2014 m. birželio 30 d., pirmadienis

Sausiukai



Išbandymai – tai duoklė,
Kad pažinčiau gėrį, –
Lyg akmenys ant kelio,
Nuglūdinti lemties,
Tiek mano, tavo
Ir visų, čia ėjusių,
Aukščiausias kalnas –
Vien iš akmenų...
Kai vieną palieti,
Jie byra, krenta
Žemyn, į pievas,
Gula tarp gėlių,
Kurios anksčiau sodintos
Prie laiko akmenų...
O paskutinis – pilkas,
Daugiau nebus ant ko rašyti,
Palikite prie jo sausiukų;
Jie čeža, nenublunka, –
Kaip maži
Upelio akmenukai,
Tiktai subyra ne laiku...






Drugeliai



Nepaprastas pasaulis,
Kur skrenda margieji drugiai,
Sušlapę tupiasi,
O kartais – jau užmiega
Amžinai...
Netgi saulutė jų prikelti nebegali,
Nes viskas – Dievo valioje.
Oi, iš dangaus lietaus lašai
Kaip ašara nurieda nelauktai...
Kiekvienas saugosi
Brangindamas gyvenimą
Ir skrenda, kol jėgų užtenka,
Paskui tik suglaudžia sparnus, –
Kas ant žolės,
Kas po kryželiais.





Gyvenimo slenksčiai



Nepaskaičiuoji aukščio
Ir krenti nuo kalno,
Į kurį įkopei gan sunkiai,
Nors ir atsargus buvai,
Nepamatei bangų
Ar buvo jos per aukštos
Ir palieki už borto,
Be savo laikinų krantų dažnai...
Iš naujo renki kelią,
Nes visada jo reikia,
O laikas skubina, –
Srovė stipri ir žemėje,
Ir jausmų jūroje,
Ir danguje, aukštai,
Kada po kojomis pažvelgsi,
Suprasi, kad gyvenimas –
Ne begalinė laimė...
Oi, slenksčių pasitaiko nemažai.



2014 m. birželio 29 d., sekmadienis

Liepsna



Gyvenimas – liepsna;
Kada šviesą išvysta akys,
Prasideda diena,
Tada eini toliau
Su tėveliu, mama,
Paskui išsiskiri savaime:
Sava šeima ir laimė,
Kada užauga ir liepsnoja
Dar šilti jausmai
Netgi visam pasauliui...
Jaunų dienų gražiausi atšvaitai –
Tyra pirmoji meilė,
Kuri liepsnoja širdyje,
Kol žemė sukasi
Visatoje ir aplink saulę...
Uždegu žvakeles dažnai
Ir per vaikų gimtadienius,
Kad šviesūs būtų jų keliai,
Sušiltų dar nuo tos šviesos
Daug darbo matę,
Sutrinti, kaip klumpės,
Pūslėti delnai
Per visą likusį gyvenimą...




2014 m. birželio 28 d., šeštadienis

Iliuzija ir tikrovė




Žiūriu į žemę,
Nuostabų kristalą,
Kuri ir kvepia
Duona, medumi,
Sūria druska,
Renku kaip trupinius
Nuo visų bendro stalo
Ir supilu į burną,
Užgeriu sula.
Ką noriu, tą matau:
Auštai – dangus
Ir debesėlis nardo,
Baltas kaip avelė,
Paskui mažieji bėga –
Jau visa šeima
Ir Dievo avinėlį,
Savo kryžių,
Užsikeliu ant sprando,
Nešu į saulę
Per girias žalias.
Pasiremiu prie kelio,
Kaip Rūpintojėlis,
Išskobtas iš medžio,
Grublėta ąžuolo šaka
Pamoju vieversiui,
Tegu jis čiulba žemei,
O aš dainuoju čia...
Iliuzija – gražesnė už tikrovę, –
Matau pasaulio įvairovę
Ir visa meilę,
Kas guli po žeme.








Saulės grąža



Per visą vasarą
Žolė iš žemės auga
Ir gėlės tarpsta
Tarp smilgų išdidžių, –
Jos pirmos dygsta
Ir pavėsį teikia
Ramunei baltai,
Rausvajam dobilui,
Gardėsiui gyvulių.
Rasakila pražysta
Geltonais žiedeliais,
Tyrą rasą saugo,
Kad atsigertų bitė,
Drugelis ir skruzdė,
Kai debesys pakyla
Į saulėtą dangų,
Pamato, kad jau žalia...
Žalia, žalia žolė –
Į pradalges, –
Po kupeta – pilka pelė.








2014 m. birželio 27 d., penktadienis

Išskridusioms gulbėms



Kur jūs, gulbių vaikai,
Pilki, dar vis be plunksnų,
Jūsų pūkeliuose spygliai
Dar kalasi ir labai minkšti,
Kada pakils jie?..
Kur ežerai ir tvenkiniai,
Kurie jus glaudžia?
Tenai lelijos žydi
Gelsvai ir baltai,
O kvepia rytui auštant...
Mano gulbele,
Ar jau pamiršai,
Kaip kvepia mūsų sodai
Ir antaniniai obuoliai,
Padėti klėtyje prie sesės lovos...
Kur gulbinėlis baltas,
Kur platūs laukai?
Čia sėjasi ramunės,
Dirvonuose ir aguonėlės pakraščiais,
Kaip gulbių raudoni snapai
Melsvas bangas vagoja.
Oi, lėkite į savo sodną...









Auklėtinei Eglutei


Eglė Pranckūnienė

Eglute mano – gėle puošni;
Per Kalėdas, Naujuosius
Mokyklos salę puošėme
Ir klasę per gimtadienius,
Savaitgaliams ir šokiams,
Paskui per laiką ėjome
Visi...
Oi, paskutinis vakaras,
Šimtadienio skambutis
Skardena ir šį vakarą
Net rankraščio eilutėse...
Din din, – kaip akmenėlis,
Paleistas į bangas,
Baltas putas pakėlė
Ir Žilvino maldas,
Kad grįžtume prie kranto,
Pašauktume vardu:
Egluže...
Tavo vardas - šventas
Nuo protėvių kalvų.
Gyvenimas – upelis
Prisiminimuose kartų;
Jame – ir aš, ir tu,
Kol kas dar esame kartu...


Aš su jaunimu.







Jauna giria



Taip sunkiai kėlėsi giria,
Kaip ilgai augo ąžuolynas, –
Gilė maža – toks gležnas daigas...
Po priespaudos ilgos,
Lietuviškos spaudos draudimo,
Atėjo ir į mūsų Lietuvą
Tautinis atgimimas.
Sučiulbo paukščiai
Jauname ąžuolyne
Ir sukosi lizdus net ant lazdynų,
Tiek nedaug metų
Ir vėl giesmė nutilo...
Oi, mūsų jauni broliai
Savo miškuose rado namus,
Juos priglaudė žemė Tėvynės,
Nuo tų pačių vėjų iš Rytų
Vėl sudejavo ąžuolynas...
Gal kas pamiršo?
Nemanau, bet kyšo meškos iltys
Ir vis dar primena ir primena...




Trečia karta


Gyvenimas – tai pasakų namelis,
Kurį pastato tėvas,
Kada išeina į kalnelį,
Pažiūri, kaip sūnus gyvena,
Kaip jį pataiso
Jau augantys vaikeliai...
Iš vieno kelmo ąžuolėlis
Ir klevo, ievos žydinčios šakelės, –
Tai mūsų miškas –
Žalias žalias žalias –
Čia čiulba nuostabūs paukšteliai...
Ant stogo vėtrungė –
Senovinis gaidelis,
Ant durų pasaga –
Laimės žirgelis...
Tik pabalnok, mano sūneli,
Kad tavo vaikai jotų
Į mūsų pasakų namelį...


Su gimtadieniu, Juozas Baliuka




2014 m. birželio 26 d., ketvirtadienis

Nesibaigiantys darbai


Nauja prieverpstė, naujos Eilės Albinui Šileikai

Pasodink man, mielas berneli,
Žalią liepelę
Prie viešo kelio,
Prie vieškelėlio;
Kitą – prie namo,
Rūtų darželio,
Kad bitės neštų
Saldų medutį į ąsotėlį...
Vėjas nulaužė
Liepos šakelę,
Iš jos padirbo mano bernelis
Darbščiam rateliui ir prieverpstėlę.
Ant jos – saulelė,
Lino žiedelis, –
Kaip mano akys, gelsvos kaselės...
Viršuje mėnuo,
Žiba žvaigždelės, –
Suverpsiu siūlą
Mūsų vaikeliams,
Kad sektų pėdomis savo tėvelių.




Draugui



Pavasarį akmuo iš žemės kyla,
Ant jo sušyla skruzdėlė,
Po juo žemė prabyla,
O danguje ir vieversys...
Kas daro angelą
Ant mylimųjų kapo,
Tas girdi balsą ir akmens,
Tam širdyje giesmė pasako,
Kad būsi amžinas
Ir žemėje, ir danguje...
Nieko gražesnio ir tvirtesnio
Nėra už akmenį;
Čia net nedylančią istoriją užrašo,
Kad gyvenai.




2014 m. birželio 25 d., trečiadienis

Ataskaita dangui




Galiu žiūrėti į beribį dangų,
Kada po nugara
Žemę jaučiu,
O prieš akis
Vis plaukia pienės pūkas,
Į debesėlį panašus.
Gyvenimą skaičiuoja
Saulės laikrodis:
Tik tik...po du žingsnius.
Myliu gėles,
Aukštus medžius,
Kur varnos įsitaisiusios
Praneša giedrą,
Audrą, lietaus debesis,
Mano metus...
Mano vaikai – skrajūnai paukščiai,
Pas juos kiekvieną vakarą skrendu...
Jų – dvylika
Ant vieno kalno,
Jiems marškinius siuvu,
Po riekę duonos padedu,
Pati tik trupinį atlaužiu;
Tik tik … ir gyvenu.
Žemės turiu tik vieną rėžį,
Paskui tegu atrėš dangus...





Garniai




Mes - paukščiai,
Tiktai be sparnų,
O kojos dvi,
Dvi tokios akys,
Kad matome toli
Ir debesy namus pastatome...
Tada ir skrendame aukščiau,
Pavydi net garnys,
Kuris gurklyje vandenį
Vaikučiams neša
Ir pamaitina, ką prie balos rado...
Vienišius visada,
Savo šeimos nerodo,
Kad nežiūrėtų į jo lizdą
Ir pikta akis,
Nes atsargus visiems vienodai...
Niekada nemačiau garnių vaikų,
Nors po miškus braidžiau,
Prie ežerų gyvenimą praleidau,
Su garniu meškeriojau,
Pakrantėje namus turėjau,
Savo vaikams ir pasakas sekiau,
Garnio dainų vaikaičius mokiau;
„Garnys, garnys,
Tur ilgas kojas...
Lėkčiau, lėkčiau, kad galėčiau,
Tokias kojas, kad turėčiau,
Kaip garnys“...
Kur nulėkiau, kur nuskridau?
Oi, netoli nuo savo sodžiaus,
Kurio visada ilgėjausi...




Lietuvos pasaulio lietuviams

Su artėjančia Dainų švente

Sudegė Joninių laužai,
Juos užgesino lietaus lašas,
Rasas nubloškė vėjas
Ir vėl dangus gražus,
O žemė mūsų – vis juoda,
Kada derlinga, – tarsi duona,
Geltonais pakraščiais,
Kur saulė pakepė,
Paskui kampus nulaužė...
Nuotakos valgo kampelius,
Kad sūnų gandras neštų
Ir nosinėje užriša
Nors du mazgus,
Kad namo nepamirštų...
Senolių burtai – visada gražu
Ir pasitvirtina per daugel metų...
Išburkite savo vaikams,
Kad būtų jiems laimingi
Senų močiučių raštai:
Tulpės, ramunės bėga takeliu,
O pakraščiais vingiuoja, –
Tarsi užarti laukai –
Vienintelė tiesi vaga, –
Tautinių rūbų brangios juostos.








2014 m. birželio 24 d., antradienis

Šventiniai nuotykiai



Vijo katinas pelytę,
Kol sušlapo uodegytę
Per pačias šventes Rasas,
Kai prilijo net balas...
Oi, kaip lijo ant paparčių,
Visus žiedelius sudarkė, -
Taip norėjo katinėlis
Dovanoti žiedą pelei...
Po lapu abu susėdo,
Nebebuvo pelei gėda, -
Katinas baltas, gražus,
Į pelėną panašus...
Kažkur griaudėjo griaustinis,
Žaibas tvykst į palapinę,
Meilė užliejo krūtinę, -
Jo delnai tarsi šilkiniai...
Šventės baigėsi auksinės,
Reikia pusrytį gamintis;
Uodegas išsidžiovinę,
Grįžo į savo gimtinę...







Svajone ir viltis



Nupiešiau dangų,
Mėlyną ir gilų,
Ant jo ir debesėlį
Mažą patupdžiau,
Nuo žemės rasos ten pakilo
Ir į vaivorykštę pavirto,
Dabar visas spalvas matau...
Oi, žeme, motina,
Tavo veide ir gilios raukšlės,
Jos tiesiasi iki dangaus,
Saulutė šildo, tiesina,
Bet jų kasdien daugiau...
Pašlaksčiau pėdą
Gyvybės tyru vandeniu,
Į jį ir ašara pakliuvo,
Sūresnė, nei svajonė ar viltis,
Taip laikas šokinėja per akmenėlius,
Kol vėjui į akis nekliūva,
Dabar palauksiu,
Ką jis pasakys....



2014 m. birželio 23 d., pirmadienis

Būkit laimingi




Gražiausias vardas,
Tariamas visų tautų,
Krikštytojas ir artojas,
Kuris pašventina namus
Ir duoną atneša,
Kur žmonių pilnos trobos.
Visi savi gyvenimo pastogėje
Ir žemėje, ir danguje,
Radę ramybę, taiką ir draugus,
Lietuvos saulę,
Vidurvasario giesmę,
Paparčio žiedą,
Šulinį, pilną vandens
Ir medaus korį...
Jonai ir Janės, būkite laimingi.




Ir per Jonines vaidenasi



Nešė Senis pilną maišą,
Bet juoda katė pamaišė:
Pasitraukė į Rytus,
O paskui – į Vakarus...
Ir užkliuvo už varčios, –
Viskas vyko nuo pradžios...
Kai po ąžuolu sustojo,
Savo kelią apgalvojo,
Ką padarė negerai,
Iš kur maiše pinigai, –
Iš to strioko maišas plyšo,
O pro skylę ragai kyšo:
Briedžio, elnio ar ožkos...
Kas dabar juos suskaičiuos?
Padalino, kas kam tinka,
Bet pamatė, kad netinka.
Oi, kalta medžio šaka, –
Ji į ragą panaši...
Ne, bėda tik šaknyje,
Kuri netelpa maiše, –
Ji liks visada kreiva,
Jei kvailoka bus galva...







Tegu nuplauna


Gyvenimas prasideda
Iš mažos sėklos;
Išlieka ta, kuri daigi,
Palaistyta lietaus
Į žemę įsisiurbia
Ir šakneles palieka
Jau kitoms kartoms...
Subręsta vaisius,
Nupučia jį vėjas,
Reikia vėl naujos žemės
Ir šilto lietaus...
Oi, tą pusę žiūri MOTINA,
Gyvenimo kūrėja,
Ji ilgisi savo vaikų,
Kad būtų jiems geriau...
Kur byra sėklos,
Ten sugrįžta vėjas
Ir saulė šildo, kai pavasarėja...
Ko reikia dar iš sėklos mums?
O iš DANGAUS?
Lietaus...




2014 m. birželio 22 d., sekmadienis

Ir vėl lietus



Ir vėl lietus;
Kai buvo sausa,
Ašara išdžiuvo,
Dabar ji teka per skruostus
Ir mūsų žemę vilgo,
Kad po velėna rastume
Ir savo giminių kapus...
Kas ėjo ir suklupo
Nuo žaibo ir audros,
Kas kulkai nugarą atsuko,
Bet širdį pervėrė ir atgulė
Dėl žemės prigimtos, -
Nėra nė vieno grumsto,
Kuris nepermirko po viską skrodžiančio lietaus.
Kur ta vaivorykštė nutolo,
Kai žmogus suklupo
Prie savo namo,
Kryžiumi paženklinto,
Nuo pat Kalėdų iki šiol?..


2014 m. birželio 21 d., šeštadienis

Mano diena




Pasiseka diena,
Kai rytas aušta giedras
Ir saulės spindulys nurieda
Taip aukštai,
Kad pakeli akis,
Kur vieversėlis gieda
Ir daug ką pamatai...
Ten susitinka debesėliai
Ir sveikinasi , susiglaudžia,
Net ištirpsta bučiny,
Tada maži aplinkui spiečiasi,
Nes jų daina skambi...
Jūs dar jauni ir gražūs,
Be raukšlių ir greiti,
O mano jau vaikai užaugo,
Aš - senas debesys
Ir daug mačiau:
Griaustinio aidas
Tebeskamba širdy...
Tik vakare nutvilkė žaibas,
Už horizonto slepiasi
Žvaigždžių šviesa skaidri;
Einu ir ten su šypsena,
Tegu mato visi...







2014 m. birželio 20 d., penktadienis

Prisimenu



Bažnyčioje, kur kalbama malda,
Tvyro dvasia,
Taikos ir atpirkimo,
Už mūsų nuodėmes visas
Nuo pat gimimo...
Kol nekalti, maži vaikai,
Tėvelių pėdas mina
Ir laimina dangus
Kiekvieną žingsnį tyrą.
Kai darosi sunku kely,
Nekeikime likimo,
Jis ryt bus nuostabus,
Žavėsimės netgi audra,
Kuri  praskaidrino akis,
Suprasime, ką sakė net griaustinis,
Kas turi maldą širdyje,
Tas jaučiasi naujai užgimęs...






Auginu save



Vieni išeina ir į dangų grįžta,
Kiti ateina  - tai nauja karta,
Kur sveikina kiekvieną rytą
Sutiktus kelyje.
Pasaulyje taip sutvarkyta,
Kad einame greta, -
Susikerta keliai visų,
Kurie į dangų kyla
Su protėvių dvasia.
Toks trumpas laikas,
Kiek jo numatyta,
Todėl ir auginu save
Iki gyvenimo net pabaigos,
Kai vakare prisėsiu,
Durys bus jau uždarytos,
Tik žvakė švies lange...



2014 m. birželio 19 d., ketvirtadienis

Nulūžusi šaka



Palinksta audroje
Balti beržai,
Bet, jai praūžus, išsitiesia,
Nulūžta dar viena šaka,
Bet gera, kada lieka dviese...
Vaikai toliau,
O širdžiai artimas,
Kurio ilgėsiesi,
Visą gyvenimą drauge,
Nes ėjote petys į petį,
Tarsi seni beržai,
Tik abu, dviese...
Kas lieka po audros?
Kalnelyje – tik smėlis
Ir dar našlės rauda,
Kryželyje žymė,
Kad amžinai mylėsi...









2014 m. birželio 18 d., trečiadienis

Žmogus - laivelis



Kada jaučiu, kaip saulė kyla,
Dar nesimato spindulių,
Dangus tarsi sušyla
Ir gelsta horizontas iš rytų...
Užstoja saulę šilas,
Pro jį šešėliai nardo,
Lyg dirva rugių,
Ir pučia kiaurai vėjas –
Nuo pašaknių iki viršūnių ir stiebų...
Gyvenimas – laivelis
Ant nesuvaldomų bangų,
Kai sustiprėja vėjas,
Bijau, kad nenulūžtų stiebas,
Nes burių neturiu...
Prašvinta ir nubėga
Per veidą spinduliai,
Tada keliu iš miego
Svarbiausią žodį, pasakau:
„Tik nebijok pakilęs, –
Parodys taką artimieji ir draugai“.
Vis tiek bijai?




Pastebėjimai


Pasiklydusi foto

Gamtoje – ne viskas tobula,
Bet pasimokyti yra iš ko, –
Medžiai suranda savo žemę,
Pasėja sėklą, uždera…
Gamtoje viskas – bendra:
Vanduo, dangus, akmuo;
Ant vieno stogo tupi gandras,
O kregždė – po kitu.
Dažnai susipeša dėl lizdo
Žvirblis ir varnėnas,
Juos išskiria katė,
Tada ir susipranta, kieno buvo kaltė…
Lietus, sausra – ne mūsų valioje;
Už lango šalta,
Rašau eiles, ir tiek.



2014 m. birželio 17 d., antradienis

Lazda



Kai eisite į kelią,
Pasiimkite mane,
Jums būsiu atrama
Ir lieptas išlenktas,
Tarsi vaivorykštė debesyje,
Nuo vieno upės kranto
Iki kito šlaito...
Tik pabarbenkite su manimi
Į langą lietaus lašeliu,
Jums būsiu vėl žaliuojančia šaka
Iš gimto sodo,
Kur žydi obelis balta
Ir krenta pirmas vaisius.
Jūs nebijokite manęs,
Gyvenimas visiems vienodai
Padovanoja kirčių...






Kelionė



Ateina į svečius,
Kai būna šventės,
Prisėda prie trobos,
Kai pakeliui,
Pasidalina duona,
Kai būna svečias  alkanas,
Atsigeria giros.
Keliai susikryžiuoja,
Kai būna permainos,
Pasirenka kiekvienas
Sau tokius kelius,
Kurie arčiau širdies,
Kaip muzika per šventę,
Kuri nesikartoja,
Nes kitos tokios nebus...
Pareina į namus
Ir paskutinei šventei,
Kada takelis baigiasi
Prie amžiaus glūdumos.




Pirmoji diena



Gyvenimo gražiausias laikas –
Pirma diena prašvitusi,
Gimtoji žemė pašaukė
Iš pat gelmių gyvybę…
Dabar kelias – per lygumas,
Į kalną ir į dangų,
Kai grįžtame į amžinybę
Su kelrode žvaigžde,
Saulės šviesa ir naktyje
Akis ranka nuo netekčių
Saulėlydyje prisidengę…
Kada dar žemėje šviesu,
Pamatome, kad saulės neužtenka…

2014 m. birželio 15 d., sekmadienis

Gražūs vakarai



Prisimenu, verkiau,
Kai buvo tylūs vakarai,
Mėnulio šviesoje
Jonvabaliai švietė,
Dabar juokiuosi,
Kad buvau naivi,
Papartis nepražydo,
Liko tik žavus pavėsis...
Saulutė pabučiavo atsikėlusi
Ir nudžiovino ašaras,
Dabar šypsausi jai
Ir žiūriu į dangų,
Kur debesėliai nardo,
Su lietumi ir be lietaus,
Nukrenta daug lašų,
Kurių tarsi laiškų ilgėjausi.
Kiekvieną vasarą kartojai,
Kad paparčio žiedą suradai;
Prie tavo rankų pripratau
Ir nutilau...
Ko dabar ieškome?






Liepų medus.



Gyvename kieme –
Tos pačios durys,
Vienas stogas
Ir vėjas šiaušia visada
Lapus vienodai...
Aš – liepa
Auganti seniai,
O tu – kaštonas,
Pražystame abu gelsvai,
Tu man pavasarį parodei...
Takelis žolėje,
Per vasarą rasotas,
Kur susitinka mūsų akys,
Išsipildo godos.
Oi, mūsų namas – avilys,
Čia girdisi vaikų balsai,
Jie neša lyg nektarą
Net iš kitų sodų...
Pripildykim korius iki viršaus,
Kad visi būtų sotūs, –
Gyvename trumpiau,
Negu norėtų sieloje svajonė...