To man reikėjo

Kai vėjas, bėgdamas pro šalį,

Nupučia dulkes,

Nepasivysi, tik pamok ranka

Ir smėlyje, ant pilkojo akmens,

Net tekančiame vandenyje

Iš molio nulipdyk sau statulą...

Kada nutils, priėjęs pasimelsk,

Kad buvo Dievo dovana,

Kažką į akį įpūtė ne kartą,

Gal dulkę, aštrų smėlį,

Kiek nustebai, skaudėjo,

Betgi su ašara jis nuriedėjo...

Kiek daug dienų

Ir metų tau reikėjo,

Kad vėl pradėtum nuo pradžių,

Kas ir vaikystėje žavėjo.

Lietus ir dargana,

Sniego pusnis, šalta žiema,

Bet vis meldeisi ir nepasidavei

Net vėjui...