Lakštingala

Lakštingala – jokia ponia,

Mažas, neišvaizdus paukštelis,

Bet gieda veltui miškui,

Kiekvieną vakarą užmigt neleidžia...

Tada ir girdisi toli,

Kai tyras oras – nė vėjelio,

Sustingusi ir lapija

Slepia nuo pikto vanago,

Kad nenuneštų jos giesmės

Ir nesulesintų lizde vaikams,

Nes mažas paukštis

Apsiginti juk negali...

Lakštingala tik pakartoja,

Ko mokė ją tėvai,

Dora ir pasigirti gali,

Ji nurenka vikšrus nuo medžių,

Ko kiti net nepastebi...

Kiekvienas paukštis kalba,

Bet ji prakalbina pakrūmę,

Kurioje auga jos vaikeliai.