Padėkos gniūžtė

Atnešiau baltą gniūžtę

Nuo aukščiausio Vilniaus kalno,

Nakties ramybę,

Šviesą žiburių, –

Tu dabar nematai,

Kokios čia spindi žvaigždės –

Kitoks dangus,

Kitokie saulės atšvaitai.

Čia krenta sausos snaigės,

Be jokio rūko,

Kokia tyra erdvė,

Pušis kiek pasiūbuoja ir nutyla,

O visas miestas – vieni žiburiai...

Kiekvienas lašas

Nuo juodų blakstienų

Ištirpsta ir nurieda

Per skruostą nejučia,

Paskui jį saulė rieda

Į mūsų tėviškę,

Kuri paslėpta tavo širdyje.

Pagauk, ištirps,

Kalėdų pasaką paseks...