Akių kalba

Audra Fišer

Niekas nerodo kelio,

Jeigu žiemą sninga, pusto,

Bet nepaklystame ir randame savus,

Nes vienas visų takas – į namus.

O rudenį artėja debesis

Ir lyja lyja lietūs

Ilgai, be paliovos,

Kol ledas ims braškėti,

Dar laikas nesustos...

Iki pavasario žaliuoja rūtos,

Kvepia ir suskintos mėtos,

Virš stalo paveikslėlis

Motinos šventos,

Jos apsiauste žvaigdžių prisėta, –

Kaip tavo akys, – mėlynas dangus.

Galiu žiūrėti ir tikėti,

Kad laikas nesustos, –

Pavasarį žibutė iš po sniego

Atsistos.