Gyvybės gūžtos

Prie vienos snaigės

Dar prilimpa kitos

Ir taip vėjas supusto

Dideles pusnis,

O ant langų pirmiausia

Šaltis išrašo ir išmargina

Net pasakų namus.

Kol upėse pliuškenasi

Raibosios antys,

Tol ne žiema,

Jinai be pašalo nebus,

O iki pat širdies

Gyvenimo verpetuose

Vingiuoja lytis, tarsi gūžtos,

Bet žiemą, kada šalta,

Antys nedės ir neperės...

Muziejuose ir antikvariatuose

Sugula senos mintys,

Nušluostome jų viršelius

Ir girdime, ką kalba,

Pasakoja ir ateities pavasariui

Senovės išmintis.

Bėgioja mano mintys

Nuo Gedimino kalno Nerimi

Vis ant vienos

Ir ant kitos lyties...