Bandelė,
duona,
Arbata
– čiobrelių,
Iš
mano, tavo lauko,
Dirvonėlių
surinkta,
Pagardinta
tik medaus šaukštu,
Kurį
dar prisunkė
Pavasarį
ir rudenį mama.
Užkaičiu
ryte vandenį,
Šulinys
– prie kelio,
Kur
eina, bėga
Ir
važiuoja laikas ristele,
Senus
ratus girgždena
Pakliuvusi
smiltis nuo kelio,
Nubyra
kitame krašte...
Oi,
kiek tokių smilčių
Prie
visų kelių, takelių,
Pabirusių
ir likusių,
Negrįžtančių
į savo šalį,
Kur
kviečia baltas beržas,
Nors
aušta ant stalo puodelis...
Gyvenome,
pasenome,
O vis
dar kvepia arbata.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą