2021 m. spalio 21 d., ketvirtadienis

Meilės galia

 



Myliu savo vaikus

Labiau negu save,

Mylimi ir artimieji, –

Taip liepta iš dangaus, –

Ar tu myli mane

Iš tavęs negirdėjau,

Taip slepiami jausmai,

Kaip medis nukirstas dūlėja…

Gyvenimas – kartų kaita,

Užgimsta naujos ir idėjos,

Meilė užaugina mums sparnus, –

Mylėkim, kaip mylėję.




Akmeninė gėlė

 




Mūsų gyvenimas –

Tai rožė besiskleidžianti,

Nuo žalio pumpuro

Iki ryškios gėlės

Su savitu kvapu...

Jaunystės aidas,

Meilės ilgesys,

Pirmosios netektis…

Pražydę stebimės,

Kokia diena graži,

Viršuje – saulė,

Rankoje – gėlė,

Kurią padovanosim meilei,

Kad ji, į bučinį pavirtusi,

Nevystų vazoje

Iki mirties...

Mūsų gyvenimas – tokia gėlė.




Vėlinės

 




Trumpai pasimeldžiau,

Paminėjau Tavo vardą,

Jau – lengviau

Ir eiti tuo keliu,

Kad ir grublėtas,

Akmenėlis pėdas spaudžia,

Širdyje – ruduo…

Tu saugai žemė,

Visą melsvą dangų,

O aš – tiktai smiltelė,

Būk mano sieloje,

Kol neprispaus akmuo.




Senjorai

 


Užauginome vaikus,

O šie padovanojo mums

Ir savo naują laimę,

Palepiname ir juos nupirkdami

Progoms žaisliuką…

Nubalo smilkiniai,

Į praeitį atsisuki,

Matai juose, lyg veidrodyje,

Save – tiktai jaunesnį,

Kitais jau besirūpinantį…

Tapome senjorais –

To net nepajutome,

Apsisuki ant vieno kulno,

Pasiruoši ir pasiutpolkei,

Kol nesisuki – gerai,

Kai smarkiau pajudi,

Galvelė sukasi…

Tiek to, tik pasakai,

Tegu valso žingsneliais

Jau vaikaičiai rūpinasi.


Ona Baliukienė


2021 m. spalio 20 d., trečiadienis

Gelti beržai

 




Sustingo beržynėlis rudenėjant,

Suspindo pinigėliai, –

Jų – šimtai šimtų,

Turtingas pasijuto ryte kėlęs,

Ir vakare buvo gerai,

Jauku…

O įdienojus įsisuko vėjas,

Plėšė ir nešė

Auksinius lapus,

Paliko plikas žiemą –

Nė vasariškos šilumos,

Nė pinigų…

Ir susiprato beržas,

Kad čia – jo tėviškė,

Burnot ant jos nei gera,

Nei gražu.






2021 m. spalio 19 d., antradienis

Mamytėms

 


Dideliais, mažyčiais lapais

Žemė nubarstyta,

Pro plikas šakas

Taip lengvai jau saulutė švyti,

O šalna apačioje

Nukando gėlytę…

Neraudok, mažyte, noriu pasakyti,

O pačiai per skruostą

Ašarėlė ritasi…

Sausomis papuošiu stalą,

Vasarą priminsiančios,

Kas brangiausia – vis prie stalo,

Tai vaikų galvelės,

Niekada nevystančios.



2021 m. spalio 18 d., pirmadienis

Du paparčiai

 


Pabuvau šaly,

Kurioje paparčiai auga

Aukštesni už sodžiuj namą:

Gali jį apdengti,

Pasislėpti ir nuo karščio,

Pasidžiaugti liūtimi,

Vešlia laja.

Palinkau savo kieme

Prie žaliuojančio paparčio –

Jau ruduo, o žiedo vis nėra,

Glamonėja vėjas,

Sruogas taršo,

Jis toks pat,

Tik mažas mažutėlis,

Ne atogrąžų miške.



Kas mes?

 




Plaukčiau su tavimi,

Į kalnus kopčiau,

Per pievas eičiau,

Miškų takelius minčiau

Per neišvaikščiotas girias,

Čiulbėtų paukščiai giesmėmis,

Pritartume ir mes…

Daug ko norėčiau dar paklausti,

Ne viską žinome,

Kas mes…

Prieiname prie upės kranto –

Jau reikia tilto,

Kuris sujungtų dvi žemes

Po vienu dangumi,

Kur tu ir aš…




2021 m. spalio 17 d., sekmadienis

Įprastos dienos

 

Neteko būti pakviestai

Į jaukią kavinę –

Skubotai valgiau

Ir tebevalgau namuose,

Gal mano amžiuje jų trūko,

Nebuvo tokių papročių

Ar tik aš tokia...

Moterys tik atidengia puodą,

Šeimynai padeda lėkštes,

Ir taip kasdien

Prie pusryčių ir pietų stalo

Sėsdavom visa šeima.

Vakarienei – bulvių košė,

Spirgais pagardinta,

Gelsva…

Neteko niekada kavinėse vakaroti,

Retenybė buvo ir kava,

Prabėgo visos dienos

Darbuose...

Sakyk nesakęs dabarties jaunimui,

Nepatikės jau nė už ką.



2021 m. spalio 16 d., šeštadienis

Rausvėjantys medžiai

 




Mačiau vaikus,

Lyg paukštelius,

Klajojančius po platųjį pasaulį,

Susukusius savo lizdus,

Pamėgusius kitus kraštus,

Kuriančius sau laimę...

Esu mama – pražilusi močiutė

Ne vien tiktai nuo saulės,

Mano pasaulyje – žaluma,

Rudenėjančių klevų raudonis,

Kitaip įsivaizduojama ir meilė...

Pasiimu du kaštonus

Rudus į delnus

Ir mankštinu pirštus,

Rašau jiems apie paliktus namus,

Atnaujintas gatves,

Gal ir sugrįš vaikaičiai,

Pasiilgę mūsų medžių.



Moters dienoraštis

 


Svajonių pasiilgau,

Nebežavi sapnai,

Ar mėnuo šypsosi,

Ar saulė kyla –

Vienodai šylantis dangus,

Širdyje – šalta,

Vėsta ir jausmai…

Iš balto popieriaus

Neprirašyto lapo

Žvaigždeles karpau,

Mano žirklės – metai,

Svajonių – vis mažiau,

Pilki sapnai.



2021 m. spalio 15 d., penktadienis

Ausiniu takeliu

 


Auksiniais pinigėliais

Nuberti takeliai,

Auksu nusėtos gatvės,

Surink ir neškis,

Bus šviesu name,

Nuauksinsi ir stalą,

Po aukso trupinį

Supilsi į lėkštes.

Prisėsiu prie tavęs

Abu ir valgysime

Keldami aukso taures,

Bus mūsų aukso vasara,

Auksu pripildytas ruduo…

Auksiniu takeliu skubu.




Balutės

 


Šiltos vasaros lietaus balutės –

Prisiminimai nuo mažų dienų,

Pempių motinėlių klyksmas,

Beieškančių tarp smilgų

Bėgiojančių vaikų…

Šaltos rudens balutės –

Jose ir šerkšnas,

Ledokšnių gabaliukai

Tarp lietaus lašų,

Paraudę šaltyje ir skruostai,

Suskeldėjusios lūpos,

Nebesigirdi vieversių pilkų…

Oi, nemalonus rudens rūkas,

Paženklintas voro kryželiu.



Labas rytas dainoje

 




Labas rytas, –

Sveikinu kas rytą

Šviesią saulę,

Lietaus lašelius

Ant lango ir šakų,

Labas rytas, –

Tau, mažas paukšteli,

Tavo giesme tikiu…

Labas rytas – tau,

Mielas geras drauge,

Tu – švyturys mano rytų,

Svajonių balta burė

Tarp vandenyno besikeičiančių,

Jį supančių bangų …

Labas rytas, –

Tegu daina

Išjudina pasaulį,

Mažiau bus vargo, karo,

Ašarų sūrių.



2021 m. spalio 14 d., ketvirtadienis

Krištoliniai ežerai

 


Tylu tylu,

Tik vakare – tylu,

Nusikeliu į kalnus,

Iš kurių kriokliu

Vanduo tyriausias

Tarsi krištolas atplaukia,

Semiu ir iki soties

Iš delnų geriu,

Taip sugeriu ir dangų,

Ir likimo žvaigždę…

Tik vakare einu pakrante,

Siūbuoja nendrės ir mimozos,

Glosto jos man kojas

Ir esu laisva mergaitė,

O ant kalvų – laukinės ožkos,

Be varpelių ant kaklų,

Vieno vedlio klauso…

Dievybė – žemė,

Mūsų visata,

Ar visada į ją mes įsiklausome?




Artėjantis dangus

 


Šitiek metų vis tikėjau

Žemės gerumu, –

Ką pasėjau ir nupjoviau

Lig rudens šalnų…

Šitiek metų patikėjau

Dangaus dosnumu, –

Švietė saulė,

Pūtė vėjas,

Naktimis mirgėjo žvaigždės,

Mėnesėlio blyškus veidas

Ir šypsojo, ir mirksėjo

Visu gražumu…

Šitiek metų netikėjau,

Kad apsunks ir mano kojos,

Liks nežymios žemėj pėdos,

Tik tada akis pakėliau, –

Taip arti dangus.



Metų dienoraštis

 


Rašau, kai brėkšta rytas,

Kai kyla vieversėlis

Į melsvą dangų su giesme

Nuo pilkų dirvonų po nakties…

Rašau, kai pirmos rasos rieda

Nuo baltos ramunės,

Žiedo obelies…

Rašau, kai išgirstu varnėną giedantį –

Tik jo tyra giesmė, –

Neša šapus, pakloja patalėlį,

Vaikelius penės…

Rašau, kai ašara nurieda –

Sūri, kaip nuo žaizdos,

Rašau, nes atsilaisvina taip siela

Ir nuo rudens šalnos…

Rašykime, kas gera ir kas miela –

Te praeitis kartos:

„Ne viską dengia ledas, baltas sniegas’’, –

Rašau net ir ant jo

Plonos dangos.


Ona Baliukienė

2021 m. spalio 13 d., trečiadienis

Rudens depresija

 


Rudens nostalgija prilygsta

Lėtai, sunkiai ligai,

Švytėjimas dangaus – tik viduje,

Prigęsta saulė ir sieloje

Kažkas nutyla,

Gaila ir lapo, ir gėlės,

Savęs …

Noriai klausausi muzikos,

Ieškau paguodos lyrikoje,

Sukranksi varna – sudreba ranka,

Net ir puodelyje kavos puta nekyla,

Ir kvapo nebėra…

Rudens depresija,

Šio žodžio nežinojo

Vaikus augindama mama, –

Verpė ir audė,

Meldėsi ir siuvo rūbą

Naujai užgimstančiai gyvybei

Po širdimi…

Gimiau ir aš.



Meilės akordai

 







Kartok, nors šimtą kartų

Per vasarą, kas dieną,

Kad esu gražiausia rožė

Iš visų matytų ir skintų...

Kartok, šie žodžiai

Niekada neatsibosta,

Gaivina bučiniu saldžiu…

Žydėsiu tiktai tau,

Kvepėsiu ligi pat šalnų,

Plasnosiu krentančiu žiedlapiu,

Pabūsiu drugeliu,

Kartok ir meilės dainą,

Kol būsime kartu.




2021 m. spalio 12 d., antradienis

Rudenėjant

 




Dar ne visi varnėnai

Išskrido į šiltus kraštus,

Palikę čiulba, kaip čiulbėję,

Prie savo inkilų…

Prieš saulę – šilta rudenėjant,

O jų giesmė – raudų...

Atnešk, vėjeli, gūsį,

Kurio taip ilgėjausi,

Kada lydėjau lapą,

Skrendantį kartu…

Paliesk sielos stygas,

Tegu jos suskamba kitu ritmu…



2021 m. spalio 11 d., pirmadienis

Neišdylanti giesmė

 




Kasdien žiūrėdavau į upelius,

Kaip teka vandens čiurkšlės

Pradingdamos po šaknimis,

Kol pasiekdavo ežerą

Ir jo platybėse išnykdavo,

Lyg rūkas kyla…

Žiemą žiūrėdavau ir po ledu,

Lašai sustingę į uolas

Panašūs būdavo į šilą,

Lyg sielos trupinėliai

Kapsėjo lede tirpstanti giesmė

Ir šiandien neišdylanti…

Žiūrėdavau į srovę,

Kai nešdavo rudens lapus

Negrįžtamai į gilumą,

Dabar keliu į viršų

Šiuos prisiminimus…

Nejaugi jau ledai sušilo?



Jausmai

 



Jauni buvo Romeo ir Džiuljeta,

Skirtingi buvo jų tėvai,

Todėl ir tragiškas likimas

Pakirto princą ir princesę,

O meilė liko amžina,

Tarsi dangaus skliautai…

Ne metai išskiria šioje planetoje,

Tik seni papročiai,

Augame labai iš lėto,

Kol pakerta šalna gruoblėta,

O grįžti būna per vėlai…

Sugrįžti į jaunystę

Gal visi norėtume,

Žinoti ateitį – aukso vertės lapai,

Juos verčiame iš lėto,

Bet lieka neskaitytos paraštės,

Po žodžiais paslėpti jausmai…

Jaunystę kalbinu jau tyliai,

Kai apšerkšnijo smilkiniai.




2021 m. spalio 10 d., sekmadienis

Alėjose - klevai

 




Toks artimas ir mielas

Klevų lapų raštas, –

Spalvoti pakraščiai,

O dar keli – juodi taškai,

Nukritę blaškosi,

Tarsi kažką čia palikai…

Ruduo dar pasibūti prašosi,

Bet vėjas atpučia šalnas,

Šerkšnu pasidabina

Žemės smilkiniai,

Pasibeldžia į grumstus

Ir girdisi žiemos aidai…

Ilgokas kelias į pavasarį

Per gilias pusnis,

Užmigusią alėją

Su raudonais rojaus obuoliais,

Kai nebešniokščia ir klevai…

Kol einame – žydės

Ir medžiai po langais.





Dangaus vaikai

 




Duota iš dangaus

Dvi akys ir dvi rankos, –

Kaip ir paukščiui, –

Du sparnai – viena širdis,

Kad galėtume mylėti,

Kai ir upėse vanduo nusenka,

Keliasi iš dumblo

Vis nauji ūgliai…

Duota iš dangaus

Didinga meilė,

Kaip tąsa gyvenimui

Nuo savo tėvų

Ir kas dieną remiamės į žemę,

Nusilenkiame rytais

Mus šildančiai vis saulei,

Gulamės vienu su ja laiku, –

Gėris būt dangaus vaiku.



2021 m. spalio 9 d., šeštadienis

Šeškinė


Nauji mikrorajonai

Tampa jau seni,

Šaligatviai keičiami,

Namai reiks renovuoti,

O žmonės eina ir su lazdomis,

Gerai, kai po langais,

Vaiku darželiuose

Dar skamba juokas.

Išlieka senos gėlės,

Kai kurie ir papročiai išlieka,

O atsiranda greta jų

Visai naujoviški,

Niekada čia neregėti,

Atvežami iš tolimų šiltų kraštų,

Nes ir mūsų šaknys

Iš Sanskrito ir romėnų.

Nesikeičia čia tiktai dangus –

Nė saulė,

Žvaigždės, mėnuo.




 

Rožė eilėse

 




Noriu būti panaši į rožę,

Kad kas iškaltų ir akmenyje,

Aprašytų ir keliautojai,

Pasodintų ir svajotojai dykumoje,

Palepintų ir lapė,

Laistytų rasa...

Sukraučiau žiedus nuo pavasario,

Žydėčiau lig rudens,

Atverčiau širdį savo mylimam…

Aš – maža rožė,

Nuraustu kalbinama,

Bijausi tau įdurti skinama,

Taip noriu būti apdainuota

Eilėse.





Ona Baliukienė


Akiratis

 









Nedaug ir pamatai

Stovėdamas kieme,

Žiūrėdamas pro stogus,

O knygose randi,

Koks nuo senų laikų

Vis buvo noras –

Iškilti virš namų,

Statyt piramides –

Sukurti pomirtinį rojų...

Surandi brėžinius senus

Mokslo šventovėje,

Kad ir galėtum skristi

Pavėjui, netgi prieš srovę…

Pėsčiomis neapkeliausi

Žemės rutulio,

Nutiesė geležinkelius,

O bėgiai baigiasi – sustoji,

Į dangų vis žvalgaisi

Nuo senovės, –

Iš ten – Dievų gausa,

Istorija.


2021 m. spalio 8 d., penktadienis

Gyvenimo gija

 



Tėvai vis nori,

Kad ir jų vaikai

Pasektų pėdomis,

Išmoktų už savo likimą

Drąsiai pakovoti,

Būtų nepralenkiami

Mūšio lauke,

Sugrįžtų ir iš sporto

Ąžuolo vainiku apdovanoti…

Tėvų svajonėse – vaikai,

Jų neišsipildžiusi gija,

Tiesūs, kaip stygos

Ar netgi kuproti, –

Visiems skirta dalia,

Tėvams atnešti džiaugsmą

Ir senatvėje,

Šypsniu grąžinti jų svajonę,

Kaip vyšnią ant torto.



Raudonuojantys vijokliai

 






Gera akims,

Kada matau,

Kaip miškai žaliuoja,

Vijokliai puošia

Namų sienas ir kalvas,

Jie rudenį liepsnoja,

Juodomis uogomis apkaišo

Vartus ir tvoras…

Vijokliai įsisiurbdavo

Į gimto namo molio sieną,

Užlipdavo ant stogo,

Pridengdavo nendres...

Dabar vijokliai atgaivina sielą,

Kaip ir senovės pasaka,

Mamos daina – pusiau malda.



2021 m. spalio 7 d., ketvirtadienis

Nuo kalnelių

 


Atrodo – šilta ir jauku,

Kada žiūriu į melsvą

Dangaus kupolą per dieną, –

Vėjas pajudina medžius

Ir lekia lapai,

Palikdami šakas, kamieną.

Ne visada bus linksma, –

Lis ir snigs,

Vėl kelsis po žiemos purienos,

Skaičiuodama žvaigždes

Minėsiu gražią dieną,

Nušviestą dangų

Ir tave – tik vieną.




2021 m. spalio 6 d., trečiadienis

Kaip gražiai rudenėja

 




Kol saulė šildo

Jau paraudusius klevus,

Nerimsta rudens vėjas,

Gainioja lapus

Geriau nei koks valytojas,

Tik nugarą atsukęs

Išsigelbėti galėtum, –

Kitaip sušluotų ir su lapais,

Išvežtų į juodus maišus subėrę.

Nutyla vėjas ir džiaugiuosi, –

Taip gražiai rudenėja.








Tarp gėlių



Apkabinkit, vyrai, savo moterį,

Jeigu tik valandai išeinate,

Ji laukia jūsų visada,

Tarsi drugelis ant žiedų, –

Gyvenimas – toks laikinas,

O kiekviena sekundė –

Sielos skundas,

Kaip be tavęs dar ilgu ir sunku…

Paliesk jos kaktą bučiniu,

Ten – visos mintys,

Kai buvote kartu,

Gyvenimo keliai – tokie klaidūs,

Kad galima ir pasiklysti

Jūrose ir miškuose,

Ir tarp gėlių...

Nutildyk nerimą jai karštu bučiniu

Sugrįždamas ir iš kelionių

Tolimų.




2021 m. spalio 5 d., antradienis

Dylanti kreida

 




Įsivaizduoju mokytojus,

Be senatvės akinių,

Į visus žygius einančius

Drauge su mokiniais,

Į kalnus kopiančius,

Per vandenynus plaukiančius,

Su paukščiais skrendančius –

Aukštai, laisvai, plačiai…

Matau save, vis rašančią

Ant balto lapo su juoda kreida,

Nudilusia nuo metų atsako,

Medžiu siūbuojančią,

Kai krenta rudens lapai…

Šuoliuoja žodžiai,

Tarsi juodbėriai žirgai,

Pralenkdami ir saulę,

O iš paskos – žvaigždelės,

Mokinių būriai,

Dar ieško savo laimės.