2019 m. lapkričio 30 d., šeštadienis

Pro dūmų srautą




Ramiai nubuskime ryte, –
Jau nebešvilpia kulkos,
Viršum galvos – melsvas dangus,
Rojaus obuoliukai sirpsta…
Ramiai nuplaukime rankas
Nuo juodų dūmų smilkstamo,
Dabar kiti ir kaminai,
Vėjas ištraukia plėnis greitai…
Ramiai išeikim į gatves, –
Vaikų juoką išgirsime,
Pakelsime rankas ir širdis
Taip aukštai aukštai,
Tarsi matydami šventą paveikslą…
Ramiai pareikime namo, –
Senatvės lėtais žingsniais,
Jau pabaigti greiti darbai,
Tegu vis skuba jau vaikai,
Kur saulė kyla jaukiai,
Vis tiek ateina tie laikai,
Kada ramybei laikas.


Misija Sibiras
Dokumentinio filmo peržiūra
Šeškinės bendruomenės Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos renginys


2019 m. lapkričio 29 d., penktadienis

Jausmų jūra




Kuo vis tamsesnė
Darosi naktis,
Tuo ryškiau žvaigždės šviečia,
Tas pats – mano širdy,
Kai būname šalia,
Petys į petį,
Dviese…
Ne daugel žemėje gėlių,
Kurios teturi vieną žiedą,
Visur – pora,
Dvi akys mato dangų,
Abi rankos delnais
Maldoje susiglaudžia,
Kaktą liečia
Ir darosi ramu,
Palaimintas esi ir su žeme,
Saulėje išsitiesinęs…
Pasaulis šiandien nuostabus,
Gyvenimas – naktis,
Po to – diena,
Žuvėdrų klyksmas ant laivo stiebų
Jau neatrodo toks skaudus,
Kai plaukiame per jausmų jūrą
Dviese…





Laisvės pojūtis




Tiktai tada mes esame laisvi,
Kada tikri savo jausmais ir siekiais,
O pasiklydęs kelyje,
Sujaudintas jautiesi, –
Niekaip nepailsėsi
Atsisėdęs ant akmens,
Apžergęs arklį toli nenujosi,
Paukščiu norėtum skristi,
Bet sparnų visu plotu
Jau neištiesi…
Ką reiškė laisvė mamai, tėčiui,
Nors pasakodavo mums,
Mažiems vaikams,
Atrodė pasaka ir pamiršau,
Dabar prisipažinti gėda,
Nes tuokart netikėjau,
Buvau nepasėda...
Kai saviems apie laimingą pabaigą seku,
O jie praleidžia pro ausis,
Net pradžios neišklausę, –
Savo turi tiesą...
Laiminga būčiau,
Jei vaikaičiai rastų laimės,
Laisvės dėsnį.



Rožių meilė




Kai nebelieka pievose gėlių,
Pradalgėse sudžiūsta nušienautos,
Tada atsigręžiu į darželius, –
Kai kur dar žydi kantriosios…
Pripranta jos ir prie šalnų,
Sniegu apklotos šildosi,
Pakyla po liūčių,
O vėjas nestipriu gūsiu
Veideliuose rasas nubraukia…
Rasa ant lapų – ne žiedai,
Nors spindi mėnesienoje ir saulėje,
Kiekvienas žiedas – meilei skinamas,
Padovanotas gerbiamas,
Bet visada nuvysta vazoje…
Kai pievose nelieka net ramunių,
Darželiuose žaliuoja rūtos,
Mėtos kvepia,
Netyčia nusišypso rožės,
Nors rasos jų galveles lenkia.
Padovanosiu rudenį tau rožių,
Jos dabar vienišos ir kenčia,
Nebekvepia nuskintos,
Tegu sudžiūsta knygoje suspaustos.







Šešių dešimtmečių kaimas




Po 30 metų tenka vėl grįžti į ištuštėjusį kaimą, lopyti sugriuvusį tvartą, kurio sienos buvo dar caro laikais nulipdytos iš molio ir šiaudų. Kiaulės kniso, kad galėtų pabėgti į sodą, graužė, nes trūko mineralų. Pirkia buvo pastatyta be jokių pamatų, suręsta ant akmenų, prie krosnies radau lentelę, ant kurios buvo užrašyta data, tik nežinia, ar krosnis buvo statyta prieš Pirmąjį Pasaulinį, ar pati troba. Logiškai mąstant, troba turėjo būti dar senesnė. Kad švariau ir gražiau atrodytų, kasmet lipdydavo popieriniais tapetais, pagaliau svoris nebesilaikė ir atplyšo. Pirmas sluoksnis buvo rusišku šriftu rašyti laikraščių straipsniai, kažkokie dokumentai, aktai. Nebuvo kada jų studijuoti, archyvu užsiimti.
Dabar suprantu, kaip sunku pradėti gyvenimą iš naujo ir po Antrojo Pasaulinio, kai neturi žemės, vargu išvargtą diplomą – dirbti kaime. Fermose kolūkiuose kiaulės sirgdavo, masiškai gaišdavo, o naujus paršelius vis jų vietoje deklaruodavo, – negali rodyti rajono valdžiai, pasodins į cypę, kad nekaltas dėl gaišenų neįrodysi. Net reikėjo sugalvoti ataskaitas, kad kasmet gyvenimas gerėja ne tik tau, bet ir visam kaimui, produktyvumas numatytas penkmečiui ir dar vėlesniems metams.
Labai džiaugėsi, kai susitaupė ir galėjo nusipirkti tą caro laikų trobą, nors palijus pro pamatus čiurkšlėmis sėmė aslą, pamatiniai medžio sienojai buvo tiek supuvę, kad palangėje pasodintų neskiepytų raganių šaknys išleisdavo ūglius namo viduje, – jei neskabytum, galėtų ir žydėti.
Iš naujo apsidengė šiferiu stogą, perstatė nusipirkę senos daržinės rąstų antrą trobos pusę – svetainę. Ten ir grindis sudėjo storų lentų, bet ir tos buvo išplėštos iš senos klėties, pelių išgraužtos – užlipdė skyles moliu. Toks turtas tada atrodė tie trobesiai, nes sukūrė šeimą vėlai. „Karo našlės’’ vadindavo save moterys, o vyrai, kurie liko ar išsislapstė, pasidarė dokumentus, kad esą seni karo prievolei. Paskui nesupaisysi, kiek anam buvo metų, nes po kurio laiko jau norėjo būti jaunesnis, pensijai trūko metų. Tarybiniame ūkyje pakako ir menko išsilavinimo – sėklino karves.
Nenorėjo moterys eiti dirbti į tokias fermas, sugalvodavo įvairiausių ligų, todėl šerdavo kiaules ir melždavo karves, – kaip prievolę padieniui, – savaitę atidirbai, kiti ateis. Būdavo, kad ir ta padienininkė rasdavo priežastį neateiti, tada ir zootechnikė su vyru šerdavo.
Reikia kiaules priduoti – sverti, o pagalbininkai irgi į darbą neateina. Pusamžė dar laukėsi kūdikio, tempė kiaulę ant svarstyklių ir po to nebejuto judesių, gimė vos gyvas ir mirė. Vyras apkaltino savo žmoną, kam jis tokią vedė, neturės vaikų, kad palaidotų, nors pačiam jau buvo apie 70 metų. Taip ir graužė iki mirties, paralyžiuotas mirė būdamas virš 80, nors tikros gimimo datos gal ir pats nebežinojo. Ji prižiūrėjo ligonį namuose, ligoninėje palaikė kiek ir liepė pasiimti. Taip viena vargo be jokio poilsio ir naktimis, nes išvirsdavo iš lovos, o kaip pakelsi sunkų vyrą, kviesdavosi kaimynus.
Kaimynystėje gyveno šeimos, kurių lemtis buvo gan panaši. Moterys dirbo lauko darbus, vyrai buvo traktorininkai, kiek pasimokę ar išvis tik pasižiūrėję, kaip užvesti ir arti. Užteko, kad remontuotų dirbtuvėse. Kaimynė dažnai ateidavo ir pasakodavo, kad gal kurią dieną ją rasime užmuštą, nes užpykęs plakdavo lenciūgu, vis jautėsi nepasitenkinęs, rodydavo savo daiktus viešai. Visi kaime vieni kitus suprato, nesmerkė, nes kito žmogaus gyvenimo nenugyvensi, ne ką ir padėsi.
Dabar dar tas kaimas yra caro laikų gatvės plano, kad lengviau būtų žmones į baudžiavos darbus varyti. Ne ką pasikeitę iki šios dienos, – būtis yra mūsų visų panaši, tik kitaip vadiname, tarsi esame liudininkai. Laisvę žmogus jaučia savame kaime, savo name, šeimoje, o anų laikų lieka ir ydos, ligos.
Kai gerai pagalvoji, tik mirtis išvaduoja iš šio žemės pragaro, Šešių dešimčių vergovės kaimo buities.

Ona Baliukienė

2019 m. lapkričio 28 d., ketvirtadienis

Gegutė Gogė





Kartą, nelabai ir seniai, gegutė nutarė pasižmonėti tolimuose kraštuose, kur jos net giminaičiai nesilankė. Pasitaisė plunksnas, suknelės uodegą ir išskrido į kalnus. Viršukalnėje lizde tupėjo erelis Mozis, perėjo sau vaikus ir nesuko galvos: išsiris, tada neš jiems, ką radęs slėnyje. Kraipė galvą ir Gogė pamanė, kad jis yra dvigalvis, valdo visą kalną ir visas apylinkes. „Padėsiu jam savo kiaušinius ir mano vaikai bus tokie, pranoks net jo gimines, turės savo herbą su dviem galvomis, bus kelių šalių valdovai’’.
Erelis Mozis net nenumanė, kad ne savo vaikus peri. Kai sucypsėjo ne ta kalba, apsidairė, bet negi dabar išmesi svetimšalį, tegu auga. Maitino, kaip ir savus, mokė amato, kaip nusipešti parneštą kitą paukštį, – tai kas, tokie gamtos dėsniai, kas stipresnis, tas ir laimi. „Laimėjusių niekas neteisia’’, – buvo girdėjęs posakį ir tuo šventai tikėjo.
Gogė plėtė savo valdas – dėjo į aplinkinius lizdus kiaušinius, o tokių buvo visas tuzinas. Kurie išsirito, jau buvo to lizdo paveldėtojai, reikalavo ir savo teisių, pasitaikydavo, kad išstumdavo savo netikrus brolius ir seseris, iškirsdavo akis, kai pritrūkdavo maisto. Niekas jiems neaiškino, kas yra blogis, kas gėris, – kam to reikia.
Visi užaugo nepažindami meilės, girdėjo Gogės „ kū kū’’ , bet nesuprato, kam skaičiuojami tie metai, kaip sukti savo lizdus, nes jie jau turėjo būstus. Tingėjo jų net valyti, kur tupėjo, ten ir darė. Neapsikentė kalno gyventojai ir paliko gimtąsias vietas, o kitus Gogės užaugę vaikai pradėjo kapoti ne juokais, nes virto panašūs į paukštvanagius, lesė kaišinius, plėšė, ką radę. „Geriau net tremtyje gyventi, negu šiame kalne’’, – šnabždėjosi ir skrido, kur akys matė.
Subrendo Gogės vaikai ir atėjo laikas patiems kiaušinius dėti: „ Yra lizdai, bus ir jiems namai, kad ir nešvarūs, nutupėti’’...Padėjo kiaušinius, bet nesiruošė perėti – kūkavo, šaukė, skelbė apie padėtus kiaušinius, bet niekas negirdėjo ar nenorėjo būti vergais – kartą pasimokęs į tą pačią upę nebrisi.
Atėjo ruduo, o naujos vados, kaip nebuvę, netgi savo kiaušinius, kurie nepasenę, sulesė.
Gogė sumanė steigti kolektyvinį ūkį, – reikia gi kažkuo užsiimti, kad giminės vardas neišnyktų, kitų kalnų paukščiai pirštais nebadytų.
Iš tolo šie pranešdavo apie nekviestus svečius ir būriu puldavo, gindavosi. Nepavyko kituose kalnuose apsigyventi.
Iš to kalno ūkio irgi jokios naudos nebuvo, nes visi žinojo ir aplenkdavo skrisdami.
Žemdirbyste nenorėjo gogiukai užsiimti, nes žemę knisti – sunku ir ilgai reikia laukti derliaus, o ir lesti grūdus nebuvo pratę.
Gogė buvo kažkada mačiusi, kad kėkštas giles, kankorėžius gliaudo ir sėja miškus. Liepė savo vaikams užsiimti miškininkyste. Pagal Gogės komandą „ kū’’ vis numesdavo po gilę, paskui išmoko ir patys kukuoti ir nebeklausė motinos. Apaugo kalnas mišku, bet tiek ir tebuvo naudos: paukščiai aplenkdavo, apdergtos vietos iš tolo dvokė.
Kaip buvo tuzinas lizdų, taip ir liko, nors sako, kad tas skaičius laimę neša.
Beliko Gogei didžiuotis svetimu herbu, – dvi galvos ne visada yra protas.

Ona Baliukienė




Išsvajotame rojuje



Sename miške –
Daugybė kreivų medžių,
Nugriuvusių šalia –
Kur kas daugiau, –
Patraukia akį senas,
Kuris dar stovi, šlama,
Šakas į dangų kelią,
Tiesus savo stotu,
Pilnas lizdų pavasariais…
Senam sode – senolės obelys,
Prie jų nauji skiepai,
Netgi nuvirtusios vis dera,
Tik obuoliai mažyčiai,
Bet ant jų daugiau...
O drevėse varnėnai, zylės perisi
Ir klega sodas,
Kaip gyvas orkestras
Netgi rudeniop…
Priėję stebimės,
Norime įminti jų istorijas,
Koks vėjas tada pūtė,
Kada gimė, augo,
Ko trūko miškui,
Mūsų sodui,
Kur auga rojaus obuoliai, –
Tada ir supranti,
Kad ir visi keliai į dangų
Eina tik per pragarą,
O rojaus norime visi dažnai
Ne tiktai sau, savo vaikams,
Bet netgi tau...




2019 m. lapkričio 27 d., trečiadienis

Iš kelionės po Indiją


2019 m. lapkričio 17 d., sekmadienis

Metų naujienos




Kalėdos – nebe už kalnų,
Senelis Šaltis arba Mikalojus
Ir dar kitaip vadinamas vaikų,
Neša ant rankų žvaigždę,
Kuri nušvies visiem rytojų…
Ritasi lyginiai per kalnelius,
Atneš tuoj balto sniego,
Papuoš ir snaigėmis namus,
Pasveikins ryte mielą dieną…
Vaikučiai laukia dovanų,
Tėveliai renka žaislus tarp naujienų,
Seneliai meta nuo pečių vargus,
Svajoja apie saulę šviesią,
Tada išeis į kiemą su vaikaičiais,
Braidys per mėnesieną…
O kokios tau metų naujienos?







2019 m. lapkričio 16 d., šeštadienis

Vėlyva sėja




Pasėjau rugį rudenį vėlyvą,
Kiekvieną arą žingsniais matavau,
Pasilenkiau, kai dygo,
Į akis žemei pažiūrėjau,
O pro pirštus pabiro smėlis,
Prašydamas įterpti grūdą,
Kur giliau…
Nupusto vėjas smėlį,
Išplauna liūtys dar jaunas šaknis,
O seną varpą rudenėlis
Paguldo į vagas,
Iš jų naujas daigelis neišlįs...
Oi, vagos kreivos rudeniop išėjo,
Prašyk neprašęs,
Dangus to nesupras, neišklausys.





Dienoraštis




Nieko nestebino senais laikais,
Kai miestai buvo paversti griuvėsiais,
Kai pilys atitekdavo stipriesiems,
Kad plaukdami laivais
Atrasdavo salas,
Žemynus pavadindavo vardais,
Kuriais jiems vadas liepė.
Vis žavimės ir tais,
Kurie paguldė galvas
Dėl valdovų užgaidų arba garbės, –
Nes tokie buvo papročiai,
Iki šiol neuždengti pelėsiais,
Kiekvienos šalies piliečiai.
Nieko nestebina ir žemės kloduose
Surandami iš naujo radiniai,
Tarytum esame šiandieną
Prie tokių klodų,
Kaip ištakų istorijos
Dar kartą prisilietę…
Istorija rašyta nuo seno laiškais,
Odes pridėdavo,
Lyriniai intarpais pagražindavo
Legendas poetai;
O mūsų metraščiai – interpretacija dienų,
Kuriais vaikų vaikai domėsis.






2019 m. lapkričio 15 d., penktadienis

Pasakų namelis




Kviečiu į pasakų namelį,
Čia – vasarą jauku,
Žiedų žiedais jį puošė,
Už tvorelės – rūtos,
Švytėjo saulėje langai…
Dabar šeimininkauja vėjas,
Durelės uždarytos
Po užraktais keliais –
Tik vienas žiburėlis švyti,
Budi naktimis pelėda,
Zylės – trys…
Pelėda seka pasaką,
Kaip saulėgrąžą pasėjo,
Sukdamasi iki šio rudens žydėjo,
O žvirbliai nulesė
Per dienas tris...
Neliko zylėms,
Sniegena atskridusi ką les?
Sukarkė varna gudriajai pelėdai:
– Ko nebudėjai dieną,
Tavo prestižas kris…
Dar šarka skrisdama pridėjo
Pelėdai į akis:
– Ne tokia tu gudri,
Kai pelėmis minti…
Uždarė dureles pelėda
Ir sukvietė vaikus:
– Pamokysiu jus rašto
Iš pelėdžiukų patirties,
Niekad neklausykit šarkų,
Nebūkite ir varnos,
Skaitykim knygeles,
Ten – pasakos ir išmintis, –
Zylėms – lesyklėlės,
Inkilai – varnėnams,
Sniegenos pabus trumpai,
Išskris.









Labai aukštai




Dažnokai esame panašūs
Ir į kreivą medį,
Į skrendančius paukščius,
Į veidrodyje atvirkščią paveikslą,
Kuris nueinant ir išnyksta,
Nusigręžia nuo mūsų,
Palikdamas prisiminimus…
Niekada jau neištiesinsi,
Kas kreivai auga,
Nesulaikysi minties paukščio,
Skrendančio aukštai ,
Nesulipdysi dužusio paveikslo,
Kaip ir buvusio
Gražiausio laiko,
Mintimis tik suksi atgalios...
O gal ir per vėlai?
Dažnokai prieinu prie skardžio,
Pasižiūriu žemiau –
Ten atsispindi tokios erčios,
Turiu net užsimerkti,
Kad nepaslysčiau ir nenugarmėčiau,
O dangus – labai aukštai…



2019 m. lapkričio 14 d., ketvirtadienis

Rudens sėja




Mūsų žemė – apvalus pyragas,
Kiek laušim, tiek dalinsimės,
Tegu jo teks visiems,
Kas sėjo, pjovė, kūlė,
Supylė į aruodus,
Paliksime saujelę ir pelėms...
Protingai padalinus
Lieka ir pavasariui, –
Joks grūdas neužauga
Ant pliko dirvono –
Išarta vaga seka varnėnas,
Jam reikia slieko,
O grūdas atitenka žemei,
Išdygsta užakėtas...
Šiuos darbus dirbau nuo mažens,
Todėl galiu dabar kalbėtis
Ir su žeme,
Su vyturiu,
Ir su tavim.



Atgimimui




Plaukia žalios žolės,
Kolei saulė kyla,
Vinguriuoja srovės,
Kai ledai dar šyla…
Kiekviena balutė
Giriasi gyvybe,
Saulės spindulėliai
Mums duoti pelnytai
Iš dangaus aukštybių…
Laimink rudens gėlę,
Pakelk želmenėlį,
Nugink, kuo toliausiai
Šaltą žiemos vėją, –
Atsigaus šakelė,
Nuplakta miškuose
Baili drebulėlė…
Šaukčiau visa gerkle,
Jei tiktai žinočiau,
Kad viršuj išgirdo.





2019 m. lapkričio 13 d., trečiadienis

Giminystės medis




Kad pažintum girią,
Reikia daugel metų eiti,
Rasi ir senolių,
Nukirstų kelmų,
Rąstgaliai negreitai sutrūnija,
Ant jų įsitaiso kerpės,
Grybai po lietaus,
Audrų…
Kad pažintum vieną medį,
Reikia jį apeiti
Apvaliu apskritimu,
Nėra jo kamiene
Jokio pykčio ar aštrių kampų,
Tik šerdis apsaugota,
Laiko ir giliai paslėpusi
Tūkstantį rievių…
Kad pažintum kitą,
Reikia ir save suprasti,
Nes mes esam gimę
Iš vienų šaknų.






Mamos




Visos visos mamos
Turėtų džiaugtis ir didžiuotis
Savo suaugusiais vaikais,
Klausytis ir jų patarimo,
Papasakoti ir savas istorijas,
Iš kurių mokosi visi užgimę.
Metai – patirtis,
Ne vienadienis atradimas,
Kiek paimi iš žemės,
Tiek pakeli į dangų, –
Ten laimė atsispindi…
Gyvenimas gi pralekia,
Tarsi viena diena,
Susimąstai – gyvenai
Ar šiaip sau gyvenai,
Pasėjai ar tik skynei,
Kas buvo skirta man – vienai tiktai,
Su žemės sauja
Atidaviau vaikams,
Gimtinei.



2019 m. lapkričio 12 d., antradienis

Nakties atspindžiai




Atverti langai ir durys,
Kada lauki, nesulauki
Laiško ar žinių,
Pieši danguje paveikslą,
Apsuptą žvaigždelių,
Naktį spindinčių…
Pro duris prašvilpia vėjas,
Juodas it šikšnosparnis,
Nutūpia palanges spindulėliai,
Natūralūs – ne iš vaško žvakių,
Ypatingoms datoms išlietų,
Palengvėle svylančiu dagčiu…
Pasukioja langines senolė ,–
Būdavo tenai nupiešta
Netgi juodbėrių žirgų,
Daug ir tulpių, pasausėlių,
Saulės atspindžių…
Naktis – mėnesėliui,
Motinėlei, laukiančiai sūnų,
Kad nupūstų ašarėles
Ilgesio pirštu...
Kur tu josi, bernužėli,
Vėlų vakarėlį,
Kur pririši žirgą,
Kai nėra darželio nė tvorų?




Ramybę skleisdami



Ramiau jautiesi,
Kai muzika ausyse skamba,
Ramiau širdy,
Kada jus matau,
Tai kas, kad ne už lango,
O tolimoje šaly –
Vis tiek jaukiau…
Ramiau ir širdis plaka,
Nebesidaužo vėjas smilkiny,
Toks siauras kartais būna
Kraujo ryšio takas,
Bet einame drauge
Ramybę skleisdami…
Svajonės pildosi,
Tereikia palūkėti,
Pasiklausyti muzikos
Iki pat jos pabaigos,
Dangus – tik mūsų skėtis, 
O žemėje gyvybė tegyvuoja
Mūsų akyse
Kas dieną, visados.




2019 m. lapkričio 11 d., pirmadienis

Praregėjimai




Daug ko nepadariau,
Gal nesuspėju –
Pagauti vėją,
Sulaikyti tarp delnų,
Praslysta tarpu pirštų,
Pakelėse pasiklysta,
Suošia per miškus…
Daugel ko ir negirdėjau,
Nedavė dangus tokios klausos,
Dabar prikimo balsas,
Lyg per Vėlines,
Pakanka vieversio čiulbėjimo,
Kaip kitados…
Daug ko nemačiau,
O taip gražu būtų pasižvalgyti
Po svetimus kraštus,
Nėra pas mus
Aukštų kalnų nė dykumų,
O smėlį pusto į akis
Be paliovos...
Daug ko nemoku,
Vis iš to tingėjimo,
Užtenka ir savos kalbos, –
Toks platus žodynas,
Kas sunešta iš Lietuvos...
Daug ko nežinau,
Dėl to nelabai ir gėda, –
Vaikai iš vieversio išmoks.




Metų pinigėliai




Šviesiau rytais,
Kai vėjas lapus šiaušia,
Paskutinius nuskabo,
Viršūnėje – tylu,
Berželio pinigėliai žemė dengia,
Kali dar liko ant liaunų šakų
Ir tilindžiuoja, groja
Melodiją miškų…
Esu turtinga, –
Mano beržas
Taip arti prie lango,
Pasiekti visada galiu,
Ranka palietusi paskambinu
Geltonu varpeliu…
„Tin tin’’... – širdyje pasigirsta,
Suklustu, –
Mes tokie artimi,
Vėjo nugairinti,
Nudeginti ir vasaros kaitrų,
Dabar – šviesus ruduo.





2019 m. lapkričio 10 d., sekmadienis

Kalėdų laukiantys




Visur tie patys medžiai
Mūsų tėviškėje,
Visoje Lietuvoje, –
Klevai, balti berželiai,
Anksti sujudina šakas,
Pasipila saldi sula,
Kai nors vieną nulaužia…
Laužo vėjas,
Nežinia už ką,
Visi vienodai kenčia, –
Taip medis ir šaka
Nori gyventi…
Pavasaris gražesnis
Už šalčius žiemos,
Medžiai ir žolė
Priversti jau keltis,
Gėlių žiedeliai – skleistis…
Pavasarį man primena ruduo,
Kai saulė žemyn lenkiasi,
Kaip motina sena,
Pasiremia plika lazda
Ir merkiasi…
Daugybę metų buvę,
Bus ir po manęs,
Klevai, beržai
Ir visos metų šventės.






2019 m. lapkričio 8 d., penktadienis

Moters metamorfozė




Moteris – nenušlifuotas deimantas,
Akmeninė amžina gėlė,
Molio luitas,
Kol nepaliečia meilė,
Tik po to – jinai ugnis,
Uždega kito akis…
Moteris – aistros pripildyta taurė,
Kol nepaliečia lūpos,
Degi žaizdre, degi,
Kaip gera būtų nusiprausti
Tyrame vandeny,
Kad ir vėl blizgėtų deimantas
Širdy…
Moteris aukso verta,
Kada žiūri savo vaikui
Į tyras akis,
Vėl atgimsta mylimo glėby..
Moteris – visada jauna,
Ji gražesnė ir už deimantą,
Nušlifuota liūdesy,
Kai brangiausio netenki,
Pravirksti ir vėl keliesi,
Vėl eini.



Atsisuku rytais į saulę





Gėlė atsigręžia į saulę
Ir atskleidžia grožį
Tikėdama šviesos galia,
Šilumos laukdama,
Dangaus malonės,
Tiktai į vieną pusę
Žydi atsukta,
Kokia graži saulės kelionė,
Tokia puiki diena,
Kai pradedi kelionę nuo savęs…
Tada ir pajunti,
Kas yra brangiausia,
Gražiau net ir už gėlę,
Ramiau už vakaro melodijas,
Šviesas lange,
Po šurmulio – tyla...
Reikėjo atsikvėpti valandėlei
Ir vėl išeisiu į gatves,
Jau ant palangių žydi gėlės,
Atsukusios į saulę galveles.


Nelemtas rytas




Kiekvienam gimstant paskirtas
Žemės lopinėlis ir visas dangus,
Sielos ramybės ieškome
Toli toli – muzikoje
Ar už kalnų…
Dažnokai pasibeldžia ir nekviestas,
Sutrikdo dienos ritmą,
Kai eini ir sieki
Gerumo glėbyje pabusti,
Niekas dar neskauda,
Esi mylimas savų…
Oi, neieškokite manęs,
Pabėgau ir užsiskleidžiau,
Nežiūrėkite, verkiu, –
Taip skaudu būna
Tarp sienų keturių,
Tarp svetimų žmonių,
Kur nėra draugo,
O daugybė nepažįstamų draugų…
Taip nejauku.



2019 m. lapkričio 7 d., ketvirtadienis

Vilniaus galerijos parodoje


Vaikystės takeliu

Vis bėgau, bėgau
Savo vaikystės takeliu,
Atsisukau pavargusi...
Ko lėkiau?
Kad pamatyčiau saulę
Mažame molio trobos lange,
Kilau į dangų su kregžde,
Kuri lipdydavo lizdelį
Iš čia, tos pačios palangės,
To paties ir molio,
Kuriuo lipdydavo sesuo
Eiklius ir gražius arklius,
Džiovindavo juos saulėje…
Mačiau, kaip droždavo tėvelis:
Sustatydavo medines figūras
Ant šachmatų lentos
Ir dvi kariaunos lenktyniaudavo, –
Labai mylėjau arkliukus,
Nes visas kliūtis peršokdavo…
Bėgau, bėgau ir nepajutau,
Kaip kojos tapo vangios,
Dabar taip gera,
Kai kažkas jau paima už rankos,
Einu lėtai,
Galbūt ir sliūkinu,
Įsikimbu jaunesnei už parankės…
O akys nori, siela veda
Į padanges.



Su muzika



Muzika – iš prigimties,
Motinos lūpų,
Upelio netgi tėkmėje
Melodija vis supasi…
Muzika – tai vaistas
Sielai, kūnui,
Jį skverbiasi kur kas giliau,
Ilgiausiai užsibūna…
Muzika – ritmas širdies,
Ji pakelia iš liūdesio,
Paduoda ranką,
Kai klimpsti į liūną…
Muzikai lenkiuosi,
Su ja drauge vis būnu
Iš motinos ir prigimties,
Niūniuoju eidama
Per žemės grumstus,
Tada rečiau užkliūnu.


2019 m. lapkričio 6 d., trečiadienis

Gardumynai




Senos pasakos – gražiausios,
Seka jas per visą amžių,
Kaip katytė vijo pelę,
Atsibodo, baimę kelia...
Na, sukurkime ir naują, –
Tegu pelės laižo ledą,
Katinėlis blynus kepa,
Vieversys grūdus pasėja,
Šarka juos tuoj užakėja,
Nes jos uodega ilga,
Raganoms čia – ne vieta…
Kai atbėgs baltas dramblys,
Jei tik Indijoje nepaklys,
Pavaišinsime ledu,
Ten jam – karšta ir baugu.
Pakartos giesmę papūgos,
Lesdamos gelsvą moliūgą,
Kai jo grūdus išbarstys,
Užaugs naujas obuolys…
O gerajam mūsų dėdei,
Riešutų reikės įdėti,
Tegu neša per žemyną,
Sėja visus gardumynus.