Tėvams, netekusiems vaikų

Niekas – nei diena,

Nei tamsi naktis

Nebe uždengs širdies,

Neišpustys ir vėjas

Iš motinos širdies ir atminties

Vaiko akių...

Saulelė jis ir meilė,

Gyvenimo kely ir ilgisi vienatvėje,

Tik iš dangaus,

Nors ir tarp angelų,

Bet tėvų rankų šilumos nejaučia...

O gal mato?

Tik – to

Metai keliauja,

Dienos bėga,

Sekundės verčiasi per galvą, –

Vis paskuba, šokte...

Atsigręžiu į būtį,

Suūkiu kaip drevėje pelėda,

Ir padedu ant kelių

Sugrubusias rankas...

Ne, ne prieš bėdą,

Tik saugau vaikučius tupėdama,

Šaukiu vis prie savęs...

Tik jaunos bijo

Šito garso, gėdijasi,

Nors visos laukia to paties –

Naujųjų ir naujos šeimos,

Gražios vilties.

Naujiems nuo senų

Atleiskite seniesiems,

Atleiskite senam,

Jei ko neišgirdau,

Nepasakiau ir tau...

Gal piktą žodį

Kažkam pasakiau,

Bet nė vienos gaidos

Ramiai nedainavau,

Nemaldavau paguodos

Nė sau, nė tau...

Atleiskite už dalią,

Kuria gyvenau,

Už duonos kvapą,

Ji mano – tau...

Už meilę ir vilionę,

Kurią jutau,

Padalinau tik žodį

Nuo manęs tau.

Atneškime Naujiems

Saldaus medaus

Iš lūpų kvepiančių

Paties dangaus...

Ave Maria

Būk tu palaimintas,

Mažas vaikeli,

Tai - tik pradžia

Dar tavo ilgo kelio,

Kad būtų jis lygus,

Kaip skaidrus stiklas,

Ir kad ilgai nedužtų,

Nepakliūtų

Ant amžinai svyruojančių

Dangaus svarstyklių...

Kad liestų žemę

Tavo mažos kojos,

Kad pildytųsi

Ir tėvų svajonės.

Net ir negimęs,

Ką tiktai užgimęs girdi,

Kaip daužosi ir plaka

Motinos širdis,

Kaip liejasi jausmai

Nuo pat širdies į širdį.

Devyni – magiška gyvenimo pradžia

Diena išaušusi

Pakviečia į gyvenimą

Žolę ir medį,

Mažą paukštį ant šakos,

Parodo kelią,

Kaip suieškoti maisto,

Grįžti atgalios...

Yra gyvybės ciklas –

Pati žemė valdo,

Kad visi gimtų

Tik tokiu metu,

Kai sprogsta medis,

Žolė auga

Dirvonuose ir pievose,

Pamiškėse, net vidury miškų.

Budžiu su saule,

Per dvylika mėnesių,

Skaičiuoju magiškus skaičius

Iki mūsų – devynių...

Saulute, neužmerk akių.

Žiemos puošmena

Žiema – balta,

Tarsi galva motulės,

Supustytos sniego pradalgės

Taip standžios guli,

Eini ir girgžda,

Tarsi smiltys tarp dantų...

Gal vasaros akorduose

Vis dar gyvenu,

Esame kartu?..

Šakelė dzin dzilin linguoja,

Nupurto šerkšną

Vėjas ilgakojis

Ir suka garbanas pūga...

Kokia graži žiema!

Tęstinumas

Praeitis – tai įšalas,

Pavasarį ir akmenis kilnoja,

Ir sėjos daigą

Vėl pakalbina – tegu žaliuoja...

Rugelį, žiemkentėlį,

Pašaukia vardu,

Kaip tėvas – žmoną,

Sūnus – motiną,

Mieliausiu iš visų...

Praeitis ir ateitis

Susikryžiuoja,

Vaikai vaikaičiuose atranda

Savo bruožų...

Pranas ir Marylove Baliuka

Paralelės

Draugystė – šilko siūlas,

Šilkverpio kokonas,

Prasideda viena gija

Ir vis suki, suki,

Iš kurio tįsta atminimas,

Išaudi ploną ploną,

Tarsi skarelę motinos riši...

Vienintelę tokią turėjo,

Bet saugojo labai ilgai –

Tik į bažnyčią ėjo,

Bet ilgainiui sudėvėjo,

Paliko vien skutai...

Naujametinis miražas

Ne tiktai naktimis sapnuoji,

Praeitį meni,

Bet ir diena – miražas,

Kartais pagalvoji,

Ar pats savo gyvenimu eini...

Lyg buvo džiaugsmo,

Kuris pasimiršta greitai, –

Taip gal reikėjo, pasakai, –

Ir vėl prispaudžia juodas pirštas –

Tai netektis, tai skurdas

Ar jausmai...

O naktimis sapnuoju,

Kad mano mokiniai –

Talentingi, dori

Ir geri...

Pribėgi ir apkabini.

Mylimiems

Gražiausios giesmės –

Vakarais, ryte,

Kada pakylame

Ir tarsi skrendame, –

Už taiką žemėje,

Už tėvus ir vaikus,

Visų laimingą ateitį...

Švelniausi žodžiai –

Mylimam ar mylimai,

Kurie daina pavirsta,

Tik jie jausmus

Ir žavesiu sušildo.

Jautriausi – tiems,

Kurių nėra šalia,

Kad jie sugrįžtų,

Nors kartais

Dainoje atsišauktų.

Be balsė lakštingala

Lengva ir gera,

Kada groja saksofonas,

Kai sklinda garsas

Iš pačios širdies,

Rasa nušvinta,

Atgyja šilojai

Ir klevas pasipurto,

Tarsi dalgis ant peties...

Šilta, šviesu,

Kada girdi melodiją

Žingsnių ritme,

Gyvenimo kely,

Kai keli ant rankų vaiką,

Kada močiutės galvą

Prie savęs glaudi...

Smagu dainuoti su lakštingala,

Nors jos giesmės nemoki,

Balso neturi...

Ona Baliukienė

Kas mintyse

Erdvės

Saulė apibėgo

Dar vieną ratą,

Išsimaudė žemė

Jos spinduliuose,

Nuūžė šilojais

Šalto vėjo bangos,

Suspurdėjo paukštis

Savame lizde...

Pražydo žibutė

Atšlaite, prie medžio,

Džiugino šaknis,

Kopė akimis į dangų

Ir nurimo širdys,

„Labas“ te pasakė

Žemei, saulei,

Mums – visiems.

Senolių stalas

Ona Baliukienė

Ateina laikas,

Kai geri ir ne gana, –

Ąsotis – su kaupu,

Saldi beržų sula

Po lašą krenta į grindis –

Tai mūsų žingsniai bilda...

O gal tiktai širdies daina

Iš metų gilumos

Mums pasigirsta...

Ateina laikas,

Kada stalas, iš anų laikų,

Tuštėja ir tuštėja,

Pasiimi gyvenimo metus

Ir susitaikai net su mintimi,

Kad visi keturi kampai

Suapvalėjo...

Jauti, gerai žinai,

Kaip kūnas virsta smiltimi,

Džiaugiesi tik į dangų pažiūrėjęs...

Tada ir pasakoji sau,

Kitiems gyviems,

Narstai gyvenimą,

Lyg voras tinklą,

Pabyra smiltys, –

Stalas – siela

Nesensta, nedūlėja...

Taip reikia šilto vėjo.

Ona Baliukienė

Šviesos tarpekliai

Naktis – nuliūdusi diena,

Jeigu ne tu,

Ką aš žinočiau

Apie Paukščių Taką,

Kaipgi pakilčiau

Ligi pat dangaus

Ir degčiau žvaigždele

Per visą naktį...

Diena – beribė giluma,

Šviesos tarpekliai debesy, –

Kaip aš pasiekčiau spindulį,

Bet vis spindėčiau,

Nesudegčiau...

Rytas – toli,

O vakaras – šalia, –

Kaip man prailgsta

Juodos naktys...

Ona Baliukienė

Baltame lape

Lukštenu ir sėju

Iš geltonos varpos,

Dygsta grūdas geras

Baltame lape,

Juodos žemės grumste,

Tarsi danguje...

Kyla tenai žodis,

Dvelkia ir alsuoja

Miškais ir arimais,

Suriša į mazgą

Motės skarele...

Brenda žaliais kloniais

Baltas avinėlis,

Rupšnoja ir žodis

Virsta avele...

Mes …

Aš tau reikalinga,

Kaip atšipęs pjūklas,

Dilgėlė prie tako, –

Tik neužkliudyk...

Rugiuose – ramunė,

Rugiagėlės žiedas,

Lanksčiu stiebu smilga, –

Skink, neatsižadėk...

Tu man reikalingas,

Kaip dalgis prie svirno,

Pradalgės švelnumas,

Kvepianti žolė,

Paduok savo ranką,

Eisime apsikabinę,

Brisime per pievą,

Tik mane mylėk.

Ona Baliukienė

Mano dalia

Eini, pieši

Ant grindinio, asfalto

Ar sėdi traukiny...

Ir į kelionę –

Popieriaus skautė,

Savo gyvenimą neši...

Mano dalia – mažos mergaitės,

Kuri sėdi pabary

Ir piešia savo mažą laimę,

Kol savo kryžių prieini...

Sninga...

Balta balta...

Sninga.

Mano eglutė papuošta

Snaige lengva,

Pasidabinusi balta skara...

Dar vienas kitas

Ir žaisliukas pakabintas,

Blizgančia girlianda apjuosta...

Dar sninga,

Oi, kaip sninga!

Kaip smagu džiaugtis

Žalia eglute.

Meilės lašai

Lietaus lašai

Ar ilgesys barbena?

Šalti jo pirštai

Paliečia pečius

Ir skamba sielos stygos,

Įtemptos ir švelnios,

Lietaus lašai ir ilgesys...

Tu – mano meilė,

Suveltais plaukais

Ir basomis bėgioji,

Lietaus čiurkšles brauki,

Tik ilgesiui pamoji

Ir jau šalia esi...

Lietaus lašai

Melodiją kartoja,

Širdis atkartoja,

Laše ištirpsta ilgesys

Ir nukrenta į žemę,

Susigeria...

Tikšt tikšk...

Žmonės

Suprantama, kad skiriasi žiedai,

Miške – medeliai,

Paukščių rūšys,

Bet mes – tik žmonės,

Nėra antrarūšių...

Vieni mąsto vienaip,

Kitiems kitaip atrodo,

Dangus – tas pats,

Tik žemė davė nevienodai...

Nesuprantu tik vieno,

Kam kala ginklus,

Grūmoja jais kas dieną.

Atskridusi sekundė

Tiksi sekundės,

Širdies tvinksnius žymi,

Kartais lėčiau,

Dažnai skubiau...

Gyvenimas jose

Taip ryškiai,

Tarsi sniege šešėliai atsispindi,

Nakties tik dūžiai

Suskamba liūdniau,

Nusišypsau išgirdusi

Ir einu toliau...

Sekundžių nepakeisiu,

O ir šešėliai – tiktai atspindys,

Kas buvo man ir tau.

Drauge su visais

Dangus – labai toli,

Tik žvilgsnis ir siela pakyla,

O žemė – visada šalia,

Kol einame, užmigę tylime...

Atrandame, prarandame,

Pajuntame vienatvę atsiskyrę,

Matuojame protu, jausmais

Ir vandens srovę,

Versmių gylį...

Prisiminimai

Ilgokai laukiau Kalėdinės žvaigždės

Ir šiandien ji nušvito

Pro lietaus debesis -

Nusipraususi, švari -

Tiesiai iš dangaus ji krito.

Užglostė sopulius širdies,

Kai naktimis budėjau

Prie lovos mylimo žmogaus,

Žiūrėdama į jo veidą

Verkiau ir tikėjau

Vienintele žvaigžde,

Tarsi Betliejaus...

Dar kartą už jo sielą,

„Ave Marija“ giesmę išklausiau

Ir maldą sukalbėjau.

Obelis

Pražydo obelis

Ir vaikų laukia,

Jie rausta saulėje –

Labai džiugu,

Kai glamonėja saulė

Ir supa vėjas ant šakų...

Ateina laikas – krenta,

Kiti ir brandos nesulaukę...

Imu gražiausią – savą

Ir laikau ant delno,

Po kąsnelį kandu,

O jis tai jaučia...

Kas man – sotis,

O obelis – šalia,

Taip verkia...

Gal ir abi dabar jau verkiame?

Gerumo laiškas

Pranas ir Marylove

Gerumas – paslaptis,

Kalėdų žiburėliais spindintis,

Juos neša angelai

Baltais sparnais,

Parašo danguje

Ir šitą žodį,

Tarsi visų laimę...

Gerumas – plunksna,

Gulbės ir balto balandžio,

Viena – ištikima,

Savo vaikams ir šeimai,

Kitas atneša taikos laiškelį

Visam pasauliui...

Gerumas gimsta

Iš vaiko akių,

Nes jis pats – gerumas,

Laimė.

Kalėdinis žodis

Gera kalbėti,

Kai daug žodyne žodžių,

Bet parenku paprastesnius,

Kad nuoširdžiai skambėtų,

Papasakočiau jums visiems,

Koks šis gyvenimas gražus...

Gera girdėti giesmę

Mažo vyturėlio,

Pakilusio nuo molingo dirvono,

Iš įmintos arklio pėdos,

Iš kurio brolis gėrė,

O Elenytė jį išgelbėjo

Nuo amžinos bėdos...

Gera matyti dangų

Ir iš jo atklydusį šešėlį,

Dalinti šviesą,

Dalį saulės šilumos,

Tegu ir jis pasako,

Koks gyvenimas gražus...

Mes dabar – visi subrendę žodžiui

Jūs, mano mokiniai,

Kuriuos prisimenu,

Kai buvote penktokai,

Kokias dainas dainavome

Linksmai drauge,

Kaip vakarėliuose

Ir per gimtadienius,

Iškylose, ekskursijose

Kartu šokome...

Dažnai sapnuoju,

Kad ir vėl drauge,

Rašome lentoje

Ir vėl raideles triname,

Nes ne viena buvo klaida,

Kurių nebe prisimename...

Žinojau, visada žinosiu,

Kad ir Jūs mane

Lig šiol prisimenate,

Todėl nesenstame,

O tik į dangų kylame...

Su Kalėdų švente!

Smagiausi žodžiai

Nukrenta kaip snaigės

Draugams, kuriais pasitiki,

Kas paslaptį ir atmintį laikys...

Taip būna per visus metus,

Ne tiktai per Kalėdas,

Betgi šiandieną būname

Kažkiek ir geresni...

Laimingų metų, Google,

Dėkoju ir linkiu

Sėkmės.

Visiems visiems

Tyla – geriausias patarėjas,

Kada mintims netrukdo vėjas,

Svajoju apie dangų,

Pilną nakties žiburėlių...

Pasveikinu visus,

Kurių nepaminėjau,

Netyčia sutiktus

Gyvenimo alėjoje.

Praeidama nusišypsau

Ir saulės bučinį padovanoju,

Kad šviesus takas

Tiestųsi po kojomis...

Bet visi linki

Ir aš palinkėjau:

Sraunios tėkmės

Ir gero vėjo.

Pelenės prašymas

Kalėdų naktį

Dar stebuklo laukiu,

Tikėsiu pasaka,

Atversiu širdį,

Karaliene padaryk,

Atnešk aukso kurpaitę,

Jeigu jinai man tiks...

Sušelpk padegėlius,

Prikelk iš ligos patalo,

Nors Kūčių naktį,

Po eglute vaikučiams

Žaisliuką palik.

Galbūt per daug prašau?

Nepyk.

Kūčios

Dirvas pavasarį

Apsėja, užakėja,

O rudenį daigina rugelius,

Kaip kvepia riekės

Prie sulos ąsočio

Ir žiemos metu...

Saldesnis ir už midų

Kvietinis miešimas,

Kada išbrinksta

Grūdas švęstam vandeny,

Kai motina padalina

Dievo duonelę,

Ploniausią ir paženklintą

Šventu paveikslu,

Padeda ją stalo vidury,

Aguonomis pabarsto

Kūčių pyragus...

Prie vieno stalo sėdasi seni,

Maži, jaunimas,

Dar vienišą kaimyną

Kviečia į svečius;

Taip būdavo,

Prisimenu...

O kaipgi bus per šias Kūčias,

Kai tiek vaikų negrįžta

Į tėvų namus?

Kulkų pabaidyti

Kas gimę pokarį

Arba per karą,

Norėtų kuo greičiau

Užkasti karo kirvį,

Kad nesapnuotų jų vaikai,

Kad ir vaikaičiams

Niekas kulkų neprimintų...

Jos nesirinko,

Kas už ką,

Kas kaltas ar kas ko gailėjo,

Kam buvo ta kulka skirta,

Kuri kiaurai per kūną

Anąkart praėjo...

Vieni svyravo,

Kaip vėlyvi obuoliai,

Kiti kentėjo nebyliai,

Tylėjo, tyli iki šiol,

Kaip ir tada visi tylėjo...

– Ar tu matei?

– Ne, nemačiau, –

Tokia kalba kalbėjosi.

Sielos šviesa

Mano metai – vėjo genamos

Margos plaštakės,

Į laužą ar į saulę –

Vienas ir tas pats,

Susvyla tik sparnai,

Bet dega sielos akys

Vėl nauja šviesa...

Mano gyvenimas –

Tai magiškas miražas,

O kartais sfinksas,

Kylantis iš pelenų,

Kai debesys prieš audrą

Siautulingai pasirąžo,

Blykstelėja žaibas,

Švistelėja akimirkai –

Šviesu ...

Šviesu...

Oi, kas gi ta sielos šviesa?

Laimingos dienos

Gražiausios dienos –

Visada laimingos,

Nors saulės maža,

Bet šviečia širdys,

O akyse – gerumo spinduliai...

Mieliausios rankos –

Šiltos šiltos,

Mažuosius laiko

Gerieji tėvai.

Pasaulis paslaptingas,

Kada pirmus žingsnius žengi,

Kada eini į pirmą pasimatymą,

Pirmą gėlių puokštę

Iš mylimo imi...

Gyvenimas – labai laimingas,

Kada savo vaikų

Linksmus balsus girdi.

Šventinis laukimas

Šią vieną šviesią naktį

Taip atsiveria širdis,

Kad ima smarkiau plakti,

Netgi tvartelyje užgirsta

Šventas avinėlis

Ir visiems lemtį paskiria.

Laimingiems, nuskriaustiems,

Palikusiems netgi gimtinę,

Įžiebia viltį paskutinę,

Kad jie sugrįžtų,

Nors mintimis vėl į namus,

Kapus senolių prisiminę...

Ne gedulo – džiaugsmo naktis,

Kai laukiama palaimos,

Visuotinio atpirkimo.

Keršto padariniai

Nelaimės siunčiamos

Ne iš dangaus,

Jas kuria patys žmonės,

Keršydami vieni kitiems

Net už menkiausią žodį.

Kas pažiūrėjo gal kreivai,

Nepasisveikino sutikęs,

Išeidamas trinktelėja durimis,

Nors skersvėjis buvo įnikęs...

Akis už akį –

Liejasi kraujo klanai,

Juodieji demonai puotauja,

Apgirtę šauna, kerta, pjauna,

Tarytum iki šiol skaityčiau

Homero „Iliadą.“

Man – aš tau...

Kas gi sudraudžia?

Kalėdos

Marti Jūra 

Ne tiktai pusnimis

Bėga nykštukai -

Varpelis kviečiasi

Kalėdinių žaisliukų,

Šventinių dovanėlių

Iš Senelio maišo

Namo parsinešti,

Nes ilgisi žvaigždelių

Vaikučių akyse.

Kai nešasi žvakelę,

Skamba snaigės

Tyliai naktimis,

O sniegenos plunksnelės

Pabyra po langais,

Todėl vaikų veideliai

Dažosi raudoniu,

Lyg eglių pumpurai.

Pakėliau mažutėlį,

Parodžiau jam snaiges,

Kad ilgai prisimintų

Ir sniegenas rausvas, -

Jam dar žaislai nerūpi,

Švelniausia iš visų -

Tik motinos ranka.