Gyvybės kaina

Gandrai – dangaus laivai,

Ne giesmėmis žavingi,

Bet jų šeimos darna,

Ištikimybė pavyzdinga.

Kas dar nepasiruošę,

Nekrauna lizdų,

Vienišiais sklando per padangę,

Juos neša vėjų sūkuriai,

Suka ratus visus metus vieni

Apie gimtinę brangią,

Kur jų tėvai

Kitų vaikų jau laukia...

Tik rudenį išves būrius

Drąsiausias, garbingiausias

Per mėlyną padangę,

Kuris turės savo pulkus,

Gerai žinos gyvybės kainą...

Paprastas žodis

Pražydo pievos,

Paprasti žiedai,

Bet akiai taip malonu,

Kada išeina stirnos vakare

Ir skabo žalią žolę

Po kvapnius dirvonus.

Išsirenka žoles,

Praleidžia karčiąsias,

Kaip įžeidų žodį,

Kurio prisimeni ilgai

Ir prastą skonį...

Gėlės – slapukės,

Kitos tyčia pasirodo,

Kad nužydėtų jų žiedai,

Be nuoskaudų iš šono,

Prasto žodžio...

Ir pievos kalba,

Jeigu supranti

Gamtos harmoniją,

Tada ir neužminsi mažesnių,

Ir nepastumsi nieko netgi tamsoje

Nuo savo tako,

Kuris veda į namus,

Saugią pastogę...

Varpų melodija

Tyliosios gulbės

Savo vaikų nešaukia,

Kai gimsta, jaučia iš arti

Kiekvieną judesį ir plaukia

Tik paskui savo motiną

Visas vaikų būrys...

Lengva banga pliuškenasi,

Lyg aidas gintaro pily,

O jūra, ežeras parausta,

Palydi vakaro saulėlydį...

Kaip gera rytą atsikėlus

Pajusti savo pulsą smilkiny,

Sutampantį su širdimi...

Visa diena dar priešaky,

Nubėga nerimas, nubėga,

Kaip vandens lašas

Nuo gulbino pečių, -

Užaugs ir jo vaikai pilki, -

Palaiminta ta valanda,

Kai mintimis į ateitį skrendi

Ir paskutinį šauksmą,

Kaip būtinybę sutinki.

Ryto šešėliai

Einu per pievą,

O šešėliai pinasi,

Ilgėja smilgos

Ir prie kojų trinasi,

Prilimpa pienės pūkas

Nuo žalių dirvonų,

Jį neša, sėja

Mano kojos...

Į plaukus vėjas įpūtė,

Jaučiuosi pasipuošusi,

Mažytis parašiutas,

Baltas ir pūkuotas,

Toks lengvas ir švelnus,

Jis kelia į padangę,

O debesėlis moja su sparnu,

Lyg savas angelas,

Kuris ir myli,

Visada globoja,

Kad nepavargtų nei širdis,

Nei basos kojos...

Pavasaris puikus, ankstyvas,

Gal bus šilta ir vasara,

Ruduo vėlyvas,

Kai pievas gaubia

Tirštas rūkas,

Žiūriu į saulę,

Gaudau pienės pūką...

Pamiršau šaltą žiemą,

Žemę, snaigėmis apklotą,

Kai kojos klimpo,

Per pusnis ilgai ilgai

Buvo klampota...

Prisiminimai liko skaidrūs,

Kaip lengvas pūkelis,

Tokia lengva ir žemės motinos

Marga skarelė.

Gimtadieniai

Pasveikinu visus mažus

Su kiekvienu gimtadieniu:

Jaunutę žolę,

Medžio lapelius gležnus,

Iš lukšto išsiritusį mažylį paukštį,

Kuris dar skrist negali...

Pasveikinu metus,

Kuriuos gegutė užkukavo,

Kai varlės deda kiaušinius,

Į tvenkinį ar balą;

Vis dėl visų bijau,

Kad ne visi atšvęs

Savo pirmą gimtadienį...

Bus liūtys ir šalna,

Bus ant žiedų ir šerkšnas,

Gailiuosi ir tų metų,

Kurie plaukus nubaltina...

Kamanė

Žiūrėk, kaštonai žydi,

O bičių spiečius dūzgia

Garsiau, skardžiau

Nei visas avilys,

Čia ir kamanė taiso

Savo sulytus sparnelius,

Po vieną dulkę lipdo

Ant plonų kojyčių,

Tarsi su nuospaudomis,

Nuo pernykščių batų,

Nuavėtų, nutrintų...

Bridau viršūnėmis,

Sudrėko mano kojos,

Kai pailsau, palindau po lapu,

Iki namų pėsčia klampojau,

Sukau aplink ratus

Ir paskutinis sielos maistas

Į žemę grįžo, nubyrėjo,

Kažko širdy neberandu.

Nebarkite manęs,

Nepykite – tai mano duona,

Kiek atnešiau ant basų kojų,

Tiek turiu.

Nuslinko debesys

Gyvenimas – tai besikeičiantis

Pro debesis dangus,

Visas pasaulis dar neaplankytas,

Vis plaukia, kaip laivai,

Nuo vieno krašto iki kito.

Viršum susmegusių į žemę trobesių,

Nelikusių gimtų namų,

Kur kaminai neskleidžia dūmo

Ir susiliečia su kalnais,

Baltais, kaip senų galvos,

Gyvenimas – kitoks jau...

Prisiminiau sodybą,

Šulinį ir svirtį,

Kaip girgžda ji rytais,

Kai motina pusrytį verda,

Tėvas semia, arklius girdo.

Kokie mieli garsai,

Lyg debesėliai atslenka

Ir vėl nutolsta...

Linų kuodelis tirpsta vakarais,

Į baltą rankšluostį pavirsta,

Nueina debesys takais,

Palieka raštuose šešėlį,

Brydžių šimtą...

Oi, atminties akys

Į debesis paniro,

Pasaulio vandenynai užsimiršo,

Kur mūsų broliai išplaukė

Ir sesės nutekėjo,

Be ašarų lietaus...

Gal vėjas juos supiršo,

Kad ir savo namus užmiršo?

Nuo žemės pasikėlus

Iš kur atėjome,

Ten ir išeisime, –

Iš žemės grumsto

Sukurtas žmogus,

Į žemės gelmę pasinėrusį

Gali prikelti tik dangus.

Pražystame, kaip ieva

Ar kvapnus šermukšnis,

Nupurto vėjas rudenį lapus,

Raudonos uogos dega

Visą ilgą žiemą

Ir žalios pušies žvakės spingsi

Ant geltonų smėlio kalvų...

Vakaro maldą sukalbėjau

Ir užmigdžiau vaikus,

Tada pro langą pažiūrėjau –

Gražiausia žemė keliasi

Su ryto vyturėliais,

Kur džiaugsmo, meilės,

Atradimų buvo valandų,

Tik man skirtų.

Oi, koks gilus dangus,

Kaip žvaigždės kažkur skrieja,

Viena nukrito nuo skliautų,

Ten ir sugrįžta vėlės

Po žemiškų vargų...

Naktis, tylu, ramu.

Piešiu

Neturiu drobės nei dažų, –

Motinos skrynią pabaigiau

Ir uždariau – brangu...

Perku spalvas iš pievų

Ir pigių žiedų, –

Labiausiai pienes,

Ramunes myliu.

Piešiu akis

Tik juodu teptuku,

Bet matau mėlyną ir žalią,

Kokias ir pati turiu...

Mano paveikslas – iš akies,

Be kontūrų ir apvadų,

Visa pakrantė – iš spalvotų akmenukų,

Renku ir kraunu

Į prijuostę pritūpusi...

Nupiešiu bangą ežero,

Kai gainioja audra,

Mano valtelė – paprasta,

Labai maža,

Paleidžiu giesmę į gelmes,

Kiekvieną akmenį tenai panardinu,

Kad būtų piešinys,

Kaip žemė – margas, apvalus...

Mano turtas

Metų – šimtas

Kasdien savo metus

Su gegute skaičiuoju;

Kišenė ir tebus tuščia,

Bet turiu rankas, kojas,

Turiu akis ir širdį,

Kuriose sutilpo

Gimtinės kloniai,

Gelsvas smilgų šilkas...

Tolėliau nesimato,

Nes užstoja miškas,

Iš ten girdžiu gegutę,

Kuri turi metų šimtą,

Visiems juos atiduoda,

O man ir to užtenka.

Metai – lašai,

Nuriedantys per skruostą,

Dažnai rankove nusišluostau

Ir vėl skaičiuoju minutes,

Po širdimi turiu lakštingalą,

Eiles...

Pievos nužydėjo

Pasklinda pienės po laukus,

Augindamos savo vaikus,

Pirma bites darbščias

Prie žiedo privilioja,

Užtenka joms dosnių kvapų

Ir saulėtos spalvos

Po žąlančius dirvonus.

Išpila debesėlis iš aukštai

Savo galias, kurias turėjo,

Gaiviais lašais palaistė galveles,

Paglostė vėjas plaukus.

Pieva pasipuošė baltai,

Tą mato netgi vaikas,

Ir pučia pavėjui

Mažyčius penės vaikelius

Po visą lauką,

Pagal jų žiedelius žinau,

Kad vasara atėjo.

Jie – jau užaugę,

O aš gimtadienių savo vaikaičių

Kasmet vis laukiu,

Lauksiu,

Nes mano pievos nužydėjo.

Švyturys

Aš – senas jūrų vilkas,

Grandinių nemačiau,

Plaukiu prieš srovę,

Valtis susiūbuoja,

Bet visgi išsilaiko,

O namų švyturys – toliu...

Aš – vienišas poetas,

Gatvės muzikantas,

Kada namo grįžtu,

Pravirkdau seną smuiką,

Ant stygų laimės natą užrašau...

Mane vėjas pašaukia

Ir bangas su juo taršau,

Balta žuvėdra šaukia,

Kai bures pakeliu,

Plaukiu toliau...

Nusigręžiu nuo kranto,

Ten daug, oi, daug ir palikau,

Žiūriu į ryto saulę,

Paglostau žilą galvą,

Kad niekas nematytų mosto,

Kai ašarą braukiu...

Kada nutrūksta stygos,

Sielos harmoniją,

Kaip švyturį, matau.

Tylu, tylu,

Tylos klausausi,

Padovanoju savo muziką ir tau.

Alyvos nužydėjo

Daug sykiu sakė man motulė:

– Neverk, nereikia,

Alyvos nužydėjo,

Auga vėl ūgliai,

Kitąmet bus žiedų – pulkų pulkai...

Jei šįmet neradai

Čia savo laimės žiedo,

Praskleisk šakas į ateitį, –

Žydės melsvai, baltai,

Kvepės gyvenimo arimai,

Vagose straksės varnėnai,

Ant stogo kleketuos gandrai,

Atnešę varlę nepasėdą

Penėdami vaikus

Ir tau vaikų vardus išrinks:

Adomas, Ieva,

Šventas Juozapas, Marija –

Visi mano šeimos nariai...

Alyvos kvepia mano kiemo,

Verkiu iš džiaugsmo vakarais.

Kaimo piemenys

Mes – kaimo piemenys,

Pievose vartėmės,

Ant kupetos užkopę,

Lyg ant aukšto kalno,

Gėrėjomės miškais,

Gegutės vaikus gaudėme,

Kur ji kukavo,

Būdavo viskas gerai...

Išjojome žirgais

Pasižvalgyti po pasaulį, –

Kaip žemėje, taip danguje, –

Šešėliuose – tik debesų pulkai,

Balti ėriukai ganosi,

Lyg paties aukščiausiojo

Mums pasiųsti,

Kad grįžtume į kaimą,

Kur baltos gulbės plaukia

Ir varlinėja pakrantėmis gandrai...

Prieš akis – kalnas;

Kopiame ir atgal leidžiamės,

Nes Laimės žiburys aukštai,

Kada pasieksime,

Uždegsime kaip aukurą balaną,

Kad protėviai matytų

Iš anų laikų,

Apšviestų mūsų žemę

Ir žemai...

Dailininko Ipolito Stonio darbas ir foto

Ne viskas tikra

Mažieji pasaka dar tiki

Ir jos laiminga pabaiga,

Kad viskas išsipildo,

Ko gali prašyti

Iš motinėlės žemės ir dangaus.

Senam ne visos gėlės žydi,

Nes jų spalvos neprimatai,

Aukštai kaštono žvakės švyti

Ir pamanai, kad nužydėjo,

Nors žemė vis žalia

Ir neprisnigo jų žiedais...

Jaučiu kvapus, –

Gilus alsavimas gimtinės;

Kiekvienas medis kvepia atskirai,

Tik vėjas maišo,

Suka laikrodžio rodyklę,

Dar bičių dūzgesį girdžiu aukštai.

Maža esu, negaliu skristi

Ir pasikelti taip aukštai,

Kad sau po kojomis pajusčiau

Gyvenimo svajas,

Kuo tiki tik maži vaikai...

Klausausi žemės pulso

Kiekvienas paukštis

Dreba dėl vaikų,

Nors jį ir slepia plunksnos,

O kiškis keičia kailinius

Ir šaltą žiemą prisitaiko.

Lapė gudri, ji tyliai slenka,

O vanago taikli akis

Ir nuskina gyvybę,

Tarsi gražią gėlę,

Ką tik išsiskleidusią...

Pasaulis šiandien neramus,

Kai švilpia kulkos,

Nors ne pas mus,

Bet dreba juk širdis,

Kad mūsų žemė – namas nuostabus

Vis dega ir kasdien liepsnoja,

Pagalbos žmonės šaukiasi.

Pakyla tartum paukščiai iš lizdų,

Palieka ir savo namus,

Pakelėse išbarsto savo turtą...

Tik nesuglauskime ausų,

Lyg pilki kiškiai,

Nes priešas to telaukia...

Lakštutės trelės

Pasibaigė viena diena,

Atbėgo vakaro šešėlis,

Suskambo muzika –

Lakštutės trelės...

Kiek daug akordų

Dieną nusivijo

Ir atnešė prie lango tylą...

Nekalbinkit manęs,

Praeities stygos,

Per dangų ritasi aušra,

Rytas ankstyvas;

Jauną mėnulį pamilau,

Kada jaunystę išlydėjau –

Tai mano paslaptis,

Kurią težino vėjas.

Oi, sielos muzika,

Lyg prasikaltęs laikui vėjas , –

Pravirko smuikas,

Pritarė violončelė,

Mano gyvenimas – lakštutės trelės...

Ratilai

Kada nutyla vėjas vakare,

Ramus, kaip veidrodis,

Vandens paviršius,

Sujuda paukštis,

Bėga sūkuriai,

Lyg mūsų žemė sukasi ratu,

Aplink – visas pasaulis,

Nors visko nematau,

Apžvelgiu savo horizontą...

Kokia laimė!

Oi, sukasi galva,

Kada į dangų pažiūriu,

Ten debesų pulkai

Ant lino mėlyno žiedų,

O saulės spinduliai –

Mamos ratelio stipinai,

Geriausio meistro sudėti,

Dar viršuje – raštuota prieverpstė,

Kaip namo skliautas,

Kaip tavo mene – saulė.

Slenksčiai

Atrodo, ilgas kelias

Nuo vaikystės slenksčio,

Per kurį persiritai neseniai,

O jau žolė užaugo iki kelių,

Pražydo obelys

Ir jau iškrito

Sode obuoliai...

Sukrovė gulbių pora gūžtą,

Jame padėjo kiaušinius

Ir saugo, budi,

Kada mažieji kalsis

Ir persiris per savo slenkstį,

Paskui išskris...

Sėklos vis krenta,

Užauga gražus medis

Ir moterys pagimdo, –

Gyvybė – naujas slenkstis

Nuo rytmečio iki nakties...

Kol mano laikas

Ką gauname iš žemės,

Žemei sugrąžiname,

Dangus toks tolimas,

Bet matomas kas dieną, –

Iš jo – šiltas lietus,

Žvarba ir sniegas,

Saulutės spindesys

Ir žiupsnis džiaugsmo

Vakare, prieš miegą...

Kai langas praviras,

Tada pro jį matau,

Kaip laikas bėga, –

Iš jo tiek daug pasiimu

Ir grąžinu, kas lieka.

Žiedai margi,

Kaip genio plunksna,

Iš jų spalvos skiriu,

Kas gera, ko dar trūksta

Mano gimtinės žemėje,

Nuspalvinu dienas,

Kol mano laikas.

Oi, bus ir po manęs,

Kas vis bandys pakeisti

Ir gyvenimo spalvas, –

Dangus toks pat palieka.

Lietuvos kario Stanislovo Bagdono foto

Po širma

Atleiskime mažiems, –

Jie sako savo tiesą,

Neleiskim dideliems,

Kurie savo žodžius supranta,

Meluoja ir prisiekia,

Ištrina datas,

Kaip gyvenimo detalę,

Kurios jau nebebus šalia...

Tiktai prieš kryžių

Nukeliu kepurę,

Nes nukryžiuotojo kakta

Erškėtrožių vainikais papuošta...

Oi, iš žaizdų

Dar šiltas kraujas laša

Ir girdo žemę,

Nuoskauda ir dulkės

Vėl atveria žaizdas

Ir vėl užtraukia...

Gyvenimas – gyva žaizda,

Kuri negyja niekada,

Neliesk tik savo pirštais,

Pažvelk tik siela atvira,

Gal jai atleisiu...

Netrink ir savo žodžių,

Jei tiki tiesa.

Girdi?

Palijo, žemė atsigavo

Po ilgos žiemos,

Pražydo medis,

Padėkojau dangui,

Kad jis mano kieme,

Jį bitės lanko,

Iki rudens žaliuos...

Praeina vasara

Ir krenta lapai,

Juos vėjas gaudo,

Neša gan toli,

Jų nepasiekia aidas

Nuo bičių avilio,

Medus liko širdy...

Žiema paglostė mano galvą

Ir priminė metus,

Kada žydėjo sodas

Ir dūzgė bitės žieduose,

Dabar jos – avily...

Girdi?

Gražiausias ežeras vasarą

Kiekvieną rytą žavi

Paukščiai dainomis,

O dieną vaikus peni,

Po lapais pasislėpę jų lizdai

Linksmai ir vakare skardena...

– Cip cip, – ir dar kiti garsai,

Mažieji atsišaukia,

Nors nepalieka jų tėvai,

Bet lesa daug ir skuba augti...

Kol riebūs kirminai,

Ant lapų daug jų laipioja,

Dar išlenda iš žemės

Ir nenuoramos sliekai,

Lyg nežinodami, kas laukia...

Atskrenda musės, vabalai

Prie vandens atsigerti,

Deda perus uodai

Vandens paviršiuje,

Tik rink ir valgyk...

Ne, aš – ne paukštis,

O dainų klausausi, –

Jos – mano sielos maistas.

Dainos garsai

Daina – tai sielos vaisius,

Sujungianti visus kraštus;

Dainuoja miške paukščiai,

Nors ir savaip kiekvienas,

Bet suprastas jis būna,

Kai balsas nuoširdus.

Didžiausias gėris – paprastumas,

Atsiveria tada žmogus,

Kai rūpesčius savo pamiršta

Ir džiugina kitus.

Dažnai ir geriems paukščiams

Kažkas išdrasko jų lizdus

Ar iškrenta iš lizdo vaikas,

Užaugęs išskrenda toli toli,

Net į kitus kraštus,

Tada daina pašaukia,

Sujungia mus visus...

Skiriu Monikai ir Vaidui - Eurovizija  

Vakaras

Einant pavargsta kojos,

Bet tas kelias mielas,

Pailsi atsisėdęs ant akmens

Arba palinkusio medžio kamieno

Ir gera širdyje, kad keliavai...

Pavargsta rankos prie darbų,

Bet atsitiesia nugara

Ir pažiūri š dangų, –

Koks gražus vakaras

Tau prieš akis,

Nes tik dabar nurimo vėjas,

Lakštingala prašneko,

O rankos už galvos,

Kada saulėlydį stebi...

Pailsta akys, bet jauti,

Kaip snapu liečia vandenį

Baltoji gulbė,

Bėga ratu gyvybė,

Dvi saulės nardo vandeny,

Trečia – tavo širdis,

Kai ji pails, užmerksime akis...