2015 m. balandžio 30 d., ketvirtadienis

Švytintys vakaro langai



Kiekvieną skaisčią dieną
Prieš mano langą – penklinė,
Ant jos dažnai tupi varnėnai,
Nerūpestingai švilpauja,
Kai supa vėjas...
Tylu šį vakarą,
Net vėjas nesmuikuoja,
Varnėnai peri jauniklius,
Kieme ir namuose tylu,
Niekas negroja.
Saulė pabėgo už namų,
Pasakė: „Iki ryto“...
Uždariau langą ir namų duris,
Kad nesibelstų vėjas,
Paskutinis, neprašytas,
Kol jis rašys prieš langą
Virtines natų,
Aš tylios muzikos klausysiu
Ir saulės spinduliu
Švelnius žodžius rašysiu.
Pabrauk tik per stygas,
Išgirsi...


Pražydo ievos




Gyvenimas – srovė;
Gimei ir teka
Per pievas ir miškus,
Aplenkia aukštus kalnus,
Kai iš ten kiti upeliai,
Lyg balto sniego lašais tirpsta
Ir krenta lyg iš pat dangaus...
Pražydo sodai,
Karklai nužydėjo,
Ieva nubalo po langais,
Pakvipo visas kiemas,
Įbrido nuotaka į pievą
Neužmirštuolių akimis...
Raudona tulpė lūpose,
Lapai – žali žali,
Gyvenimas – srovė
Vėl teka širdyje
Ir išsiskleidžia saulės bučiny.
Kol mylimo sulaukia,
Vakaras užmerkia
Mylinčias akis.
– Oi, ieva ieva ! – Šaukia
Volungė miške...






Mano gyvenimo vaizdeliai


Namų dvasia




Karo neprisimenu, dėl to tik džiaugiuosi, nes sapnai ramesni, neatslenka žuvusių dvasių šešėliai,
kartais aplanko tik suaugusiųjų artimųjų pasakojimų fragmentai. Labai gerai, kad pasakojo, kitaip dabar suvokiu, kas vyksta pasaulyje...
   Ankstyviausi prisiminimai būna visada šviesūs, saulėti: tėvelio ir brolio suminkyta iš molio troba, motinos ratelis, tėvo pamokos, seserų ir brolių globa. Visko neišpasakosi, tik labai šviesu, kai aplanko prisiminimai, tarsi namų dvasios, nes jų seniai nebėra.
   Trūko namuose duonos, visko trūko, bet ir to nepastebėjau pro savo vaikystės saule nutviekstą langą. Seserys turėjo eiti uždarbiauti – į durpyną, kur su karučiais ar maišais tampė į sausumą per liūliuojančią pelkę durpes. Tokį maišą ir dabar prisimenu, kai jis džiūdavo kieme prieš saulę, gal todėl, kad jis buvo visai juodas.
   Ką jau mažas pamatai ypatinga, tą ir prisimeni visą gyvenimą, netgi sapne, dažnai, tarsi juodas šydas su rausvomis dėmėmis, nusileidžia jos visas gyvenimas. Labai norėjo Elenutė mokytis, bet buvo jau suaugusi: žiemą mokėsi, vasarą dirbo. Padėjo jai, kiek galėjo, Verutė. Ji visus išleisdavo ar pavaduodavo – buvo gyva namų dvasia. Išleido brolį Petrą į mišką slėptis nuo raudonųjų, bet vis tiek pagavo ir išvežė į Pabradę, paskui į frontą. Važiavo per visą Lietuvą žiemą jo lankyti Verutė, išleido jį į karą, vežė maisto, nežinodama, ar kada be pamatys. Kiek dvasinės stiprybės reikėjo, kad visa tai išgyventum, bet jos veidą mačiau tik švytintį, su šypsena lūpose... Elenutė savo tikslą pasiekė, baigė Kaune Veterinarijos akademiją, įsigijo zootechnikės specialybę.
   Jau gerai prisimenu, kaip su Verute važiuodavome jos lankyti ir kažką iš maisto veždavo, šiaip jau gyveno iš gaunamos stipendijos, nes pinigų nebuvo ir namuose. Sutaupė dar iš menkos stipendijos ir Verutei nupirko suknelei medžiagą, iš kurios ji pati ir pasisiuvo, bet ir Elenutę matydavau vilkinčią ta pačia suknele, kai parvažiuodavo atostogų. Šis namų dvasios įskiepytas bendrumo jausmas mus lydėjo visą gyvenimą.
   Kaip nelydės ar nesisapnuos vaikystė, jeigu viskas atrodo, kaip vakar diena. Verutė išleido Elenutę mokytis, o pati pabaigė tarnauti tuos metus kaimynystėje pas ūkininkus. Kaip aš jos laukdavau: išbėgdavau į kiemą, žiūrėdavau į tą pusę, bet krūmai užstodavo tą kaimą, tik Strėlupys atitekėdavo iš Valkų, kur durpyne anksčiau dirbdavo Elenutė. Iš durpyno, bet upelio vanduo buvo skaidrus, kaip dabar mano akyse ašara...
   Tą rytą Verutė irgi atėjo iš tos pusės, bet vedina mano metų Petronių dukrele. Ji buvo įsikibusi į Verutės ranką ir ant suolo atsisėdo šalia jos, vis pakeldavo savo mėlynas akis į mano seserį...Mano seserį – Verutę, didžiausią užuovėją, visų mūsų namų dvasią. Daug kartų stūmiau
Mergaitės ranką nuo sesers kelių, o Verutė tik šypsojosi...Paskui besikalbant ji pasakė, kad mergaitė verkdavo, kai ji išeidavo iš trobos į laukus dirbti, net motina stebėdavosi, kad labai ilgėdavosi sugrįžtančios, labiau, negu tikros motinos.
   Šviesi šiandien diena, šviesūs, saulės nutvieksti atsiminimai...
   Labai įdomu, ar mano bendraamžė dar gyva, prisimena aną dieną, mūsų abiejų meilę Verutei.

                                                             Ona Pranckevičiūtė - Baliukienė



2015 m. balandžio 29 d., trečiadienis

Kampai



Yra stalai ant keturių kojų
Su keturiomis pakojomis,
Kad ir maži pasiektų
Duonos riekę,
Pralįstų pro suaugusiųjų kojas,
Kai baigiasi sriuba.
– O kur žegnonė? – subara mama...
O kas dabar žegnojasi
Ir kepa juodą duoną,
Kryželį spaudžia kepale?
Kiti laikai – kita ir duona,
Kiti dabar stalai,
Trikojai, vienakojai,
Net su akmens paviršiais,
Apvaliais kampais
Ir nepralįsi apačia,
Neprisiglausi prie mamytės kojų...
Ar dar prisimeni,
Kada mama žegnojo,
Kaip tėvas riekė kepalą
Ir stalas buvo tvirtas,
Ant visų keturių kojų,
Aštriais gyvenimo kampais...
Mamos šalia nėra.








Už vaikystės veidrodžio



Vaikai dar nesupranta,
Kas yra nelaimė,
Jiems tik atrodo,
Kad jau dideli,
Kada mato save
Tiktai žiūrėdami į veidrodį,
Nepastebi giliau,
Kas ir už jo,
Dar sieloje gyvena,
Tarsi nuo saulės,
Didžiuliai juodi akiniai,
Lyg tyčia, uždėti...
Vaikinas keikiasi,
Nes noras pamėgdžioti,
Ką girdi gatvėje,
Pajuokti senelius,
Tarsi nebus ir jie seni,
Net motinai širdį apkartina,
Kuri visiems didžiuojasi,
Kad jos vaikai geri...
Oi, laikas bėga,
Turės ir jie savo vaikų.
Ką jiems tada sakys?
Kad buvome labai atžarūs,
O gal netgi kvaili...




Žymės



Ant visų pirštų lieka žymės,
Ką gera padarei,
Ką sodinai, prikėlei,
Kam duonos kąsnį padavei
Ar žodį „ačiū“ pasakei...
Gražiausias žodis – motinai,
Gerajam tėvui,
Kuris ant kelių pasodinęs,
Paskui ir ant pečių užkėlęs
Parodė, kas aukštai...
Apsižvalgei po tėviškę,
Po to sparnus išskleidęs
Per dangų nuskridai, –
Ten liko tavo pėdos
Ir pirštų antspaudai...
Kur tu bebūtum,
Skleisis tavo žodis,
Kaip medžių pumpurai,
Lydės tave kelionėje
Ant balto debesėlio surašyti
Tavo geri darbai,
Drauge – senolių papročiai...






2015 m. balandžio 28 d., antradienis

Kviečiu prie stalo





Žinai, kaip kvepia
Mūsų pievose čiobreliai?
Dabar jie kalasi iš žemės,
Maži, jauni daigeliai
Žydės visur dirvonuose,
Prie viešo kelio...
Rausvi, nežymūs jų žiedeliai,
Bet sudžiovinti – vaistas,
Kvepiantis rytais prie stalo,
Motulės uždarytuose indeliuose
Dar daug kitų žolelių...
Mūsų miškai ir pievos –
Neišsenkanti versmė gyvenimo,
Pasemk su sauja
Ir tyro vandens, sulos parūgusios,
Dar atsigerk iš mūsų molio,
Ant kurio ir stovime,
Žiesto, kaip senovėje, puodelio,
Tada pajusi bendrą kvapą
Ir Tėvynės meilės kainą.
Oi, kaip brangi
Ir kiekvienam savoji žemė...





Palaiminimas


Egiptas



Jūsų šalis garsėja atradimais,
Didinga ir istorija nuo seno,
Mano šalis – tai gintaro karoliai,
Auka ant vaidilučių laužo.
Daug užkariavimų ir faraonų,
Vergų minia statybose prie piramidžių,
Mano šalis garsėja juoda duona,
Kurios jūs niekada nevalgėte.
Mūsų žemėlapyje – mergaitė,
Kuri rankoj laiko tautos simbolius,
Karališkos karūnos laimę,
Kad būtume laisvi nuo baimės,
Priimtume visus išbandymus.
Mūsų visų vaikai – daugiau,
Nei perlas arba auksas,
Nes jie pratęs mūsų tautų istoriją:
Egipto saulę – Jūsų šalyje,
Prie Baltijos Lietuvos laisvę;
Tebus jums žodžiai šie palaiminimas.










Gyvenimas – audra



Audra gyvenime ištinka
Net ne vieną sykį,
Nubloškia kaip laivelį
Buvusius metus
Ir vėl prisikeli bures,
Plauki į savo išsvajotą žemę,
Tik jau patikrini mazgus...
Kiekvienas potvynis po liūties
Nusineša su griaustiniu,
Kaip lengvą šapą
Kasdieninę būtį,
Bet drauge einančiam paduodi ranką,
Kad jis tik nesugriūtų, –
Lazda – trečias žmogus...
Oi, ji iš medžio,
Kuris miške augo, –
Nukirto, išdžiovino,
Išdrožė arklio galvą,
Kad pasiremtų einantis
Į pragyventus ir ateinančius metus...




Kelionėje






Daug reikia kelio eiti,
Kol pavargsta kojos,
Daug pamatyta ir apeita,
Kur jau klimpsta,
Tarsi į akmeninę uola
Ne kartą ir atsiremi,
Sustoji ir mąstai,
Ar tau vertėjo,
Ne viską pamatei ir sužinojai...
Oi, buvo verta,
Nes ir pats kitoks tapai,
Savo vaikams papasakojai,
Už rankos mažučius vedeisi
Švariu taku, tarsi į rojų...
Pramintu takeliu nueina jaunas,
Pasuka ir tuo pačiu suaugęs,
Čia pat senatvė
Lazdele pasiramsčiuoja...
Žmogus – antelė,
Nes visi mažais žingsneliais
Gyvenimo keliu krypuojame...


Ona Baliukienė






Protingas paukštis


Naujas Albino Šileikos darbas (Jo ir foto)


Aš – miško paukštis,
Bet visada ir prie tavęs,
Šaukiu ir tau vaikų,
Kad būtų, augtų
Tokie pat gražūs,
Kaip ir man savi,
Nors dar be plunksnų...
Išmokyk amato savus,
Kad kurtų sau gyvenimą
Ir su visais bendrautų,
Parodyk jiems pasaulį,
Kas net medžio širdyje,
Kad jam šakų nelaužytų...
Kai naktimis žiūriu,
Turiu akyse klausą,
Kiekvienas krebždesys
Atsiliepia į sielos ausį...
Stebiu pasaulį tik su tavimi,
Todėl esu pelėda,
Mokslo paukštis,
Drauge susuksime lizdus,
Kartu keliausime.

Ona Baliukienė

2015 m. balandžio 27 d., pirmadienis

Buvo...


Koks sunkus žodis „buvo“,
Kaip akmuo juodo granito,
Ant kurio tavo paveikslas,
Gimimo ir kita data
Šiandieną parašytos...
Padėsiu tik gėlių -
Poroje tulpių ir gvazdikų,
Neužmirštuolių pasodinsiu...
Tėvo diena ir Motinos -
Juk ta pati, nes buvo,
Gyvenime kažkas užkliuvo
Ir apsivertė likimas,
Kaip Grįžulo Ratus,
Didžiuosius ir mažus...
Daug metų pakeliu
Ir priglaudžiu velėną,
Ji ta pati,
Atrodo, ką tik buvo...
Buvo, jo nėra jau...






Ir šiluma gyva




Kiek saulė turi šilumos,
Kad bėgtų dangumi
Iš šviestų, spindulius barstytų,
Po vieną – man ir tau,
Ir dar kitiems paliktų?
Toliau matosi žvaigždės, –
Jų spiečiai atviri,
Kaip bičių avily,
Iš Paukščių Tako
Žemei šviečia...
Prie blyškaus mėnesėlio veido
Prisiglaudė Vakarė
Ir danguje – taip gera...
Einu baltu plukių taku,
Pakeliu žilą galvą
Ir sukasi dangus,
Beržų viršūnės šnara,
Jau – žalios žalios...
Iš kur mes semiamės jėgų,
Kad nuoskaudą nuriję
Vėl gyvename?..
Ir šiluma gyva,
Su manimi gyvena.





Mylimos akys



Gražiausias – dygstantis pavasarį
Gležnas medelis,
Iš mažos sėklos,
Kaip aguonos grūdas,
Tik po to – žiedai,
Kurie užsimezga viršūnėje,
Kol kas žemai...
Prasideda visų gyvenimas
Nuo pirmo žvilgsnio į save –
Vandens laše ar upėje,
Kuri srovena vos juntama tėkme.
Nuo pirmo žodžio mama,
Kuri yra greta,
Paskui – pirmoji meilė
Ir noras ją sušildyti kaip saulę
Savo širdyje...
Nesuk akių, kai klausiu,
Kada tą jausmą pajutai,
Kai pirmajai mergaitei
Už plaukų patampei
Ir greit atsiprašei...
Gal buvo šešeri tiktai?
Kaip smagu, kad augame
Žiūrėdami į dangų,
Kuriame kas dieną
Mylimas akis matai...




Jaunam ąžuolėliui


Pasakyk ačiū savo seneliams

Tu – jaunas ąžuolėlis,
Kuris vėliausiai sprogsta,
Net žiemą saugoja lapus,
Prie tavo kojų teka
Gyvasis vandens upelis,
Srovė įsigeria po šaknimis...
Iš čia ir kyla jaunas daigas,
Švelni, kaip gilė,
Gyvenimo būtis...
Saulė dangų praskaidrina,
Sumirguliuoja žvaigždės naktimis,
Jos skrieja, kartais krenta,
Tarsi lemtis,
Ir primena pasauliui,
Kad jaunas auga, senas linksta
Prie žemiškos tiesos, –
Visi, visi...
Visi mes buvome jauni – močiutė ir senelis –
Savo vaikučių apsupty.
Gerumo akys tegu jauną saugo,
Kad ąžuolu didingu
Sušlamėtumei ir savo kelio
Vidury.





2015 m. balandžio 26 d., sekmadienis

Prieš 100 metų ir vėliau


Pranas Baliuka foto iš Australijos


Norėčiau, kad visi matytų
Pasaulį tokį, koks yra,
Suluošintus kare,
Jau vežimėliuose, kaip invalidus,
Kad būtų atmintis,
Kitiems sakytų:
„Aukų gana“...
Dabar šaukiu į jūsų širdis,
Kad visi drauge sakytume:
„Pasaulis juk šalia –
Visi prie vienas kito
Stovime ir klaupiamės
Kas dieną maldoje.“
Šiandien – gyvi,
O jau rytoj granitas
Kalbės ir už mane,
Todėl budžiu ir stoviu
Taikos ir meilės,
Nuskriaustų sargyboje,
Kaip pievos brydėje,
Kur pempės klykia:
„Nenužudyk mano vaikų lizde...
Ar girdite mane?“





Šlubas pasaulis



Pamačiau žvirblį trumpakojį,
Supančiotą iš prigimties,
Bet čirškia ir lekioja
Po svetimas erdves...
O gandras stovi
Ant vienos raudonos kojos
Ir laukia prie balos,
Kada iškiš varlė
Savo kvailoką galvą,
Išsikapstyti iš vandens padės...
Maži žąsiukai klibikščiuoja,
Šlubuoja prie balos,
Anksti pavasarį – prie eketės
Visa vora žygiuoja
Nežiūrėdami į mamą...
O ji – tiktai višta,
Begelbėdama savo vaiką
Nuskęs, ir tiek...



Mums gerai



Saulutė žiūri ir daug mato,
Kas žemėje gražu
Ir danguje – aukštai,
Kokie geri ir jos darbai, –
Pakyla rytais ir paglosto
Medžius, gėles ir visą žemę,
Kas vandenyje, giliai,
Kokie kvapai iš pirmo lapo...
Einu ir net susimąstau,
Kas būtų, jei nebe prabusčiau
Prie laiko tako,
Juk skleistųsi ir be manęs,
Žydėtų vyšnios, obelų žiedai...
Kokie garsai prie inkilo –
Visi susiporavę čiulba,
Klausau ir tu klausai,
Prie balto beržo prisiglaudžiame,
Rankos susisiekia
Ir mums gerai...







Užuojauta Nepalo aukoms



Žemė gera, kada ji tyli,
Bet nežinia, už ką kerštauja;
Iš pat vidurių
Išspjauna dūmų kamuolius
Ir debesis iš pelenų,
Lava sudegina,
Aplinkui viską griauna, –
Nematanti jėga – tai siaubas,
Gyviems ir akmenims,
Nelieka žmogaus darbo
Nei meno kūrinių kitiems.
Žemė – gyvybės pradas,
Iš žemės ir mirtis...
Užuojauta už mirusius,
Du tūkstančius,
Rauda išlikusiems.




Miesto veidas



Kiekvienas miestas
Turi savo veidą,
Kiekviena gatvė – tik žmonių,
Kurie praeina ir pasveikina
Labu žodžiu.
Jie pasodina medį,
Kuris pavasarį pražysta dėl visų,
Prie mūro sienos
Pakabina inkilą
Ir varnėnas čiulba visiems,
Tame name gyvenantiems.
Oi, daug čia inkilų...







2015 m. balandžio 25 d., šeštadienis

Gimtadieniui


Skiriu vaikaičiui Juozui - 13 gimtadienis


Praaugai kiemo eglę,
Su tavimi vienmetę,
Praaugai ir berželį,
Liemeniu baltuoju,
Praaugai mano svajones
Ir įėjai kaip saulė
Mano rudens gyvenime.
Tavo pavasariai – gėlių žiedai
Ir skambantys beržų varpeliai,
Tavo dangus – vaikystė pasaka,
Iš kurios išaugai...
Tavo gimtadieniai –
Mano dalis gyvenimo.






Vakare



Pavasaris už lango,
Kieme ir gatvėje,
Beribėje mėlynėje
Ir tavo akių gelmėje...
Pavasaris ateina
Ir iš tavo rankų,
Kaip saulės šiluma
Ir pas mane...
Pavasario jausmų audra, –
Visas pasaulis – mano,
Vakaro šypsena
Ant lūpų iš tavęs...
Pavasariui lenkiuosi,
Pažadinai paukščių giesme,
Atbėgu saulės nubučiuota
Kas dieną pas tave, –
Myliu tave...







Praregėjimai



Ona Baliukienė

Dilgt širdelė, tvinkt ,
Akmenėlis šaltas slyst,
Grumstas trinkt...
Niekas dar nepamiršta,
Viskas žemėje ir šventa,
Tik dangus gilyn...
Mėlynos žibuoklių akys mirkt,
Kalbina geltoną drugį,
Kviečiasi artyn,
Išgiedos greit paukščiai
Giesmių tiradas,
Patylės vaikučius slėpdami
Po lapija...
Virptelėjo širdyje,
Kai sustojau šiandien
Po pražydusiu medžiu,
Suguldžiau mintis lygia eile...
Kas rytoj žiūrės
Į mėlynas erdves,
Kas pakels naujutėles
Baltas debesų bures...
Aš, gal kitas kas?





2015 m. balandžio 24 d., penktadienis

Vakaro kūryba ir malda



Klevai pražydo ir sulos nėra,
Saldus tik žiedų kvapas,
Sklindantis ore,
Pripildo sielą, tarsi muzika,
Sušildo kraują...
Beržas išsprogo – pumpurus renku,
Lapeliai – žalias šilkas,
Iš jų pasiūsiu prijuostę
Gimtajai žemei,
Apjuosiu ir tik lašą atsigersiu
Iš tavo šulinio...
Išmokei sudėlioti žodelius,
Palaimintus seniai motulės,
Rožančių apčiuopiu ir sukalbu,
Kryželį pabučiuoju, kai baigiu:
Apsaugok mus, dar gyvus berželius,
Klevus pražydusius,
Kasdienėj maldoje,
Kūryboje....





Einam...



Oras atšąla, vėl sušyla,
Pražysta gėlės,
Sužaliuoja medis,
Gal kiek anksčiau arba vėliau,
Bet visada suspėja
Ir į savo puotą...
Vestuvėms puošiasi baltai,
Naujais bateliais aunasi,
Pavasarį į saulę bėga
Nepramintais takais,
Nesirenka ir negalvoja,
Ar juos šalna pagaus,
Dažnai nuskriaudžia,
Kai nušaldo žiedą...
Tais metais vaisius neužauga.
Nupūtė vėjas
Ir jaunystės pradžią,
Nuginė baltus debesis už horizonto,
Priglaudžiau baltą žiedą,
Paskutinę laimę,
Baltųjų pumpurų – mūsų galvų sode,
Prie slidaus šlaito, –
Einam į pakalnę,
Nešam savo laimę...





Mažos dovanėlės



Taures pripildo vynu,
Lėkštes – su kaupu duonos,
O širdyje gerumą,
Kaip saulę dangui,
Dovanų nešiojamės...
Taurės ištuštėja,
O neišgertos išgaruoja,
Duoną suvalgai
Ir tuščią lėkštę atiduodi,
Gerumas lieka amžiams –
Tai versmės, kurios pildosi
Iš gilumos senolių...
Pakėlę taurę vyno
Ilgiausių metų uždainuojame
Ir tėviškės kalneliai
Rausvėja saulėje,
Kaip kepalėliai duonos...
Kiekviename lange – po saulę,
O galvoje – minčių aruodas,
Kurį tau atiduodu.



Motinos lelija



Gražiausi žodžiai – motinai
Kiekvieną dieną,
Gimtadieniai ir kitos šventės,
Rudenį ir žiemą,
Pavasarį žibutės žiedas,
Šventa malda vaikų,
Kada tik atmintis palieka,
Lelijos žiedas į melsvą dangų stiepiasi, –
Tenai ir saulė tyliai rieda
Tarp debesų baltų...
Nuvysta vienas žiedas,
Pražysta šerkšnas ant langų,
O tu – vienintelė, kaip vasara, –
Rankose naujas žydi,
Nes motinystė – tai gyvenimas
Naujų gėlių...