2002

 

Visam pasaulyje būta

Ir dalelė Lietuvos,

Kur mūsų sesės,

Broliai nukeliavo,

Iškėlė vėliavas ir ant kalnų,

Įmynė pėdas savo…

Tokia graži dabar jaučiuosi,

Kaip danguje – saulelė,

Tokia liauna prie kelio

Ir tekančio upelio,

Kur jau įmyniau

Pėdą savo…

Aplink – draugai,

Graži šeima,

Tęsiame gyvenimą.

Naujuosius apžvelgiau

 

Nuo Vilniaus bokštų

Ir aukštų kalvų

Naujuosius vėl apžvelgiau,

Matau rausvus ir čerpių stogus,

Plaukia lytis Nerimi,

Gedimino kalną sveikinu, –

Nuo čia ir prasidėjo

Amatai, mainai ir verslas…

Suskamba varpinės laikrodis –

Jis šiandien skelbia taiką,

Skaičiuoja ir išskridusius,

Sukūrusius toli šeimas

Ir likusius čionai gyventi…

Palesinau balandžius.

\

Ona Baliukienė

2022

Keleiviai dainoje

 

Meilė – be jokių intervalų,

Susitinka žvilgsnis

Ir suvirpina stygas,

Meilės dainos – be jokios reklamos,

Tik du dainuoja

Vienas kito širdyje.

Dabar ir tau dainuoju meilę,

Mes – du keleiviai

Šiandieną viename,

Mojuoju iš toli ir skelbiu,

Kad meilė būna amžina,

Tyra.

Pora žodžių dangui

 

Kokia laimė aplankytų

Per Naujuosius žemę,

Kad gimtų tūkstantis,

O niekas nepanirtų

Vėl į juodą prarają…

Spindėtų ant eglučių

Tūkstančiai švieselių,

Pašauktų vaikas prakalbėjęs:

„Tėti, mama’’…

Kas kelia taurę vyno

Ar putojančio šampano,

Pasako porą žodžių

Dangui.

Senatvės pranašai

 

Vakarai ilgesni,

Kai sėdi vienišas už stalo,

Skaitai knygas –

Kitų vartai gyvenimus,

Klausaisi muzikos,

Kurią kažkas sukūrė,

Prisimeni laikus,

Kai susibėgdavom jauni

Į būrį…

Šerkšnoti vakarai

Rytais raudoniu svyla,

Ištirpsta ir pradingsta,

Kaip viskas šiam gyvenime,

Atodrėkyje lašais byra…

Peši pamatęs pirmą šerkšną

Nuo smilkinio,

Nebekreipi – visa galva nubalo,

Ir sėdi lig vidurnakčio,

O šaltis daro savo...

Toks vienišas ir baltas,

Rymai ligi ryto

Prie tuštėjančio stalo,

Kol išgaruoja mintys,

Virsta baltu baltu,

Šaltu.

Žiemos simfonija

 

Žiemos simfoniją matau

Snaigių mirgėjime

Prieš saulę,

Žiemos simfoniją jaučiu,

Kada šarma

Blakstienas balina…

Žiemos simfoniją girdžiu,

Tu man parodei,

Kas yra aistra

Ir meilė…

Šventė

 

Kai krenta žvaigždės,

Žiūrėkime į dangų, –

Viena iš jų –

Tai tavo laimė,

Mėlynas vandenynas –

Žemės

Ir žvaigždynas –

Dievo laimintas…

Stebėkime žvaigždes

Nepamiršdami,

Kas yra žemėje.

Snaigės

 

Švenčių snaigės

Iš dangaus pabyra,

Nutupia ant skruosto,

Padėkojusi sušyla,

Į ašarą pavirtusi

Per pusnis nusirita,

Paskelbia žiemos dieną,

Sustingusi nutyla…

Džiugu, kai gimsta,

Širdyje – taip šilta,

Graudu, kas danguje

Po žemiškos kelionės

Žvaigždele suspindo…

Kasdien – gimimas,

Kasdien kažką išlydime,

Kaip snaigę…

Kitiems metams

 

Rašau, kol akys mato,

Ir toliau rašysiu,

Jei niekas neskaitys,

Paukšteliams medyje paskirsiu, –

Su jais kalbuosi žiemą,

Per visus metus,

Kol jie čiulbės,

Joks žodis nepražus…

Dabar te drevėse gyvena

Pelėda ir apuokas,

Raibasis genelis…

Kamieną tik pastuksenau

Ir jų atsakymą sau išgirdau:

Gyvensime giedodami,

Kaip ir tėvai gyveno,

Padėsime gėlių ant smėlio kalno.

Apie vaikystę

 

Didžiulis džiaugsmas,

Kai maži žaisliukai

Kieme ir ant eglutės supasi,

Kas juos čia atneša,

Visi yra tikri,

Kad meilė dega ir širdy…

Čia pasodintos ir kalėdinės eglutės,

Kurių neišmetė,

O pasodino po Naujųjų,

Saulutė kelia jas aukštyn –

Kasmet į dangų,

Kur žvaigždės ir namai prabangūs…

Sutiksime drauge visus metus,

Sulauksime ir kol vaikai prabus,

Paseksime jiems pasaką

Apie savo vaikystę,

Kaip niekas niekada

Nemiršta ir nevysta.

Ona Baliukienė

Linkiu

 

Smagu puošti eglutes

Ir kieme , ir namuose,

Tegu spindi, visi mato,

Kad šie metai neapkarto.

Buvo sotūs, kol gausa,

Nebaisi net ir liga,

Tik meldžiu, visiems linkiu,

Kad sulauktume kitų,

Prisikviestume svečių.

Su Kalėdomis!

 

Per Kalėdas visiems gera, –

Ne tik valgome ir geriame,

Kai eglutė papuošta,

Prieš svečius – ne sarmata…

Per Kalėdas būna pūgos,

Sniegą pusto, vėjas ūbauja,

Šilta gera namuose

Ir žvakelė uždegta…

Kas atbėgo, atvažiavo,

Draugėje smagiai kūčiavome,

O kiek liko trupinių,

Zyles sotinom sykiu.

Jos atskris ir per Naujuosius,

Tris ir Karalius apjuosime, –

Iš dangaus spindi šviesa,

Visa žemė apšviesta.

Ona Baliukienė

Pašaukime gimstančią dieną

 

Nuo kalnelio Kūčia bėga,

Šaltis jau šiek tiek atlėgo, –

Kuria krosnis,

Šildo pirtį,

Šaukia saulę naktį trumpinti...

Bus gimtadienis pasaulio,

Iš dangaus jis atkeliauja.

O prie savo šeimos stalo

Mama kūčiukus ilgai skaičiavo:

Bus vaikučiams ir kaimynui,

Kuris troboj būna vienas,

Visus lygiai apdalino.

Kūčių įprasminimas

 

Pradėkime naujus metus

Atsispirdami tik nuo gražių prisiminimų:

Vasaros šiltos,

Rudens derlingo…

Papučia vėjas – nupučia snaiges

Nuo aukštų kalnelių,

Supusto slėniuose pusnis,

Po jomis ilsisi žemelė,

Pavasarį vėl prisikels žolė,

Želmenimis žaliuos arimai,

Baltą pakeičia žalumos…

Padėkime po staltiese per Kūčias

Saujelę šieno, –

Čia rasis dobilas,

Ramunė, smilga, gegutės ašarėlė,

Aštri viksva – dalgies antrininkė,

Čiobrelio kvapas prisikėlęs

Pavasarį vėl žadina…

Pradėkime kitus metus sveiki,

Kitiems sveikatos palinkėdami,

Uždekime vilties žvakelę.

Atgimimo šventė

 

Saulutė teka iš rytų,

Iš ten – pirmieji varpų dūžiai,

Saliutų pliūpsniai ant apšviestų tiltų,

Kur susitinka žmonės,

Naujųjų sveikinti atvyksta,

Džiaugsmą gieda…

Saulutė sukasi ratu,

Visus pasveikina ankstyvą rytą,

Kažkam jau šioje žemėj vasara,

O pas kitus balta žiema užklydo,

Sveikina Kalėdas…

Pakelkime akis,

Nusišypsokime – saulutė rieda!

Po eglute

 

Įdomu žiūrėti į egles,

Kaip šios prisega snaiges

Ant žalių spygliukų,

Sukuria pasaką žiemos,

Iki pavasario išlaiko,

Paskui varvekliais tampa…

Žiemos šaltukas nosį gnaibo,

Apsisiauti skara balta,

Tampi nematoma tarp snaigių,

Pasislepi po eglės sijonu

Ir nebaisu,

Ir šilta.

Ona Baliukienė

Kas ant Kalėdų eglutės pakabinta

 

Rašysiu jums apie snaiges,

Kurios lengvutės, baltos

Žemėn krenta…

Rašysiu jums apie žvaigždes,

Kurios nutiesia žemėj

Amžinybės tiltus…

Rašysiu jums ir apie Kalėdas,

Kurios kasmet naujai

Užgimsta…

Rašysiu jums ir apie dovanas,

Kurios vėl ant eglutės

Šalia lempučių spingso…

Baltieji angelėliai su linkėjimais

Į dangų kyla

Su nertais ir nupieštais sparnais

Ir neša žemės šilumą…

Ona Baliukienė

Ką tėvai turėjo

 

Tėvelių laimė

 👪

Didžiausia laimė –

Turime vaikus,

Laiku paguodžia,

Širdyje – ramybė, –

Joks paukštis nečiulbėtų

Labiau nuoširdžiai ir mielai,

Kaip vaiko balsas,

Paskelbęs rytą kasdieninį.

Gražiausios akys – tavo akyse,

Kaip du lašai – vienas prie kito,

Neatskiriami ir susipynę,

Gerumo žingsniai per gyvenimą –

Tėvelis su mama

Ir jų vaikelis vidury,

Trise apsikabinę.

Rytojus

 

Ilgiausiomis naktimis,

Per pačią pilnatį,

Visada nesimiega:

Žiūri pro langą,

Kaip žvaigždelės bėga,

Pranyksta, susitinka

Ir vėl – atskirtis,

O mano gatvėje

Didžiuojasi savo vaikais

Net rojaus obelis,

Laiko iki pavasario,

Kol patys pasirinks,

Kada jiems krist…

Tėvai padovanojo

Žemėj rojų,

Vaikai savo vaikams –

Rytojų.

Namų muziejus

 

Muziejų būna įvairių,

Kas kam patinka

Ir ką renka,

Vieniems pakanka,

Ką ir pats turi

Surinkęs per neilgą

Savo amžių…

Kolekcijose – žaislai,

Knygos – rankraščiai,

Savo istorijai ir to pakanka,

Prisimeni ir užrašai,

Taip kaupiasi gyvenimas

Sulankstomas…

Radai išartą pasagą,

Prie durų prikali –

Tai tavo laimė,

Ir niekas neturės kitos tokios,

Nes kalė savadarbis…

Maži dabar jau kambariai,

O akys mato,

Kas pradingsta – gaila,

Kiekvieną kampą paverti

Muziejaus laimės kalve.

Švenčių džiaugsmas

 

Ar ne per anksti

Mes švenčiame Kalėdas,

Viešpaties gimimą,

O patys meldžiame

Kažkokio atpirkimo?

Darome nuodėmes naujas,

Suklupę keliamės

Ir vėl į neviltį nugrimztame,

Apkaltinę kitus

Nuo savęs tik blogį nusipurtome…

Ar ne per anksti

Mes skiname rožes,

Kol jos jaunutės,

Dar neišsiskleidusios,

Neužauginusios spyglių,

Kad apsigintų?

Nerasime žiedų prieš Kalėdas, –

Jie – po sniegu,

Miega nuilsę,

Neprisikels pavasarį –

Kiti jais jau žavėsis,

Skins ir džiaugsis...

Pasakos moko – aukso amžiaus grandinė

 

Jaunas tėvas, pasijuto blogai ir norėdamas vaikams ir žmonai gero sumanė ne testamentą rašyti, bet palikti jiems patiems rinktis: aukso žiedą, garbę ar darbu skintis kelią.

Vyriausias pasigedo tėvo ir anksti vedė – pasirinko aukso žiedą. Jaunas tėvas nebuvo įgudęs auginti savo sūnaus, bijojo jį nešioti, kad neužgautų, – toks mažytis ir pažeidžiamas atrodė vaikelis. Jauna motina buvo nepatenkinta ir išsiskyrė neišsiaiškinusi jausmų. Aukso žiedas neatneša laimės, jį reikia pačiam susirasti. Tėvu tampama iš meilės, žiūrint į savo tėvą, o anksti jo netekus nutrūksta ir pagrindinė aukso amžiaus grandinė.

Antras sūnus visada laikėsi garbės duoto žodžio, ilgokai ieškojo kelio, bet irgi trūko tėvo patarimų, paramos. Motina stengėsi, kiek galėdama, o tėvo atstoti negalėjo. Sukūrė ir antrasis šeimą, savo vaikus augina taip, kaip moka. Mano, kad ir be jo patarimų užaugs garbingi žmonės, kaip ir jis užaugo. Augini ir nežinai, ko jiems trūksta, jei grandinėlė jau anksčiau yra sutraukyta, nes vaikai seka tėvų pėdomis – viskas įrašyta genuose.

Trečias sūnus anksti pats sukosi, kaip sugebėjo: dirbo, kad jis pats ir šeima padoriai atrodytų. Darbas visko išmokė, bet ir liko skaudžios jo pasekmės – baimė, kad nebus duonos, sekiojo ir sekios visą likusį gyvenimą. Savo vaikams norės sukurti vaikystės aukso amžių, seka kiekvieną žingsnį manydamas apsaugosiąs nuo savo didžiosios netekties – tėvo žodžio, jo palaiminimo.

Žemėje yra sėklos, žemė jas išaugina, žemė ir paslepia…

Ona Baliukienė

Panašūs

 

Kiek daug dainų,

Kurias gyvendama girdėjau,

Jos – apie meilę artimų,

Medžius, panašius į žmones,

Gėles, kaip mes,

Taip įvairių spalvų,

Nepakartojamas…

Vienos dainos dar negirdėjau –

Dar tos, kuri skirta

Tik mano sielai,

Šaukiu prieš vėją atsistojusi,

O atsišaukia girioje

Klajojantis paukštelis, –

Toks pat ar panašus,

Kaip tu ir aš.

Eglė

 

Eglėje varnos nutupia,

Ilsisi pilki žvirbliukai,

O balandžiai – ant stogų,

Visi laukia trupinių.

Barsto sėklas vėjas spėriai,

Šaltis laiko įsitvėręs,

Dygs vaikeliai po žiemos,

Nežinia, kur apsistos…

Eglės sėklos – su sparnais,

Lyg nupiešti angelai,

Ką sumąstome, svajojam,

Tas ant eglės kibilduoja.

Tas pats

 

Džiaugiesi vis nauja diena, –

Saulė, žiūrėk,

Iš po debesėlio lenda,

Pasveikini telefonu draugus,

Sako: „ Tas pats’’…

Džiaugiesi, kad esi ne vienas,

Jauti visus, kurie – šalia,

Dėl jų tau – ne tas pats…

Gyveni džiaugsmo pakylėtas, –

Turi ir duonos,

Stogas – virš galvos,

Kažkam žodžiu gali padėti,

Nors ir atsako,

Kad viskas dar – tas pats,

Šiokiadieniais ir per šventes.

Septyngalvis

 

Nuo pasakų senų

Prasideda naujas gyvenimas –

Tie patys slibinai

Su keliomis galvomis,

Jie spjaudosi ugnimi,

O tu – toks mažas ir bejėgis

Nuo pavojaus bėgi,

Jautiesi ir varle,

Kuri temoka užsidegt akis.

Po slibino uodega palieka plėnys,

Jose – visokios ligos,

Nebežinai, kur skauda,

Ko visas degi,

Ar baimė smegenis apsėdusi,

Vilties dėl ateities nebeturi,

Maldas siunti į dangų,

Juo tiki…

O slibinas toliau galvas auginasi,

Gaudo ir dieną, naktimis,

Neatsiranda karžygys drąsuolis, –

Kad ir nukirsdina galvą bent vieną,

Pats slibinu pavirsta, –

Tokia ir pasakų baigtis.

Namai, kurių ieškau

 

Pastatyk, prašau,

Man skaidrius ledo rūmus,

Tegu snaigės puošia,

Krenta iš dangaus,

O prie durų – žiburėliai,

Kitiems metams uždegtos

Šviesios lemputės,

Angelų sparnais mojuoja

Ir tegu skrajos…

Glostyk mano plaukus,

Pasinersiu saulės spinduliuose,

Nušviesk ir man takelį

Į gražius namus...

Sidabro kurpaitės,

Apsiaustas – iš ledo,

Širdy dega dega

Nuostabi liepsnelė virš galvos.

Pastatyk nors namą,

Kur tėvai gyveno,

Bus šviesu, jauku,

Meilė gims pas mus.

Kas netelpa į galvą

 

Žiemos pradžia –

Tai pagiežinga boba, –

Pasninga ir baltai

Ant balto parašai,

Bet nutrina lietus,

Nupučia ir vėjas,

Kas netelpa ir mintyse

Labai dažnai...

Pranyksta pėdos,

Kur ne kur iššokę

Ledo grumulai,

Eini jau sumintu sniegu,

Paslysti ar užkliūvi,

Tada ir pajunti:

Apsigavai, 

Dar – ne tikra žiema,

Šaltų naktų nebuvo

Ant upių plonas ledas,

Meldai stirkso,

Prisiminimų skiautės –

Baltos su juodais taškais...

Rašau ant plono stiklo,

Dugne žolynai mirksta,

Tarsi neužbaigti laiškai...

Ant ko dabar ir tu rašai?

Sukaktys

 

Kas buvo,

Jau nesugrąžinsi,

Kaip lapų,

Rudenį palaidotų,

Pavasarį norėjome prisipažinti

Prie linkstančių žilvičių

Ir baltų beržų,

Kas būdavo abiem gražu.

Bet pavėlavome – galvojome,

Bus laiko,

Ne vieną vasarą

Dar būsime kartu...

Išeina žmonės,

Kada to nenori,

Pasakę viską tuo metu,

O lieka viskas,

Kas jau buvo

Prie svyrančių žilvičių

Ir baltų beržų.

Pasikartojimai

 

Myliu baltą žiemą –

Tiek mažai spalvų:

Juodos plikos šakos,

Žalias giliau šilas,

O virš jo žėruoja

Mėlynas dangus…

Myliu ir pavasarį,

Kai nutirpsta sniegas,

Baltus varveklius,

Kapsi lašas,

Veržiasi pasižiūrėti,

Koks dangus gražus…

Myliu vasarą,

Kada marguoja pievos

Tūkstančiais žiedų,

Primena mamos skarelę,

Kai ryšėdavo per šventę,

Sėsdavom prie stalo,

Buvo ir svečių…

Myliu, kas jau buvo,

Taip žinau, kas bus –

Ruduo…

Gyvenimas – ne rojus

 

Kas rytą prausiamės,

Vis tiek jau vakare

Jautiesi apdulkėjęs,

Pamerki kojas –

Bus naktį ramiau,

Kas vakarą mazgoji,

Vis tiek panagėse

Juodos žemės krislas

Lieka apsistojęs

Ir primena dienas,

Kai drauge po smengančias

Paežerės balas

Juokaudami klampojome.

Jaunas ir sena,

Pražilus motina kovojanti

Su metais – likimu,

O tu, daužytas sieloje,

Gyvenimui dėkojai,

Džiaugeisi ir raudojai.

Niekas niekam iki galo

Savo jausmų neatveria

Net savo tikrai motinai…

Gyvenkim ir toliau

Vis savo pasakoj,

Kaip rojuje.

Savi bruožai

 

Maži vis žiūri

Mamai į akis, –

Jose – ir saulė,

Ir dangus,

Ir žemės paslaptis…

Senas dažnai pažiūri

Sau po kojomis, –

Žemės esmė gili,

Daug čia pėdų,

Būta ir pavojų,

Kai užsisvajojęs

Į duobę įkrenti…

Norėtum laiką

Nors metams atsukti,

Bet vaikuose save regi

Ir nustembi –

Kokie visi panašūs,

Viena šeima – maži

Ir dideli, seni…

Trupiniai

 

Kol žemė ramiausiai miega,

Varna kapsto iš po sniego,

Ką suradusi dėkoja,

Baltą kaulą,

Kiaulės koją…

Pavydėjo joms balandžiai –

Jie ant stogo,

Žemiau sklando,

O kas lieka nuo visų,

Žvirbliai turi trupinių…

Dar tiktai žiemos pradžia,

Kada bus jos pabaiga, –

Daug paukštelių kenčia žiemą,

Ieško grūdo, lesyklėlių,

Netgi medžių pumpurai,

Kada alkanas – gerai,

Šelpkite paukščius, vaikai.

Žiemai

 

Krauna snaiges ant šakelių,

Kol jas išlaikyti gali,

Tylu, vėjas nenupurto,

Žvirbliai čirškia, kapsto, spurda.

Kas padės sniegą valyti,

Daugiasluoksnį apvartyti,

Šaltis tvirtina pastogę,

Dengia naujai baltą stogą,

Lipdo pasakų namelį,

Po spygliais – langų langeliai.

Viena gniūžtė nusirito

Ir prajuokino dar kitą,

Visas miškas jau kvatoja,

Pušys šoka klumpakojį.

Ridenu ir giesmę giedu

Žiemai, sniegui ir pelėdai.

Žodis dangui

 

Mažiems vaikams kalbu,

Kaip žolė auga,

Prisirenku žiedų,

Padalinu po lygiai,

Tegu saugo, kas gražu,

Kaip ir dainą,

Dabar skambančią.

Suaugusiems vaikams linkiu,

Kad jie, suradę laimę,

Dalintųsi su vaikais,

Atiduotų puokštė meilei.

Senus prisiminiau

Ir jiems skiriu

Kiekvieną vakarą

Švenčiausią maldą,

Kad niekas nepamirštų žodžių,

Skirtų dangui.

Dangaus puošmena

 

Valso ritmu

Per žemę einu,

Lengva kvėpuoti,

Snaigė esu.

Prieš Kalėdas

Už lango – šviesu,

Dega švieselės

Dangaus gražumu.

Snaige krentu

Tau ant pečių,

Paliečiu plaukus, –

Mes – vienu du.

Baltos blakstienos,

Balti laukai,

Atvertos akys, –

Tu pamatei.

Kalbinu žvaigždę –

Ji man – aušra,

Kalėdų rytą

Vėl uždegta.

Šoka ant stalo

Du žiburiai,

Vienos žvakelės

Šie atspindžiai.

Gerumas dangaus

 

Žemei reikia gėlo vandens, –

Retas augalas druskožemyje –

Žalias ir tarpsta,

Krenta gėlas ir iš dangaus,

Mus ir augalus

Gydo ir laisto.

Kad surinktume saujomis

Gėlus lašus,

Taptume jaukūs,

Sūrios ašaros nekristų

Ir iš akių,

Vienas kitą prie širdies priglaustume.

Motinos jaučia iš tolo

Savo vaikus,

Ir per pūgą

Iš bet kur susišaukiame…

Ona Baliukienė

Ilgos naktys

 

Kol šaltukas žeme bėga,

Meškos ir ežiukai miega,

O barsukas įsirausęs,

Lašiniais lūpas nuprausia,

Tikrina žiemužės pulsą,

Kada verstis saulės klausia.

Zylė prie landos priskrido,

Sniegenos balsu pragydo,

Kad apgautų baltą žiemą,

Kiškiai keičia kailį mielą.

Neužmik, vaikeli mano,

Štai aukštai Vakarė dega,

Ji tik šviečia, bet nešildo,

Tęsis naktys – šaltos, ilgos.

Ir žiema nebaisi

 

Pripranti prie erzelynės,

Garsios muzikos ir triukšmo –

Pirma ausis užsikimši,

Po valandos visai to negirdi…

Triukšmauja kieme žvirbliai,

Kuosos pešasi dėl grūdo,

Varna rėkia dar garsiau –

Nepaisai ir nebegirdi…

Per garsiai skelbiama žinia

Veikiausiai atsibosta,

Ką vis kasdien girdi,

Pritildai, užsuki,

Liga ir karantinas

Varnų suokalbiu atrodo,

Prieš mažus žvirblius nukreipti…

Pilni medžiai paukščių,

Gatvėse – žmonių būrys,

Prie eglučių bėga

Šviesos, žaislų ištroškę

Vaikai ir dideli, –

Ir baimė atsibosta,

Priprato jau prie to visi.