2016 m. birželio 3 d., penktadienis

Gyvenimo ataskaita




Per daugel metų
Šitiek pamatyta,
Žiūrėdamas į žemę supranti,
Kad panašiai pastato namą
Maža skruzdėlytė
Ir saulė šviečia ta pati...
Kai naktį prabundi,
Tos pačios mirksi žvaigždės,
Lietus už lango šnara,
Braukia ir nuvalo kelio dulkes,
Ryto aušra rausva,
Kaip ir saulėlydis...
Tos pačios gėlės pievose
Sudygsta nesodintos,
Beeidamas pakvepini
Ir nerimas užplūsta,
Kad vien to nepakanka,
Taip norisi vėl susitikti
Ir su tavimi,
Vaikams pažvelgti į akis
Ir pamatuoti, kiek užaugo,
Pabūti vienu du po dangumi...
Už viską susimoki savimi.




2016 m. birželio 2 d., ketvirtadienis

Melodija ir žodžiai




Ištraukiame iš stalčių
Senus dienoraščius,
Kas būdavo, prisimename,
Nes ir giliausioje kertelėje
Išlieka mintys,
Neištesėti pažadai
Išlieka daug ilgiau...
Prisiminimai, ką mylėjai,
Žadėjai nepamiršti amžinai,
O tas pageltęs popierėlis
Pasako daug daugiau...
Sučiulba atmintis,
Lyg mažas vyturėlis,
Pakyla lig dangaus
Ir virpina sielos stygas,
Net ašara nurieda
Ir susimaišo su rasa,
Kuri aušroj išdžiūsta pagaliau...
Sena melodija vis pasilieka,
Kur nėra žodžių,
Nes gitara – širdies dienoraštis,
Tikriau.



Aštuntokams




Ko jums šiandieną palinkėti?
Tik šiltos vasaros
Ir linksmo skrydžio į kitus
Mokslo metus,
Bus kitas ir mokyklos vardas,
Bet jaunam reikia pokyčių,
Kurie ateina netikėtai
Ir tai – labai gerai,
Kad metai, kaip Šventoji, bėga
Po tiltais, per slenksčius...
Dainuojate ir šokate
Ne paskutinį šiandien valsą,–
Kiek ateity jų bus...
Iš to prisiminimai renčiasi,
Prie vieno tilto rąsto
Dedate kitus.



Kas prigimta




Nuo pat mažens jau žinome,
Kas mano, tavo,
Atsirenkame ir savo žaislus,
Bet turime ir brolių,
Kuriems tas pats ir tėtis,
Mylim ir tą pačią mamą,
Močiutę ir senelį,
Kurie pamoko, kas gražu.
Yra gimtadieniai, vardadieniai,
Padovanoja kas ką – visi įvairių,
Net gėlę ant palangės,
Kurią reiks prižiūrėti,
Nuolat laistyti,
Kitaip – pražus...
Ne viską saugome,
Nedaug kas ir išlieka,
Labiausiai – mylimus, savus.




Besikeičiančios melodijos




Vaikystė – tai mamos daina,
Trumpa, su mažai žodžių,
Tiktai melodija lengva
Ir vis dainuojama visiems,
Per amžių dar nenusibodusi.
Jaunystė lekia taip pašėlusiai,
Kad keičiasi melodijos –
Tai vėjas ir sielos audra,
Su liepžiedžių kvapu
Ir Joninių laužų spragsėjimu.
Net nepajuntam, kaip ruduo
Nukrečia paskutinį obuolį,
Pasidabruoja langus ir šerkšnu
Užrašo muzikos natas
Ir primena, ką pamiršai,
Kurios seniai skambėjusios.
Žiema – tai šaltis,
Kada stingsta žodis
Ir lūpose melodijos...



2016 m. birželio 1 d., trečiadienis

Vaikeliai mano



Vaikeli mano, sakau nuoširdžiai,
Nes jis – tik vienas
Tarsi saulė,
Paglostau plaukučius, –
Jie - tokie švelnūs,
Lyg pavasarį išsprogęs
Karklo spurgas,
Kol pilnas medis meilės,
Kiek širdelių spurda...
Taip norisi palyginti su pienės pūkeliu,
Bet vėjas jį jau barsto po laukus...
Taip viskas laikina,
Ilgesnė kiek vaikystė,
Kol jie ant rankų ir nepasiklysta.
Vedu už rankos mažiukus,
Bet ar apsaugosiu juos
Nuo visų skriaudų...