis
Ir varpo aidas -
Bažnyčios bokštai
Matosi aukštai, aukštai.
Palaimina čia gulinčius
Ir liūdinčius,-kaip kančią
Ar aimaną:
„Kam tu mane palikai“...
Matai, drauge su tavimi
Berželis verkia
Pavasario sula,
Lietaus lašais...

Merkys

Didingos, gražios mūsų upės
Ir mažyčiai upeliukai,
Iš pelkių, šaltinėlių pradėti, -
Pakrantėse kalneliai-vyžos;
Apyvarai tolyn į pievas nutiesti.
Miškais jos teka,
Tarp šaknų kelius praskynė;
Prie jų prigludo giminės,
Pastatė daug pilių -
Tokia miela mano Tėvynė,
Jos vidury-tylus Merkys.
Jis grūdus malė-girnas suko,
Sukūrė pasakų, liūdnų dainų
Apie motulę, tėvą ir vaikaičius,
Išeinančius į karą iš namų.
Upeliai šniokščia dalią karčią
Ir iki šių dienų...

Lapai

Pašiaušė vėjo pliūpsnis
Lapelius žalius
Ir vėl nurimo.
Gal toliau nuskrido
Žadinti draugų,
Pažįstamų, savų
Ir pakeleivių,
Kuriems rytą
Keliai išsiskyrė;
O vešlūs
To nepastebėjo -
Dar kiečiau įmigo...
Rytais pajudinu
Savo lapus,
Pažiūriu ir į knygą,
Kur suguldyti
Į tuščius lapus
Dar miega rimai.
Vis surenku nukritusius
Ir padedu
Tarp lapų
Į savo amžiaus knygą.

Vėlyvas spindulys

Rytais užstoja langus
Mūrų piramidės.
Maži atrodo svetimi langai.
Niekas nežiūri į akis,
Nesveikina su labu rytu,
Saulutė už jų teka
Gan vėlai...
Gražesnis žiemą vasarą
Žaliasis miškas -
Ten paukštis,
Kuris turi sparnelius
Ir gali
Skristi,
Skristi,
Skristi
Nuo vieno medžio iki kito,
Surasti gimines,
Savus...
Prieš mano langą
Irgi medis -
Vienas,
Kitas,
Bet jis, tik atneštas
Ir pasodintas,-
Nebekvepia girios kvapu,
Nėra lizdelių,
Kuriuose gražiai
Lakštutė, volungė
Vaikus augintų
Ir mokytų,
Kaip sukti sau namus.
Vėlyvas spindulys
Apakina
Visus...

Balta...

Medžio šešėlyje
Pasislepia ne vienas,
Bet medis auga,
Keliasi šaka
Ir atidengia šviesą,
Naujus kelius nutiesia,
Parodo dangų
Ir žvaigždes...
Jei su medžiu
Užaugt suspėsiu,
Giedosiu ant šakos giesmes.
Ir vėl po medžiais atsisėsiu,
Kai poilsiui pakvies
Smiltis gelta...
Oi, kokia balta
Galva.

Pūko skrydis

Pienės pūkelis
Tiktai baltas skrenda,
Sušildytas saulutės bučinių,
Niekas gyvenimo
Nesukuria be meilės
Ir nepavirsta baltu pūkeliu.
Gyvenimas nebūna lengvas -
Ne pūkas kloja takelius,
Tik žvirgždas gurgžda
Kas akimirką ant veido,
O kartais tarp dantų...
Rasa kaip ašara pristabdo
Skrajūno pūko skrydį -
Svajones ir žingsnius...
Matai-aplinkui žydi, žydi.
Bus daug,
Oi,daug pūkų...

Pabūk medžiu

Kiekvienas medis
Sukuria pavėsį,
Nuo vėjo sūkurio
Priglaudžia ir po širdimi
Pakviečia vis gyvybę naują,
Kad liktume visi jauni.
Kiekvienas lapas išsitiesia,
Iš pumpuro išnyra gyvastis;
Kiekvieno medžio sieloje
Save matysi,
Kai prisiglausi naktimis.
Kiekvienas medis žydi -
Tu irgi žydėsi,
Jeigu palenksi šaką prie savęs.
Su kiekvienu medžiu
Pavasariu kvepėsi,
Pavirsi maumedžio
Švelniuoju spygleliu -
Kvapniu kvapniu.
Pabūk medžiu...

Šviesa ir saulė

Skiriu Redai Lukošiūnienei

Virš medžių,
Virš dangoraižių,
Virš debesų rausvų
Yra motulė saulė.
Galvą palenkusi
Šviesiu šypsniu
Vis apdalina šį pasaulį.
Virš upeliukų,
Ežerų skaidrių,
Virš mėlynųjų marių,
Virš vandenyno
Kylančių bangų
Pražysta saulė
Ir geltonuoju vainiku
Dabina žemę.
Virš pievų ir daubų,
Virš Lietuvos kalvų,
Kalnelių ir pakalnių
Pasislepia kas vakarą
Gražuolė saulė.
Atidarau į kelią
Savo švytinčias duris,
Nutviekstus langus;
Dėkoju, kad aš gyvenu,
Kas rytą žemei, saulei.
Kodėl mums būna taip sunku
Atrasti savo vietą
Šviesiame pasaulyje?..

Pasikalbėjau

Aukštai skrajoja
Balti debesėliai
Bet aš nuskrisiu ,
Dar aukščiau.
Mano mintis aplanko
Baltą ir šešėlį -
Ant pienės pūko
Nuskridau ir pasakiau:
Matai, kad žemė prisikėlė,
Jau rugio varpos
Daug aukščiau;
Prie inkilų nesuokia
Jaunas patinėlis -
Vaikučiai cypsi
Dar garsiau.
Atsakė mielas debesėlis:
Aš iš toli grįžau.
Oi, žeme, žeme,motinėle,
Augink vien rugį
Ir varnėną -
Šešėlių bus mažiau...

Sapnai

Sunkūs sapnai
Ir slogios naktys...
Susipina dienos jausmai;
Matau aš motiną
Prie mūsų giminės
Senojo kapo -
Ji kalba poterėlius
Tyliai ir lėtai.
Kai amžinąjį atilsį pasako
Ir koplytėlėje toliau
Į širdį stukteli varpai,
Nusilenkiu ir aš
Prie visų kapo...
Gal paskutinė žvakė
Ima naktį degti?
Taip laukiu ryto,
Kad pasitrauktų
Atmintis-sapnai.
Nesugrąžinsiu
Ir nereik...