Prie
žemės rudenį
Vėjelis
lenkia smilgą,
O ji
– tokia silpna,
Atidavė
per vasarą
Savo
jaunystės žavesį,
Pabėrė
į dirvoną grūdą,
Kuris
dabar toks pats, –
Ruda,
ruda visur spalva...
Pasilikau
tik vieną,
Jau
subrendusį,
Kaip
savo likimą,
Tu –
vėjas,
Smilga
– aš,
Siūbuosiu,
supsiuosi vis laukdama,
Kad
iš svetur sugrįžtų
Dukros,
sūnūs,
Parneštų
saują žemės
Į
savo gimtinę,
O
neišlėktų juodvarniais
Iš
jos...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą