Po 30
metų tenka vėl grįžti į ištuštėjusį kaimą, lopyti
sugriuvusį tvartą, kurio sienos buvo dar caro laikais nulipdytos iš
molio ir šiaudų. Kiaulės kniso, kad galėtų pabėgti į sodą,
graužė, nes trūko mineralų. Pirkia buvo pastatyta be jokių
pamatų, suręsta ant akmenų, prie krosnies radau lentelę, ant
kurios buvo užrašyta data, tik nežinia, ar krosnis buvo statyta
prieš Pirmąjį Pasaulinį, ar pati troba. Logiškai mąstant, troba
turėjo būti dar senesnė. Kad švariau ir gražiau atrodytų,
kasmet lipdydavo popieriniais tapetais, pagaliau svoris nebesilaikė
ir atplyšo. Pirmas sluoksnis buvo rusišku šriftu rašyti
laikraščių straipsniai, kažkokie dokumentai, aktai. Nebuvo kada
jų studijuoti, archyvu užsiimti.
Dabar
suprantu, kaip sunku pradėti gyvenimą iš naujo ir po Antrojo
Pasaulinio, kai neturi žemės, vargu išvargtą diplomą – dirbti
kaime. Fermose kolūkiuose kiaulės sirgdavo, masiškai gaišdavo, o
naujus paršelius vis jų vietoje deklaruodavo, – negali rodyti
rajono valdžiai, pasodins į cypę, kad nekaltas dėl gaišenų
neįrodysi. Net reikėjo sugalvoti ataskaitas, kad kasmet gyvenimas
gerėja ne tik tau, bet ir visam kaimui, produktyvumas numatytas
penkmečiui ir dar vėlesniems metams.
Labai
džiaugėsi, kai susitaupė ir galėjo nusipirkti tą caro laikų
trobą, nors palijus pro pamatus čiurkšlėmis sėmė aslą,
pamatiniai medžio sienojai buvo tiek supuvę, kad palangėje
pasodintų neskiepytų raganių šaknys išleisdavo ūglius namo
viduje, – jei neskabytum, galėtų ir žydėti.
Iš
naujo apsidengė šiferiu stogą, perstatė nusipirkę senos daržinės
rąstų antrą trobos pusę – svetainę. Ten ir grindis sudėjo
storų lentų, bet ir tos buvo išplėštos iš senos klėties, pelių
išgraužtos – užlipdė skyles moliu. Toks turtas tada atrodė tie
trobesiai, nes sukūrė šeimą vėlai. „Karo našlės’’
vadindavo save moterys, o vyrai, kurie liko ar išsislapstė,
pasidarė dokumentus, kad esą seni karo prievolei. Paskui
nesupaisysi, kiek anam buvo metų, nes po kurio laiko jau norėjo
būti jaunesnis, pensijai trūko metų. Tarybiniame ūkyje pakako ir
menko išsilavinimo – sėklino karves.
Nenorėjo
moterys eiti dirbti į tokias fermas, sugalvodavo įvairiausių ligų,
todėl šerdavo kiaules ir melždavo karves, – kaip prievolę
padieniui, – savaitę atidirbai, kiti ateis. Būdavo, kad ir ta
padienininkė rasdavo priežastį neateiti, tada ir zootechnikė su
vyru šerdavo.
Reikia
kiaules priduoti – sverti, o pagalbininkai irgi į darbą neateina.
Pusamžė dar laukėsi kūdikio, tempė kiaulę ant svarstyklių ir
po to nebejuto judesių, gimė vos gyvas ir mirė. Vyras apkaltino
savo žmoną, kam jis tokią vedė, neturės vaikų, kad palaidotų,
nors pačiam jau buvo apie 70 metų. Taip ir graužė iki mirties,
paralyžiuotas mirė būdamas virš 80, nors tikros gimimo datos gal
ir pats nebežinojo. Ji prižiūrėjo ligonį namuose, ligoninėje
palaikė kiek ir liepė pasiimti. Taip viena vargo be jokio poilsio
ir naktimis, nes išvirsdavo iš lovos, o kaip pakelsi sunkų vyrą,
kviesdavosi kaimynus.
Kaimynystėje
gyveno šeimos, kurių lemtis buvo gan panaši. Moterys dirbo lauko
darbus, vyrai buvo traktorininkai, kiek pasimokę ar išvis tik
pasižiūrėję, kaip užvesti ir arti. Užteko, kad remontuotų
dirbtuvėse. Kaimynė dažnai ateidavo ir pasakodavo, kad gal kurią
dieną ją rasime užmuštą, nes užpykęs plakdavo lenciūgu, vis
jautėsi nepasitenkinęs, rodydavo savo daiktus viešai. Visi kaime
vieni kitus suprato, nesmerkė, nes kito žmogaus gyvenimo
nenugyvensi, ne ką ir padėsi.
Dabar
dar tas kaimas yra caro laikų gatvės plano, kad lengviau būtų
žmones į baudžiavos darbus varyti. Ne ką pasikeitę iki šios
dienos, – būtis yra mūsų visų panaši, tik kitaip vadiname,
tarsi esame liudininkai. Laisvę žmogus jaučia savame kaime, savo
name, šeimoje, o anų laikų lieka ir ydos, ligos.
Kai
gerai pagalvoji, tik mirtis išvaduoja iš šio žemės pragaro,
Šešių dešimčių vergovės kaimo buities.
Ona
Baliukienė