2020 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

Brandus gimtadienis

 Draugui Vladui



Pradėjau ir baigiau metus

Su tavimi prie vieno stalo,

Nebuvo jis vargingas,

Saugo mus gamta,

Sulaukėme ramiai ir sveikatingai,

Sulauksime kitų tokių,

Jei duos dangus…

Suprantame abu viens kitą

Ir be skambių žodžių,

Pamiršome liūdnas dainas,

Gyvenimo bėdas užgožia

Bendra kalba…

Su gimtadieniu tave.



Su Naujaisiais!


 

Kasdien miniu tave

 




Po Naujųjų – kiti metai,

Kita ilgesnė ir diena,

Jinai – kas dieną

Nauja šventė,

Kai grįžta sveikata…

Ko tau daugiau galiu linkėti

Naujiems metams,

Kuo dar galiu

Pradžiuginti tave,

Kad grįžtų laimės kibirkštėlė,

Nušvistų akyse?..

Verksme užgimstame,

O ir gyvenimas – ne šventė, –

Rūpesčių per amžių būdavo gana,

Senatvė – ilgas tarpsnis,

Svarbiausia – sveikata…

Nebūsime jauni –

Dar kilkim su aušra.



Visa, kas muzikoje

 




Muzika neturi priešų,

Tolių nepažįsta,

Klaidžius kelius ištiesina,

Pasveikint saulės spindulį

Per kalnus ritasi,

Skriaudas paragina pamiršti…

Iš muzikos – ir žodis,

Iš širdies – į širdį,

Kaip šauki žmones,

Taip ir atsiliepia

Net ir žvirblis.



Pagarbiai

 

Malonu tarti gerą žodį

Užverčiant puslapį senų, –

Naujieji būna visada sparnuoti,

Svajonių – su kaupu…

Kartą matyti, pažinoti,

Daug metų žvelgiantys

Pro langus tuos pačius,

Su akiniais spalvotais

Matančius baltus dribsnius…

Pasižiūrėk į dangų,

Pasilenk prie žemės, –

Čia – viskas taip gražu,

Naujų linkiu, viltingų ir sveikų.

 

2020 m. gruodžio 30 d., trečiadienis

Pandeminis vaizdas – kasdienybė

 


Didžiulis nerimas

Užtvindo sielą,

Kai nematai akių,

Negali prisiliest prie rankos,

Apčiuopti pulsą –

Gyvas…

Liga – ne poilsis, –

Esi palatoj vienas,

Aplinkui – svetimi,

Retai užeina slaugė,

Stiklinė – ant spintelės,

Ir šaukštas nepasiekiamas,

Toli…

Atsiveria palatos durys,

Lauki artimųjų,

Pro jas įeina tik baltas chalatas,

Kaukė – didžiulė,

O akių neįžiūri…

Kažką pasako – nesupranti,

Neskausmingas dūris,

Užmiegi valandėlei

Ir vėl į baltas baltas

Lubas žiūri, –

Sutrikdo tik skambutis,

Negali į jį atsakyti,

Nepasikeli nuo pagalvės,

Jėgų nėra – tyli…

Išeina – užveria duris.



Jaunų likimas

 

Kai išgirstu mergelę

Dainoje apie rūtą,

Prarastą vainikėlį,

Nukrenta ašarėlė, –

Gal bara anytėlė…


Prisimenu jaunystę,

Sesių rūtų darželį,

Suskausta ir širdelė,

Kad senos ištekėjo,

Vaikelių neturėjo…


Kai riša prie tvorelės

Žirgą jaunas brolelis,

Prisimenu ir karą,

Kaip guldė galvas

Svetimoje šalelėje…


Kai žiemą rūtą skina,

Menu vieną kaimyną,

Kaip jis nedrąsiai

Ėjo į trobą

Ir pasipiršt mėgino…


Per senas tu, berneli,

Kare tavo dienelės,

Seselės – našlės

Ne savo noru,

Našlaičiais liks vaikeliai.



2020 m. gruodžio 29 d., antradienis

Artimos akys

 

Kalbi visą gyvenimą,

O visgi žodžių lieka,

Tikiesi – ryt sakysi

Neištartas mintis,

Į pabaigą gailiesi

Dėl prarastų dienų,

Kas neišsitrina iš atminties…

Atmintyje – jaunystės svajos,

Žalios pievos,

Sėkmė ir nesėkmė,

Skaudžiausios būna dienos,

Kada be garso pravirksti...

Pabaigai sekundės lieka,

Nutyla pažiūrėjęs

Į artimo akis

Ir paskutinis žodis

Neištartas pasilieka, –

Nebeplaka širdis.



Susišaukime

 

Daug paukščių paukštelių

Kalbina viens kitą,

O giria žalioji

Visiems atsiliepia…

Paklausyk, kas šaukia,

Tas pirmoje vietoje,

Šilta arba šalta

Vienodai vis gieda…

Būkime laimingi,

Kad girdime balsą,

Laimė – atsišaukti,

Kai tave pašaukia…

Padėkoju giriai,

Padėkoju paukščiams,

Ačiū, mielas drauge,

Pašauk, atsišauksiu.



Eglučių ir kiškių puota

 

👌


Ne amžinai kalėdinė eglutė

Būna žalia, kvapni,

Nukerti ir jai tenka žūti,

Pavirsta pakura žaizdre…

Neilgai būna papuošta žaisliukais,

Nes kitais metais bus kiti,

Žaliuos, jei pasodinsi

Kiemo vidury…

Papurto vėjas skambaliuką,

Suvirpa daug vaikų,

Nubyra ir sudygsta,

Jei miškas netoli…

Bėgioja aplink juos ir kiškiai,

Šoka pasiutpolkę visi,

Suklega žalias miškas:

„Geri metai, geri!’’



Trys draugai

 





Mano draugas – katinėlis,

Balto pūko kamuolėlis,

Glostau – murkia,

Nagus riečia,

Kada uodegą paliečiam…

Mano mielas anūkėlis,

O jo draugas – katinėlis,

Laukia, į svečius pakviečia

Ir ant kelių susiriečia,

Murkia, prašo,

Glostykit tiktai nepeškit,

Baltas pūkas – retas svečias…



Ona Baliukienė


Mindaugas Baliuka

Snaigių lietūs


 


Vėjas judina lizdus,

Paliktus žiemoti,

Veda virtines tėvai,

Nuskraidino ir vaikus,

Kur šilčiau, ir sotis.

O lizde jau snaigės tupi,

Baltos ir plunksnuotos,

Spindi, šypsosi snapeliai,

Laukia išsižioję,

Kada ims baksnoti.

Nuolatos lizdelis kiūra,

Kitą reikės sukti,

Kai pasvyra,

Snaigės byra –

Tokie žiemos lietūs,

Tarsi iš ąsočių.


Ona Baliukienė

Žiema – be sniego

 


Kada ruduo užleidžia

Baltai žiemai dieną,

Šviesiau ir širdyje, –

Pro langą šviečia naktį mėnuo,

Skaičiuoji vis trumpėjančias minutes,

Lauki nepaprasto kažko…

Kada žiema, be sniego,

Tamsu ir akyse,

Toks ilgesys užlieja sielą, –

Prisimeni apleistą namą,

Nuo jo užžėlusius takus,

Kur niekas gyvas neužeina,

Tik vėjas sode karpo šakeles…

Gal nebėra ten ir obels?



2020 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Per vidurį

 



Netiesiu rankų į mėnulį,

Link tų žvaigždžių,

Kurių nepasieksiu,

Yra tarp žemės ir dangaus riba,

O visi siekiai – vidurys,

Čia daug lengviau gyventi

Nieko nepasiekus…

Paprasti žmonės – geresni,

Tokių ambicijų neturi,

Nesukantys sau galvos,

Į praeitį nežiūrintys,

O žvaigždės suksis,

Bėgs ir iš paskos mėnuliui,

Rankas ištiesiu rytdienai,

Per vidurį.



Ačiū už šventę

 




Muzika – artimiausias

Sielos veidrodis, –

Nuo seno muzikantas –

Dievo apdovanotas,

Pats geras vaikas,

Iš jo akordai visada

Į sielą įsiskverbia

Ir laikosi ilgiausiai…

Nutyla muzikos garsai,

Padedamas instrumentas,

Bet žodžiai atsiranda

Ir seka pasaką,

Gyvenimo legendą,

Lyg svetimą ir savą…

Ką savyje randi,

Padovanoji artimam,

Kaip šventę.



Kalėdų lietus

 




Vos gimęs būni alkanas,

O sieloje – dangus,

Klausai, ką mėnuo kalba,

Nuplauna ir lietus

Tavo gyvenimo stiklus…

Ir mažoje trobelėje

Motina prie lopšio linksta,

Pašildo sniego

Ir nuprausia vaikui

Tos pradžios iki pabaigos

Užsimezgusius jausmus,

Palieka tyras ir sušunka:

„Gyvenimas – gražus!’’

Visi mes esame iš nieko,

Vieno kraujo lašo,

Kartojame tiktai iš meilės

Mintis pranašų,

Todėl gyvybė tęsiasi

Nuo pat Kalėdų –

Per visus metus.





Mūsų dienos

 

Nuo pat pavasarėlio

Srovė srauni tekėjo,

Per pievas išsiliejo…


Vasaros saulė aukštai pakilo,

Atgalios sugrąžino

Ir vaga susiaurėjo…


Rudens lietutis

Srovę pripildė,

Po lašą gėriau ir tau linkėjau…


Sveikatos – meilės

Ir grožio sielai,

Net po ledu šnekėjau...


Kai nutirps stiklo plotai,

Pražys geltos purienos, –

Iš srovės – mūsų dienos…


Kalbėt kalbėjau,

Srove gurgėjau,

Tik tu ir aš girdėjom.


2020 m. gruodžio 27 d., sekmadienis

Šventinės dovanos

 

Dovanas per šventes

Patinka gauti, –

Saldainius iškart suvalgau,

Kitiems metams nelaikau,

Atvirukus vis sudedu į stalčių,

Kai nyku – ištraukiu,

Perskaitau ir sulankstau…

Knygų – net kelios lentynos,

Skaičiau ir pamiršau,

Ne viena pavardė įsiminė,

Su jomis susigyvenau

Ir atverstų nebelaikau…

Iš vienos vietos kėliausi,

Į kitą krausčiausi,

Paveikslus kitiems palikau,

Dovanas smagu vis gauti,

Iškraustyti – kur kas sunkiau.



„Sveikas’’...


„ Labas, kaip tu gyveni, –

Formalūs žodžiai susitinkant, –

Prisėsk už stalo, retokai užeini

Į mano kambarį – neturi vis laiko?’’

Kaip ilgai nesimatėme,

Nesusimąstėme – viskam yra laikas,

Galvojome nuversti kalnus,

O kalnas gi su kalnu

Niekada nesusitinka, –

Sava erdvė ir žemės lopinys

Sulaiko…

Rytais žiūriu pro langą –

Migla skaidosi,

Vakarais užuolaidą nuleidžia

Ir pats laikas…

Kitaip sutinkame savus, –

Už durų neužlaikome,

Jie turi ir antrus raktus,

Lauki, rūpestėlis,

Kad tik būtų sveikas…


Iliuzijų paveikslai

 

Kiekvieno mūsų įžvalgos –

Matyti tai, ką norime,

Prie ko akys įpratusios,

Dangaus fone – debesis,

Panašius į gyvulius,

Žvėris, gyvates,

Medžio žievėje pamatome

Įmantrius paveikslus,

Žodžius išminčių – drevėse...

Žmogus – Kūrėjas

Ir gamtos iliuzija,

Iš patyrimo atnešta,

Savo spalva nudažome,

Į žemę kojomis pastatome,

Liemuo – tai mes, –

Pasiūlome vaikams šakas,

Kad lipdami pasiektų

Savo išsvajotą žvaigždę,

Pavadintų žemišku vardu

Ir svajones…

Kur tu nueisi vienas,

Be savęs?


Senatvės pasaka

 


Nubundu su mintimi

Po nemigo nakties, –

Kažko taip trūksta

Prie šalies,

Kalbėtume ir pasidžiaugtume,

Kokia graži diena išaušo:

Saulutė bėga per kalnelį,

Tarsi vėjas nematoma ranka

Per snaiges braukia,

Prilipus prie blakstienų,

Ašara pavirto…

Kaip tu šiandieną,

Kokie prieš akis vaizdai praslinko?

Baigia užakti upės,

Siauri ir upeliukai užsitraukė,

O dangus – pilnas skausmo…

Visada mačiau senatvę,

Bet taip iš arti – nejutau,

Tikėjau pasaka,

Lyg vaikas…



2020 m. gruodžio 26 d., šeštadienis

Svajonių tango

 


Sukurkim šventę sau,

Visiems savo draugams,

Kalėdų gražų vakarą,

Pašokime žavingą tango,

Kaip jaunystėje,

Per išleistuvių vakarą, –

Padėsiu rankas tau ant pečių,

Mane per liemenį palenksi

Ir suksimės ratu,

Bus mūsų snaigių šokis,

Dar ne paskutinį kartą…

Per salę eikime drauge, –

Mūsų gyvenime buvo ne kartą,

Kai vėjas vėlė plaukus,

Grojo nepaprastą melodiją

Čiurlenantis upelis,

Lyg atsivėrė šventi vartai,

Šaukė Vakarė prie savęs,

Pavydėjo mėnuo šokio žingsnių, –

Pabaigoje – žaismingas bučinys,

Viltingas akių žvilgsnis...

Susitinka šokiui žmonės

Per gyvenimą ne kartą,

Palydi vienas kitą –

Iki kito karto.



Australijos lietuvaičio Kalėdos


 

Koks gražus naujas žaisliukas, –

Mažas tikras traktoriukas,

Pastumi – tolyn važiuoja,

Kai paspaudi, trimituoja…

Traukitės visi iš kelio,

Atvairuoja čia Kalėdų senis,

Kailiniuotas, akiniuotas,

Balta barzda ir batuotas,

Po eglute pasislėpęs

Rado sau šiltą palėpę…

Balto sniego nesuradęs,

O papūgą pasigavęs

Iškeliavo pas močiutę,

Kur vėjelis pusnis pučia…

„Sveiki, Lietuvos vaikučiai!’’




Priglustu prie tavęs


Klausau kalėdinės dainos

Ir nežinau, kuo atsakyti tau, –

Melodija – viduje,

Tik akyse suspindo

Nuo eglutės šypsena žaisliuko,

Stiklinė – negyva…

Tau reikia gyvo balso,

Guvaus žvilgsnio,

Iš kur trykštų sveikata,

Tyros vaikystės meilės,

Laukų gėlių vainiko kasose…

Klausau kalėdinės giesmės,

Gerai žinau žodžius,

Kada vaikelis gimė,

Kitų metų aušra

Atbėga per baltas pusnis

Vėl pas mane…

Tegu naktis trumpėja,

Nors viena minute,

Priglustu mintimis

Vis prie tavęs.




 

2020 m. gruodžio 25 d., penktadienis

V. Šekspyrą prisiminus

 

Materialu,

Ką galima apčiuopti,

Pamatyti akimis,

Išgirsti šlamesį tyliausią,

Net skausmą pajunti,

Kada į akmenį atsitrenki…

Gali suvokti meilės jausmą, –

Tankiau ima plakt širdis,

Kai mylimą sutinki,

Paskui sapnuoji naktimis,

Pašoki – nerandi…

Kaip galima pagauti mintį,

Ar ji – materiali, –

Kada kūnu į žemę gulsime,

O kur bus ji?



2020 m. gruodžio 24 d., ketvirtadienis

Palaimink

 




Visa žemė ir visi mes –

Tik dangaus vaikai,

Iš ten atėjome

Ir grįšime atgal į dangų, –

Žemėje – išbandymai,

Kiek galime pakelti,

Būti paklusniems Įsakymams,

Šventam Testamentui.

Laimink gimusius,

Visus palaimink.



Vaikystės tarpsnis

 




Ne visi tarpsniai

Buvo visiškai vienodi, –

Vaikystė vis prisimena geruoju

Ir labai gerai,

Klasės draugai – eilėje suolų,

Kambariokai – ir prie puodo,

Kelionės, išvykos,

Mokytojų atrama puiki…

Dabar prisimena tas laikas,

Kaip didžiulės šventės, –

Kalėdos arba Joninės, –

Dar su armonikos garsais,

Atsiveria, lyg langas

Į paslėptą praeitį,

Stebiesi – nieko niekada

Nepamiršai…

„ Labas, buvę, esantys draugai.’’



Vakaro mintys

 





Prie Kūčių stalo sėdame

Kiekvienas ir su savo mintimis:

Vaikai – jau užauginti,

Vaikaičiai bėga iš paskos

Tėvelių pėdomis,

Mes kalėdaičius mirkome

Kisieliuje su medumi…

Kaimynė vis atbėga

Su silke ir saldainių krepšeliu,

Kaip įprasta seniems,

Dar noriu pasigirti,

Kad ir sapnai geri…

Kalėdos – užgimimo šventė,

Noriu pasveikinti savus,

Artimus ir draugus,

Ir gyvenimo kelyje sutiktus –

Visus…





Ona Baliukienė



2020 m. gruodžio 23 d., trečiadienis

Nepažįstami

 

Patirtos nesėkmės –

Greit gyjanti žaizda,

Jei įsipjauni pirštą

Duoną riekdamas,

Suskausta – apriši

Ir užsimiršta – tarsi to nebūta,

Niekada…

Didžiausia nesėkmė – skriauda,

Nepelnytai gauta,

Kai negalėjai pasiaiškinti,

Už ką, –

Ilgai kraujuoja ši nematoma

Sielos žaizda...

Gerieji žmonės,

Piktais tik nepavirskime,

Neaitrinkim žaizdų,

Kurių kiekvienas turi

Ir nepažįstamas,

Deja.


Paguodai

 

Krikščionių šventės

Niekada seniau

Nebūdavo prašmatnios,

Nes jų esmė kita – savus suburti,

Pasidalinti, ką turi,

Metų rūpesčius aptarti...

Kūčias pavalgome sausas,

O prieskoniuose – kvapnus medus,

Suneštas į avilius,

Aguonos grūdas – miegui, –

Su artimais pasidalini

Bažnyčioje pašventinta

Ir plona Dievo duona,

Į ją sudėti gerieji jausmai –

Paguoda.



Maltos ordinui

 

Maltiečių darbas – ne tik labdara

Ir sriubos dubenėlis,

Bet ištiesta ranka,

Paguodos žodžio trupinys,

Iš gėrio kepalo – širdies,

Nukritęs ir į delnus vienišo…

Kiek daug pasaulyje senų,

Vaikų, palikusių, be motinos ir tėvo,

Artimųjų ir globėjų, –

Nusiaubė jų žemes

Nesuprantamu protu karai,

Kaip šventos giesmės,

Per širdis nuolat ėjo,

Tebeeina…

Kas dieną verdame sriubas,

Įdedame šeimai meilės, –

Tegu dora, šalia prigludusi,

Prie stalo atsisėda.




Gyvenimo angelas

 




Kur galima – ėjau,

O kur toliau, galėjau skristi,

Visus lankiau mylėdama,

Dėkodama už motinystę…

Rašau ir laiškus mintyse,

Kada pro debesis saulę išvystu,

Tolumoje matau tavo akis, –

Tik tu davei man laimę

Motinystės…

Nesirenku kelių ir nebijau paklysti, –

Viršum galvos man – gyvenimo angelas,

Šypsausi jam nuo pat jaunystės,

O sunkumus nuo pirmo vaiko klyksmo

Iškenčia motinystė…

Motinų dalia – džiaugtis savo vaikais,

Pašaukti į pasaulį

Įvairiais vardais,

Saugoti juos, kad neužsigautų,

Kuo rečiau parkristų...

Švenčiausias vardas – motinos Marijos,

Prieš ją atsiklaupė

Ir trys karaliai,

Kada žvaigždė parodė kelią,

Kur jau gimė Kristus.




2020 m. gruodžio 22 d., antradienis

Kasmet naujai užgimę

 

Kristų nukryžiavę žmonės,

Kasdien save vis kala

Ilgiausiomis vinimis,

Prie kryžiaus prikala savus,

Godumas temdo protą ir akis,

Skaičiuoja kitų nuodėmes,

Lenda į kišenę,

Grabalioja skatikus…

Pavydas kimba už gerklės,

Tada ir pasitelkia melą,

Kad apdumtų ir kitiems akis,

Nes vienas likęs

Ir su savimi nesusitvarkys...

Per amžius liks pagoniais,

Neatsikratę didžiosios nuodėmės:

„ Nevok ir nežudyk,

O artimą, kaip ir save, mylėk.’’


Šį vakarėlį

 

Tik pasakyk, berneli,

Kada gi tu atjosi,

Tave sutiksiu,

Nuimsiu gūnią

Ir kiemelį nušluosiu…

Tik pasakyk, mergele,

Ar lauksi vakarėlį,

Tave pakelsiu

Ant balto žirgo

Su aukso pasagėlėmis…

Tik pasiklausk, berneli,

Seno tėvo, močiutės,

Ar jie sukrovė

Į kraičio skrynią

Rankšluostėlį ir juostą.

Iš dubenėlio prausimės,

Rankšluosčiu veidą šluostysime,

Juosta vaikus sujuosime,

O baltą žirgą ir kamanėles

Tėveliams atiduosime.



Su tavimi kasdieną

 

Mūsų padangėje – daug debesų,

Juos iš toliau atpučia vėjas,

Pakyla iš rasotų pievų

Ir merkia, verkia, liejasi…

Per šitiek metų,

Rodos, išverkiau akis,

Bet vėl pritvino po blakstienomis, –

Tau – skauda,

Tau sunku pakelti naktį,

Kai pasilieki vienas…

Kiek daug vienatvės tarp žvaigždelių,

Nors ryški mėnesiena,

Jis, kaip ir žemė, –

Visai vienas…

Skamba bažnyčiose varpai,

Kaip ir kviečia

Į piemenėlių puotą

Naktį į Kalėdas,

O tu prie stalo – vienas,

Su savo viltimis, svajone

Ir skausmu

Kiekvieną mielą dieną.



Pakentėkime

 

Dienos nebūna, be šviesos,

Nors vienas spindulys

Iš po debesėlio žiūri,

Išeisime į šviesą,

Jei vienas kitą mylime,

Už rankų laikome

Per naktį niūrią...

Laimingas vaikas tiesia

Mažą ranką į padangę,

Į pasaulį kreipiasi:

„Budėkite ir laukite,

Kad aš užaugčiau,

Seneliams patarnaučiau.’’


Prigijęs žodis – meilė

 

Jausmai su metais,

Gal ir niekad, nesibaigia, –

Prikelia iš naujo svajones,

Kad susitikę pakalbėsime

Apie brangias mums minutes.

Mylėjome, kaip mylime, –

Tokia ir prigimtis,

Ir laiko priedermė,

Tarsi karklo šaka prigyja

Vėl įbesta į žemę,

O po ja – versmė…

Ir po šaknimis pajaučia srovę,

Pražysta pumpurai žali, –

Ant kalno – saulė,

Pakalnėje – miškingas duburys,

Per vidurį – prigimtis

Ir meilės ilgesys...

Kokiais mes žodžiais

Kreipsimės į dangų,

Tokiais ir atsakys.


Minčių aidas

 

Neliūdna – tu esi,

Vaikštai atminties krašte,

Jaučiu ir tu jauti,

Kaip virpa mintyse

Jaunystės aidas…

Nubundu – tu esi,

Iš kito pakraščio pašaukus

Tavo balsas atsišaukia, –

Toks jaudulys,

Tarytum prisikėlė

Iš vaikystės aidas…

Ryte po pagalve graibstau,

Susapnavau – tu esi,

Visai šalia eini,

Visas svajas atskleidęs...

Nieko ten nėra –

Tiktai neišmiegotos valandos

Skaičiuoja sapno aidą,

Kad tu esi,

Rašai man ilgą – jautrų laišką…

Šiandien praskriejo dvi planetos –

Visai šalia,

Bet nesusiglaudė,

Kaip mūsų minčių aidas.



2020 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Žiema atėjo

 

Mintis vaikų lengvesnė

Už baltą snaigės pūką,

Greitesnė ir už vėją,

Tikresnė už senelių

Svajonių pasakėlę…

Pašaukia mamą, tėtį,

Paklausia ir močiutės,

– Kur dingo pienės pūkas,

Ko piktai pučia vėjas…

Šaltukas pasibeldė,

Kai durys atsivėrė,

Įleido šaltą vėją

Ir pūkas nusileido,

Bet skrist nebegalėjo....

Vaikai saldžiai užmigo,

Senoliai dar budėjo

Ir saugojo mažuosius

Nuo blogo sapno naktį

Ir šalto žiemos vėjo...

Mintyse – ir jų vaikystė,

Ir snaigių baltas pūkas,

Švelniai paglosto galvas

Pražilusi močiutė:

– Ramiai miegok, vaikeli,

Už durų vėjas pučia…

Ryte vaikai pro langą

Į pusnis pasižiūrėjo:

– Kur dingo pūtęs vėjas?

– Jas supūtė per naktį

Iš snaigių baltų vėjas,

Sūkuriuose – švilpukai,

Pasislėpė saulutė už baltų debesėlių,

Tikra žiema atėjo, –

Atsakymą tėveliai

Atmintinai mokėjo.



Kalėdų stalui

 


Skiriu kolegei Danutei Šukienei


Neprisimenu kada viena

Už stalo šventinio sėdėjau, –

Buvo šeima, vaikų būrys,

Kainynas dar užsukdavo,

Senis Kalėda

Su maišu dovanų,

Ne viena, mes – trys…

Ir šie metai – ne išimtis,

Tu aplankai – prieš mūsų durys,

Tarsi saulėtas kelias atsivėrė,

Bendri prisiminimai,

Sriubos dar karštas dubenys…

Paduosiu ranką per Kalėdas,

Kalėdaičiais apdalinsiu,

Kas prašys…


Ona Baliukienė

Penklinė

 

Būk pirmu smuiku,

Vesk mane per lauką, –

Apsnigti keliai – tik mums…

Čiulba žiemos paukščiai,

Smilgų grūdus renka –

Tik sau…

Būk vedančia melodija, –

Vaikai užaugo,

Pritarsiu akordui tavo kiekvienam,

Mano gyvenimas –

Daugiastygė arfa,

Galiu išgauti giesmę

Tau – vienam…

Suspausk jausmus į penklinę,

Už jos ribų – kitiems garsai,

Vesk pirmu smuiku,

Dangus išgirs

Ir snaigės nusileis…



Tuo pačiu keliu

Kaip tyra, gera,

Kai žemė užmiega

Ir apsikloja baltu patalu

Žąsų pūkų,

Brandu per gilų sniegą,

O mokykla vaikystės

Už varstų kelių…

Girgžda po kojomis –

Tai groja ryto speigas,

Žiba žvaigždelės ant pusnių baltų,

Pro apšerkšnijusias blakstienas

Du spindulius regiu, –

Mama ir tėtis –

Prie langų…

Kelias vingiuoja per šilelį,

Krūmokšniai iš pradžių,

Balta laja berželių,

Eglutės, susispietusios ratu,

Kiškių pėdelės,

Sniegenos ant šakų…

Kaip tyra, gera,

Kada po daugel metų

Pabučiavai beeinat tuo pačiu keliu, –

Nebesimatė pravažų dviejų.



Ilgų naktų mintijimai

 



Ilgos naktys –

Nemiga pažymėtos,

Užmiegi – prabundi,

Mąstai besivartydamas

Nuo vieno šono iki kito

Ir neįgyvendintas svajas sprendi…

Reikėjo gerą darbą

Per gyvenimą išsiderėti,

Matyti ir pasaulį,

Daugelio šalių pilis –

Keliauti ir gėrėtis

Gamta šiltų kraštų,

Veri mintis, veri…

Prabėga metai pro skyles

Neužlipdyto rėčio,

Apsidairai – net geldos neturi.


2020 m. gruodžio 20 d., sekmadienis

Seniems

 




Dažno seno paskutinės dienos

Būna visai vienos,

Jei skauda sujudėjus,

Dar gyvas – sužinai…

Dažno seno būna

Aklos dienos – apčiuopi lazdą

Ir žinai – dar eisi,

Sėsiesi prie stalo,

Kad ir vienas,

O šilta vakare sriuba –

Labai gerai…

Dažnas senas nepasikelia

Iš savo lovos,

Galvūgalyje budi angelai,

Kryželis prie paveikslų

Ant vienišos sienos,

Maldoje žodžiai:

„Kaip, kada ar dar ilgai’’…




Pasirinkimai

 




Gamtoje – pasirinkimas, –

Saldūs ir rūgštūs vaisiai,

O visos spalvos –

Nuo baltos iki juodos,

Ir saulės spindulys ankstyvas,

Ir delčia prie jo…

Mylimų akių pasirinkimas, –

Atskiri, kas žvelgia

Iš sielos gilumos,

O kitos – šelmiškos

Ir vienadienės,

Akivarai tik jos…

Bėgi per prarajos kraštus,

Visą gyvenimą vis bėgi,

Slepiesi nuo tamsos,

Kol pagaliau, visko neišbandęs,

Į padebesius kyli, –

Nė vakaro tenai ir nė dienos.



Erškėtrožės – žiemai




Erškėtrožės – paukštelių maistas,

Kai būna apsnigti kiemai,

Bitelių penas jų vaikeliams,

Kai raudonai pražysta, –

Nepaliestus išsaugo jų spygliai...

Erškėtrožės ilgai gyvena,

Negenėjamos išauga virš žmogaus,

Jos – vaistas,

Vitaminai mums.



Sužeista siela

 




Įsimena tik tokios knygos,

Tikros istorijos, –

„ Išpažintis’’,

Ruso asmenybė,

Kuris vis siekė,

Pakeisti viską – iš esmės…

Vaikų savų augint bijojo,

Galvojo, kad kiti galės,

Sunku jo įskaityt mintis,

O gal tik sužeista

Vaikystėje širdis spurdėjo,

Neleido atsitiest…

Oi, kiek po jo gyvenimų,

Darkytų vėjų,

Kiek skausmo ir išpažinties,

Kiekvieno – tomai knygų,

Neparašytų čia gulės.