Lankymas

Irena Ražanskaitė

Lankykime savus,

Kol atmintis gyva,

Papasakokime ir vaikams,

Kas buvo tavo draugas,

Jie taip ir sužinos,

Kokia buvo tavo vaikystė,

Kai dar jų nebuvo.

Minėkime savus

Ne tik per Vėlines,

Atverskime kartais šeimos albumą,

Parodykime ir vaikaičiams,

Kokie seneliai buvo,

Neliko nuotraukų,

Neliko ir namų,

Stogai nušiuro,

O slenksčiai nupuvo.

Pasidalinkime vis su savais

Prisiminimais,

Per kraujo ryšį grįš jausmai

Iš protėvių gilių slėptuvių…

Gal jų kitiems prireiks,

Kol atmintis nežuvusi.

Susitikimų šypsenos

Su Irena Ražanskaite

Mūsų gyvenimas – ilga diena,

Palaiminta dangaus šviesos,

Saulutės spinduliais apvainikuota,

Vaikystės juokas akyse,

Jaunystės džiaugsmas ašarotas…

Mūsų gyvenimas – tai ta pati karta,

Kai gimėme tėvelių trobose,

Suvystytos, lyg laumės juosta,

Žiūrėjome į dangų

Vaikštinėdamos po žemę,

Liūdėjome, dėkodamos,

Kad vis yra nevaikščiotų kelių,

Išeiname ir į pasaulį

Susitikti lemtį,

Nusijuokti…

Mūsų gyvenimas – beribis noras

Būti savimi,

Naujomis puokštėmis bažnyčias

Gražinti ir puošti...

Kai mes beeidamos sustosime,

Pratęskite,

Nors to galbūt nesužinosime.

Vaikaičių mokytojams

Tūkstančius kartų kalbinau senus

Sutikusi kely,

Prie namų vartų,

Sakiau jiems: „Ačiū’’

Už visas išmoktas pamokas,

Svarbiausius darbus,

Be kurių nebūtų duonos kasdieninės,

Baltų linelių drobės

Rankšluosčių…

Tūkstančius kartų kalbinau mažus,

Linkėdama, kad guvūs augtų,

Žiūrėjau į akis

Paglostydama galvas,

Nes jie pakeis pasaulį,

Mūsų ateitį…

Tūkstančius kartų mokiau jaunus,

Sakiau jiems: „Ačiū, ačiū, ačiū’’

Po kiekvieno jų atsakymo

Į mums visiems svarbiausią klausimą,

Kas mokytoją prie lentos pakeis,

Jeigu jam duonai neužteks

Nė rankšluosčiui,

Laiku nepasakysim

Už jo darbą:

„Ačiū’’.

Klausausi

Kalbėkimės su paukščiais, –

Jų ir mūsų – ta pati kalba,

Maži vaikai visų,

Be plunksnų…

Kalbėkimės ir naktimis,

Širdies ritmu – tokiu pačiu,

Iš miško tankumos,

Tylių paunksnių…

Kalbėkimės su medžiais,

Pavasarį vėl sužaliuosiančiais,

Numetusiais senus lapus,

Jie – tokie patys,

Kaip ir mes,

Pasensta ir sukumpsta…

Kalbėkimės su dangumi,

Ten debesėliai plaukia,

Jų formos kinta,

Kaip ir mūsų,

Gyvenimo verpetuose išnyra

Ir sudūžta…

Kalbėkimės garsais,

Kai kalbamės be garso,

Klausomės.

Senyvų pokalbis prieš Kalėdas

Senatvė – ne liga,

Tik ligos dažniau lanko

Ir artimieji – kiek toliau, –

Turi savo šeimas,

Rečiau aplanko.

Prisiminimuose – vaikystė,

Jaunystė – gegužinės prie berželių,

Šienapjūtėje – griežlės giesmė,

Kai vedasi parugėmis

Pulką vaikelių laimei.

Senyvas amžius –

Tai metų prasmė,

Rugiagėlių akelėmis,

Ko jaunas nedarei,

Nebuvo laiko, dirbai,

Savo vaikus dar auginai,

Dabar kažko naujo išbandymas,

Gražiausi rankdarbiai...

Mūsų jausmai – tas pats upelis,

Šventas vanduo Elmės.

Tarytum esame pakrikštytos

Toje pat bažnyčioje,

Aplanko dangaus maldos...

Tesaugo mus ir vis tas pats,

Kaip laimės ir sveikatos laidas,

Tavo rankų angelas.

Senelių globos namams Svėdasuose.

Senolei Emilijai Žvironienei

Ir kitiems, ten paskutines dienas leidžiantiems

bei juos slaugantiems darbuotojams

Onos Samulytės - Eigminienės kalėdinis atvirukas,

padovanotas man 2011 metais

Pažinimas

Mažokai vertiname pasakas,

Jose – visa tiesa,

Senolių išmintis ir monai,

Mažokai ir parašome,

Kad jos patinka tik mažiems,

Galvojame…

Stebuklinės ar buitinės –

Mūsų gyvenimas,

Pamatomas kiek atitolus,

Prie kiekvienos trobos –

Gandrai ant pliko medžio

Ar ant stogo,

Nelaimėje vaikus

Jie uždengia sparnais,

Gaisre net sudega;

Neša varnas ir per vandenis,

Taip ir patikrina vaikus

Savo senatvėje,

Jų globą…

O mes gyvename ilgai,

Pažįstame savus,

Pamatome dažnai,

Kaip neša vaikai tėvus,

Jau pasiligojusius,

Keturiese – amžiams pro duris

Ir prie duobės pastovi...

Mačiau ir tu matei,

Ką mena pasakos

Tikrovėje.

Genio kalvės mokykla

Genelis peni savo vaikelius,

Drevė – gili patogi,

Kol jie išmoksta skristi,

Ilgai laukia,

O mokykla – naujas stuobrys,

Kol prisitaiko, mokosi…

Pirma skylė – menka,

Sutvirtėja snapas,

Prisitaiko,

Suskausta, jeigu nepataiko,

Per skausmą – patirtis,

Kaip savo vaikelius

Po metų išpenėti.

Gyvenimas išmoko patylėti, –

Tokia miško byla,

Prišauksi priešą,

Garsiai kaldamas,

Paskui kentėsi,

Prarasi ir vaikus

Net iš drevės ištrauks

Juodoji kiaunė arba kiti plėšrūs.

Žiemos pradžia

Smagu eiti per pirmą ledą,

Kai dangus skaidrus,

Šerkšnas nubyra nuo šakos,

Ją vėjelis liečia,

Tada prisimenu senus namus

Ir gulbės plunksną pasiėmusi

Rašau, sūnau, tau laišką

Ant nužydėjusios žolelės skėčio...

Pas jus nėra tokios žiemos,

To pirmo šalčio jausmo

Noriu tau įkvėpti,

Kad pasakotumei ir vaikaičiui

Svetingoje šaly

Ir atsiritusioms bangoms

Vandenyno neaprėpiamo

Apie tėvynę Lietuvą…

Treška po kojomis ruduo,

Žiema pabeldžia į duris,

Sveikina su Kalėdomis,

O ant obels šakų

Dar tilindžiuoja rojaus obuoliukai,

Lyg maži žaislai,

Sušalę, apšerkšniję,

Kaip mano antakiai,

Debesėliuose – gulbių pėdos…

Tik pas tave – tik nuo manęs, –

Jūs – mano rojus,

Mano numylėtiniai.

Kalėdų laukiu

Kalėdos – gamtos ir sielos

Dydis atgimimas,

Virsmas, paslaptis,

Dangaus galia ir žemei,

Ir kiekvienai gyvasčiai,

Ilgėja šviesos laikas,

Greičiau net ima plakti

Ir mano širdis.

Kalėdų senis neša maišą

Vaikučiams dovanų,

Senelių pasiklausia

Ar ir jiems jauku...

Kiekvienam – po kąsnį kalėdaičio,

Laužiamo prie stalo,

Kad būtų šeimoje ramu, –

Užplūsta šiluma,

Lyg dangaus akys atsimerkia,

Žiemos metu.

Kur tu, snieguole,

Spindinčiu baltu apsiaustu,

Skubėk greičiau pas mus.

Atiduota pagarba

Gyvenimas – išbandymas,

Kiek duota, pakeli,

Į rytdieną neši,

Užsibrėžei tikslus,

Pildai svajonę,

Iki paskutinio atodūsio

Eini…

Nepamatai – laikas aptingo,

O gal tiktai kojos,

Kai į kalną lipi,

Atsidūsti...

Tolumoje dvi akys –

Žvakės stovi,

Bet pats jų nebe uždegi.

Ona Baliukienė

Miško odės

Lingu linguoja

Per žalią šilą

Baltas berželis

Pilka miline…

Tai – mano brolis,

Tai – mano giminės,

Kurie sugrįžo,

Kiti ten liko…

Ūžia giružė,

Šnabžda viliodama,

Prie vieno kelmo

Kitas berželis

Dygsta svyruodamas…

Kas jį parėmęs,

Kalba be žodžių,

Nors baltas beržas

Nusipelno ir odės…

Balta skarelė – senos motulės,

Jaunajam broliui

Po pušimi gulinčiam,

Kad prisikeltų

Prie akmenėlių,

Kad uždainuotų

Ir sušlamėtų

Žalioms pušelėms,

Mūs seserėlėms…

Jūs – vanagėliai.

Senas gluosnis

Gera išeiti į kelius,

Kai esi pasipuošęs,

Kasdienis darbas – tai buitis,

Kurios negalima apeiti

Nei tiesiai, nei aplinkomis…

Gera pajusti,

Kad esi pasiruošęs

Sutikti būtį

Atmerktomis akimis,

Sutiktą paguosti,

Drauge prikelti atmintį

Nors ir paskubomis,

Kas buvo mums brangu…

Gera prie peties priglusti

Savo suaugusiems vaikams,

Palaiminti mažuosius,

Kiti keliai –

Jau jiems ir man…

Gera paglostyti prie tako gluosnį,

Žinoti, kad jo šakos

Žemę siekia,

Prigis ir nulaužta šaka,

Tada ir supranti,

Kad esi pasiruošęs,

Kas bus…

Bet kam.

Po jubiliejaus

Xanna Vinokur su vyru

Laimingi žmonės

Sėja meilę,

Žiūrėdamas į dangų

Pamatai ir saulę,

Nors ji – po debesimi,

Šviesa namus aplanko,

Kai esame jauni,

Maži ir jau subrendę,

Paskęstame Paukščių Take,

Kai skrendame pirmyn…

Kiek daug dainų,

O kiek dar bus sukurta, –

Dainuoja ir seni,

Iš jų vaikai išmoksta

Pagerbti artimą širdingai,

Su muzika gyventi lengva,

Pritarkime visi...

Tavo daina šiandieną

Ir tarp gėlių paskendo,

Tokia paliks ir ateity.

Gyvenimo puokštės

Išdygau nelauktai,

Pakilau iš lėto,

Užaugau ir gėle,

Panašia į mėtą…

Kvepėjau ir žydėjau

Pavasariui ir dangui,

Meldžiau palaimos

Braukdama per šalčio

Išrašytą langą…

Vienoje puokštėje – rūta,

Kitoje – medetkos,

Trečioje – mamos išaustas

Tulpių raštas…

Kur bėgau,

Apšerkšnijęs takas,

Kai sutikau tave,

Bijodama netekti,

Barsčiau snaiges,

Nors akmenėlius liepdavo

Barstyti pasakose…

Sutirpo laimė,

Išgaravo,

Susigėrė po žeme,

Kur dingo,

Nebe atseku.

Pasidžiaukime

Nenoriu liūdinti tavęs,

Bet pasakysiu tyliai,

Kad šiandieną liūdna,

Suprasi tu ar ne,

Visai žinoti man nebūtina…

Niekas kitas nepažvelgs,

Kas mano sieloje

Taip dažnai glūdi,

Kokia gaida vibruoja vėjas

Šakas apnuogintas,

Kaip gęsta gėlės,

Šį vakarą nuliūdintos…

Nori džiaugtis medis,

Visos visos gėlės,

Noriu džiaugtis ir su tavimi,

Kai esi nuliūdęs.

Vystančios gėlės

Niekas nenori vystančių gėlių,

Kai jau nebeskina

Net pasiklydęs vėjas,

Nusviro, sužiedėjo...

Seniai darželį tvarkė,

Bet jas paliko,

Dėl ko ir kam paliko,

Nežinau,

Taip ilgai būti,

Nenorėčiau…

Mačiau daug vystančių,

Merkiau akis

Jau nužydėjusioms gėlėms,

Nė viena nepasakė,

Kur nuėjusi,

Kokie darželiai žydi danguje,

Kur skrenda mirusios planetos…

Oi, kaip visus juos

Prikelti sau norėčiau

Vėlei.

Mažosios saulutės

Mažos saulutės

Darželiuose ir daržuose,

Savaime sėjasi

Ir paprastai jos dygsta,

Pagydo moteris,

Kaip niekas kitas.

Visa vertinga – šaknys ir stiebai,

Lapeliai ir žiedai,

Pasikasa po pusnimi,

Sulaukia ir pavasario,

Kad keltųsi ir džiugintų

Mergaites, moteris

Mažosios saulutės…

Nupurčiau nuo žiedelio sniegą,

Pažiūrėjo į akis,

Pasakė : „ Ačiū’’...

Palauksiu ryto,

Kad susitiktume šviesoje,

Mažosios mano saulutės.

Netikėtos pažintys

Janė Martinkėnienė

Gerą žmogų sutikęs

Iškart ir nepažinsi,

Pirmoji – netikėta,

Išspaudžia ašarą,

Nespėjau ir paklausti,

Kas tu esi man…

Mes – tiktai mokytojos,

Pabaigusios savo kelius

Mokykloje...

Padovanotas paveikslėlis,

Pamargintas ant šilko,

Švelnus nepaprastai,

Kaip gyvos tavo akys,

Šypsosi ant mano stalo…

Kas gi aš tau

Ir šiandien klausiu, –

Neverta pasijuntu

Dar tavo dėmesio,

Kai sutinku kelintą kartą...

Ačiū.

Šventiniai purslai

Šampano taurėje – purslai,

Mažoka lieka tikro skysčio

Ir tas išsivadėja greitai

Ant stalo pastatytas…

Skaidri tiktai Gralio taurė,

Iš kurio gėrė apaštalai,

Pripildė gėrio Kristus,

Kur ji dabar – nežinoma,

Kokioje dykumoje ar požemiuose

Pasiliko…

Jei dingsta auksas ir sidabras,

Kas žemei lieka?

Purslai.

Gyvenimas tuo nesibaigia

Pranas Baliuka 

Nesibaigia tuo gyvenimas,

Kada kūnas pavirsta pelenais,

Į duobę karstas nusileidžia,

Lieka dar liūdintys vaikai,

Juoda skara dar vakaras,

Tyli naktis apsigaubia veidus…

Pasilieka knygos, nepabaigti rankraščiai,

Kaip nepabaigta mintis

Prie apšviesto stalo,

Ant sienos – gyvos akys,

Buvusio paveikslo,

Uždengtas tik veidrodis...

Gyvenimas tuo nesibaigia.

Ona Baliukienė

Istorija - atmintis, užuojauta

Istorikui kaimynui Profesoriui Antanui Tylai atminti

Džiaugsmingas pirmojo šaltuko minutes užtemdo netektis…

Sušildo tik seni prisiminimai, tėvelių pasakojimai vėl prabyla…

Buvome kaimynai, istorija iš tų dienų, kurių gal niekas ir nežino.

Gyvenome prie ežero Rubikių, kaime Šiauliai, iš kur ir daugelis

Žymių žmonių, Lietuvos piliečių kilę…

Ilgos eilutės, kaip keliai ir bangos, kylančios per polaidžius –

Tokia ir mūsų praeitis, per lietų, sniegą, žvarbų vėją…

Gyveno žemdirbiai, naujakuriai ir tie, kurie nespėjo...

Kai išdalino dvarų žemes, kurie nė aro neturėjo, liko bežemiai…

Po svetimus namus kasmet vis kėlėsi.

Lopė svetimus namus, iš naujo dengė namams, tvartams stogus,

Iš įdirbtų dirvonuose rugių ir nendrių pėdo…

Skolinosi tėvas luotus ir grebėstams, tiems namams, kuriuos jau kitais metais

Reikėdavo palikti…

Skiepijo obelaites, nors žinodavo gerai, kad ne jam teks ragauti obuolį – sunokusį, skanėstą…

Tokia jau buvo prigimtis, kad ne tiktai šiaip sau gyveni, –

Savo darbais tik žemę puošt galėsi…

Grebėstai – giminių iš miško, Tylų Tylaitei – vienišai senolei, Antano Tylos tėvų iš tų laikų,

Kai mano atmintis nesiekia…

Profesorius surinko viską apie anykštėnus, tik nežinau, ar savo artimuosius paminėjo istorijos vadovėliuose…

Nusilenkiau, lyg nendrė, atminčiai iš tų laikų, – jų nebėra ir ant stogų, kuriuos tėvelis dengt skubėjo, nes sėti rugį kitiems metams bėgo…

Išėjo giminė seniai ir mano tėveliai, pas tuos, kuriuos mylėjo.

Ona Baliukienė

Jubiliejai

Xanna Vinokur ir V. Kazlauskas

Gera švęsti gimtadienius,

Kada sutampa jubiliejus

Su nuveiktais puikiais darbais,

Kai ne tik tau šios dienos mielos,

Bet ir kiti jais gėrisi,

Atsidėkoja su kaupu dažnai.

Per muziką į sielas

Prabyla nuostabūs garsai,

Visomis kalbomis yra melodijos, –

Daina – taikos

Ir meilės, sutarimo žodis,

Apipintas žiedais...

Danguje – saulė,

Visa žemė – po kojomis,

Tarp jų – širdis,

Kuri vis plaka, kelia, šaukia,

Kad būtume drauge

Per muzikinį talentą,

Kaip Dievo dovaną,

Kiekvieną jubiliejų

Su visais draugais.

Su egle

Žmonės suauga su žeme,

Kitaip gyvenimo nežino;

Medžius pasėja medis,

Žmogus papuošia eglutes

Per Kalėdas, Naujus metus,

Neišmeta, vėl pasodina.

Pavasarį pražysta eglė,

Kankorėžius per vasarą augina,

Nepameta be reikalo spyglių,

Kaip keičia juos,

Nematome, nežinome,

Randame išdygusias vėl sėklas

Kažkur pakrūmėse,

Netgi ant pliko grindinio…

Žmogus negali būti vienišas,

Nors vieną kvepiančią šakelę

Į namus šventėms parsineša,

Taip džiaugsmą už stalo

Greta pasodina...

Kariams ir jų draugams

Kariams taikos metu

Skamba fanfaros

Ir sesučių dainos,

Vyrų choras – vieningi balsai,

Kad gins ir motiną,

Senelius ir vaikus,

Kaip vakar gynė

Jų tėvai…

Karas palietė ne kartą

Viso pasaulio žmones,

Pro kulkų švilpesiu girdėjo,

Kaip šaukia juos tėvynė,

Kad grįžtų į namus

Gyvi ir nugalėję priešus,

Kurie kėsinosi

Į motinos svajonę –

Ramų šeimos židinį,

Kur dega laisvės

Ir taikos ugnis.

Nevirkdykit senolių

Senoliai šoka mintyse

Prisiminę jaunystę,

Ne visus mokėdavo tada,

Žingsneliuose pasiklysdavo…

Senoliai vis dainuoja

Drebančiais balsais,

Nebuvo to jaunystėje,

O visos dainos ima ir sugrįžta,

Tada balsiai pravirkstama…

Senoliai eina su lazda,

Kuri išskobta iš jauno medžio

Ir nebe primena jaunystės.

Muzikanto atmintis

Ne kiekvienam gyvenime pasiseka

Išmokti viską,

Ką jau davė prigimtis,

Netobulas esi dėl visko,

Trumpa ir atmintis...

Neatsimenu ir išsidėstymo klavišų,

Kuriuos paspaudžiu

Per dieną daugel kartų,

Kai rašau apie save,

O tu šalia esi…

Kokią turi klausą pianistas,

Kokia jo atmintis,

Kai skambina ilgas melodijas,

Natomis užrašytas,

Bet nežiūrėdamas

Ir niekur nenukrypsta

Į šalis…

Pasijuntu menka,

Lyg pilkas žvirblis prieš lakštingalą,

Nejudrūs mano pirštai,

Nors alkana širdis.

Savi

Iš pasikalbėjimų

Savi neturi paslapčių,

Žino viens kitą

Nuo pat pradžių pradžios –

Krikšto ir pirmos dienos,

Senolių pasakos atgimsta,

Vaikaičių lūpomis kartojamos,

Kas buvo gera

Ir kas bloga…

Niekas nedingsta po velėna,

Iškyla į paviršių nuodėmės,

Ginčai ir dėl palikimo

Ir užtušuoja gėrį,

Meilę ir ištikimybę,

Kuris yra tikra vertybė, –

Saviems taip būti neturėtų,

Į aną pasaulį nieko juk nesineši…

Tegu ant žemės lieka

Meilė,

Orumas ir sielos didybė.

Pasidalinkime

Tavęs aš nematau,

Bet tu – su manimi

Kiekvieną vakarą,

Kiekvieną dieną,

Primena naktis tave,

Kai užmerkei akis,

Ryte jau nepabudai

Dar vienai naujai dienai…

Nieko tada dangaus neprašiau,

Kad auštų tik vaikams,

Saulutė taką šviestų,

Atrastų džiaugsmą tavyje,

O žeme…

Nereikia turtų,

Niekada jų neturėjome,

Kad tik užtektų duonos,

Kaip žiemą paukščiams,

Trupinėlių...

Kur tiesus kelias,

Ten – tiesa,

Iš saulės spindulys –

Ne vienas,

Pasidalinkime po vieną.

Paminklai

Didžiuojamės savo tauta,

Vadais ir pilimis,

Kurie jas statė

Ir žemes apgynė,

Istorijos slinktis –

Ne metai, o dešimtmečiai,

Net šimtmečiais pažymime.

Kas rašė Kronikose,

Minėdami vardus,

Pagerbdami karžygius,

Minėjo Lietuvą kartu,

Ne vieną pilkapį supylė,

Gyvenusių ir šioje žemėje

Prieš Kristų.

Prekiavo, statėsi namus,

Kalė ir keitė pinigus,

Gimę vaikai arė,

Kepė duoną,

Sėjo rugius žiemkenčius...

Belieka mums išlieti bareljefus,

Kad mūsų vaikams

Istoriją prisimintume.

Susitikimai

Irena

Akis į akį susitinkame

Ne taip dažnai,

Vaikystės praminti takeliai

Nuolat užželia žole,

Net keliai dingsta,

Daug sykių eita

Ir staiga sustoji –

Užarti, pasibaigė ir baigta…

Kalbi sutikęs ir jaunystės draugą,

Tiek daug atsiminimų,

Pažįstamus žmones mini,

Kitus net prikeli

Iš smėlio kauburių,

Prabyla antkapiai iš naujo…

Netyčia susizgrimbi,

Kad po kiek laiko

Kažkas minės ir mus,

Prikels mūs atmintį

Iš naujo…

Tartum visa minia žmonių

Taip pačiais keliais

Vis eitume…

Išeina, vėl pareina.

Ona Baliukienė su anykštėnais. Laimučio foto