Istorikui
kaimynui Profesoriui Antanui Tylai atminti
Džiaugsmingas
pirmojo šaltuko minutes užtemdo netektis…
Sušildo
tik seni prisiminimai, tėvelių pasakojimai vėl prabyla…
Buvome
kaimynai, istorija iš tų dienų, kurių gal niekas ir nežino.
Gyvenome
prie ežero Rubikių, kaime Šiauliai, iš kur ir daugelis
Žymių
žmonių, Lietuvos piliečių kilę…
Ilgos
eilutės, kaip keliai ir bangos, kylančios per polaidžius –
Tokia
ir mūsų praeitis, per lietų, sniegą, žvarbų vėją…
Gyveno
žemdirbiai, naujakuriai ir tie, kurie nespėjo...
Kai
išdalino dvarų žemes, kurie nė aro neturėjo, liko bežemiai…
Po
svetimus namus kasmet vis kėlėsi.
Lopė
svetimus namus, iš naujo dengė namams, tvartams stogus,
Iš
įdirbtų dirvonuose rugių ir nendrių pėdo…
Skolinosi
tėvas luotus ir grebėstams, tiems namams, kuriuos jau kitais metais
Reikėdavo
palikti…
Skiepijo
obelaites, nors žinodavo gerai, kad ne jam teks ragauti obuolį –
sunokusį, skanėstą…
Tokia
jau buvo prigimtis, kad ne tiktai šiaip sau gyveni, –
Savo
darbais tik žemę puošt galėsi…
Grebėstai
– giminių iš miško, Tylų Tylaitei – vienišai senolei, Antano
Tylos tėvų iš tų laikų,
Kai
mano atmintis nesiekia…
Profesorius
surinko viską apie anykštėnus, tik nežinau, ar savo artimuosius
paminėjo istorijos vadovėliuose…
Nusilenkiau,
lyg nendrė, atminčiai iš tų laikų, – jų nebėra ir ant stogų,
kuriuos tėvelis dengt skubėjo, nes sėti rugį kitiems metams bėgo…
Išėjo
giminė seniai ir mano tėveliai, pas tuos, kuriuos mylėjo.
Ona
Baliukienė