Mažieji gimtadieniai – 11 mėnesių

Dangus – tas pats,

Tik vandenynai skiria,

Nubėgčiau pėstute

Per vasarą po mylią,

O greitai bus žiema,

Užklups ir užpustys

Pėdas nebyliai...

Kol susitiks mūs akys,

Užaugs vaikai,

Bus draugiškų šalių

Artimi giminės.

Laikyk ant rankų,

Mūsų sūnų,

Nes žemė ir dangus

Paskyrė.

Kol artimą matai

Be saulės žiedas

Praranda ne tik spalvą,

Kuri gyvybiškai svarbi,

Pagal ją šaukiame

Nuo prigimties gražiu žodžiu,

Pažįstame jo vardą

Iš akių.

Nublunka lapai –

Žiedo rankos,

Apkerpėja stiebai – liemuo,

Bet laukia žingsnio,

Kojose – žemės aidai.

Te šaknyse sužiūra akys,

Išliekančios ilgai,

Kol mylimą ir artimą matai.

Nakties lapai

Nematau – nežinau,

Kas gi ten, už tų tolių,

Ar giliausiai, aukštai...

Kai languose – tamsu,

Ant vienintelio stalo

Sau šviesą degu,

Su tavimi kalbu,

Gyvenimo lapus

Po vieną verčiu,

Tarsi medis palengva

Paskutinius vis metu,

Nematysiu – nebus.

Pavasaris medžiui

Pakeičia žalius,

Nėra nė skausmo, –

Buvo ir bus...

Laimė – graži paslaptis,

Tik mylėdami suprantame,

Kad buvo per maža

Vieno lapo,

Nakties...

Oi, lapai!

Neparašyti – balti,

Primarginti – su klaidomis,

Rudi – pasenę ir suglamžyti,

Lyg praeitis...

Kai nieko nebematai,

Ramybė, naktis.

Pieštuku

Pavargstu nuo begalinio

Žinių srauto,

Tada prisimenu baltus lapus

Ir paraštėse brūkšnelius,

Kažkada žymėtus pieštuku,

Kas būdavo svarbiausia

Per kelerius metus.

Naujos mados

Ateina ir nueina,

O lieka vis toks pat žmogus,

Užgimstame ir einame

Vis tuo pačiu keliu –

Nuo lopšio ir dainos...

Oi, niekas nepakeis

Motulės meilės,

Pasakos tikrovės,

Girios ošimo,

Kapsinčio lietaus lašų...

Ona Baliukienė

Aklas muzikantas

Dainuoju saulei

Apie savo lemtį,

Nutrūko stygos,

Pasigirdo girios aidas...

Tamsu aplinkui,

Rieda skruostais ašaros,

Nutrūkusias stygas

Lietuje vėjas blaško...

Nežinomas, nešaukiamas,

Tik sau dainuojantis,

Duonos neprašantis...

Oi, kiekviena styga –

Gyvybės lašas.

Vakaras gimtinėje

Senokai jūros nemačiau,

Dažnai bangas sapnuoju,

Balta puta prausiuosi,

Jos – visada prie kojų...

Keliauja buriniai laivai,

Už vairo – Odisėjas,

Stačios uolos – krantai,

Dainuojančios sirenos...

Tau dainą šią skiriu,

Kad grįžtum į gimtinę,

Kur ežerėliai, ežerai

Iš krantų žalių ištvinę...

Saulėtekis – aukštai,

Jo spinduliai telydi,

Kad vakaras priglustų

Prie pavargusios krūtinės.

Mes taip gyvename

Žmogaus gyvenimas,

Iš dangaus duotas

Šimtą dvidešimčiai metų,

Todėl tiktai dabar –

Mūsų branda,

Mielieji bendraamžiai,

Skambinkime gitara,

Rašykime ir pieškime,

Nors pasirėmę su lazda

Keliaukime...

Parodykime savo fotografiją, –

Jinai nespalvinta, balta,

Pražydę sodai – tokie patys,

Kaip tu ir aš.

Išgliaudyti gyvenimo grūdai

Mindaugas

Gimei ir augi

Dėkodamas tėvams už saulę,

Už gabalėlį žemės,

Ant kurios išdygo grūdas,

Duonos riekę saujoje.

Išgliaudęs varpą

Vėl pasėji ir palaimini,

Kad ir tavo vaikai matytų

Derliaus naudą...

Dėkoji pusę savo amžiaus,

Kuri netgi senatvėje,

Kad būtų kiek šviesiau

Pasaulyje.

Šviesus paveikslas

Kasdien esu su tavimi,

Palauk manęs,

Aš pas tave ateisiu,

Nežinau datos,

Niekas jos nežino,

Neteisiu ir manęs neteisk tu...

Ėjau gyvenimo keliu,

Klupau ir kėliausi,

Daug praradimų,

Kai tavo rankos nejutau,

Tavo alsavimo,

Šalia beeinančio...

Kol mintys šviesios,

Saugau ir paveikslą,

Liečiu pirštu ir piešiu

Tamsiame lange

Baltais dažais,

Pasaulį šviesų.

Muzika ir poezija

Oi, mano vakarai!

Jie – muzika,

Naktis žvaigždėta,

Pabyra natos,

Belieka tau

Ranką ištiesti

Ir einame abu

Į ryto saulę tiesiai...

Harmonija minčių,

Tiesos neieškau,

Ką suradau, guldau

Ir sudedu

Ant žemės stalo,

Sėdim dviese...

Tu – muzika,

Aš tau – poezija.

Mūsų žingsniai

Ona Baliukienė

Senatvė – negalia, –

Trumpėja žingsnis,

Akys nebemato,

Bet einame į šviesą,

Tyrą, permatomą,

Kur angelai plasnoja,

Žvaigždės dega,

O iš tamsos išnyra

Ryto saulė...

Duok mums, dangau,

Spartesnį žingsnį

Žemėje.

Spindulių lietus

Žiūrėk į dangų, –

Iš aukštai aukštai

Vis lyja spinduliais,

Pagirdo baltus beržus,

O žemė atiduoda

Savo derlių...

Iš gilumos pakyla

Baltu liemeniu

Kiekvienas spindesys –

Pašventintas, sugertas...

Oi, už beržų – kapai,

Nuberti čia auksu antkapiai,

Vieni kryžiai apsamanoję,

Kiti – visai nauji,

Bet visi apverkti,

Beržais aptverti ilsisi...

Lenkiuosi čia ir žemei

Begaliniam dangui.

Balandis ir grūdas

Kiti už mus galvoja,

Įstatymus mums rašo,

Nors iš vienos žemės renkame

Po grūdą ir po lašą...

Giesmė – į saulę,

Pėdos – žemėje,

Dėkojame ir tiems,

Kas nušviečia gyvenimą...

Oi, grūdas – mažas,

Ne visiems gi matomas.

Dangus

Kūrėjams

Pakilkime aukščiau

Negu dangus,

Pabūkime ir greitesni

Už mintį, vėją,

Tik nebijokime ugnies,

Ji vandeniu užliejama...

Statykim tiltus ateities,

Pakrantėse pilis iš smėlio,

Rašykim ant bangos,

Jinai nuplaus su smiltimis

Mūsų viltis

Į vandenyną gilų...

Kalbėkime savu žodžiu,

Gražiausiu, iš tyros širdies,

Negriaukime,

O būkime kūrėjais.

Mano kiemas

Įpranta vasarą akis

Prie žalios pievos,

Pavasarį prie baltų sodų,

Pakrūmės ievų,

Žibučių mėlynų,

Tarsi dangus,

O debesėliai, saulės apšviesti,

Ir rudenį, ir žiemą...

Jie virsta avimis,

Žirgais, šuoliuojančiais

Per žalią slėnį,

Kalnais, kur buvome užkopę,

Bet visada žiūrėjome

Į savo kiemą...

Nieko gražesnio nemačiau

Nei vasarą, nei žiemą.

Veltui – sielos plotai

Veltui – oras,

Kuriuo kvėpuoju,

O skausmas – tai kalba,

Jie ir kainuoja,

Rašau ir dovanoju,

Kas glūdi sieloje,

Giesme gyvenimą dainuoju...

Rausvi saulėtekiai – veltui,

Jaunystė lemia,

Kad esi guvus,

Pasiekti horizontą nori,

Kelionė ten – pirmyn,

Paženklinta džiaugsmu svajonė...

Saulėlydis – arti,

Svaresnis tapo žodis,

O stalas – be aštrių kampų,

Tik balta staltiese

Lygiai užklotas.

Varnos

Geriausios – varnos, –

Turi savo barometrą,

Prižiūri inkilus

Nuo žvirblių įkyrių,

Kada palieka savo būstą

Giedorėliai,

Tokia tvarka pas mus...

– Kar kar, – pilkoji,

Ant šakos tupėdama,

Pasisupa viršūnėje –

Žinai, kad naktį

Šalta bus...

Dėkojimai

Statykime namus

Ant gėrio pamatų

Kalneliuose ir slėniuose,

Juose gyvenkime,

Kol vis dar laimina dangus,

Laikykime rankas

Į jį iškėlę...

Pajudinkime ir savo šaknis

Ant smėlio kauburių,

Sujunkime kartų viltis

Rytojaus dėlei...

Susėskime už stalo

Per krikštynas ir Vėlines,

Padovanokime vaikams

Kalėdas.

Uogos

Kvapniai sužydėjau,

Saulei pamirksėjau,

Vėjas negailėjo,

Taršė ir mylėjo...

Rasos rytais prausė,

Dieną lašas liejo,

Kol ant plonos šakos

Uoga sužibėjau...

Mažuose lašeliuose –

Visas gardumynas,

Lašantis nuo uogos,

Toks gaivus ir grynas...

Skink, suvalgyk, gliaudyk,

Dėk ir į arbatą,

Būsi stiprus, jaunas,

Raudonskruostis, drūtas...

Atgrasymas

Kas laiko šautuvą,

Tas karo mažiau bijo, –

Už jo – šeima,

Visa Tėvynė,

Kiekvienas žemės lopinėlis –

Savas, –

Tai lopšys gimtinės...

Kol miega kulkos,

Jie vaikus augina,

Sėja javą duonai,

Kareiviška koše savus pavaišina,

Supažindina jaunimą...

Palinkėkime taikos,

Namų ramybės.

Rūta žalioji

Tegu

Apsemtos gatvės neramina,

Bet laikina, tegu...

Lietus – dangaus ranka,

Nuplauna, kas negyva,

Nusineša gyva srove...

Vanduo – gyvybė,

Kiekvienas lašas – šventas,

Tyra ir sūri ašara,

Kai laikina – tegu...

Ant aukšto kalno

Niekas nieko neužtvindo,

Nuo jo vis teška gurgianti srovė,

Tegu.

Buvo taip ir bus

Pasipuošia kas pavasarį

Paukščiai ir drugeliai,

Siuvasi pelėda sau

Gražią suknelę,

Betgi puošeikos – vyrai, –

Ilgi jų surdutai,

Perukai, kaspinai – nuo seno...

Nedaug yra žemėje padarų,

Kurie nesiskiria,

Kitaip jie atpažįsta

Savąją...

Oi, skirtingai pasidabina

Net žuvelės,

Kai nori kuo labiau patikti

Bernelis prieš mergelę.

Vaikystės saulė

Vaikai – beribis gėrio gurkšnis,

Koks senas būtumei,

Žiūri į juos su šypsena

Nerandėja tau širdis,

Kai seki pasakas,

Seneliu Šalčiu gali

Per šventes pabūti,

Padovanoti dovanėlę,

Kol jie tiki

Stebuklais ir elniais...

Daug metų einame taku

Į vieną saulę,

Vaivorykštėje ją matai,

Vis brenda spindulys per vandenį,

Nuslysta ir per žiemos ledą,

Važiuoja rogėmis

Kalėda – močiutė,

Tose pačiose rogėse,

Susėda ir snieguolės,

Iš po pavažų ištrykšta

Gėrio spinduliai.

Ryto sonetas

Nepaklysi girioj,

Kur senoliai auga,

Rodo kryptį kerpės,

Samanos ant kelmo...

Naujo ūglis – rausvas

Apačioje – žalias,

Taip ir sužinojai,

Kurgi veda kelias...

Senos girios plotai –

Tai sielos kertelės,

Ten dažnai nakvota,

Ryte rastas kelias.

Niekad nepaklysi

Rinkdamasis meilę.

Rudenėja

Ruduo – žemai,

Po kojomis,

Byra geltoni lapai,

Kaip lietaus lašai,

Kiekviename – dar vasara, –

Alsuoja nuo šaknų

Ūgliai,

Žemė – šilta šilta,

Kaip delnas mylimo...

Saulėtekis ir tau,

Pabelsk į langą šakele,

Iškęsk ir žiemą,

Pavasarį išsprogs nauji

Geltoni pumpurai,

Saulė pakaitina

Ir sužaliuoja girios...

Kaip gražu,

Nors rudenėja.

Svetimi

Savo noru išėjai,

Negrįžk, durų nevarstyk,

Lauke ir vėjas,

Svetimi kvapai,

Nebesivargink...

Prašysi atsiklaupęs,

Gal atleisiu, bet netikėsiu

Tavo žodžiu,

Kaip kadais...

Jaunystė – meilės laikas,

Apsirikai,

Dabar jau dangui aiškinkis,

Kada melavai.

Senatvė – du ramentai

Trečias – tu,

Pasiramstydamas

Išeik.

Kūryba – prigimtinė jėga

Kūryba – tai jėga,

Kuri iš patalo išverčia

Tamsią naktį,

Nesulauki aušros,

Pieši ant lango

Savo sielos paveikslą,

Nurieda juodas lašas

Ir į širdį įsismelkia...

Eini per pievas,

Pasieki ir kalnus,

Miškai žaliuoja,

O juose – tik žvėrys valkatauja,

Paukščiai lizdus krauna,

Kuria šeimas,

Vaikus kūrybos moko,

Kaip kas tik išmano...

Vis kuriame ir kuriame,

Dėl kąsnio taip dažnai

Kariaujame.

Ieškojimai

Ieškau akių

Ne danguje,

Bet čia – šalia,

Ant pilkos žemės,

Ranką liečiu,

Kol šilumą dar skleidžia,

Paglostau plaukus,

Kai jie – švelnūs,

Nubraukiu ašarą nuo skruosto,

Kada nesusigėrusi

Į delnus...

Laukiu ir iš tavęs,

Kad tu rašytum apie žemę...

Tegu ten, danguje,

Žvaigždynai vieni kitus vejasi,

O mes užmiegame

Ant išbalintos pagalvės

Suglaudę delnus.

Gyvenimo arimai

Laimingi žiedai

Papartis žydi mylintiems,

Kas myli, tas suranda;

Alyvos žieduose –

Daugiau lapelių,

Dobilą penkialapį

Randa...

Papartis miega

Sniego pusnyse

Ir laukia pasakų,

Kada išeis našlaitė

Pamotei parnešti

Per Naujuosius

Mėlynų žibučių kraitę.

Užaugo ir nepyko,

Net ant seserų,

Kurios ją skriaudė,

Todėl ir tapo karaliene,

Nes jos gerumą taip įvertino

Žaviausias karalaitis,

Pasiūlė žiedą,

Tikro aukso.

Žilvinui

Kaip užrišo tau skarelę,

Kuplioji eglute,

Kad ir vasarą, ir žiemą

Žalia gali būti?

Kodėl krenta beržo lapai

Vos vėjui papūtus,

O mažyčiai skambalėliai

Apšerkšniję supasi?

Kas užmovė aukso žiedą

Ant tavo pirštelio,

Jeigu tu net ištekėjai

Prieš brolelių valią?

Kokia meilė – išskirtinė

Savo mylimajam,

Kad vis seka ir dar seks

Žilvinui tą pasaką...

Griaučiai

Ona Baliukienė

Pirmas žemės sluoksnis –

Ariamas, akėjamas,

Čia javas tarpsta,

Kvepia duona rudenėjant...

Giliau, per du metrus,

Boluoja griaučiai sudūlėję,

Žemę plauna lietus,

Nubyra smėlis,

Iškyla griaučiai į paviršių

Ir keršija skeveldromis,

Kad juos giliai padėjo...

Prie vienų – šovinys,

Prie kito galvos – bomba,

Dar užtaisyta paraku,

O dūmų kvapas

Nuo anų laikų neišsivadėjęs...

Pučia šiaurys,

Kedeno voro tinklą,

Virpina svirtis...

Oi, kaip dar garsiai skamba

Baltuose griaučiuose

Karų sugriautos sielos.

Pakalnėje

Kalnai nutolsta,

Kai nebeturi jėgų,

Tik medis priartėja,

Pasiremi tarsi į lazdą

Ir ūkauji prieš vėją...

Ar atsišauksi laukiamas,

Paklausi, kur artėjame?

Į dangų tiesiasi keliai –

Mano ir vėjo...