2021 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Stiklo kalnas

 


Meilė – stiklo kalnas,

Į kurį vis kopiame paslysdami,

Perimame iš tėvų lazdelę

Ir manome, kad patvari…

Lygus stiklo kalnas,

O meilė taip dažnai

Subyra į šukes,

Nes ji – viltis...

Pasiimk burtų lazdelę,

Ištark burtažodį,

Surask pagal žvaigždes

Vingiuotą kelią,

Nepasiklysk, nors klydome visi…

Kada pasieksi jo viršūnę,

Pajusi šaltį,

Apledėjo kūnas,

O meilė nuplaukė upe

Toli toli...

Pasigirsta būgno dūžiai,

Barasi Perkūnas,

Paslydęs pamažu krenti

Į patį upės sūkurį,

Dugne verki...

Taip atsisveikiname ir su jaunyste,

O pasivyti nieko negali.



Prieraišumas

 




Šuo – prie žmogaus,

Katinas – prie vietos,

Žvirblis – prie gūžtos palėpėje,

Arklys – prie to,

Kas pirmas pažaboja,

Žmogus svajoja apie rojų,

O ten nebuvo,

Tik įsivaizduoja…

Pripratome prie gero,

Pamiršome bėdas ir karą,

Nebijome ligų ir maro,

O kai kas

Dar akmens amžiuje gyvena, –

Nereikia vaistų, daktarų,

Mokytų žmonių, mokyklų,

Prisiriša prie būrio avinų,

Kurie manipuliuoja amžiais,

Viena daro, kita kalba, klykia:

„Geriau numirsiu, priešinsiu’’…

Sakysite, ironija – ne vietoje,

Savaime suktųsi planetos,

O danguje jau – ne chaosas,

Kiekvienas daiktas traukia,

Sukasi iš inercijos,

Subirtų ir išsisklaidytų, –

Visatoje – daug vietos,

Galybė ir nežinomybė

Neįminta dar lieka,

Todėl kūrėju tikime...

Žmogus prie gimtos žemės,

Ne prie arklo prisirišęs,

Į gėrį rankas tiesiame.


2021 m. gegužės 5 d., trečiadienis

Laimingi žiedai

 




Prikėlė dangus džiaugsmui

Ir toliau einu

Per žemę bundančią, –

Šalta ar vėjuota,

Sutaršo plaukus,

Pašildo spinduliai,

Imu, kas duota…

Oi, ne po lygiai

Gauname iš žemės,

Didžiausias turtas –

Atidūs vaikai,

Senatvėje paguoda,

Tarsi pabyra iš dangaus

Ant baltos galvos

Pavasario žiedais ir žiedlapiais,

Tokie panašūs ir į tėvus,

Bet ir ne vienodi…

Šaukiu vardais,

Šypseną jiems atiduodu.







Žydintys medžiai

 



Lygiuojuosi į medį,

Pastebiu, kaip auga, –

Daug pasodinta prie namų,

Pražysta kas pavasarį,

Lapelius išskleidžia,

Per vasarą žaliuoja,

Rudenį numeta rudus…

Išeinu į kiemą ir klausausi –

Šlama, paukščiai čiulba,

Širdyje – ramu,

O kitą dieną – vėjas,

Lyja, griaudžia,

Slepiuosi po spygliuočiais,

Bėgu į namus.

Kol žalias medis,

Visada puošnus,

Lyg per šventes ar atlaidus,

Kai barsto žiedlapiais takus, –

Einu juo pro namus.



2021 m. gegužės 4 d., antradienis

Kvapų pasaulyje

 






Koks svaigus kvapas

Sprogstančių berželių,

Vyšnių ir klevų,

Darželiuose narcizai,

Geltoni ir balti,

Žavisi savimi,

Sesių darželius mena,

Dabar hiacintu iš toli kvepi…

Iš čia ateina laimė,

Ranką paliesti juos tiesi,

O vėjas kvapus gena,

Jų prisigėręs nueini…


Vaizduotės įsikūnijimai

 



Vaizduotė kuria angelus,

Kurie tik dangumi skrajoja,

O gal jie mūsų kūne

Nematomi klajoja su mumis...

Rojaus obelis,

Molio grumstas,

Iš kurio – žmogus,

Dulkė, žemėje klajojanti,

Žaltys – prie moters kojų,

Viliojantis Adomą obuolys,

Iš vieno – angelų būrys…

Vaizduotė skausmą atkartoja,

Užgimsta angelas iš naujo

Ir pasiruošia vėl išskrist…

Angelas – mokinys.




Nueitas kelias

 


Svarbiausia – kelias,

Visa kita – tik detalės, –

Išsirenki draugus,

Kurie puošia gyvenimą,

Pakalbini medžius

Praeidamas pro šalį,

Paglostai dangaus pakraštį,

Kada saulutė leidžiasi...

Pakyli ir džiaugiesi, –

Dar yra jėgų

Paglostyti ir akmenį,

Iš užmaršties svajas prikelti.

Sūpuoji vaiką, seki ir pasaką,

Koks ilgas kelias,

Kai yra į ką vis atsiremti.…



Pasiilgę saulės

 




Nepyk ant artimo,

Neteisk už smulkmenas,

Subėk atleisti,

Nes nuodėmingi esame visi,

Jeigu ir ne darbais,

Tai mintimis…

Dėl ko kitus nužiūrime,

Tai mūsų pačių veidrodis,

Pamatome save ir kaltiname,

Kad kreivas šis pasaulis,

Kaip nenuoširdi išpažintis…

Nuo pirmų savo metų

Imame ir pyktis,

Paaugę kitus barti, –

Ne taip sakai,

Ne ten eini,

Todėl žmonija ir negali susitarti,

Kad saulė šviečia

Net ir vandeny.


2021 m. gegužės 3 d., pirmadienis

Santarvė

 




Į dangų kreipiamės malda,

Iš žemės duoną valgome

Ir augam visų akyse,

Kas dieną keliamės iš naujo.

Į dangų leidžiame paukščius,

Kad kviestų laimės angelus,

Turim nežemiškus sparnus,

Nors nuo dangaus priklausome.

Žemė kuria nuostabius sapnus,

Vaikystę gaudome suaugę,

Pakėlę į dangų akis,

Įsiūbuojame medžius,

Kaip stygos drauge gaudžiame.



Ežero pakrantėje

 




Gulbine, tu šiandien – vienas,

O koks skaidrus jau ežero vanduo,

Kaip veidrodyje atsispindi

Ir blankus šešėlis,

Kad buvote čia – dviese

Ir su vaikais kartu…

Baltas gulbinėli,

Ežero banga – tavo sesuo,

Ant jos pasisupa lelijos

Ir saulei leidžiantis užmiega,

Kad ryte vėl pažadintų

Dainos ritmu…

Kažkur juk plaukioja

Baltoji gulbė,

Šildo gūžtoje kiaušinius,

Išves pulką vaikelių,

Kad ir niekas nežiūrės

Ir mūsų čia nebus.



2021 m. gegužės 2 d., sekmadienis

Motinos diena su vaikais ir vaikaičiais





 

Prie gilių šulinių

 




Seniai buvau kine,

Ar man padėsi?

Kodėl gi ne,

Kur bilietai, eime?

Senokai nelankiau teatro,

Ar man padėsi?

Kodėl gi ne,

Ložėse vietų yra,

Eime?

Seniai nešokau,

Ar padėsi?

Tikrai?

O aš mačiau drugelį

Ant žiedų,

Man gera būti smuikeliu,

Eime…

Seniai bedainavau,

Ar man padėsi?

Tikrai?

Kodėl gi ne,

Tu būk lakštingala,

O aš – varnėnas,

Dainuodami girdėsime,

Kaip girgžda svirtys

Prie šulinių senų,

Sode…





2021 m. gegužės 1 d., šeštadienis

Prie namų ir beržų

 




Kodėl sodiname medžius

Netoli namo ir langų,

Kad oštų, būt gražu,

Kai sprogsta lapai,

Rudenį pagelsta?

Kodėl prie pastatom suoliukus

Ir atsisėdę klausome,

Kaip suokia paukštis,

Bitė nuo žiedų

Gelsvą nektarą renka,

Balandį peni vaikas?

Kodėl senatvėje gražu,

Ką ir jauni pamatėme,

Kaip šviečia žvaigždės rasoje,

Jonvabalis šviečia tamsoje,

Pienės nakčiai užsimerkia,

Dažnai ir apsiverkiame?

Kodėl jautru stebėti

Po savo langais,

Kaip skamba beržo auskarai,

Sula dar žalias lapas kvepia,

Apkabini ir baltą liemenį,

Prisimeni gegužines,

Beržais aptvertas,

Jaunųjų tostą :„ Mylėsiu amžinai’’,

Balsus kaimynų,

Užtvėrusių kelius berželių šakomis

Tolėliau gimtųjų vartų?

Kodėl, tarsi netyčia,

Prie berželio vyšnia prisiglaudžia

Ir kalba, kalba?..





Ona Baliukienė


Apie mus

 




Poetas gyvas ir po metų,

Žodžius nupučia vėtros,

Kas jaučiama,

Bet neregėta…


Muzikantas groja

Ir be scenos,

Vienas atlieka solo,

O dviese – duetas…


Linguoja žmonės,

Ritmo pakerėti,

Po daugel metų

Greitakalbe ir iš lėto.


Kai pasibaigia muzika,

Susigūžia poetas.



Saulės slėpiniai

 




Saulė vidurdienį – kaitri,

Šešėlio nepalieka,

Peršviečiamas pats esi,

Lyg po nakties

Nespėjęs pasislėpti sliekas.

Nutvilko karštis, –

Alsuoti negali,

Vidurvasarį žydi mėtos,

Kvapai svaigina lietumi,

Kada vėsos norėtumei.

Nebūsiu nė gėle,

Nė čiulbančiu paukščiu,

Tik saulės spindulį paliesiu,

Tegu jis peršviečia

Ir atveria, kas viduje,

Ką ir paslėpt norėčiau.



2021 m. balandžio 30 d., penktadienis

Pasikartojimai


 

Mama

 


Svajonė – kelrodė žvaigždė,

Į ateitį takelis

Tarp kitų žvaigždelių,

Baltų debesų,

Pradžių pradžia –

Motulės akys,

Nemigo naktelėmis

Palydinčios svajonę,

Kur jinai,

Ten tu…

Senoje pirkioje

Ir nuotraukų nebuvo,

Kryželis tarp šventųjų,

Pilkai nupieštų,

Motinos veidas visada atstojo

Šiokiadieniais ir per šventes,

Kur ji,

Ten mes, vaikai, kartu.

Nurimo vėjas,

Galbūt klausosi,

Kai ją vardu miniu.



Prie pamatų

 




Pirma pražysta gėlės,

Mažieji krūmeliai

Ir žolė pakyla

Prie namo pamatų,

Kur šildo saulė –

Iš pietų...

Greičiau nuleidžia sniegą,

Šakneles sušildo

Ir skruzdė randa taką,

Bitelė dūzgia ant žiedų,

Rasa rytais sužvilga

Ant pirmų lapelių,

Sprogstančių kaštonų

It klevų…

Ką pamačiau – jau mano,

Ką išgirdau,

Jau tau nešu, –

Esu tik skruzdė,

Mažytis paukštelis,

Žolė prie namo pamatų.





Atminties minutė

 




Gyvenimas atrodo ilgas,

Tarsi brydė laukų vidury,

O iš tiesų – akimirka,

Tik žingsnis žemės pakrašty…

Čia susitikome ir pasilabinome,

Išsiskyrėme nejausdami,

Kad saulė patekės,

Bet tik vienam iš mūsų

Ir nusileis sakydama :

„ Sudie’’...

2021 m. balandžio 29 d., ketvirtadienis

Motinų gyvenimo seka

 




Kol motina gyva,

Ji padeda vaikams gyventi

Patarimu, gera valia

Ir savo pavyzdžiu geriausiu –

Kaip mylėti.

Paliegusią slaugai

Ir sunku patikėti,

Kad taip nebus ilgai,

Reikės į dangų palydėti

Ir maldoje minėti.

Pasižiūri į save į veidrodį –

Tie patys bruožai

Ir plaukai žili,

Kitaip tik sušukuoti,

Susiraukšlėję paakiai,

Rankose – gėlė,

Bet nebėra kam duoti.

Pabyra žiedlapiai, kaip ašaros,

Ir sunku suvokti,

Kad jausis taip vaikai,

Kai reikės pagarbą

Tau atiduoti.




Iš kiemo darželių





 

2021 m. balandžio 28 d., trečiadienis

Dangumi plaukiame

 




Mes buvome vaikai,

Taip lengva vėl sugrįžti,

Kai muzikos klausai,

O kitoje žemės pusėje

Vaikaitis krykštauja…

Slenka geltonas mėnuo

Vakaro dangumi,

Gatvių žibintai spingsi,

Po pusės paros

Matysiu savo šalyje,

Žinok, taip meilė gimsta…

Žvaigždės šoka naktimis,

Kalbina mėnesėlį ilgai,

Rytais garsai nurimsta,

Užmiega mano ir vaikai,

O žemės rutulys apsisuka,

Taip džiaugsmas gimsta…

Erdvėje esame vaikai,

Žvaigždėmis prisiekiame,

Su jomis nuo žemės

Atsispyrę plaukiame.



Už teisę – gyventi

 




Iš visų nuo amžių

Parašytų teisės aktų

Yra svarbiausias – teisė gimus,

Augti ir gyventi,

Toks žemėje dangaus pasirinkimas, –

Sveikame kūne – sveika ir siela,

Iki šiol dar niekas nesikeičia…

Užjaučiam skurstantį,

Paliegusį senatvėje,

Paduodame ir dubenėlį maisto,

Vaistažolių saujelę

Ir kitokių vaistų,

Kad skausmą numalšintų…

Paantrinu:

Saugokime vaiką,

Jo pirmas žingsnis – teisė į gyvenimą, –

To akto niekas negalės pakeisti.




Gyvybės muzika

 




Klausydama muzikos rašau

Ir ašarą nubraukiu,

Džiaugiuosi nuostabiais garsais,

Kurie paliečia širdį

Ne tik ausis…

Muzika kelia į padangę,

Siūlo skristi paukščiu,

Sparnus pasiūlo,

Palaimina ir ilgesiu apgaubia…

Oi, brangi žeme,

Ir tavęs klausausi,

Ką upeliai kalba,

Kaip kalasi šalpusnis…

Žiūrėk, klevai pražydo,

Į juos sula subėgo,

Saldus jų kvapas

Ore sklaidosi

Pavirsdamas į meilės muziką,

Įkvepiu ir klausausi.



Laimės žiedeliai

 


Kasmet būna atokvėpis

Po ilgos šaltos žiemos, –

Skuba žaliuoti pievos,

Pempės po dirvonus braido,

Gėlės savo grožį skleidžia…

Atgimsta ir jausmai –

Noras apkabinti artimuosius,

Vaikučiams linkim laimės,

Palydime į mokyklas,

Sugrįžtančių paklausiame,

Kaip sekėsi rašyti raidę…

Mama – Mokytoja, –

Abi raidės – greta,

Kiekvienoje – svajonių aibės,

Jos neša laimę,

Sunkiu metu į jas

Kas dieną atsigręžiame,

Tarsi į giedrą dangų,

Kuris visus palaimina.




2021 m. balandžio 27 d., antradienis

Draugei Neringai - Gimtadienis

 



Metai – vienas žingsnis

Iš praeities į ateitį,

O ši diena – tai šventė,

Su gražia gaida…

Dainuoja jūra,

Pritaria banga,

Baltija ir mūsų Lietuva…

Žydės alyvos,

Mėlynos ir baltos,

Daug laimės ir vilties

Kiekviename žiedelyje,

Kaip tavo gyvenimo kelyje,

Pareik tik su daina.



Su Jūsų diena

 




Žmonėms baltais chalatais

Švara – nepriekaištinga,

Jie pakelia iš lovų,

Kai nesi darbingas.

Medicina stebuklus daro,

Nors esame mirtingi,

Kad ir kelerius metus

Pratęsiame su vaistais,

Už juos labai dėkingi.

Žmonės baltais chalatais

Į žiedelius panašūs,

Vėjelį rūpestingą,

Baltų žiedų vainiką

Jums, medikai, nupinsiu.

Metamorfozė

 




Kaip keičiasi metų laikai,

Taip mainosi žiedai,

O mes – ne išimtis,

Pražystame pavasarį

Stambiais žiedais,

O rudenį pamatome

Jau smulkesnius dažnai…

Neslėpkime akių, –

Jos mūsų veidrodis

Ir keičiasi retai,

Žiūrėdami į dangų

Turėsime ir šviesą

Žieduose ilgai,

Ilgai.


Mylinčios akys

 




Matau sapne,

Matau tolumoje,

Nebejaučiu tikrovės,

Gal tik miražas

Nakties tamsoje,

Kad jūs – arti,

Einate gatve,

Prie apšviestų namų sustojate.

Vaikystė – šviesoje,

Balsai – lyg išsiplovę,

O žingsnius abiejų

Grindinys garsiai atkartoja.

Toli toli,

Už vandenynų ir kalnų,

Nuklysta akys,

Kai myli ir matai,

Kur jus neša srovės, –

Miražas virsta į tikrovę.





2021 m. balandžio 26 d., pirmadienis

Mama atstoja saulę

 






Mamos akys šypsosi

Saulutės spinduliais,

Nė karo dūmai neužgožė

Gražiausio jausmo motinystės,

Ji apsnigta baltais žiedais.

Didžiausia laimė vaikui –

Pabūti motinos glėby,

Jinai apsaugo savo rankomis

Ir gėrį skleidžia,

Nubėga takeliu į ateitį

Vaikučio pėdomis.

Saule motinėle,

Mano mama tu esi,

Tavo akyse užaugau,

Į dangų palydėjau

Ir su skausmu širdy.


Rievės

 




Senas žmogus,

Kaip vaiskrūmis, –

Ne dažnai ir dera,

Vienoje vietoje užaugęs,

Kitur jau neprigyja,

Kiek turi dar jėgų,

Lapus išskleidžia,

Susigūžia ir trūnija…

Kelmai metus atskleidžia, –

Pailsęs atsisėdi,

O šis – jau samanom apaugęs,

Gyvenimo tiesas ir netektis

Paslėpęs tyli…

Neraukime šaknų,

Nutrūks ir su gimtine

Ryšiai paskutiniai.


Motinai

 





Artėja Motinos diena,

Daug žodžių tam paskyriau,

Tęsiu mamytės kelią

Nuo žemės lig dangaus,

Kaip vieną baltą giją.

Prisimenu jos akis

Ir smilkiniuose rūpestėlio

Baltą stygą,

Ji suskamba taip tyliai,

Kai ašara suvilgo, –

Už viską esu MOTINAI dėkinga…

Viso pasaulio MOTINA –

Mūsų gamta, –

Kiekvienas paukštis turi lizdą,

Kiekvienas gyvis – šventas gamtoje,

Pakirdęs naują rytą giria...

Būkime laimingi,

Kol Motina – šalia, –

Užuojautos ir meilės,

Visi mes reikalingi.



2021 m. balandžio 25 d., sekmadienis

Tik garsas...

 






Mano švyturys – toli toli,

Senokai laimės žiburiu pavirtęs,

Akys paskęsta vakarais

Šventojoje – gimtinės bangose,

Nušviečia bangų viršų…

Mano mintys – iš toli,

Kur vaikaitis vaikšto,

Skiria vandenynai,

O bangomis jo balsas

Vakarais atplaukia…

Šaukia paukščiai skristi – negaliu,

Atleisk man…

Vakaras – šalia,

Nelauk manęs,

Bijausi aukščio.


Vakaro laiškai

 




Tyloje gyvenu,

Kai nėra šalia

Tavęs, medeli,

Tyla – tokia gera,

Kai migdo gėlę –

Žolę žalią,

Žiedą baltą ...

Tyla sniege

Atranda snaigę –

Baltą baltą –

Pakalbina vėjelis

Ir kyla snaigė

Apsidžiaugusi į dangų,

Melsvą, pilką…

Paverčiu tylą

Pasaka žavia,

Tyloje puslapį užverčiu,

Gyvens medelis

Ilgai po manęs,

Vainiką dainoje

Gėle nupinsiu,

Tau priminsiu laišku.


Medžiai

 




Daug sykių

Medžių muziką girdėjau,

Kai skaudžiai girgžda

Vienas kitą trindami,

Kokie išlieka randai,

O tarsi klumpa lūždami,

Tada atsiveria širdis…

Šis garsas net nustelbia

Paukščių giesmę,

Kelia baimę,

O gal signalas,

Kad laikinas esi,

Dažnai užeina vėtros,

Jautiesi neapsaugotas

Ir dideliame būry…

Medis neša laimę,

Su juo ir pakalbėt gali,

Atstoja netgi artimą, –

Medžiu,

Kaip ir vaiku,

Tiki.



Karoliniškių draustinyje


Kai vaikštau po miškus,

Klausausi čiulbuonėlių,

Prisimenu savo vaikus,

Kitų mokyklinius metus,

Mokyklą, šviečiančiais langais,

Mokytojus, kurie moko

Dabar mano vaikaičius,

Ir savo mokinius,

Po pasaulį išsibarsčiusius, –

Visi jie – paukščiai,

Lizduose tupėję…

Kaip skamba miškas,

Taip skamba ir namai, –

Kiekvienas garsas,

Iš širdies atėjęs…

Sugyvensime gražiai

Vieni kitus mylėdami.







 

2021 m. balandžio 24 d., šeštadienis

Bundantis pavasaris

 




Paukščių vaikai – pavasariukai,

Tėveliai lizdus suka,

Kai maisto nebetrūksta,

Greitai užauga

Ir tampa savarankiški…

Žuvys ir nerštui pasiruošia,

Kai vandenys sušyla,

Pasikelia žolės ir nendrės,

Ten ir pritvirtina vaikus,

Jų – tūkstančiai

Ir daugelis pražus…

Poruojasi anksti ir kiškiai ilgaausiai,

Pavasaris kelia visus,

Tiktai žmogus – padauža,

Ilgokai svarsto

Ir gimsta jo vaikai

Per ištisus metus...

Oi, kvepia bičių motinėlei

Suneštas medus, –

Taip kyla spiečius nuostabus!


2021 m. balandžio 23 d., penktadienis

Skriskim

 




Paukščiui duoti du sparnai,

Kad pakilęs skristų,

Suplasnotų taip aukštai,

Pralenktų debesis ir grįžtų,

Nes žemėje – vaikai

Ir jo vaikystė…

Žuvims – vandenynai,

Maži upeliukai,

Kad nerštų ir paskleistų

Gyvenimą jaunystėje, –

Trumpas jų kelias,

Bet paneria giliai,

Iš kelio nenuklysta

Ir vėl sugrįžta…

Mes tokie patys,

Tik neriame ir kylam

Kartais per vėlai,

Kai palaužti sparnai,

Žemė iš po kojų slysta...

Savo vaikams

Perduokite viską:

Norus ir svajas,

Sparnus jie patys išaugins,

Išmoks ir skristi.


Pavasario lietus

 




Alsuoja žemė po lietaus,

Po dirvos pluta

Sniegas į vandenį pavirsta

Ir geria, sirpsta…

Pievelė – vėl žalia,

Pakrūmės plukėmis didžiuojasi,

Geltonos, baltos

Tarp žibučių mėlynų,

Gegutės užkukuotos…

Įkvepi berželių pumpurų

Ir alksnis turi vietą, –

Tai – mano žemė,

Ją jaučiu saulėtekį

Ir per gausų lietų.




Pavasarėlis

 




Čiulba paukščiai

Vos pakirdę,

Savo tėviškę išvydę, –

Reikia dėti kiaušinius

Į naujus, švarius lizdus.

O giesmelė – ta pati, –

Jų balseliai prigimti

Ir vieta nepasikeitus,

Kai kam tinka

Šlapias raistas.

Trumpam medžiai palikti

Darosi žali žali,

Derinasi prie pušų

Ir dygių eglių spyglių…

Čia geriausia,

Nes apsaugo

Nuo plėšrūno ir nedgo,

Kada gieda, užsimerkia,

Tik viena širdelė kalba:

„Myliu pačią, vaikelius,

Visus tėviškės miškus’’…

O kieme čirškia žvirbliukas,

Jam nauji namai nerūpi, –

Tiek palangių čia saugių,

Paberia ir trupinių,

Lieka smulkūs nuo balandžių,

Reikia saugotis vien kandžių.

Kartais gaudo katinėlis,

Bet jis – be sparnų,

Miegalius, –

Nesupranta mūs giesmių,

Meilės priesaikų gražių.