2017 m. sausio 31 d., antradienis

Prisikėlę vaizdai



Kas mus išskyrė,
Kodėl dabar tamsus dangus?
Laivelis ežere anąkart yrėsi,
Mane pabučiavai nevykusiai,
Bet buvo taip smagu,
O ežeras buvo ramus,
Pati valtelė nuo kranto atsiskyrė,
Nes irklai sviro ir nusviro...
Vanduo – toks mėlynas ir tyras,
Kaip ir dangus...
Ne, tada nemačiau,
Tik atkuriu vaizdus,
Dabar nuo irklų
Tarsi ašaros pabiro...
Kurgi tu?



Gyvenimo vantos




Duok, Dieve, man jėgų,
Nueiti kalią lig dangaus,
Iš ten matyti tobulą pasaulį,
O kažkas pastojo kelią
Ir garsiai suriko:
Visi mes – nusidėjėliai,
Ką imame, tas mano,
Ko priekaištauji,
Ką gi tuo pasieksi!
Paskui kitus vainoja,
Kad vagia išsišiepę...


Tiktai visi kartu



Netikras pinigas – bevertis,
Nepadengtas jis auksu
Nė kita preke,
Netikras atvaizdas
Nebūna po stiklu,
Tik mintyse motulė verkia
Savo negimusių vaikų...
Mano rankas paliečia vaikas,
Suvirpa lūpos
Ir sakau meilius žodžius,
Kodėl jaunystėje
Vis neturėjau laiko,
Globojau svetimus vaikus.
Oi, kaip dažnai nuklysdavo nuo tako,
Paklysdavo tarp sienų keturių,
Darydavo klaidų,
Net juokėmės ir verkėme kartu.
Vis tryniau juodą lentą,
Kreiduotais pirštais
Ir dabar tebegyvenu,
Tegu –
Įveiksime likimo smūgius
Tik visi kartu




Medžio paskirtis



Pats tiesiausias medis
Tinka ir lentoms,
O palangės ir langinės – išraižytos,
Nulakuotos, nudažytos, –
Menas – net lenta,
Kurs išmano raštą šitą...
Kreivas medis – ne miške,
Tik palaukėje vienas palikęs,
Skaudančia ir širdimi,
Verkiantis ir plikas.
Išskaptavo tėvas iš jo lazdą,
Pastatė į kampą – ateičiai...
Ja pasiramsčiuodavo mama senatvėje,
Vyriausieji broliai, seserys,
Sulaukę amžiaus neprašyto.
Pagaliau sudilo
Lazdos rankena raityta,
Ant palangės ir alkūnių
Žymės nebeliko,
Lentos atgulė į žemę,
Kartais tiktai nutašytos.




Baimės šaknys



Baimė – tai gyva šaknis,
Kada tave išraus – skaudės,
Jeigu atkas iš žemės,
Sudiržės ir susitrauks,
Sumindžios batai,
Todėl einu tik basomis
Per balto popieriaus
Neprirašytą lapą...
Atveriu gilumines šaknis,
Ką dar senoliai sakė,
Sutrumpinu žodžius,
Kad lape išsitekčiau, –
Ilgi ilgi tie sakiniai,
Kaip medžio šaknys...
Kol yra kriaukšlė duonos,
Tol – gerai,
Vandens stiklinė nakčiai.




Tegu kalba kelmai



Pliki, tušti dirvonai,
Bet buvo čia miškai,
Kaip sakė Maironis,
Kur strigdavo šarvai
Ir smegdavo kryžiuočiai,
Svetimi pagoniams...
Iškirto miškus,
Sudegino ir liko plėnys,
Tarsi žila barzda
Krivio, senojo žiniuonio.
Pastatė bažnyčias,
Pamiršom aukurus,
O vaidilučių dainos
Liko tik folklore...
Tarsi ir ta pati malda,
Tiktai kitaip žegnojo, –
Visi mes tikime,
Kas yra danguje,
Tarsi į savo tėvą.
Nevok ir nežudyk –
Visų svajonė.





Bukmedžiai



Medžių įvairovė –
Karpytais lapais,
Dideliais, mažais,
Žiemą pliko jie stovi,
O eglės, pušys, kadagiai
Apsigina spygliais...
Tik atvežti ir pasodinti
Dar ne taip seniai
Auga mūsų žemėje gerai, –
Ir šaltos žiemos
Jiems nekenkia,
Kartais paruduoja
Lapų pakraščiai...
Bet kur pabėgsi,
Kai tavo šaknys įleistos,
Lapeliai sukietėję,
Varsto žvilgsniai...
Gal ir jie kenčia?
Nejutai?



2017 m. sausio 30 d., pirmadienis

Vakaro palinkėjimas



Meldžiuosi tylomis
Už motinas, vaikus,
Kad juos aplenktų
Skurdas ir nelaimės,
Niekas nesutrukdytų
Ramaus miego,
Galva priglustų ant pūkų pagalvės,
Lyg ant debesėlių danguje,
Apšviestų saulės...
Tegu ramybė būna
Kelrode žvaigžde
Gyvenimo verpetuose
Ir sveikintų gera ranka,
Dėkotų nuoširdžiai,
Be jokio atlygio.



Kodėl liūdnos baladės?



Žemė tokia turtinga,
Kad nieko joje mums nestinga,
Vien gėris ir palaima,
Tarsi plaukiame Nemunu
Į Baltiją, Kuršių marias,
Savo pastatytu laiveliu,
Kuriame – tik mes,
O vėjas gairina bures
Ir sklaido niūrius debesis...
Balta puta – tai tik svajonė
Eglės,
O gintarai – dugne,
Jūratės giesmėje
Karoliais žvilga...
Kada mums visko
Žemėje pakaks,
Pamiršime skriaudas,
Kaip nelaimingą
Meilę?







Nukritusi šakelė



Prie kiekvieno medžio
Kas dieną vis randu
Nukritusių šakelių,
O sėklos šviečia
Daug ryškiau
Ant balto sniego;
Jos gal sudygs,
Bet nuskinta šaka
Jau niekada negrįš ant medžio.
Tik tada supranti,
Koks trapus ir nesaugus
Tavo vienintelis gyvenimas,
Todėl ir slepiame
Po kauke savo veidus.
O kas gi drįsta
Atskleisti savo sielą,
Kuri daug trapesnė
Už medžio šakelę.





Kelmų regėjimai




Viskas gražu, dėsninga
Ir sugyvena žvaigždės danguje,
Naktimis žiūri iš tenai,
Lyg klausinėja,
Ko mums stinga,
Kad kartais žmogus
Nepažįsta ir žmogaus
Čia pat...
Visi užsiėmę, į dangų nežiūri,
Ir nepamato, kas šalia,
Kaip žemė slysta iš po kojų,
Mažesnį taip sumindžioja.
Kelmai, kelmai...
Miške ir skveruose,
Dar neišrautos šaknys tūno,
Bet nesiskundžia net savo dalia,
Niekam nerūpi,
Jeigu nukirto, taip reikėjo,
Bus atviresnė tik vieta...



Ant akmens



Kiekviena sėkla laukia,
Kada galės žydėti,
Turės savo vaikų,
Kaip jie šypsosis
Po lapija tėvų...
Gyvenimas – ne visada teisus, –
Daug vandens nubėga,
Kol pasiekia žemę,
Ant akmenėlio sėdasi,
Į jūrą nupučia dažnai,
Kitame krante
Kita žemė priglaudžia...
Ar akmenų tenai nebus?




2017 m. sausio 29 d., sekmadienis

Antaniniai obuoliai




Du seno sodo obuoliai
Pakvipo medumi,
Antaniniais vadinami,
Gal juos globojo
Net šventas Antanas,
Nes tokie sunkūs,
Tarsi bičių aviliai,
Kai veža juos namo
Iš viržių pievos,
Ten ir mėlynės
Ir šilauogės žydėjo,
Kol ruduo atėjo.
Du antaniniai sodo obuoliai...
Kai purto vėjas,
Nukrenta po vieną.



Trijų kryžių kalne




Ona Baliukienė ir vaikaitis


Vienas takelis – per laukus,
Kitas – per mišką,
Trečias, kur mano broliai ėjo,
Kas susvyravo, tas nespėjo
Ar neužsidengė akių
Nuo šalto vėjo...
Bėga, oi, bėga
Lašai iš akių –
Karšti, karšti,
Tik nuo laužo liepsnos,
Kurios per dūmus nesimato,
Gal upeliu
Tolyn jau nutekėjo,
Kai pasiekė kalną,
Sustojo ir žiūrėjo...
Ar tu ant jo stovėjai?



Kalneliai


Ona Baliukienė

Mano kalneliai – ne kanjonai,
Bet man jie – prigimti,
Sava šalis – gražiausia,
Sugurtų net širdis
Svetimoje šaly...
Mano gimtinėje
Teka upeliai ir maitina
Gėles, miškus, paukščius,
Man nepatinka dykumos,
Sausa rausva skalda,
Nors ir ten kyla rūkas,
Išgrauždamas didžiausias skulptūras
Iš smėlio kauburių...
Oi, Florida, Amerika,
Didžiuokitės savo kraštais ir jūs,
Kaip aš didžiuojuosi
Savo krašto vaizdu.


Savas uostas



Kas aš tau?
Tik vėlai pražydusi gėlė,
Vienas dainos posmas,
Skrendantis drugelis,
Jūros uostas?
Kas tu man?
Berželis prie sodybos,
Prie ežero gluosnis?
Geriame abu
Saldžius sulos lašus,
Vandeniu tik prausiamės,
Varnalėša šluostomės...
Kas mes jums?
Perregima laumės juosta,
Kuo dangus apjuostas?
Viskas – mes,
Viskas – Dievo valioje, –
Dangaus mėlis, žemiški džiaugsmai,
Net varge paguoda...
Plaukiame į savo uostą.




Žiedų kalba




Visi medžiai kitokie, –
Kreivi ir lygūs, –
Kiekvienas lapas – žalias vasarą,
Darosi tamsesni
Tiktai žiemą spygliai,
Nes trūksta saulės,
Gal šilumos širdy...
Visų gėlių žiedai
Tiktai panašūs,
Bet skiriasi labai labai,
O kas po žemėmis,
Dažnai nematome,
Kas girdo jų šaknis
Ir žemėje augina,
Žiemą jas paslepia giliai giliai...
Man gėlės šypsosi,
Kalbuosi su visais
Ir įvairiais žiedais...


Visuma



Žiūriu į dangų,
Saulė – tokia artima,
Jaučiu ir žemę,
Ant kurias dar stoviu,
Matau gėles,
Jų nepakartojama galia –
Spalvų pasaulis,
Švelnumas, grožis,
Iš to ir visuma.
Kaip gera žemėje,
O maldoje – į dangų, –
Jis – visų pastogė.



2017 m. sausio 28 d., šeštadienis

Prikėliau tują



Prie kiekvienos sodybos
Žiemą vasarą žaliuoja
Kupli tuja,
Su kadagiu nebūna
Tamsiame miške...
Budi prie kapo
Mylimų tėvelių,
Saugo apgaubusi savo šaka
Užmigusias vėles,
Kasmet po ja
Uždegs per Vėlines
Spindinčią žvakelę
Kita karta...
Žaliuok, tuja,
Pranok mane.





Žiemos rūta




Paskolink man tu
Savo kailinius,
Žiemuže,
Tokia švelni tavo spalva,
Tyra ir paprasta,
Kaip ryto rasos būna
Vasarą...
Nuskyniau mažą šaką
Žalios rūtos,
Prisisegiau sau prie kasų,
Žalia žalia tu,
Mano rūta,
Prisiminimas meilės,
Seniai seniai
Praėjusios...
Jaunyste, mano rūta,
Tik tu gali išjudinti,
Priversti širdį
Net šaltą žiemą
Pusnyje
Plakti karščiau.



Neskriausk



Kai vėjas plaka lapą,
Graudu ir nemalonu,
Žinai, vis tiek nuraus,
Net medžio šaka
Drauge su juo
Prie žemės prisiglaus,
Taip saugojame savo vaiką,
Kad tik stiprus užaugtų.
Ne vienas miške medis,
Šakų – dar daugiau...
Oi, tavo ir kiekvienas lapas,
Ką jame parašysi,
Tas ir bus.




Vargonai groja




Gyvenimas – viena diena,
Kada išaušta rytas,
Kūdikystė šaukia,
Mažos rankelės susigniaužia
Į kumščius,
Įsivelia mamai į plaukus
Ir siekia žaislo,
Stojasi ant savo kojų,
Bėga takeliu...
Greit bėga laikas,
Vidurdienis – aistrų ugnis,
Saulė, kylanti į aukštį,
Pro debesis pažvelgia
Į žemiškus vargus,
Palengva leidžiasi ir tikrina
Svajones ir jausmus...
Visada vakaras žavus,
Kai dangus parausta,
Ramu, tylu,
O priešaky – naktis...
Kas gi ten bus?





2017 m. sausio 27 d., penktadienis

Praregėjimai



Ne viskas, ką skaitai,
Labai gražu...
Ne viskas, ką rašai,
Prasminga...
Ne viskas, ko prašai,
Šiandieną išsipildo...
Ne viskas, ką kalbi,
Jau tikra...
Gyvenimas – visoks,
Tarsi laikrodžio rodyklės,
Senos ir aprūdijusios
Svarstyklės...
Ne viskas, kas gražu,
Vien auksu žiba...
Tik saulė visada šviesi,
Bet ir ji
Po debesėliais
Taip dažnai pasislepia...





Balsai, balsai...




Balsai, balsai...
Iš girių, pievų,
Kalnų upelių,
Subėgančių į Nemuną
Sraunia srove,
Vieni čiurlena tyliai,
Pašokinėję per slenksčius,
Gurgena ir putoja,
Kiti jau veržiasi,
Lyg po audros,
Plačia vaga...
Balsai, balsai...
Jaunų, kaip girios ąžuolėlių,
Karpytais lapais,
Su vainikais ant galvos,
Kiti – senolių,
Išlavinta paukščių klausa,
Treti – bažnytine giesme...
Balsai, balsai...
Girdi, dainuoja
Ir širdis mana.




Pasikalbėkime


Ateik prie mano namo durų,
Pastovėk minutę,
Pabelsk kelis sykius,
Paskambink varpeliu,
Prikelk, jeigu miegu,
Kalbėsimės, kalbėsimės,
Dabar su tavimi kalbu...
Žinau, net vėjas girdi
Ir nuneša žodžius,
Palangėje nutūpęs žvirblis,
Pilkas karvelis,
Tapęs laukiniu...
"Nesusigūžk nuo šalčio", -
Jiems šnabždu,
Tada vienatvės nejaučiu.




Vienatvės sėklos



Tėvų sodintas sodas –
Visada brangiausias,
Senos ten obelys ir kriaušės,
Sodinukus parsinešė iš pamiškės,
Sodino, laistė,
Paskui paskiepijo šakelėmis
Nuo obelų kaimyno
Ir tapo tarsi giminės.
Jauni greičiau prigyja,
Pakeitę vietą nesiskundžia, –
Visur gerai, jei oras grynas...
Senolė obelis tik susimąsto,
Kur jos vaikeliai
Po pasaulį bastosi
Ir naujas sėklas barsto,
Barsto, barsto...




Laimės žiedas




Paparčio žiedas – širdyje,
Kaip vaikas arba motina,
Laimingas esi visada,
Kai ji – šalia,
Paguodžia ir palaiko.
Paparčio lapai
Žaliuoja ir sniege,
Miške – po pušimi,
Skarota eglute, –
Tarsi šakas prilaiko,
Kad šauktų savo sūnus,
Drebulę
Į vienos šeimos būrį...
Papartis auga
Iš vienos šaknies,
O lapija žaliuoja
Taurėmis,
Kur slepiasi net mažas
Žiogas, budi...



Rūta



Nesu tokia žymi ar įtakinga,
Nes augu patvory,
Kur piktžolių nestinga,
Prisimena tada, kai reikalinga –
Reikia papuošti stalą
Žiemą gėlėmis...
Mane apsninga,
Vėl atodrėkis – žaliuoju,
Priskina jaunamartei,
Nes tokie papročiai,
„Rūta, rūta žalioji“, –
Dainavo protėviai...
Rūta – prie žvakės,
Kai laidoja ir savo svajones
Ar atmintį   ilgai ilgai...




Slieko dalybos



Kas neturėjo ūkio,
Nepažįsta vištų,
Tam ir jų įpročiai
Gana keisti, –
Kuri pirmoji
Slieką randa arba iškasa,
Ta ir dėsli...
Viso ko pradžia – kiaušinis,
Jo nepadalinsi neišviręs,
Neišsiris iš jo keli...
Vienintelis ir sliekas,
Netyčia pagalvoji,
Jie – žemėje
Ir iš dangaus jų neprikris,
Tada belieka tik viltis,
Kad kiti metai – geresni, –
Bus daugiau vištų,
O dirvoje sliekų –
Busime turtingesni...
Pamiršime barnius,
Rietenas dėl slieko,
Nedegsime žvakučių
Nuskriaustiems.



Žvirblis ir kaimynas



Pastogėj įsitaisė pilkas žvirblis,
Saugo šeimininkų sodą,
Nurenka vikšrus,
Bet nepatenkintas žmogus,
Nes teršia ir gadina
Naujus namus...
Pabado, išgena,
Žvirblis verkdamas palieka
Savo vaikučius mažus...

Pavasarį sukalė inkilą,
Aukštai želmenyje pakabino, –
Gražus, čiulbės,
Sulauks vaikų,
O kad raškys vyšnias
Pulku atskridę,
Tai kas – ne žvirblis,
Nes giesmininkas ir gražus;
Netgi juos elegantiškais
Dažnas vadina,
O žvirbliams spendžia
Daugelis spąstus...





2017 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Holokausto aukoms pagerbti



Akmenėliai – tai kapų paminklai,
Pilki jie – labai paprasti,
Kur guli kūnai...
O kur kiti?
Kur pelenai sudegintų
Ir žiauriai nukankintų,
Kur palaikai žymėti
Vien žvaigždės ženklu,
Kaip juos reikės palaidoti,
Kaip jiems paminklą pastatyti,
Jei liko tik prisiminimai,
Nes mirė jie maži iš bado
Išsekinti ligų,
Dažnai po motinų lavonais
Svetimoj šaly?..
Amžinos žaizdos,
Amžinas prakeikimas,
Kas leido tą nelaimę
Žemėje patirti,
Tebūna jie mums svetimi.



Muzikos kilmė




Muzika, daina, giesmė –
Tai žmogaus sielos balsas, –
Numiršta kūnas,
Bet jį atkartoja jaunesni,
Gražiausi posmai
Ir melodijos nemiršta,
Gali kartotis ir kartotis
Tūkstančiais aidų...
Gamta sukūrė gėrį,
Dangaus pritarimu,
Lakštutei, kanarėlei leido
Giedoti prie savo lizdų...
Sakysit, jie – prasčiokai,
Rūbeliai paprasti,
Bet jie čiulbėti moka,
Iš pat širdies gelmių, –
Tokia grožio kilmė....




Sena pasaka baigta



Kartą valgė diedas pupą,
Nepataikė ant liežuvio,
Ta nukrito po stalu,
Buvo motei nesmagu...
Bet neprieštarausi vyrui,
Taigi pupa gražiai dygo
Ir užaugo geras stiebas,
Kol į dangų diedas lipo,
Moteriškė prižiūrėjo,
Kad jos darbas nebūt vėjais...
Kokia ta pupa nebūt graži,
Visgi šalta debesy.
Pasiuntė kailinukus
Ir dar primetė arkliuką,
Kad greičiau namo sugrįžtų,
Ką gali žinot, kiek vištų
Gali senį sudoroti,
Nebus pupų net panosėj...
Bet per plonas stiebas buvo
Neatlaikė tokio krūvio...
Triokšt papūtus menkam vėjui
Ir trobelė subyrėjo.



2017 m. sausio 25 d., trečiadienis

Laimės rodyklės



Adomui

Bėga takelis pas tave,
Sraunus minčių upelis teka,
Skinu purienas,
Jų geltoname žiede
Amžiams įrašytas
Tavo vardas išskirtinis...
Tai – giminės seka,
Pirmasis atradimas,
Renku žodžius, lyg baltus ėriukus,
Ką tiktai užgimusius...
Pasaulis – nuostabus,
Gyvenimas – tik vienas,
Kiekvienas žingsnis,
Saulės pamatuotas,
O sukasi rodyklės
Visą parą...ir taip –
Kiekvieną dieną...
Oi, ne,
Ne su akmenėliu kalbu,
Tiktai mąstau apie tave
Šiandieną...



Saulės zuikutis


Marylove ir Andriukas


Gražiausios dienos – saulėtos,
Geriausios – šiltos šiltos,
Nupraustos lietumi,
Visų gražiausias – saulės vaikas
Ant tėvų rankų,
Tarsi lapelis, vėjo supamas,
Gamtos lopšy...
Sūnau, padovanojai
Daug daugiau, negu manai, –
Iš kur tie žodžiai,
Suguldyti eilėmis,
Lyg pradalgėlių vilnys
Bėga pievomis,
Per jas jau šokinėja
Saulės spindulys...
Bus dar gražiau,
Kada sūnelis pats bėgios
Ir su saulės zuikučiais
Kalbėsis, žais.

Šviesiu keliu



Gerumas – gyvenimo variklis,
O širdgėla ir pyktis –
Jausmas atgrasus,
Jei kas nesiseka,
Stengiuosi pasivyti,
Kad nedaryčiau tų pačių klaidų...
Einu per kalnelius
Ir sutinku vis tuos pačius,
Žaliuojančius arba be lapų,
Apsnigtus medžius,
Įbridusius į švytinčias pusnis...
Prie jų pavasarį
Žibutės žydi,
Pasislepia lietus,
Kurių ir žaibas nenukirto...
Tiesus šis kelias,
Oi, šviesus.