Be fejerverkų

Dvylika mėnesių
Kaip juodvarniai sugrįžo -
Seselė rado juos visus:
Ji nebijojo pereiti kalnynus,
Miškus klaidžius
Ir ašarų giliuosius upelius...
Kodėl Eglužė stovi nusiminus?
Gal nesuprato broliai-
Kerštas jų veiduos...
Bet meilė amžina -
Ji sūnus ir dukras augina
Net ir tolimam krašte,
Giliuose vandenuos...
Magiški skaičiai
Pasakų pasaulį atrakina,
Ko nesuprasi,
Pasiklausk mamos.
Gal tuos kelius ir ji pramynė
Ir stovi ranka apkabinus
Sargyboje tylos...

Taikos

Naujieji paskutinį žingsnį žengia,
Sustoja prie langų ir durų atlapų.
Matai:morkytę nešasi triušelis
Ir katinėlį girdo iš puoduko pieneliu.
Padėkite po eglute saviems
Ir svetimiems žaisliuką švelnų,
Nė vieno šautuvėlio-bus gražu;
Spingsės žvakutės tartum saulės
Viso pasaulio miškuose,
Dykumose ir ant kalnų.
Visiems TAIKOS linkiu.

Myliu ir mylėsiu

Oi, kokios pusnys!
Oi, koks kalnas!
Mačiau kitokių,
Bet visai plikų;
Pilvu nučiuožus lieka randai,
O mūsų-tik nakties sapne,
Vien meilės-pažinčių...
Žvėrynas-mano vienos LAIMĖ,
Šeškinė-vėl po metų nemažų.
Kaip šviečia sniegas
Ir šiais Metais,- tartum saulė,-
Apžlibusi nuo jo skrendu.
Oi, kokie ąžuolai!
Oi, palaikyk už rankos...

Naujų...

Akutės kaip maži paukšteliai,
Kai skrenda, nepagausi jų.
Nutūps visur, kur gera gera gera,
Geriausia -tarp savų.
Gal per Šventes ir ištuštės
Mažieji inkilėliai -
Tik vieno šiandien ir linkiu.
Laimingų likusiems
Ir budintiems -
Naujų Naujų Naujų!

Ridenu...

Visa diena-daug laiko
Iki kitų metų šventės,
Dar sniego gniūžtę ridenu -
Prie jos ne tik žaislai prilimpa:
Daug daug ir visko,
Ką ir parodyti net kartais nesmagu...
Manau, pasnigs iki Naujųjų
Dar ne kartą,
Sušils eglutės po puriu sniegu.
Oi, kaip dar norisi šiais metais
Paleisti sniego gniūžtę nuo kalnų,
Tikiuosi, kad prilimpa
Daug gerų darbų.

Linkėjimai

Nurimot?
Šaldote šampaną
Ar perkate iš kioskų saliutus?
Kaip katinėliai murkiat
Viens kitam linkėjimus
Prie pat auselės,
Žinau, kai ten pakaso -
Net saldu...
Visoms būrėjoms- po šakelę,
Pušis stora ir daug sakų;
Varvės:“Sveikatos, pinigų ir meilės“...
Ne ką daugiau ir katinėlis
Pamiauksės.

Atsisveikinu su praeitimi

Senieji ritasi už slenksčio,
Visokie buvo-pasiėmiau,
Žinau: kažką turiu...
Ir užverčiau lapus -
Tegu ilgai gyvena
Pakriūtėje už mus abu.
Šaltukas įsitaisęs viršūnes kutena,
O pažemėj joks vėjas nebaisus;
Kas nori greičio, tegu skrenda...
Baltu fonu apsidengiau -
Guliu.

Su Naujaisiais!

Nebesakysiu,
Kad trumpai gyvenam,-
Toks ilgas ilgesys draugų.
Žiūriu tarsi į veidrodį,
Matau-visi pasenom,
Per sprindį mažieji užaugo
Ir aplenkė jau mus...
Siunčiu mažytę
Pamiškės pušelę,
Tarsi ant delno
Du karoliukus;
Suverk į pynę
Mūsų bendrą,
Pasidabinsim
Per Naujus Metus.

Tebūnie taip visur

Kiekvieną medį
Paukščiai lanko,
Suranda maisto,
Susuka lizdus;
Ant jų šakų
Gyvybė tegu auga -
Be pykčio, ašarų ,
Be praradimo jausmo,
Be kulkų aido
Po miškus...
Kiek tolimus,
Tiek ir savus.
Pakelkim, MOTINOS,
Ant savo baltų rankų
Tarsi giles vaikus.
Atgręžkim tik į saulę
Jų veidelį švelnų,
Žiūrėkite visi -
Koks mėlynas dangus.

Kitų valioje

Pušelių Ozas ir kitąpus žalias,
Kas nepritampa, skursta -
Didinga ši valdovių tankuma.
Ir stengiasi mažieji,
Kas kiek gali -
Išlieka tik panašūs,
Negailintys gležnų lapelių...
Tokia žalios spalvos galia.
Gal baltas sniegas
Kartais šiltas, pasigaili?..
Oi, kaip naujai žaliuos
Pavasarį medelis,
Po galingųjų kepurėta
Tamsuma...

Trumpam...

Pabūkim dviese,
Kai miškus prisnigo,
Gal prie stipresnio
Bus saugiau, ramiau...
Kiek daug nukritusių
Jis vienas saugo;
Gal iki vėjo gūsio,
O paskui-kas sau...
Tik nesakyk,
Kad šito nejutau.

Vėl...

Koks nuoširdus
Plikų šakų nuogumas.
Kaip mažametė
Vėl ištiesusi rankas lekiu...
Pabrauksiu svyrančias šakas
Ir laiko stygą
Suvirpinsiu atodūsiu giliu.
Kaip skamba šiltas sniego
Po baltos nakties
Vėl naujas šnaresys,
Šakelių prigimtis-augimas...
Dėkoju ŽEMEI -
Vėl einu!

Naujos gyvybės ateitis

Diena kaip mažas akmenėlis
Nuo kalno ritasi toliau,
Per snaigių pūgą ir šešėlius
Ir debesų didybę-vis aukščiau.
Prisiliečiau prie mažo daigo -
Gimimo paslapties gilios,
Susijungė gamtos-žmogaus
Nerimastis ir noras
Gyvybę žemei dovanot...
Nakties mažytė paslaptis -
Tik vienas Mirksnis
Naujos, ilgėjančios dienos.

Pasilenk...

Sudėjau delnus tarsi maldai,
Tarp jų Tavo akis paskandinau.
Kaip glosčiau, glamonėjau
Tavo baltą veidą,
Bet šaltą nakties snaigę
Ant lūpų šauksmo pajutau...
Mano berželi, mano meilę -
Delnų švelnumą
Nuo manęs priėmęs pasilenk...
Sušils nuo žodžių kaip nuo saulės
Baltų beržų plaukai.

Tarp Švenčių

Sniego antklodė plyšo, suiro,-
Tarsi skiautės prilipo
Prie baltos pamiškės.
Gatvių keistą šurmulį
Iškeisčiau į dūmą,
Menko židinio ugnį
Prijaukinčiau, priglaudus
Prie savo širdies.
Įeik tik į trobą,
Kol dar neužstūmiau
Sklendės.

Šeškinės gyventojai

Visa savaitė -
Malonumų metas:
Žmonėms, paukšteliams -
Mums visiems...
Ir šiluma, ir meilė -
Džiaugsmo ratas
Pradėjo suktis
Į kitus metus.
Diena ilgėja,
Bet žiema
Dar šonus kaso...
Joks vėjas,
Šaltis nebaisus,
Kai prie langų
Miela ranka gyvena
Ir takas atveda prie jų...

Ekspromtu

Iš anksto man
Scenarijaus nereikia
Ir niekada nekūriau -
Daug geriau be jo.
Sau pasiieškau
Iš akimirksnių -
Gyvenimo didžiosios scenos
Ir tą sekundę
Su juo gyvenu.
Širdy, kai girdisi sirenos,
Užsikemšu ausis,
Praplauksiu...
O gal ne-taip įdomu,
Ką pasakoja, gieda
Amžiaus scenoje
Kiti-tik be manęs.

Ramybė

Rasos lašeliai
Krito-nenukrito;
Tokia tyla-
Juk švenčiam Kalėdas.
O jų tiek daug,
Ant kiekvienos prilipę...
Šakelės laiko -
Jos-namų dvasia.
Ramybė...
Vėjas nesiplaiksto.
Ant galų pirštų
Praeinu pro ją.

Nepasiekę adresatų

Linkėjimai Šventi
Iš Babilono,
Dar užrašas „Šiauliai.“
Daugiau skaityti nepanorau -
Tiktai pakabinau aukštai...
Kiek tokių dovanėlių,
Nepasiekę adresatų,
Dar mėtosi patvoriais?..
Surink,pasiųsk
Ar šiaip sau pasiimk.

Lankymo diena

Visiems kūčiukų,-
Nors po vieną,-
Kišenėje nešu,
Nespėsiu atsisėdusi pasemti
Miešimo iš kviečių.
Tiktai padėsiu Rugio varpą -
Dosniausią metų šių.
Plutos atlaušiu
Nuo paskutinio kampo-
Skaniausio kąsnio
Iš visų...
Jisai sūneliui,
Negimusiam,
Bet laukiančiam
Savo duonelės
Po brolių, seserų-
Jauniausiam,mylimiausiam
Pagrandėliui...
Prie MOTINOS vartelių,
Prie naujo slenksčio
Užkasus trupinėlį
Lauksiu jo...

Ne vietoje

Pušyno kvapas,
Bėgantis su vėjais;
Šakų gelsvumas -
Saulės atrama.
Kodėl išsišakoja
Tik pakrūmėse,
Gal kartais slegia
Tuštuma?..
Nebijau šalčio,
Mirkčioju nuo šerkšno...
Aštriais spygliais
Blakstienas-šakeles aptvėrė?
Neišmatuota širdgėla,
Pažeminimo valanda-
Tokia vienatvės kaina
Ir pušies pakrūmėje
Dalia.

Likučiai

Kalėdinė naktis
Prie stalo, prie namų,
Ant sniego patalų
Atodrėkio žymė
Nuo krosnių Kūčių...
Mamos ranka
Tarsi maža žvaigždė,
Neužpūtė jos vėjas -
Linkčioja eglės šakutė...
Ataidi iš toli
Nuo miško atskirtos
Kalėdinės giesmės
Likučiai...

Ir vėl Kalėdos

Kalėdos!Laukiau-nesulaukiau,
Kad nusileistų Senis nuo kalnų -
Rogutės mažos, pakinkytos sarčiais,
Ir storas maišas dovanų...
Vaikams-Kalėdiniai žaisliukai
Po eglute ir po skvernu,
O kas man pasakys eilėraštuką,
Kai susipynė tiek daiktų?..
Toks jau gyvenimas -
Ir aš tarp jų.

Ryt Kalėdos

Pakūriau kelmu
Dūminę pirtelę,
Pasiklausiau,
Iš kur atlos piršliai...
Gal žvengia
Juodbėriai žirgeliai?
Ir parnešiau į trobą
Glėbį malkų;
Po pliauskelę
Suskaičiavau-pora,
Ryt bus geriau!
Paglosčiau dar virš stalo
Sausą puokštę-laimę
Ir gyvulių kalbos
Pasiklausiau;
Jie pašnibždėjo:
Tavo mažos baimės...
Dabar ir jas jau nuvaikiau.
Prie krosnies užpūčiau balaną.
Miegokime ramiai -
Juk bučinukas Tau...

Ištraukim smilgą, varpą...

Visiems šventos ramybės:
Ir stovintiems prie eglių,
Kaip sargyboje, prie vartų,
Ir tiems, kurie ant stalo
Tuščią lėkštę padeda švelniai,
Kada kartu paliečia
Vien tiktai kryželį -
Baltą baltą baltą...
Ir tiems, kurie atgulę svetimoj šaly.
Visiems, kurie žiūrės į žvakę -
Seni, bet nepasenę-lyg vaikai.
Mažytės rankos siekė,
Daug ko lūpos nepasakė,
Bet ŽODĮ pakartos,
Kiti gal parašys aukštai.
Šventos ramybės Tau.

Galima

Vieni kaip žvakės
Stovi tiesūs tiesūs,
Kiti į plotį bėga šakomis,
Bet privalu visus mylėti :
Tokia kiekvieno -
Medžio prigimtis...
Rytoj dar nežinau
Prie ko prisėsiu,
Gal pasiseks užmerkti
Net prieš sužeistas,
Besieles, liūdinčias,
Po kaukėm paslėptas akis...
Gerai žinau:prie nuogo medžio
Irgi galima minutę pailsėti,
Jei jis norės...

Tik tiek...

Nebūkim išmesti,
Nebūkim pamiršti,
Nebūkim pasmerkti,
Nebūkim palikti,
Nebūkim apverkti,
Nebūkim atstumti,
Nebūkim nelaukti,
Nebūkim ašara
Kitų aky...

Maldos siena

Yra dvi maldos sienos:
Vieną-visiems matyti,
Kita-toli ir uždara,
Bet ir iš čia Jausmai nušvitę
Pasiekia Dangų visada...
Nėra čia paslapties -
Ji atvira.
Paglostyk TIESĄ...
Ji-tikra.

Kalėdinis stebuklas

Kompiuteris ant stalo-
Maža užsklandėlė,
Asmeniškai į Tavo širdį įeinu;
Zebro takelis, sagės,
Iš mano žemės gyvūnėlių,
Ir tavo juokas-jį girdžiu...
Dvi akys-gilūs
Mėlynieji ežerėliai...
Kaip prie akmens
Su samana žalia
Rankas glaudžiu;
Palieka pirštų antspaudas -
Jo rūdys nesuėdė...
Ir vėl namo
Ta pačia perėja
Grįžtu.
Taip švyti pėdos...

Kalėdų belaukiant

Susėdome visi prie bendro stalo:
Nei broliai, nei draugai -visi savi,
Žibėjo kviečio grūdas ir žvakelė
Ir liejosi melodija tyra, skambi.
Nedaug kalbų ir pašmaikštavimų -
Pažįsta iš akių, nepameluosi tarpdury...
Ateina ir išeina daug iš šių namų
Į ilgą savo kelią,
O Tu RAIDĖS Pirmos
Sargyboje lieki.

Kalėdiniai saldainiai

Papuošusiems eglutę

Laipteliai keliasi aukštyn,
Eglutės šakomis į dangų auga.
Pasilypėsiu pasakų šalin...
Maži varpeliai-snaigės skamba.
Saldainį mesiu iš aukštai -
Sugaus kažkas, gal ir nevalgys,
Pasižiūrės- ten mirga dovanų šimtai,
Po ŽODĮ kiekvienam įliejau saldų.
Nutirps žiema-ji neilgai
Prie mano lango savo pirštais liesis.
Žinau:žibutė išsiskleis...
O gal tada žiemos ilgėsiuos?

Visi auga

Koks mūsų Vilnius-
Net ir žiemą žalias!
Ir kur nauji namai-
Žaliuoja slėniai,
O pušys, ąžuolynai-
Ant mažų kalvelių;
Kaip žvirbliai čirškauja vaikai.
Kol augs mažyčiai
Pamažu miškeliai,
Čia ir nauja karta užaugs.

Visiems

„Oi, užkilnokim vartelius“...
Dar pasikviesiu į svečius,
Kurie nebuvo,kuriuos išvarė
Į svetimas šaleles...
Neverk, mergele jaunoji,
Rūtų darželis nenuvys,
Palaistyk meile-ne ašarėlėm,
Nors į Šventes sugrįš...
Neverk, močiute senoji,
Tik pirštinėlę pakabink,
Tegu nešąla darbščios rankelės
Ir svetimoj šalelėj.

Artimiesiems

Einu toliau, -
Lyg į Kalėdų Senio šventę,
O dovanų-tik ŽODIS,
Kurio dar Tau nepasakiau.
Be jo ilgai gali gyventi,
Kol nepabeldžia į duris...
Sustosiu prie Tavęs,
Galvą nulenksiu -
Ne viską net ir žodžiai pasakys...

Prisijaukink

Išaugau iš trumpos suknelės
Ir per pusnis laisvai skraidau...
Nenukritau į dykumą,
Nes prie širdies knygelę
Tarsi relikviją laikau.
Kiekvieną vakarą gatvelėje
Degu švieselę-daug lengviau
Ir iš širdies išrauti baobabą,
Rožes palaistyti-sunkiau...
O pataisyti lėktuvėlio mažo
Dar neišmokau-nebandžiau,
Galbūt aš-lapė,
Nereikia ir burtažodžio;
Prisijaukink mane,
Prašau.

Kaimynams

Atidariau mažytes langines -
Kaip šviečia Svėdasų pušelės!
Ir iš po sniego kyla kaip styga
Jų liemenys gelsvi-kepurės žalios...
Virš jų ir Severiutės meilė,
Mykoliuko širdies sopuliai -
Likimo surikiuoti žemės vaisiai.
Baltuoja kupolas- jį iš toli matai;
Du ežerėlai tarsi akys,uždengti baltai,
Senoji koplytėlė-čia nebeskambina varpai.
Visur tik pušys lyg Kalėdų žvakės.
Nusilenkiau kaimynams-
Ačiū Jums, už grikių saują ačiū.

Laukime

Ramintai ir Jos šeimai



Renku renku
Kalėdinę eglutę -
Išrinkti niekaip negaliu.
Galbūt pridėsiu
Prie širdies
Pusnį baltutę -
Ir dar kažko jai trūksta,
Tarytum netikra
Ji savo baltumu...
Kaip gera,
Nors kelius užpustė,
Ateisim vieni pas kitus
Net ir tada,
Kai žvakės ir nedegs,
Kai ilgu bus...
Savo svajonę
Jau dabar ant jos prisegsiu -
Matai?..
Svajokime kartu -
Jos niekas neužpūs.

Linučiams

„Viena linelius pasėjau...“
O kur sudygo?
Mano nederlingoj žemėj
Prie gražios kalvos,
Kur vasaros spalva
Čiobreliai sužydėjo,
Liepų lapai šlama,
Paskendo saulė tvenkiny...
„Viena linelius nuroviau“...
Iš jų išausiu drobės skiauteles
Ir pakabinsiu ant Kalėdinės eglutės...
Oi, kiek Linų, Linučių!
Kam reikia-tas suras.

Per pūgą

Šiandieną pakliuvau
Į trapią sniego pūgą;
Kaip vėjas atbula apsisukau
Ir ant pečių jos lavina užgriuvo.
Tai kas-už ją stipresnė,
Atlaikiau...
Visai širdy ramu -
Karšti delnai atvėso,
Nesugrubo,
Bet ant pusnies
Dar nieko nerašiau...
Tokia graži paletė,
Spalvos neuždžiuvo.
Pirma Tu piešk man saulę,
Aš-paskiau.

Atpažinai?"Leliumai"...

Aš pasirūpinsiu Tavo tėveliais.


„Leliumai
Ant to dvaro
Leliumai“...
Kur mūsų berneliai
Milžinai?
Nežinai,
Ką dabar jie veikia,
Nežinai;
Svetimoj šalelėj
Negerai.
Nėra margų juostų
Mergelei.
Savo mielą dainą
Pamiršai.
„Leliumai“...
Oi, ant to dvaro
Tėveliai.

Knygos sargyboje

Skiriu DIANAI


Kaip tu?Knygelės Tavo nesušalo?
Raidelės mirga pro pirštus?
Prie jų prilimpa Tavo akys -
Daug mažų snaigelių...
Ir per Šventes jos tenai bus.
Išsaugok savo puslapį mažutį -
Švarų švarų kaip garsą
Žiemiško dangaus varpelio -
Kitaip vienintelė šviesa užmigus
Be Tavo lango nepabus.
Stiprybės, LAIMĖS Tau.

Grąžinu skolas

Kas dieną su Jumis -
Nėra kada miegoti...
Ir naktį mintys sklando
Po žalias girias,
Kaip aš suspėsiu
Laimės palinkėti, padėkoti -
Juk reikia sugrąžinti
Prieš Šventes visas skolas.
Oi, kiek eglučių,
Ąžuolų, berželių -
Reikia paglostyti visų šakas ...
Bet aš turiu dar minties galią,-
Jos greičio niekas neskaičiavo,-
Nubėgsiu per sekundę,
Nunešiu snaigių akeles.

Ačiū Tau

Skiriu Onutei K.


Priglausk savo galvelę,
Ilgakase mano seserėle,
Man prie krūtinės prisiglausk.
Nebekalbėk už mane poterėlių -
Prieš Dievo Motiną
Tik tyliai atsiklaupk.
Kai aš klūpėsiu,
Tu mane pajausk.
Nebegaliu daugiau kalbėti -
Ačiū Tau.

Kas ji?

Sninga sninga prieš pat nosį;
Užsimerksi-raganosiai.
Gal iš Afrikos keliavo,
Jeigu nosys pažaliavo?..

Po eglutėm kiškiai tupi
Su baltučiais kailinukais;
Supa šakos juodą kuosą;
Gal prieš šaltį-nežinosi...

Takeliu kiek paėjėjęs
Pamatysi ir pelėdą -
Taip ji slepiasi nuo vėjo,
Raibas plunksnas krapštinėja.

Kėkštai savo kuodus taiso,
Gal vestuvėms ruošia vaišes -
Tiek eglučių, tiek čia gilių!
Jų užteks visiems kaimynams.

Kai ateisi į miškelį,
Gausi ir tu savo dalį.
Nuo Bobutės ir Senelio
Dovanėlę- žalią žalią...

Kas ji?

Tiek sniego

Tiek sniego pusnyje -
Ir ant kalnelių sniegas!
Prisnigo į pušelių rankeles,
Nubėrė ir eglučių akeles
Pūkeliai sniego...
Nusėjo medžių šakeles
Jų švelnūs bučiniai
Prieš miegą;
Dar pakabino skriejančius lapus -
Budėti liepė...
O gal sustabdė sniegas?

Oi,kaip sninga

Tik pažiūrėk
Pro mano langą -
Sninga ...
Oi, kaip gražiai sninga!
Uždengs dar iki Kūčių
Baltu sniegeliu
Miške ir prie namų
Žalias karūnėles eglutėms -
Ir bus šviesu.
Išbėgs vaikai į kiemą
Su dovanėlėmis
Kalėdų Senio
Ir „Bobutės“-
Tada Kalėdos
Irgi šviesios bus.

Ne laiku

Skiriu Mylimam poetui J.Marcinkevičiui




Graži žiema tik prasidėjo
Ir ąžuolas dar buvo pajėgus,
Tiek metų mūsų širdis vienijęs
Ir plukdęs jauną ąžuolėlį
Tik Nemunu į Rytprusius
Ir vėl atgal prie Lietuvos...
Nejaugi Nemunas ledu užėjo,
Jeigu įstrigo jis su lapais
Prie lemties sangrūdos
Taip ne laiku?..

Eglutė prie langų

Kokia rami eglutė prieš Kalėdas,
Prigludusi prie daug langų;
Kiekvienas medis saugo savo namą
Net ir mažą pėdą nuo vėjo ir audrų...
Nežinoma kryptim nuskrido vėjas -
Jis būna, nors Pietys, bet atšiaurus .
Tokia aukšta išaugo eglužėlė;
Kasmet vis laužė-vis nuo pažemės.
Atrodo, vienas randas
Neseniai sakais užėjo
Ir vėl pakėlė ranką prieš tave
Žmogus.
Šitos šakos jau niekada nebus...

Šventi inkilėliai

Ar buvai prie namų,
Kur daug, jau daug
Iškelta inkilėlių?
Ir ant kiekvieno-vardas
Kaip tyli kalba.
O viduje...
Dar šventas paveikslėlis -
Akelių šypsnys dėl tavęs.
Bijau praeiti,
Bet ką pasakysiu
Ten tiktai trumpam užėjus?
Paklaus ir vardo,
O jei pašauks
Tiesiog-mama?..

Su nuostabia Švente!

Graži žalia eglutė
Kaip diemedžio šaka,
Kuri dainuoja žiemai
Ir surenka žvaigždes...
Nutilo eglės ir miške,
Ir senoje trobelėje,
Prie balto avinėlio,
Tavo kieme...
Tada Tau viršūnėlėje uždėjau
Saulutę šviesią- nuo savęs.
Sunku užgimti,
Nors ir palaimintam,
Bet skirti savo sielą
Žvaigždelei, kuri amžiais švies.
JI visų mūsų -
Tik uždek uždek uždek...