Iš mūsų gyvenimo

Kur varnas randa kaulą,

Iš ten ir nešasi;

Jis būna plikas,

Tik čiulpas viduje,

Bet krapšto ir maitinasi,

Nes gilią žiemą

Nerasi šitiek maisto

Savo valdose...

Juodas šešėlis nusitiesia,

Kur jis skrenda,

Susigūžia mažieji, –

Vietos nebėra,

Bet jis – ne vanagas

Ir nebaisus legendose,

O kiti plėšia

Jų pačių lizdus, bet ką

Ir ne dėl maisto

Plėšrieji kariauja,

Jiems – vis mažai,

Viso pasaulio būtų ne gana,

Maitėdos seka iš paskos

Ir laukia grobio

Net svetimuose laukuose.