2018 m. lapkričio 30 d., penktadienis

Lankymas





Irena Ražanskaitė

Lankykime savus,
Kol atmintis gyva,
Papasakokime ir vaikams,
Kas buvo tavo draugas,
Jie taip ir sužinos,
Kokia buvo tavo vaikystė,
Kai dar jų nebuvo.
Minėkime savus
Ne tik per Vėlines,
Atverskime kartais šeimos albumą,
Parodykime ir vaikaičiams,
Kokie seneliai buvo,
Neliko nuotraukų,
Neliko ir namų,
Stogai nušiuro,
O slenksčiai nupuvo.
Pasidalinkime vis su savais
Prisiminimais,
Per kraujo ryšį grįš jausmai
Iš protėvių gilių slėptuvių…
Gal jų kitiems prireiks,
Kol atmintis nežuvusi.




Susitikimų šypsenos



Su Irena Ražanskaite

Mūsų gyvenimas – ilga diena,
Palaiminta dangaus šviesos,
Saulutės spinduliais apvainikuota,
Vaikystės juokas akyse,
Jaunystės džiaugsmas ašarotas…
Mūsų gyvenimas – tai ta pati karta,
Kai gimėme tėvelių trobose,
Suvystytos, lyg laumės juosta,
Žiūrėjome į dangų
Vaikštinėdamos po žemę,
Liūdėjome, dėkodamos,
Kad vis yra nevaikščiotų kelių,
Išeiname ir į pasaulį
Susitikti lemtį,
Nusijuokti…
Mūsų gyvenimas – beribis noras
Būti savimi,
Naujomis puokštėmis bažnyčias
Gražinti ir puošti...
Kai mes beeidamos sustosime,
Pratęskite,
Nors to galbūt nesužinosime.




Vaikaičių mokytojams




Tūkstančius kartų kalbinau senus
Sutikusi kely,
Prie namų vartų,
Sakiau jiems: „Ačiū’’
Už visas išmoktas pamokas,
Svarbiausius darbus,
Be kurių nebūtų duonos kasdieninės,
Baltų linelių drobės
Rankšluosčių…
Tūkstančius kartų kalbinau mažus,
Linkėdama, kad guvūs augtų,
Žiūrėjau į akis
Paglostydama galvas,
Nes jie pakeis pasaulį,
Mūsų ateitį…
Tūkstančius kartų mokiau jaunus,
Sakiau jiems: „Ačiū, ačiū, ačiū’’
Po kiekvieno jų atsakymo
Į mums visiems svarbiausią klausimą,
Kas mokytoją prie lentos pakeis,
Jeigu jam duonai neužteks
Nė rankšluosčiui,
Laiku nepasakysim
Už jo darbą:
„Ačiū’’.



2018 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

Klausausi




Kalbėkimės su paukščiais, –
Jų ir mūsų – ta pati kalba,
Maži vaikai visų,
Be plunksnų…
Kalbėkimės ir naktimis,
Širdies ritmu – tokiu pačiu,
Iš miško tankumos,
Tylių paunksnių…
Kalbėkimės su medžiais,
Pavasarį vėl sužaliuosiančiais,
Numetusiais senus lapus,
Jie – tokie patys,
Kaip ir mes,
Pasensta ir sukumpsta…
Kalbėkimės su dangumi,
Ten debesėliai plaukia,
Jų formos kinta,
Kaip ir mūsų,
Gyvenimo verpetuose išnyra
Ir sudūžta…
Kalbėkimės garsais,
Kai kalbamės be garso,
Klausomės.




Senyvų pokalbis prieš Kalėdas




Senatvė – ne liga,
Tik ligos dažniau lanko
Ir artimieji – kiek toliau, –
Turi savo šeimas,
Rečiau aplanko.
Prisiminimuose – vaikystė,
Jaunystė – gegužinės prie berželių,
Šienapjūtėje – griežlės giesmė,
Kai vedasi parugėmis
Pulką vaikelių laimei.
Senyvas amžius –
Tai metų prasmė,
Rugiagėlių akelėmis,
Ko jaunas nedarei,
Nebuvo laiko, dirbai,
Savo vaikus dar auginai,
Dabar kažko naujo išbandymas,
Gražiausi rankdarbiai...
Mūsų jausmai – tas pats upelis,
Šventas vanduo Elmės.
Tarytum esame pakrikštytos
Toje pat bažnyčioje,
Aplanko dangaus maldos...
Tesaugo mus ir vis tas pats,
Kaip laimės ir sveikatos laidas,
Tavo rankų angelas.

Senelių globos namams Svėdasuose.
Senolei Emilijai Žvironienei
Ir kitiems, ten paskutines dienas leidžiantiems
bei juos slaugantiems darbuotojams

Onos Samulytės - Eigminienės kalėdinis atvirukas,
padovanotas man 2011 metais


2018 m. lapkričio 28 d., trečiadienis

Pažinimas




Mažokai vertiname pasakas,
Jose – visa tiesa,
Senolių išmintis ir monai,
Mažokai ir parašome,
Kad jos patinka tik mažiems,
Galvojame…
Stebuklinės ar buitinės –
Mūsų gyvenimas,
Pamatomas kiek atitolus,
Prie kiekvienos trobos –
Gandrai ant pliko medžio
Ar ant stogo,
Nelaimėje vaikus
Jie uždengia sparnais,
Gaisre net sudega;
Neša varnas ir per vandenis,
Taip ir patikrina vaikus
Savo senatvėje,
Jų globą…
O mes gyvename ilgai,
Pažįstame savus,
Pamatome dažnai,
Kaip neša vaikai tėvus,
Jau pasiligojusius,
Keturiese – amžiams pro duris
Ir prie duobės pastovi...
Mačiau ir tu matei,
Ką mena pasakos
Tikrovėje.

Genio kalvės mokykla




Genelis peni savo vaikelius,
Drevė – gili patogi,
Kol jie išmoksta skristi,
Ilgai laukia,
O mokykla – naujas stuobrys,
Kol prisitaiko, mokosi…
Pirma skylė – menka,
Sutvirtėja snapas,
Prisitaiko,
Suskausta, jeigu nepataiko,
Per skausmą – patirtis,
Kaip savo vaikelius
Po metų išpenėti.
Gyvenimas išmoko patylėti, –
Tokia miško byla,
Prišauksi priešą,
Garsiai kaldamas,
Paskui kentėsi,
Prarasi ir vaikus
Net iš drevės ištrauks
Juodoji kiaunė arba kiti plėšrūs.



2018 m. lapkričio 27 d., antradienis

Žiemos pradžia




Smagu eiti per pirmą ledą,
Kai dangus skaidrus,
Šerkšnas nubyra nuo šakos,
Ją vėjelis liečia,
Tada prisimenu senus namus
Ir gulbės plunksną pasiėmusi
Rašau, sūnau, tau laišką
Ant nužydėjusios žolelės skėčio...
Pas jus nėra tokios žiemos,
To pirmo šalčio jausmo
Noriu tau įkvėpti,
Kad pasakotumei ir vaikaičiui
Svetingoje šaly
Ir atsiritusioms bangoms
Vandenyno neaprėpiamo
Apie tėvynę Lietuvą…
Treška po kojomis ruduo,
Žiema pabeldžia į duris,
Sveikina su Kalėdomis,
O ant obels šakų
Dar tilindžiuoja rojaus obuoliukai,
Lyg maži žaislai,
Sušalę, apšerkšniję,
Kaip mano antakiai,
Debesėliuose – gulbių pėdos…
Tik pas tave – tik nuo manęs, –
Jūs – mano rojus,
Mano numylėtiniai.




Kalėdų laukiu




Kalėdos – gamtos ir sielos
Dydis atgimimas,
Virsmas, paslaptis,
Dangaus galia ir žemei,
Ir kiekvienai gyvasčiai,
Ilgėja šviesos laikas,
Greičiau net ima plakti
Ir mano širdis.
Kalėdų senis neša maišą
Vaikučiams dovanų,
Senelių pasiklausia
Ar ir jiems jauku...
Kiekvienam – po kąsnį kalėdaičio,
Laužiamo prie stalo,
Kad būtų šeimoje ramu, –
Užplūsta šiluma,
Lyg dangaus akys atsimerkia,
Žiemos metu.
Kur tu, snieguole,
Spindinčiu baltu apsiaustu,
Skubėk greičiau pas mus.




2018 m. lapkričio 26 d., pirmadienis

Atiduota pagarba




Gyvenimas – išbandymas,
Kiek duota, pakeli,
Į rytdieną neši,
Užsibrėžei tikslus,
Pildai svajonę,
Iki paskutinio atodūsio
Eini…
Nepamatai – laikas aptingo,
O gal tiktai kojos,
Kai į kalną lipi,
Atsidūsti...
Tolumoje dvi akys –
Žvakės stovi,
Bet pats jų nebe uždegi.



Ona Baliukienė


Miško odės




Lingu linguoja
Per žalią šilą
Baltas berželis
Pilka miline…
Tai – mano brolis,
Tai – mano giminės,
Kurie sugrįžo,
Kiti ten liko…
Ūžia giružė,
Šnabžda viliodama,
Prie vieno kelmo
Kitas berželis
Dygsta svyruodamas…
Kas jį parėmęs,
Kalba be žodžių,
Nors baltas beržas
Nusipelno ir odės…
Balta skarelė – senos motulės,
Jaunajam broliui
Po pušimi gulinčiam,
Kad prisikeltų
Prie akmenėlių,
Kad uždainuotų
Ir sušlamėtų
Žalioms pušelėms,
Mūs seserėlėms…
Jūs – vanagėliai.





Senas gluosnis




Gera išeiti į kelius,
Kai esi pasipuošęs,
Kasdienis darbas – tai buitis,
Kurios negalima apeiti
Nei tiesiai, nei aplinkomis…
Gera pajusti,
Kad esi pasiruošęs
Sutikti būtį
Atmerktomis akimis,
Sutiktą paguosti,
Drauge prikelti atmintį
Nors ir paskubomis,
Kas buvo mums brangu…
Gera prie peties priglusti
Savo suaugusiems vaikams,
Palaiminti mažuosius,
Kiti keliai –
Jau jiems ir man…
Gera paglostyti prie tako gluosnį,
Žinoti, kad jo šakos
Žemę siekia,
Prigis ir nulaužta šaka,
Tada ir supranti,
Kad esi pasiruošęs,
Kas bus…
Bet kam.



Po jubiliejaus




Xanna Vinokur su vyru


Laimingi žmonės
Sėja meilę,
Žiūrėdamas į dangų
Pamatai ir saulę,
Nors ji – po debesimi,
Šviesa namus aplanko,
Kai esame jauni,
Maži ir jau subrendę,
Paskęstame Paukščių Take,
Kai skrendame pirmyn…
Kiek daug dainų,
O kiek dar bus sukurta, –
Dainuoja ir seni,
Iš jų vaikai išmoksta
Pagerbti artimą širdingai,
Su muzika gyventi lengva,
Pritarkime visi...


Tavo daina šiandieną
Ir tarp gėlių paskendo,
Tokia paliks ir ateity.





2018 m. lapkričio 25 d., sekmadienis

Gyvenimo puokštės




Išdygau nelauktai,
Pakilau iš lėto,
Užaugau ir gėle,
Panašia į mėtą…
Kvepėjau ir žydėjau
Pavasariui ir dangui,
Meldžiau palaimos
Braukdama per šalčio
Išrašytą langą…
Vienoje puokštėje – rūta,
Kitoje – medetkos,
Trečioje – mamos išaustas
Tulpių raštas…
Kur bėgau,
Apšerkšnijęs takas,
Kai sutikau tave,
Bijodama netekti,
Barsčiau snaiges,
Nors akmenėlius liepdavo
Barstyti pasakose…
Sutirpo laimė,
Išgaravo,
Susigėrė po žeme,
Kur dingo,
Nebe atseku.


Pasidžiaukime




Nenoriu liūdinti tavęs,
Bet pasakysiu tyliai,
Kad šiandieną liūdna,
Suprasi tu ar ne,
Visai žinoti man nebūtina…
Niekas kitas nepažvelgs,
Kas mano sieloje
Taip dažnai glūdi,
Kokia gaida vibruoja vėjas
Šakas apnuogintas,
Kaip gęsta gėlės,
Šį vakarą nuliūdintos…
Nori džiaugtis medis,
Visos visos gėlės,
Noriu džiaugtis ir su tavimi,
Kai esi nuliūdęs.




Vystančios gėlės




Niekas nenori vystančių gėlių,
Kai jau nebeskina
Net pasiklydęs vėjas,
Nusviro, sužiedėjo...
Seniai darželį tvarkė,
Bet jas paliko,
Dėl ko ir kam paliko,
Nežinau,
Taip ilgai būti,
Nenorėčiau…
Mačiau daug vystančių,
Merkiau akis
Jau nužydėjusioms gėlėms,
Nė viena nepasakė,
Kur nuėjusi,
Kokie darželiai žydi danguje,
Kur skrenda mirusios planetos…
Oi, kaip visus juos
Prikelti sau norėčiau
Vėlei.



Mažosios saulutės




Mažos saulutės
Darželiuose ir daržuose,
Savaime sėjasi
Ir paprastai jos dygsta,
Pagydo moteris,
Kaip niekas kitas.
Visa vertinga – šaknys ir stiebai,
Lapeliai ir žiedai,
Pasikasa po pusnimi,
Sulaukia ir pavasario,
Kad keltųsi ir džiugintų
Mergaites, moteris
Mažosios saulutės…
Nupurčiau nuo žiedelio sniegą,
Pažiūrėjo į akis,
Pasakė : „ Ačiū’’...
Palauksiu ryto,
Kad susitiktume šviesoje,
Mažosios mano saulutės.


Netikėtos pažintys



Janė Martinkėnienė

Gerą žmogų sutikęs
Iškart ir nepažinsi,
Pirmoji – netikėta,
Išspaudžia ašarą,
Nespėjau ir paklausti,
Kas tu esi man…
Mes – tiktai mokytojos,
Pabaigusios savo kelius
Mokykloje...
Padovanotas paveikslėlis,
Pamargintas ant šilko,
Švelnus nepaprastai,
Kaip gyvos tavo akys,
Šypsosi ant mano stalo…
Kas gi aš tau
Ir šiandien klausiu, –
Neverta pasijuntu
Dar tavo dėmesio,
Kai sutinku kelintą kartą...
Ačiū.



Šventiniai purslai




Šampano taurėje – purslai,
Mažoka lieka tikro skysčio
Ir tas išsivadėja greitai
Ant stalo pastatytas…
Skaidri tiktai Gralio taurė,
Iš kurio gėrė apaštalai,
Pripildė gėrio Kristus,
Kur ji dabar – nežinoma,
Kokioje dykumoje ar požemiuose
Pasiliko…
Jei dingsta auksas ir sidabras,
Kas žemei lieka?
Purslai.



Gyvenimas tuo nesibaigia



Pranas Baliuka 

Nesibaigia tuo gyvenimas,
Kada kūnas pavirsta pelenais,
Į duobę karstas nusileidžia,
Lieka dar liūdintys vaikai,
Juoda skara dar vakaras,
Tyli naktis apsigaubia veidus…
Pasilieka knygos, nepabaigti rankraščiai,
Kaip nepabaigta mintis
Prie apšviesto stalo,
Ant sienos – gyvos akys,
Buvusio paveikslo,
Uždengtas tik veidrodis...
Gyvenimas tuo nesibaigia.


Ona Baliukienė



Istorija - atmintis, užuojauta




Istorikui kaimynui Profesoriui Antanui Tylai atminti

Džiaugsmingas pirmojo šaltuko minutes užtemdo netektis…
Sušildo tik seni prisiminimai, tėvelių pasakojimai vėl prabyla…
Buvome kaimynai, istorija iš tų dienų, kurių gal niekas ir nežino.
Gyvenome prie ežero Rubikių, kaime Šiauliai, iš kur ir daugelis
Žymių žmonių, Lietuvos piliečių kilę…
Ilgos eilutės, kaip keliai ir bangos, kylančios per polaidžius –
Tokia ir mūsų praeitis, per lietų, sniegą, žvarbų vėją…
Gyveno žemdirbiai, naujakuriai ir tie, kurie nespėjo...
Kai išdalino dvarų žemes, kurie nė aro neturėjo, liko bežemiai…
Po svetimus namus kasmet vis kėlėsi.
Lopė svetimus namus, iš naujo dengė namams, tvartams stogus,
Iš įdirbtų dirvonuose rugių ir nendrių pėdo…
Skolinosi tėvas luotus ir grebėstams, tiems namams, kuriuos jau kitais metais
Reikėdavo palikti…
Skiepijo obelaites, nors žinodavo gerai, kad ne jam teks ragauti obuolį – sunokusį, skanėstą…
Tokia jau buvo prigimtis, kad ne tiktai šiaip sau gyveni, –
Savo darbais tik žemę puošt galėsi…
Grebėstai – giminių iš miško, Tylų Tylaitei – vienišai senolei, Antano Tylos tėvų iš tų laikų,
Kai mano atmintis nesiekia…
Profesorius surinko viską apie anykštėnus, tik nežinau, ar savo artimuosius paminėjo istorijos vadovėliuose…
Nusilenkiau, lyg nendrė, atminčiai iš tų laikų, – jų nebėra ir ant stogų, kuriuos tėvelis dengt skubėjo, nes sėti rugį kitiems metams bėgo…
Išėjo giminė seniai ir mano tėveliai, pas tuos, kuriuos mylėjo.

Ona Baliukienė

2018 m. lapkričio 24 d., šeštadienis

Jubiliejai


Xanna Vinokur ir V. Kazlauskas

Gera švęsti gimtadienius,
Kada sutampa jubiliejus
Su nuveiktais puikiais darbais,
Kai ne tik tau šios dienos mielos,
Bet ir kiti jais gėrisi,
Atsidėkoja su kaupu dažnai.
Per muziką į sielas
Prabyla nuostabūs garsai,
Visomis kalbomis yra melodijos, –
Daina – taikos
Ir meilės, sutarimo žodis,
Apipintas žiedais...
Danguje – saulė,
Visa žemė – po kojomis,
Tarp jų – širdis,
Kuri vis plaka, kelia, šaukia,
Kad būtume drauge
Per muzikinį talentą,
Kaip Dievo dovaną,
Kiekvieną jubiliejų
Su visais draugais.



2018 m. lapkričio 23 d., penktadienis

Su egle




Žmonės suauga su žeme,
Kitaip gyvenimo nežino;
Medžius pasėja medis,
Žmogus papuošia eglutes
Per Kalėdas, Naujus metus,
Neišmeta, vėl pasodina.
Pavasarį pražysta eglė,
Kankorėžius per vasarą augina,
Nepameta be reikalo spyglių,
Kaip keičia juos,
Nematome, nežinome,
Randame išdygusias vėl sėklas
Kažkur pakrūmėse,
Netgi ant pliko grindinio…
Žmogus negali būti vienišas,
Nors vieną kvepiančią šakelę
Į namus šventėms parsineša,
Taip džiaugsmą už stalo
Greta pasodina...




2018 m. lapkričio 22 d., ketvirtadienis

Kariams ir jų draugams




Kariams taikos metu
Skamba fanfaros
Ir sesučių dainos,
Vyrų choras – vieningi balsai,
Kad gins ir motiną,
Senelius ir vaikus,
Kaip vakar gynė
Jų tėvai…
Karas palietė ne kartą
Viso pasaulio žmones,
Pro kulkų švilpesiu girdėjo,
Kaip šaukia juos tėvynė,
Kad grįžtų į namus
Gyvi ir nugalėję priešus,
Kurie kėsinosi
Į motinos svajonę –
Ramų šeimos židinį,
Kur dega laisvės
Ir taikos ugnis.



2018 m. lapkričio 21 d., trečiadienis

Nevirkdykit senolių




Senoliai šoka mintyse
Prisiminę jaunystę,
Ne visus mokėdavo tada,
Žingsneliuose pasiklysdavo…
Senoliai vis dainuoja
Drebančiais balsais,
Nebuvo to jaunystėje,
O visos dainos ima ir sugrįžta,
Tada balsiai pravirkstama…
Senoliai eina su lazda,
Kuri išskobta iš jauno medžio
Ir nebe primena jaunystės.




Muzikanto atmintis




Ne kiekvienam gyvenime pasiseka
Išmokti viską,
Ką jau davė prigimtis,
Netobulas esi dėl visko,
Trumpa ir atmintis...
Neatsimenu ir išsidėstymo klavišų,
Kuriuos paspaudžiu
Per dieną daugel kartų,
Kai rašau apie save,
O tu šalia esi…
Kokią turi klausą pianistas,
Kokia jo atmintis,
Kai skambina ilgas melodijas,
Natomis užrašytas,
Bet nežiūrėdamas
Ir niekur nenukrypsta
Į šalis…
Pasijuntu menka,
Lyg pilkas žvirblis prieš lakštingalą,
Nejudrūs mano pirštai,
Nors alkana širdis.




2018 m. lapkričio 20 d., antradienis

Savi



Iš pasikalbėjimų

Savi neturi paslapčių,
Žino viens kitą
Nuo pat pradžių pradžios –
Krikšto ir pirmos dienos,
Senolių pasakos atgimsta,
Vaikaičių lūpomis kartojamos,
Kas buvo gera
Ir kas bloga…
Niekas nedingsta po velėna,
Iškyla į paviršių nuodėmės,
Ginčai ir dėl palikimo
Ir užtušuoja gėrį,
Meilę ir ištikimybę,
Kuris yra tikra vertybė, –
Saviems taip būti neturėtų,
Į aną pasaulį nieko juk nesineši…
Tegu ant žemės lieka
Meilė,
Orumas ir sielos didybė.



Pasidalinkime




Tavęs aš nematau,
Bet tu – su manimi
Kiekvieną vakarą,
Kiekvieną dieną,
Primena naktis tave,
Kai užmerkei akis,
Ryte jau nepabudai
Dar vienai naujai dienai…
Nieko tada dangaus neprašiau,
Kad auštų tik vaikams,
Saulutė taką šviestų,
Atrastų džiaugsmą tavyje,
O žeme…
Nereikia turtų,
Niekada jų neturėjome,
Kad tik užtektų duonos,
Kaip žiemą paukščiams,
Trupinėlių...
Kur tiesus kelias,
Ten – tiesa,
Iš saulės spindulys –
Ne vienas,
Pasidalinkime po vieną.



Paminklai




Didžiuojamės savo tauta,
Vadais ir pilimis,
Kurie jas statė
Ir žemes apgynė,
Istorijos slinktis –
Ne metai, o dešimtmečiai,
Net šimtmečiais pažymime.
Kas rašė Kronikose,
Minėdami vardus,
Pagerbdami karžygius,
Minėjo Lietuvą kartu,
Ne vieną pilkapį supylė,
Gyvenusių ir šioje žemėje
Prieš Kristų.
Prekiavo, statėsi namus,
Kalė ir keitė pinigus,
Gimę vaikai arė,
Kepė duoną,
Sėjo rugius žiemkenčius...
Belieka mums išlieti bareljefus,
Kad mūsų vaikams
Istoriją prisimintume.






Susitikimai



Irena

Akis į akį susitinkame
Ne taip dažnai,
Vaikystės praminti takeliai
Nuolat užželia žole,
Net keliai dingsta,
Daug sykių eita
Ir staiga sustoji –
Užarti, pasibaigė ir baigta…
Kalbi sutikęs ir jaunystės draugą,
Tiek daug atsiminimų,
Pažįstamus žmones mini,
Kitus net prikeli
Iš smėlio kauburių,
Prabyla antkapiai iš naujo…
Netyčia susizgrimbi,
Kad po kiek laiko
Kažkas minės ir mus,
Prikels mūs atmintį
Iš naujo…
Tartum visa minia žmonių
Taip pačiais keliais
Vis eitume…
Išeina, vėl pareina.



Ona Baliukienė su anykštėnais. Laimučio foto