Pagarba ožkai

Kada neišgali ar neturi jėgų

Laikyti karvės,

Perki tik ožką,

Neši šieną ant pečių,

Padalini po saują

Ir visą žiemą lauki

Naujos vados,

Kas lieka nuo ožkiukų,

Geri saldų pienelį,

Dėkoji dievui,

Kad jis parodė skalsą, –

Varge, nepritekliuje,

Bet išgyveni...

Karvė – jau turtas,

Ožka – miela, gudri;

Lipdžiau iš vaško

Ir stačiau jas ant palangės,

Iš liepos drožiau,

Iš žievės sukau

Ožkai ragus.

Pirmieji dirbiniai išmokė,

Kaip saugoti namus:

Molinę pirkelę,

Be pamatų,

Ožkiukai šoko

Aslos vidury...

Matai, jauti?

Būkite laimingi

Laimingų Naujųjų

Nuoširdžiai - draugui Viktorui

Pasaulio motinos

Gražios šventos šeimos

Ir džiaugsmo atmintis,

Laimingos dukros, sūnūs,

Kurie gali paliesti rūbą,

Kurį pasaulio motina vilkėjo.

Ji amžinai gyva,

Gyvybę įkvėpė ji,

Kada aukojosi vaikams,

Kaip juos visus mylėjo,

Atidavė naktis,

Lopšinėse – tik žodžiai,

Apie laimės fėją,

Kuri upelyje rūbus velėja,

Kad būtų švarios mintys

Ir gimtoji paslaptis

Paglostytų pečius

Senatvėje...

Gerieji paukščiai

Keliai – per žemę,

Mintys – dangumi,

O ilgesio laiškai,

Margieji paukščiai,

Skenda taip toli,

Pasiekia tokį aukštį,

Kai susijungia žemė

Su mėlynuoju dangumi,

Kada savo vaikus

Dar motina pašaukia...

Praeina metai – sudega,

Tarsi karšta ugnis,

O iš laiškų – tik pelenai palieka.

Keliai – per žemę,

Mintys – danguje

Pakilusios gal lieka...

Nuoširdžiausiai moteriai

Grąžinu skolas

Gyvenimas – skola,

Nors niekam neskolinga,

Diena – tai dovana,

Kada esu laiminga,

Tada iš dangaus snaigės byra,

Atsisveikinu Naujųjų naktį

Su buvusiais nepritekliais,

Kol tirpsta širdyje

Gyvybės eliksyras.

Minutė – mintyse

Jau praeitis sapne

Ir pamiršta skriauda,

Vijokliuose prie lango įsipynusi...

Vynuogių kekėse – malda,

Nepaprastoje taurėje

Nektaras, vynas,

Ant švenčių stalo – obuoliai

Iš mano sodo,

Kurį abu sodinome...

Gyvenimas – darna,

Kada skolas grąžiname.

Laimingų ateinančių Naujųjų metų

Viena mintis

Iš vieno grūdo – visa žemė,

Iš vieno žodžio kuriamos poemos,

Iš vieno garso – visuma,

Simfonija gyvenimo...

Viena mintis – pasaulis senas,

Tik labai trumpas

Vieno žmogaus gyvenimas.

Keliauja paukščiai pirmyn ir atgalios

Ieškodami skalsos ir šilumos,

Kurie pažįsta dangų,

Saulė šviečia aukštai,

Žvaigždės aukščiau už saulę...

Kur mano siela nukeliaus,

Kai baigsis žemiškas gyvenimas?

Gražių metų

Sniego kruopos

Pušis ir eglė,

Viso miško puošmena,

Žaliuoja vasarą ir žiemą,

Ant jų spyglių nukrenta lapas

Ir kybo pasismeigęs,

Iš toli šviečia

Tarsi pirkioj žiburėlis,

Žybsnis nuo balanos...

Prieinu ir judinu šakas,

O sniegas byra,

Tarsi iš dangaus

Palaimos valandą,

Kaip manų kruopos

Šviečia netgi dieną pusnyse,

Kieme, po mano langu.

Kiek knygose tiesos

Apie senų žmonių legendą,

Kad sotūs ir laimingi,

Išgirdę žodį – maną.

Kas tokią žiemą dovanotų,

Jei pasakos sniege paskęstų

Ir grįžtų atgal žodis,

Į mūsų širdis

Kelio nesuradęs...

Prisiminimai

Vaizdai, susitikimai,

Pamatyti žmonės –

Kažkas nepakartojama...

Kelionės įkvepia,

Netgi po daugel metų

Plaukia kaip miražas

Kitų šalių kalnai

Ir jūros mėlis,

Nors nesuprantama kalba,

Bet girdi muziką,

Drauge svajoji

Ir darosi taip artima melodija,

Jauki gamta...

Dainuoja pritariant akordeonui,

O kitoje pakrantėje

Jau skamba gitara...

Mes – artimi,

Visi pasaulio žmonės,

Kada ant žemės delno laikosi

Draugystė ir taika.

Diena ilgėja - atmintyje sutikti gyvenimo kelyje

Naujieji – nauja pradžia

Gerų darbų, svajonių metas,

Prisimenu visus,

Su kuriais ilgą kelią ėjome,

Kurie neaplenkė neatsigręžę;

Apkabinau ir gera,

Tarsi saulės spinduliai bučiavo,

Nutvilkė gaivus vėjas

Ir bėgu atminties taku...

Skamba linksmi varpeliai,

Girgžda baltas sniegas,

Nukrenta snaigės ant pečių,

Braukiu su šerkšno plunksna

Ir senus metus,

Bet vis prisimenu visus draugus...

Senos melodijos

Šeškinės "Bočiai"

Mano vieta – šalia tavęs,

Gimtine mano,

Tik ten gerai jaučiuosi,

Kur augau ir basa laksčiau,

Kur netgi grumstas

Neduria ir savas,

O kai subyra, darosi skaudu...

Mano vieta – prie bendro stalo,

Kur laukiniai balandžiai

Prietemoje miega,

O keliasi su saule – ne anksčiau,

Jų meilės giesmės atsiliepia

Medžių viršūnėse ir dar aukščiau.

Girdėta ir daug sykių

Viskas jau matyta,

Bet visada senų melodijų klausausi,

Kaip maldų...

Mano draugai

Sveikinu

Linksmų medelių

Lapai blizga

Ir darosi šviesu,

Kai paukščiai krykštauja

Ant jų šakų...

Gerų žmonių

Ir akys žiba

Vidiniu spinduliu

Ir saulėtu šypsniu,

Kiekvienas visų žingsnis

Matuojamas geru žodžiu...

Už lango girdisi saliutai -

Tarpušventis dabar jaukus,

Ir po Kalėdų gera,

Ir prieš Naujus metus.

Kas tas gyvenimas?

Vienas akimirksnis,

Bet ir žavus saliutas

Visiems žmonėms,

Visų tautų.

Šerkšno stebuklai

Žiemos diena tyli,

Nepaliesta ir vėjo,

Laikosi šerkšnas ant spyglių,

Taip daro ir kūrėjas

Vienos minties

Iš daugelio natų.

Tavo melodiją girdžiu,

Kurią šią naktį kūrei

Vienas ir labai toli,

Pasiekti negaliu,

Aš nemačiau tavęs,

Kaip rašė tavo pirštai

Snaigių natas mano širdy

Atliepdami.

Labai aukštai iškėlė

Nuo pašaknių iki viršūnių

Saulės apšviesti beržai,

Balti balti...

Koks tavo instrumentas

Tokią gaidą kuria,

Kad iki šiol tebeskamba

Akordai mylimi,

Atrodo, verkia smuikas,

Šimta balsė skamba lyra,

Iš plonų stygų

Sklinda malda jautri;

Taip virpa žemės motinos širdis.

Kalbu tau savo maldą,

Mažas tavo vaikas,

Bet tu rašai toliau

Baltai ir tyliai...

Gal ir manęs nebegirdi.

Snaigių šokis

Balta, skaidri, nesutepta

Pirmoji snaigė

Žiemos karalienė,

Kur sukasi, ten krenta

Šokio sūkury,

Gali pakloti patalą per dieną,

Kad žemė sau miegotų,

Tarsi bitės avily...

Lengvesnė ir už vieną lašą,

Kuris krenta nuo blakstienų,

Nepajunti šarmos,

Tik matosi praskleidus

Užuolaidą sidabro

Ant švytinčios beržo šakos

Varpelį vieną, kitą visą dieną -

Tai šalčio muzika žiemos.

Paskui nubyra, išsisklaido

Ir pabučiuoja žemės veidą

Vakarės žvaigždės

Pušų, eglių viršūnėse

Ir mano svajose...

Dabar ir ant galvos.

Kokia balta žiema

Ir lengvas snaigių šokis akyse.

Vaikaičiai

Kai visi vaikai dainavo,

Senis Šaltis atvažiavo,

Kas eilėraštį pasakė,

Tam iš maišo žaislus kratė...

Sveikinu savo mokinius

Gražių Šventų Kalėdų ir visų metų

Brangieji mano mokiniai,

Jūs – mano paukščiai

Ir uždarame akvariume

Margos žuvelės,

Kažkada buvo mokykla

Ir mūsų bendras kelias.

Dabar išskrido paukščiai,

Kur šilčiau, ir savo vaikus veda,

Jie jau kitaip giedos,

Keisis jų plunksnos,

O Jūsų veidai dar panašūs

Į tėviškės miškus,

Į ąžuolyną seną...

Šventadienį susėskime visi prie stalo, –

Seni albumai – atmintis,

Kur dar vaikystės pasakos gyvena,

Suskriskit mintimis,

Atplaukit prie krantų balta puta,

Gyvi ir augantys.

Dovana

Meilė – sielos paslaptis,

Dangaus brangiausia dovana,

Kalėdų naktį uždegta šviesa, –

Aš myliu tik tave

Žiemos speigų ir vėtrų

Amžinoje grūstyje,

Viliuosi, kad nugalės gerumas.

Meilė – sparnai,

Angelo vaidas ir tikėjimas,

Kad būsime drauge

Ir žemėje, ir danguje,

Kaip du tėvai.

Kas duota, paėmiau,

Laikau ir širdyje svajonę –

Po mūsų mylės atvaizdą

Motinos – Marijos,

Bėgios ir šauks

Mažieji angelai – mylėti

Visada dangaus malonę,

Dieviškąjį pradą – žmones.

Du lapai

Gyvenimas – du lapai;

Vienas žalias pavasarį,

Žydi kvapniais žiedais,

Paskui ūglius išleidžia,

Vaisių slepia, kol nesubręsta

Naujam gyvenimui.

Iš pat šaknų gyvybė teka,

Auginanti lapus,

Lyg du rankų delnai

Virš saulės tako,

Globojantys, kas gyva,

Kol sutema ateina

Gelstančiais miškais.

Kai vėjas rudenį geltoną neša,

Susimąstau – kada nukris,

Kur prisiglaus

Pilkos būties fone

Tėvų vardai

Kiekvienas medis

Turi savo vardą,

Tėvų istoriją,

Ką tik išdygęs – jau likimą,

Net paukščiai peri

Juk ne ant visų;

Vienų šakas taip vėjas nugeni,

Kad rankų vietoje

Randai išlieka,

Sugiję primena metus.

Kas atgyvena, visu ūgiu

Į slėnį išsitiesia, –

Gyvybės šulinys – čia pat,

Bet taip ir dūli,

Nes nugriuvęs nepasiekia

Ir šauk nešaukęs

Žilviną vardu.

Atpūtė vėjas mažą sėklą,

Po juo išdygo jaunas medis...

Aš – žemė,

Visus vaikus

Tėvų vardais pavadinu.

Pamąstymai

Pati gražiausia šventė –

Tai Šventos Kalėdos,

O žemei – Dievo dovana

Ir pergalė prieš blogį,

Kurio pasaulyje tiek daug yra.

Vargšų daugiau, negu turtingų,

Šventų buvo daugiau iš vargstančių,

Jie savo juodu darbu pagamino –

Kepalą duonos iškepė,

Kurį visi dalinasi,

Vieniems – minkštimas,

Kitiems – į saują dalis trupinių.

Vargo pašiūrėje užgimęs

Tikėjimas žmonių,

Kad iki ryto saugos juos likimas

Ir kančios kryžius

Taps visiems tik atgimimas,

Vergovės žemėje nebus.

Per visą savo amžių eina žmonės

Basi, avėdami tik sandalus...

Dovanų kalendorius

Senelis Šaltis ar Kalėdas

Sniego name gyvena,

Snieguolė kiemo vidury

Geruosius elnius gano,

Taip jau yra nuo seno;

Varvekliai ant langų – užuolaidos,

Durys – iš ledo,

O stiklų vietoje – pulkai

Drugelių ir plaštakių skaido.

Kol atvažiuoja jie pas mus,

Nudyla rogių pačiūžos,

Sušyla ir elnių ragai,

Nukrenta sidabrinės pasagos...

Jas renkame po vieną,

Ir niekam nepasakome,

Kabiname prie durų pirštinę

Iki Naujųjų metų,

Kad dovanos byrėtų –

Saldainiai ir žaisliukai,

Kaip sniego gniūžtės,

Spalvotos knygos pasakų.

Kada atsikelia ryte vaikai,

Po eglute visko suranda,

Dėkoja ir savo seneliams,

Paskui dar pabučiuoja

Tėtį, mamą...

– O kur Kalėdų Senis?

Buvo ir išėjo pas kitus vaikus, –

Ilga kelionė – net iki Trijų Karalių.

Linkiu visiems

Kalėdos – išpildytos svajonės,

Stebuklas iš dangaus,

Į žemę nusileidusios atneša ramybę,

Gražiausią dovaną žmonėms.

Vienam padovanoja gėlę,

Kad džiugintų akis,

Kitam – auksinį pinigėlį,

Kad sutaupytų akiniams.

Žiūrėtų ir klausytų,

Iš kur laimė, kaip upelis teka,

Prie stebuklingo veidrodžio

Pastato vandens taurę,

Kad vynu virstų,

Pagirdytų iš vynuogyno derliaus

Tūkstančius, šį vakarą atėjusių,

Primintų pareigą – dalintis

Viskuo, ką tu gavai

Iš žemės ir dangaus...

Kalėdiniai pasveikinimai

Nebeskubu, lėčiau einu,

Nes kurgi beskubėsiu –

Užaugę jau vaikai,

Vaikaičiai aplink stalą

Patys atsisėda,

Tik šaukštus ir lėkštes

Reikia šalia padėti.

Viena lėkštė – tuščia,

Daug metų niekas nelietė,

Bet atsisėda mintyse

Ir linki šeimai gero tėtis.

Visi, kurie išėjo pro duris,

Ateina Kūčių naktį pažiūrėti,

Kaip mes gyvename,

Ką valgome ir geriame,

Ką padedame ir svečiams,

Dar nešame į lauką paukščiams,

Kad jie pavasarį čiulbėtų.

Laiškai – paklydę paukščiai,

Neša, ką rašau,

Visų reik adresus turėti,

Ant pečių atsitūpę žiūri,

Kad rašalo užtektų,

Jeigu išsenka, ašara praskiedžiu.

Skrenda kiekvienas žodis atskirai,

Kol sparnais susiliečia

Ir nutupia toli toli,

Linkėjimai Šventų Kalėdų.

Niekur nebeskubu,

Sugrįžta paukščiai į namus,

Kaip minčių žvaigždės šviesios.

Maži ir dideli

Graži gėlė, kai žydi,

Išskleidžia ir naujus lapus,

Labai kvapni,

Kai saulė leidžiasi,

Nes susirinko spindulius

Nuo pat dangaus.

Maža gėlė – arčiau prie žemės,

Rasos ant jos daugiau,

Žaviuosi jos kantrybe,

O šiluma akių – labiau.

Jurginų galvos sunkios,

Bijūnai linksta nerišti,

Vėjas prie žemės juos priglaudžia,

Palaisto gėlę net per sausrą

Žemės ranka vėsi.

Didžiąsias skina, dovanoja,

Pastato puokštę stalo vidury,

O ant palangės pastatyta

Visiems dar moja, 

Kad čia sugrįžtų

Iš toli visi,

Maži ir dideli,

Netgi senoliai pamiršti.

Šeimų šventė

Jūsų šalis nuo kito žemės krašto,

Kur keliasi saulė anksti

Ir danguje nupiešia

Spinduliais ataustą raštą,

Kurio gija pasiekia Lietuvą,

Tiktai kitu laiku.

Gražiausias visų šalių rytas

Todėl ir keliamės anksti,

Kad saulę pasivytume

Nubėgančią per dangų

Horizontu apvaliu.

Dienos darbai – tai mūsų kraitis

Visoms šalims,

Raštai visų gerų žmonių,

O vakarais susėdame

Prie bendro vaišių stalo,

Suglaudžiame šeimų pečius.

Ačiū likimui, kad aš jus turiu.

Jaukus gyvenimo stalas

Prie Kūčių stalo

Vieniša nesėdu:

Degu žvakelę,

Dvylika patiekalų dedu

Ir sukasi ratu

Laikrodžio rodyklė,

Prisimenu, kas buvo gera,

Buvo ir graudu.

Kas dieną palieku kažką,

Kažkas palaikė už pečių

Ir apgaubė ramybės skraiste,

Kurią turiu dar nuo senų laikų.

Dėkoju žemei,

Dangui padėkoju,

Laužiu iš kepalo

Po vieną kąsnį duonos

Ir visiems gyviems išdalinu,

Į žemę grūdą vėl beriu;

Paukščiai nusineša

Net paskutinį trupinį

Ant žalios eglės apsnigtų šakų...

Taip ir gyvenu.

Kiškio pėdomis

Švelnus kiškelis, padorus

Ir poteriai, be kvapo,

Kol kažkas neišbaido,

Nesuseka jo lapė.

Pakapsto sniegą po egle,

Suranda saugų guolį,

Bet miega atsimerkęs,

Kaip visi jo broliai.

Koks miškas didelis,

Kai mažas ir bailus

Visiems atrodai,

Net šarkos išgena iš sodų,

Kad nepagraužtų nuo šaknų

Skaniausių obelų

Ir pirštais bado, rodo.

Gręžiojasi kiškelis bėgdamas,

Išbarsto poterius

Nuo miško iki sodo,

Vėl atgalios – vienodai.

Visiems juk toks švelnus

Kiškis atrodo...

Šokių muzika

Aš nebešoksiu,

Niekada nešoksiu,

Aukštų batelių,

Tokios suknelės neturiu,

Kuri su iškirpte plačia

Visus viliotų,

O ploni kaspinai siūbuotų

Ant pakeltų pečių...

Seniai visos melodijos

Klausytos, išdainuotos,

Tu man pritardavai žodžiu,

Bet niekada nešokai,

Dabar ir tavo

Kostiumai kiti...

Užtenka tik senos armonikos

Kelių akordų

Ir kyla rankos ant pečių,

Glaudžiu tau prie krūtinės

Savo karštą skruostą,

Skrendu paskui melodiją basa...

Gražūs bateliai sunešioti,

Naujų dar neturiu.

Šiokiadienis prieš Kalėdas

Gyvenimas – tai kasdienybės

Virtinė ilgiausia,

Laisvalaikis ir vėl darbai,

Kai sėduosi prie stalo,

Įeinu į ramią klėtį,

Kur supilti visi grūdai.

Kampe senosios girnos –

Suku girnapusę ir byra

Rupūs miltai,

Dabar jau skambantys liūdnai,

O balkiai linų grįžtėmis

Mamos nukabinėti,

Kol jas suverpsiu

Ir pavasaris ateis.

Liepų žiedai ir ramunėlės,

Čiobreliai ir avietės –

Vis nuo ligų,

Kurios kamuoja gan dažnai,

Visų net negaliu

Šiandieną suminėti,

Tik mazgą užrišu

Nosinės kamputyje,

Kad prisiminčiau motiną

Ir tėtį – visus artimuosius,

Kurie pastatė klėtį

Įdavė žąsies sparną,

Kad šluočiau iš aruodų,

Kas priplėko,

Sakyčiau tik lietuviškai,

Šventadieniškai, pakiliai:

„ Sveikos Kalėdos,

Sveiki, grūdų kvietienių

Mišinio vaikai!“

Žemės ir dangaus motina

Girdi, miškai dejuoja, –

Ką tik pasibaigė audra, –

Aprauda savo dalią –

Nulūžusias šakas.

Pušų spyglius paglosto vėjas

Ir nuramina:

– Tu, motina, atgysi,

Tavo prigimtis gera...

Matai, laukai rasoja

Viduržiemio rasa

Ir pašalas kilnoja

Velėnos juodą plutą, –

Dar neseniai ir ji buvo jauna.

Vėjas pribėgęs nuramina:

– Tu, motina, nežūsi,

Prikelsi žolę

Ir pieva bus žalia...

Jauti, per pačias Kūčias,

Vidurnakčio tyloje,

Baltas ėriukas gimęs kruta

Ant šieno ėdžiose –

Sūnaus meilė tikra;

Priimk, tu – motina,
Visų šeimų mama.

Praregėjimai

Ne vėjas nurengė medžius,

Lapai netoli krenta,

Visai šalia savo tėvų,

Ir jų šaknis apdengia.

Per jų gyvenimą

Ne vienas žaibas trenkia

Ir perplėšia kamieną,

Įbrėžia giliausius plyšius,

Ilgai tos žaizdos lieka

Ir neužsitraukia.

Sename rasime

Kitokius randus:

Geležinius vinis, giliai įkaltus,

Įstrigusias skeveldras,

Kai šaltis perskelia tvoras,

Vis tiek ir medis verkia;

Lašai nurieda iki pašaknių,

Įsigeria į žemę šventą.