Skiriu Vladui
Gyvenimas
tam duotas,
Kad
visus takus pramynę
Nueitume
į dangų
Išgrįstu
keliu,
Kiekvienas
žvirgždas koją trina,
Kai
būna po padu,
Kiekviena
smiltis akį graužia,
Kai
įpučia ją vėjas ne laiku...
Kada
tas laikas būna,
Kai
nieko neskauda?
Ir
gimę verkiame, nors motina šalia,
Paglosto,
pamaitina,
O jai
labai dar skauda, –
Be
skausmo nieko žemėje nėra.
Gyvenimą
pažįstu tik per skausmą,
Todėl
ir akmenis renku,
Ant
jų prisėdusi jiems pasakoju,
Kad
greitai būsime kartu...
Oi,
kaip skaudu, bet juk tokia
Dalia
visų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą