Išgirdau šauksmą

Tu man – balta žuvėdra,

Sapnas iš toli,

Tavo kalba – tai klyksmas

Nuo Baltijos bangų.

Lenkiuosi ir semiu

Vien sūrų vandenį...

O ten – gal ašara riedėjo,

Todėl taip ir sūru?

Prie šalto molo pasirėmęs

Akmenėlius renku

Ir sudedu ant smėlio

Tik tavo vardą

Ir vieną žodį, „ mylima“,

Tave prie savo mažo laivo,

Tarsi gyvenimą, šaukiu.

Po dešimt ir po dvidešimt

Bus vis tas pats –

Gėla praradusių, neišgirstų, –

Kaip ir mano dalia, –

Našlių.