Viktorui
Daug
buvo valandų,
Kada
sėdėjome ir ėjome
Ir
nežinia, kurią seniai
Į
širdį įsidėjome...
Yra
žmonių – tai šviesuliai
Savo
kančių – naktų,
Bet
kitiems šviečia
Žiburiu
šviesiu,
Per
savo laiko prizmę
Persišviečia
ir pasikviečia.
Minutė
šen ir ten –
Tokia
atrodo smulkmena,
Bet
kylame su saule
Ta
pačia visi...
Ar
matome, kas eina
Jau
su tavimi –
Tiktai
į šviesą?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą