2021 m. kovo 31 d., trečiadienis

Žemė žydi

 



Kovai suskrido,

Sunešė lizdus,

O balta snaigė

Į ašarą pavirto,

Ištryško sula iš klevų,

Ir nuriedėjo šlaitais…

Pavasarį – saugu

Žibutėms ir snieguolėms,

Krokai,

Spalvomis pažaidę,

Atsisveikina su kovu

Ir melagiai, juokdariai,

Gamta ir žmonės švenčia,

Maivosi…

Žiema ilgai negrįžta,

Kol auga paukščiai lizduose,

Gėlių žiedai,

Saulutėmis pražydę,

Į žemę byra iškulti grūdai,

Snaige pavirsta ašara,

Ruduo rasas išlydi…

Gražus pavasaris,

Kol žemė žydi.






2021 m. kovo 30 d., antradienis

Svajonių šokis

 




Laukiu šviesių dienų,

Kai nebepūs žvarbus vėjelis,

Lietutis nekrapnos,

Prabus ir beržas baltaplaukis,

Visi miško kalneliai

Gėlėmis pasipuoš…

Tada ir apsivilksiu

Mėlyną suknelę,

Pasidabinsiu kriauklių vėriniu,

Baltais plukių bateliais

Skubėsiu drauge šokti

Ir pas drugelius...

Gal nusilenks ir princas,

Skrybėlę pakėlęs,

Baltu žirgu atjojęs

Suspaus sidabrinius pentinus, –

Pavasaris žibutei pažadėjo,

Bus vestuvės, bus...

Tiek metų laukiau

Ir šios valandėlės,

Kada žiogai užgros,

Kai pievos – žalios, žalios,

Su deimantais ant smilgų,

Mums akompanuos.





Tylūs pasikalbėjimai

 




Ar tau taip buvo,

Kai pajunti staiga,

Kad laikas bėga atgalios?

Visiems taip būna:

Lipai į aukštą kalną

Prisiskint gėlių,

Nusiskint karklo šakelę,

Apkabinti balto beržo,

Pakirto kojas,

Suplakė tankai širdis,

Jėgos apleido…

Laikas bėga atgalios,

Ritasi diena nuo kalno,

Ruduo – pavasarį,

Daug nenuskintų šakelių,

O vakaras ateina...

Į kalną kopiame abu,

Nuo kalno atskirai,

Po vieną leidžiamės.


2021 m. kovo 29 d., pirmadienis

Pavasario laimė

 




Tiek daug iš jūsų

Šilumos jaučiu, –

Tu ir graži,

Kaip skaisti saulė,

Gerumo spinduliu puoši

Mudviejų sielos

Nuostabų pasaulį.

Žibutėse – dangus,

Danguje – saulė,

Žiedelių daug kelmelyje,

Žiūrėdamas skini,

Nešiesi akyse

Pavasarinę šilumą

Ir laimę.





Pavasario žiedai

 



Žibutėmis pasipuošė kalneliai,

Saulutės žadinami

Skleidžiasi lazdynų pumpurai,

Nieks neužtvenks pavasario upelių, –

Srovės išjudinti senokai plaukia

Upėse ledai.

Lietutis medžių liemenis nuplovė,

Žaliuoja samanos naujai,

Menkas buvo žiemos grobis, –

Visi gyvena, puošiasi,

Čiulba ulba paukščiai,

Gyvi ir inkilai.

Iš girios parnešiau pavasarį,

Žibutė – tau,

Saulutė – man,

Nors ji – aukštai,

Pasieks jos spindulys širdelę,

Nušvitę šypsosi žiedai.




2021 m. kovo 27 d., šeštadienis

Ne savi

 




Gėlė ar medis

Turi savo vietą:

Išdygęs ir užaugęs,

Kur neįprasta,

Skirta kitam,

Jaučiasi nuskriaustas,

Taip ir žmogus,

Lyg batais padėvėtais

Eitų per žemę,

Nepakeldamas akių į dangų, –

Ten vietos būna

Kiekvienam…

Oi, mes – lietuviai,

Kiek tremtiniais riedėta

Iš tėviškės į Sibirą,

Vergovei pasmerkti,

Išmokę ir kalbų,

Anksčiau mums negirdėtų,

Sugrįžę pelenais

Ar iš įšalo atkasti,

Neranda daugelis ir savo vietos

Europos vidury…

Medelis pasodintas,

Žibutė mena miško grožį

Palangėje namų,

Nors jie – kaip ne savi.


Doros taisyklės

 




Kiekvieną rytą pasveikina

Mus skaisti saulė,

Atsiveria nauja diena,

Parodo, koks gražus pasaulis

Ir kas šalia…

Per baltą pusnį brenda vėjas

Ir atpučia pavasario miglas,

Išjudina lytis,

O pragiedrėjus žiūriu į dangų,

Kaip mylimo akis,

Tokias geras…

Kiekvieną vakarą prisimenu

Į amžinybę artimus išėjusius,

„Avie Marija’’ nuostabias gaidas,

Prisimenu, kaip meldėsi mama,

Kaip rėžė kryžių

Ant duonos kepalėlio,

Man pagrandukas teko,

Po riekę ir kitiems vaikams…

Neskaitė Konstitucijos ir nereikėjo,

Maldaknygę turėjo,

O tėtės žodžiai

Iki šiol gyvi visiems laikams:

„Būk doras, vaike, ko aš negalėjau,

Dabar jau tu tęsi

Ir perduodi kitiems’’.



2021 m. kovo 26 d., penktadienis

Balti laivai

 




Norėčiau plaukti laiveliu,

Kuris neskęsta,

Koks vėjas siaučia,

O jis – vis ant bangos,

Balta burė plevena,

Šalia ir artimas žmogus,

Kaip Odisėjas…

Kas šauktų sukt iš kelio,

Kalbintų sirenos,

Sugrįžtų į namus

Karaliumi…

Šeima – tai laivas,

O vaikai ir tėvų stiebą saugo,

Mato savo ateitį,

Tada ir jokios uolos

Nepastoja kelio…

Lankstykime netgi iš popieriaus

Baltą laivelį,

Paleiskim per audras,

Stebėkime,

Kiek jėgos gali.



Pasakų šalis

 




Džiaugiasi siela,

Pamačiusi žibutę,

Parskridusio paukščio giesmę

Girdi iš arti,

Keliai iš tolimų kraštų –

Tiesiai į Lietuvą,

Ne akmenimis grįsti…

Kažkam ir dykuma –

Tėvynė,

O vandenynų plotai –

Išeitis,

Supranta net medelis,

Kur jis gimęs,

Meta lapus ir žydi,

Kas šaknyse įrašyta

Iš prigimties…

Sparnuotą žirgą pabalnoja,

Pasakose jis ir bėgs,

Ir dangumi skris,

O mūsų dainos –

Vis apie rytojų,

Brangiausia iš visų –

Sava šalis.


2021 m. kovo 25 d., ketvirtadienis

Čiulba, ulba paukšteliai

 

Muzikantas groja

Iš visos širdies norėdamas,

Kad jo klausytųsi,

Kaip ir paukštelis čiulba –

Ne tik sau,

Tiktai upelis virva,

Šiugžda žolėse,

Nes jis vien girdo,

Primena garsu apie save.

Klausausi muzikos,

Kai liūdna,

Upelio ir nėra šalia,

Su savimi kalbėtis –

Nė už ką,

Taip noriu,

Kad mane girdėtų,

Nors viena žolė

Upelio kitame krante,

Ši muzika – apie mane.




Gandrinės

 




Gandrai sugrįžta,

Apsuka ratu,

Suranda savą,

Praardytą vėjo,

Vėl suneša šapus,

Pataiso lyg siuvėjai…

Kalendami snapu

Pašaukia pačią,

Priglaudžia varnėną,

Visiems smagu, –

Kovas – gražiausias

Paukščių mėnuo.

Mano namai – gandralizdis,

Kiek daug čia kas gyveno,

Stogas kerpėjo,

O pataisyti – nesuspėjau,

Neatneša ir gandras

Naujų šipulių,

Tylu tylu kieme,

Seni langai,

Nuo amžiaus patamsėję.


Kiekvienam

 




Dangus sukūrė žmogų,

Kad kurtų žemėje tik gėrį,

Jo priesaika ir kiekvienam:

Užtektų vietos paukščiui

Ir žvėriui miškuose,

Pasidalintume ir žuvimi,

Paliktume ir upei,

Kad nerštų kas pavasarį,

Nebūt pasaulyje alkanam…

Per jūras, vandenynus,

Žuvėdros skrenda sukt lizdų,

Kitoje žemės pusėje banginiai

Nerštavietes suranda

Ir vedasi, kiek paauginę,

Atgalios vaikus…

Kodėl pastoja kelią jiems žmogus?

Grūmoja nebe kuoka,

O ginklu kitokiu,

Po kurio žemė lieka dykuma,

Netinkama nė paukščiui, žvėriui,

Nė artimam?

Nejaugi jūs – toks silpnas,

Ko trūksta jums?




Žodžiai apie meilę

 



Tebūna žodžiai apie meilę –

Girdėti ir banalūs,

Bet klausomės ir virpa

Iš geidulių širdis,

Sapne – tik tavo rankos,

Meilės atvaizdas

Ant pagalvės minkštos,

Nors veidą jau vagoja

Gilios raukšlės…

Ramunės žiedas kalba

Apie išsiskyrimo baimę,

Alyvos mažas žiedas –

Daugialypė laimė,

Prisiekiu ir gulbės giesme,

Mylėsiu ir tausosiu

Žodį „Meilė’’…



„ Vien tik mėlyna akyse’’...

 



Gėlytės – sėjamos ir laistomos,

Jos žydi sau ir tau,

Pagal spalvas suprantame,

Kam skiname ir teikiame,

Žinoma, kad mylimam…

Prailgo dienos, naktys baltos,

Snieguolės kyšuoja iš sniego galveles,

Po jų žibučių bus eilė,

Nušvis pakrūmės ir dangaus spalva…

Palauk, saulutė apsiblaususi

Su baltu debesėliu kalbasi,

Kada galės bėgioti mėlyna

Pavasario žeme…



 

2021 m. kovo 23 d., antradienis

Gulbių pavasaris

 




Laukiu pavasario,

Gulbių kalbos,

Kurią suprast galiu

Iš jų sparnuose plunksnų,

Kaip skrenda prie vandens,

Galvas viena prieš kitą lenkia

Nusileidusios…

Tikiu, kad gamtoje

Užprogramuota meilė, –

Didingai plaukia,

Suneša lizdus

Ir vaikučius išmoko to paties

Paveldo…

Nepyk, jei bėgsiu prie vandens

Pamačiusi iš tolo,

Kad jau gulbės skrenda.



Muzikinis tango

 



Šiandien noriu šokti tango,

Vesk mane į pievą,

Ten – daug erdvės,

Kyla naujas daigas,

Suk mane vėjau,

Kol akyse žalia…

Skriskime, paukšti, į aukštą padangę,

Debesėlį gaudykime,

Šiandien aš šoku tango

Su saule už lango…

Šnabždėk į ausį „myliu’’,

Patikėsiu laime.



Gyvybės medžiai

 


Žmogus ir medis –

Tos pačios šaknies,

Giliai į žemę įsirausę,

Jauno – oda švelni,

Senatvėje – gilesnės raukšlės,

Kaktą vagoja upė,

Patvinusi pavasariais…

Gal taip nuo rojaus obelies, –

Į žemę nusileidę,

Vėl kylame į aukštį,

Laimės vaikai,

Meilės vaikaičiai bėga iš paskos,

Mažieji tampa dideli,

Seni į žemę linkstame…

Žmogaus ir amžius

Prilygsta medžiams:

Vieniems skirta ilgiau,

Kitiems – trumpiau gyventi,

Einam ir sėjam grūdelius,

Iš jų išdygsta medžiai,

Iš jų gimtus namus

Šeimynai renčiame.



Amžinos pamokos

 

Rašau skaitydama lietuviškai,

Jaučiu kitų mintis,

Dalinuosi, kas padovanota,

Pridedu puokštę gėlių,

Berželio šaką sprogstančią…

Tikiu nauja diena,

Kaip amžinu žodžiu, –

Pradžių pradžia – iš pradžiamokslio,

Mažvydo, Donelaičio

Ir būrų sukurtų dainų,

Skaitykime, kartokime...

Niekas kitas nesukurs

Ir laužo neuždegs,

Prie jo linksmai nešoksime,

Neapdainuos lietuvišku žodžiu,

Nuo pat mažens iš pasakų senų

Vaikučius gėrio mokykime...

Rašau ir tau,

Kas ir lietuviškai dar neišmoko.


Ona Baliukienė


2021 m. kovo 22 d., pirmadienis

Gimtadieniai


Sūnui Adomui skiriu


Savo amžių pradedi skaičiuoti,

Kai pamatai pasaulį,

Paliestas rankų motinos,

Pakeltas ir į dangų…

Toliau jau savo kojomis

Per žemę žengiama,

Seki ir paskui saulę,

Meilės jausmų prikeltas

Žiūri vis į žvaigždes

Ir sieki laimės…

50 metų – tik pusiaukelė,

Kiek daug likimo bus išbandymų, –

Vaikai sukurs šeimas,

Bus daugiau švenčių

Antroje pusiaukelėje;

Taip žmogaus kalendoriuje

Skaičiuojama ir laimė,

Kol gyvas šis pasaulis.


Stiprybė

 



Jaučiuosi per silpna

Prieš bet kokią stichiją gamtos, –

Jinai galinga,

Bijau aukštos bangos,

Kai nešasi laivus

Į gylį vandenyno,

Neužsidengsi delnu nuo kaitros,

Pasiklysta stiprūs

Dykumos smėlynuose,

Atsitrenkia į kalnų viršūnes

Juodi debesys,

Į žemę vandenis išlieja…

Žmonės stiprūs tik išmintimi,

Kai labai siekia

Nugalėti stichijas.



Vanduo išneša ledus...

 



Žemė – didelė,

Visatoje – jinai grūdelis,

Save apsėja,

Padalina meilės…

Laukiu pavasario,

Gražaus lygiadienio,

Gėlių žiedų

Ir tavo žvilgsnio,

Muzikos skardenimo…

Laukiu pirmųjų pumpurų

Lapuočių medžių,

Pakrantėje išplautų

Gelsvųjų gintarų,

Danguje – saulės, –

Iš ilgesio – ir dainos,

Posmai apie meilę…



2021 m. kovo 21 d., sekmadienis

Poezijos kelionė

 


Ona Baliukienė


Anykštėnui, Lietuvos sūnui Dainiui Žąsinui


Kur tu bebūtum,

Aš tave jaučiu,

Lietuvos gėlė

Iš gimto sodžiaus,

Lašas Šventosios upės

Ir iš bokštų Anykščių garsu

Pašaukiantis...

Rubikių ežero ledokšnis,

Atplaukęs nuo Rubikių

Bangele Anykštos

Šventavarte pro Šiaulius

Ir Burbiškių senos mokyklos

Subrandintas laiko žodis...

Kur tu bebūtum,

Tavyje – tvirta širdis,

Virš Liudiškių piliakalnio

Laimės žiburiu,

Ne akmeniu pavirtusi…

Kur tu bebūtum,

Pulsuos poezija,

Svajone išsipildžiusia,

Perimta iš motinos dainų,

Jos knygos posmuose

Ir dangui atsišaukusia.




Pavasario puokštė

 




Vaikystėje vis piešiame

Spalvotąjį pasaulį,

Išmarginam lapus,

O viršuje – geltona saulė,

Dar mamos šypseną šalia…

Svajokliais būname užaugę,

Kai mylimas pažvelgia,

Nušvinta akyse,

Pasirenkam raudoną rožę,

Kaip ir lūpos,

Skaidrėja ir pasaulis,

O baltą puokštę laikome delne…

Pavasaris – svajonių metas,

Šauksmas laimės,

Taip džiugina gėlė balta,

Kada aplanko meilė,

Pirmas šokis balta suknele...

Tik nesakykite nuskynę žiedą,

Raudoną arba baltą,

Kad mintys palaidos, –

Tokia gili gyvybės kaina

Ir žemiška trauka, –

Pirma snieguolė

Pražysta širdyje...

Džiaugiamės ir balta senatve.





Ona Baliukienė



2021 m. kovo 20 d., šeštadienis

Padėka beržui

 



Tu – šitoks didelis

Baltam žemės fone,

Toks baltas tavo veidas,

Tu – geras visada

Mėlyno dangaus fone

Baltu debesėliu pavirtęs

Švelnią kalbą saugai.

Tu šitokiu išaugai, –

Turiu pakelti galvą,

Kad pažiūrėčiau į akis,

Paliesčiau tavo plaukus.

Tu – mano saulė danguje,

Tavo liemenyje – pavasario sula,

Tu – mano žemės veidas,

Baltame fone įspaustais randais,

Kiemo puošmena –

Aukštas, lieknas

Baltas berže.



Žemės diena

 



Vanduo ir miškas

Žemei reikalingi,

Smulkiausias gyvis,

Taip ir mes,

Neįsikurtų kitoje planetoje,

Pritrūktų oro ir drėgmės,

Neturėtų maisto skruzdėlė,

Neaugtų ir be žemės grumsto

Paprasta žolė.

Žemė mus sukūrė,

Praturtino Adomo obuolys,

Mums žemė – rojus,

Iš pačios prigimties.

Dangus – šviesa,

Atplaukia debesys paniurę

Ir girdo lašas tyras

Iš visos širdies.



2021 m. kovo 19 d., penktadienis

Ateina laikas


 

Pabūkime ilgai vaikais

 




Gyvenkime ilgai,

Kad prisimintų mus linksmai

Vaikai, vaikaičiai ir draugai…

Gyvenkime linksmai,

Kad jų mintyse

Išliktume šnekučiais,

Dainuotume jaunystės dainą,

Išliktume ilgai vaikais…

Gyvenkime ilgai

Aplenkdami slenksčius,

Būkime kriokliais,

Kurie nepailsdami alma,

Gyvybės gaidą perduokime

Ir nesijauskime senais.




Meilės virpuliai

 

Mylėjome jauni,

Beprotiškai mylėjome,

Kol baigėsi žiedų pjūtis,

Laižėme medų ir gėrėjomės,

Laukėme vasaros naktų,

Sumišusių su dienomis…

Mylėjome, susiedami aistras

Su laime, likimu,

Senatvėje to linkime vaikams,

Vaikaičių laimingu takeliu

Tegu visi praeis…

Išliko nuo jaunystės

Ir meilės romanai,

Jautrios melodijos gaivina,

Kaip gėles rasos lašai, –

Mylėdami mylėkime,

Tegu visus palydi

Meilės virpuliai.



Natų šypsenėlė

 




Muzika – sielos šviesa,

Išmokime šypsotis,

Kad net ir ašara sūri

Nori veidą vagoti…

Prisėskime abu ant suolo

Po aukštais klevais,

Paukšteliai ims giedoti,

Ant žemės sniego patalai

Sula vėl ims krapnoti…

Natos – gyvenimo lašai, –

Jie būna tokio skonio,

Kokios nori…

Nusišypsojai – tai gerai,

Ir aš nusišypsojau.



2021 m. kovo 18 d., ketvirtadienis

Viename laive

 

Dviese saugiau pakelti burę,

Išmatuoti tolius vandenyno,

Dviese daug smagiau,

Kada į dangų žiūri,

O rankos susiliečia,

Užmezga virvių mazgus

Ir atlaisvina širdis,

Išplaukiame į jūrą…

Visą gyvenimą klausiausi,

Kaip šniokščia bangos,

Prie krantų prigludusios,

Balta puta prausiausi,

O pėdsakai ant veido

Pasilieka sūrūs...




2021 m. kovo 17 d., trečiadienis

Giesmių malonė

 

Vieversėlio giesmės

Man dangų atvėrė,

Ant vagos sustojau

Ir su juo čiulbėjau.

Kitą čiulbuonėlį

Sutikau prie medžio,

Šildė inkilėlį

Pavasario saulė,

Prie jo prisidėjau,

Ir kiti paukšteliai

Girdėjo duetą…

Lakštingalos balsas

Sklido iš pakrūmės:

Oi, kaip seniai mudvi

Gimtam sodžiuj buvome...

Visų neprišauksiu,

Bet žvirblis atliepia, –

Jis prie mano lango

Vasarą ir žiemą

Čirškauja nelieptas.

 


Tylos laiškai

 



Kasdien rašau tau laišką

Visur, kur yra vietos,

Lapus primarginu

Saulutės pieštuku,

Dangaus skliaute matau

Šį lemtingą piešinį,

„Myliu’’ žodžiu

Ir žvaigždės išsidėsčiusios…

Gera gyventi šioje apsuptyje,

Gali ir man žadėti,

Kad parašysi laišką

Smėlėtame kalne,

Per amžius būsime šalia,

Saulute žavėsimės.



Ilgesys

 




Neišmatuota praraja,

Giliausias sielos šulinys,

Tarpekliuose ir vėjo gausmas, –

To, ko ilgiesi,

Dažnai neprisišauksi…

Ilgiuosi vasaros trumpos,

Pavasario, ledus išvaikiusio,

Balti išlikę sniego kauburiai

Primena vienišę gulbę,

Plakančią sparnais

Ir kitus šaukiančią…

Po vasaros – ruduo,

Gulbės meta plunksnas,

O jų vaikai – pilki,

Dar nepažinę ilgesingo balso,

Baltų plunksnų…

Kasmet renku nuo ežero bangų,

Nešu namo,

Kad žiemą nors sušiltų,

Gilų ilgesį primintų

Plunksnos…

Aš – gulbė nebylė,

Iš ilgesio paklaikusi,

Mojuoju dviem sparnais

Nepamatuoto laiko.


2021 m. kovo 16 d., antradienis

Išsiskyrimas

 

Skiriu Neli ir Arvydui Paltinams


Išlydim žmones,

Lyg šmaikščias kregždes,

Savo lizdus palikusias,

Išsiveda vaikus,

Sakytas pasakas,

Padainuotas ilgesio dainas,

O kartais jau atrodo,

Kad numirė pasaulis …

Ne visos kregždės grįžta atgalios,

Kas suskaičiuos ir danguje, –

Jos – tik taškeliai,

Pasilieka ir žvaigždelės,

Epitafija su užrašu,

Iš čia išskrido siela,

Pakilo vėl į dangų

Iš juodosios žemės.


Ona Baliukienė

2021 m. kovo 15 d., pirmadienis

Mūsų vaikai

 




Ilgokai gyvenau,

Bet vis prie balto beržo

Jo šakas stebėjau,

O kada išsprogo,

Net nepamačiau, –

Galbūt ir jo gyvenimas,

Palydėtas vėjo,

Ruošėsi pavasariui ilgai…

Jo gyvenimas – ne mano,

Visi mes esam atskirai,

Mūsų vaikai –

Gražiausi pumpurai,

Pražysta ir sėklas pasėja,

Per žingsnį nuo mūsų,

O kitus – toli toli,

Už jūrų marių,

Kur nėra ir tiltų,

Tik dangaus keliai.


Ona Baliukienė


Ašara dugne

 




Žmogaus gyvenimas –

Ilgas ir trumpas,

To kelio nesulankstysi,

Kaip rankšluosčio prie durų,

Paskirto tik svečiams,

O iš ąsočio paskutinio

Lašo neišpilsi,

Liks tada ašara dugne…

Pavasarį saulutė šildo,

Garuoja žemė ariama,

Vaga – gyvenimo takelis,

Trumpas, bet ir ilgas,

Jeigu išsaugota mintis jame…

Gimtinė – ta vieta,

Kur nuolatos sugrįžta

Žmogus ir paukštis,

Kasmet pražysta ir po žiemos gėlė,

Baltos snieguolės,

Galveles nulenkusios,

Kol jas pakeičia tulpės,

Darželiuose – bijūnas,

Raudona aguona

Žalio javo pakrašty…

Oi, ramunėle,

Mūsų ateitį atspėk.


Aukšti kalneliai

 

Netiesa, kai sako,

Kad širdis nesensta,

Taip sunku prikelti

Mūsų bendrą jausmą, –

Nužydi žiedeliai,

Akys apsiblausi,

Net paukštelių giesmės

Daug prasčiau jau klausosi.

Kaip tu man šnabždėjai

Vieną žodį „myliu’’,

Iš toli girdėjau,

Sekiau švelnų skrydį,

Spurdėjo širdelė,

Tartum medus lydėsi…

Eitume žibučių

Ant aukštų kalvelių,

Siūbuotų lazdyno

Geltieji spurgeliai,

Kas pavasarėlį

Linksta šakos žalios…

Oi, aukštas kalnelis,

Neatgaunu kvapo,

Dusliai tvinksi, dunksi

Man ir tau širdelė,

Kaip reikės užkopti,

Pažiūrėt žibutei

Į melsvas akeles, –

Mūsų tik pušynas,

Žalias, visad žalias.


2021 m. kovo 14 d., sekmadienis

Žiūrėjimas į dangų

 




Skiriu savo gyvenimo

Ilgesingą rudenį pavasariui,

Paukščių giesmei,

Gražiausiai sielos muzikai

Takas patiestas…

Dainuoja miškas,

Ošia jame vėjas,

Kol dar nežydi pievos,

Gražiausi žiedai iki rudens

Tau pasilieka…

Žiūriu į dangų –

Saulė šviečia,

Savo mėnesėlio ieškau,

O jis – tarp žvaigždžių,

Pats gražiausias ir arčiausiai,

Žiedu aukso tviska…

Auga nauji medeliai,

Visi į dangų stiebiasi,

Koks bus ir jų ruduo,

Nežino niekas.


2021 m. kovo 13 d., šeštadienis

Ramaus miego

 

Sapne radau sielos ramybę, –

Atsibundu ir atkartoju,

Apie ką svajojau,

Ką man pažadėjo žemė,

Prisimenu lig šiolei…

Atskris į gimtą sodžių

Visi išskridę paukščiai

Ir užgiedos sutartinai,

Kaip vėjas groja

Puodynėse, puodeliuose, ąsočiuose,

Padžiautuose ir pamautuose

Ant stulpelių tvoroje;

Motulės prijuoste greta,

Dar su kvapu rauginto pieno

Ir nubundu nuo gėrio…

Už lango – vis krapnoja,

Tirpdo paskutinį sniegą.

Ne, tai – ne svajonė,

Karklo šakelė pamerkta,

Šį pavasarį išsprogusi,

Pražydo, geltonuoja –

Nesapnuoju.


Pavasario jausmai

 


Pavasario garsai –

Tai mano vakarai,

Rami senatvė

Dainuoja po langais, –

Pasipuošia beržai

Ankstyvais pumpurais,

Pakvimpa saulėje

Išsivadavę po šalnų,

Nusvyra svyruonėlių šakos,

Atrodo, eina su manim,

Siūbuojame abu rytais…

Kasmet laukiu pavasario,

Žibučių akelių ant kalno,

Kai mėlynuoja miškas,

Toks pat dangus aukštai,

Lazdynas pritaria berželiui,

Pakvimpa ievom

Miško pakraščiai…

Brangus šis jausmas,

Kai rami senatvė

Su vaikais.



2021 m. kovo 12 d., penktadienis

Pradžių pradžios mintis

 





Žmonijos prigimtis –

Išsaugoti save,

Paskleisti giminę,

Nekaltas čia žaltys,

O rojus tik vėliau atsiveria,

Kada vaikai ateina pro duris…

Kuris bus Kainas,

O kuris bus Abelis,

Tėvai nežino,

Vienodai saugo – myli,

Pasirenka jie patys kelią,

Ydos – ne iš prigimties,

Nekaltas čia Adomo obuolys,

O nuodėmė – tik lapas figos,

Jis – kiauras

Nuo pačios šerdies.

Ne danguje užprogramuota

Laimė ir pavydas,

Žemė – ugniakuras,

Drauge – mirtis.


Ona Baliukienė