2020 m. rugsėjo 30 d., trečiadienis

Aguonėlė

 




Antras žydėjimas – antra jaunystė,

Pirmos meilės virpėjimas,

Kai dažnas pasiklysta…


Palaiko pirmą žiedą – visa savo esybe,

Lyg viską jau regėjo,

Regėjime sustingsta…


Pirmas žydėjimas – pavasaris,

Esi nerūpestingas,

Manai atradęs meilę ir labai laimingas…


Antras žydėjimas – rudenėlis,

Kutenamas vėjo per vasarą,

Atradęs ir praradęs juoką – paslaptingas…


Aguona, aguonėle, raudonais lapeliais,

Esi tik laikinumo simbolis,

Ko tau šiandien stinga?




Laimingas laikas

 





Koks turi būti nelaimingas medis,

Kurį aplenkia vėjas,

Nenutupia nė paukštis,

Lizdų nesusuka,

Nepažadina rytais giesme,

Jeigu kartą nepamato,

Kaip lizde užmiega

Dar mažas – pūkuotukas,

Tėvelių lepinamas…

Tol gyvas žalias medis,

Kol vėjas judina šakas, –

Krenta spygliai pernykščiai,

Kankorėžių žemė pilna,

Kažkur nupūstas dygsta

Numylėtas vaikas,

Tėvelių dešinė ranka…

Koks tyras rytas, –

Pasitinka medį saulės šypsena,

Vėjas pajudina rasas,

Pievas atidengia nuo miglos…

Koks mano vakaras gražus,

Kol turiu akis, rankas,

Aukso turtus rudens!


Ona Baliukienė


Antaninė obelis

 



Pavasariais – jauna, balta, –

Tokia subrendusios

Moters dalia –

Žydėti, meilę skleisti,

Paskui į žemę nusileisti...

Savo grožiu, nepakartojamu kvapu

Bites žavėti,

Iš naujo ir į dangų pažiūrėti...

Papurto vėjas šakeles,

Pasipila balta pūga,

Tada ir mezgasi

Nauja karta…

Kol auga, noksta jos vaikai,

Šalnų ir liūčių pamatai,

Užgrūdina atplaukęs debesys,

Žaibai nutvilko ir akis...

Prailgino ruduo naktis,

Girdi, kaip bumbsi –

Krenta obuolys…

Apsidžiaugė išlaisvinta šaka,

Rytojui krauna pumpurą, –

Ir vėl žydės pavasarį –

Balta ir daugel metų maldoje,

Paskiepyta tėvų,

Antano nuotaka –

Stipri, jauna.




2020 m. rugsėjo 29 d., antradienis

Lapų virsmas

 




Nusibosta ilgos žiemos,

Šalčio grubūs pirštai,

Kai plikas šakas šukuoja,

Lapas ir numiršta.

Šildo saulė pastebėjusi,

Pumpurus paglosto,

Kai akelės prasimerkia,

Žalią skarą dovanoja –

Tikro plono šilko.

Kerpa, siuva, siuvinėja

Pagal seną formą, –

Kiekviena motulė turi

Savo lapui normą.

Pats didžiausias lapas – klevo,

Ąžuolas – karpytas,

O kaštonas pasidžiaugia,

Nes gražiai raitytas.

Greitai vasara prabėgo,

Metas lapui kristi,

Žalias – vaiko mažo tonas,

Rausvame paklystama.

Oi, pamilo lapas vėją,

Priėmė draugystę,

Uždainavo, kaip galėjo,

Ir pradėjo skristi.

Kai pataikė į upelį,

Nuplaukė į jūrą,

Vandenynų salos – žalios, –

Kur čia jis pakliuvo?

Pamatavo ūgį lapas,

Prie palmės prisiuvo,

Dabar džiaugiasi klevelis,

Kad žiemos nebuvo.





2020 m. rugsėjo 28 d., pirmadienis

Auksinis raktelis

 


Vasara vienodai vėjeliu alsuoja,

Rudeniui auksiniam raktus atiduoda…


Atrakina skrynią – šast po pinigėlį,

Vėjas nuskraidina – paslepia po smėliu…


Nieko nenupirksi – žemė viską duoda,

Pavasarį žalią – visą aukso puodą…


Į padangę kyla tiktai dažnas paukštis,

O lapus mažylius sava žemė traukia…


Pakyla pavėjui, maža palakioja,

Prie žolės priglusta – tau ir man po kojomis…


Vijokliai išstypę dar nepasiduoda,

Pila vis į puodą – auksinį aruodą...




Lapuose klevų – gyvenimas

 




Gyvenu, kur sekasi

Ramiai gyventi, –

Čia – du klevai,

Neseniai pasodinti,

Uždaras kiemas – du langai,

Dvi akys lydi, –

Mėnesėlio – saulės, –

Ir tu – labai arti,

Švelnus vėjeli,

Rudens lapus skabantis…

Pavasarį geltonus žiedus

Pakaitė klevai

Į sėklas – nosis,

Kaip ir pernai,

Muzikuoja noriai,

Kai klausaisi…

Kiekvieną rudenį lapus renku,

Pasidarau karūną gražią,

Niekas neturi tiek spalvų, –

Vaivorykštė – miražas,

Iš arti – raudona,

Kol akys pripranta, –

Toks šiandieną lapuose klevų

Mano gyvenimas.




Kaip grūzdas kempine pavirto

 

Miškas būna įvairus, –

Žalias vasarą – gražus,

Rausvas tampa rudenėjant,

Pilkas žiemą – akmenėja...

Pažeme dygsta grybukai,

Bet našiausi – šungrybiukai,

Įvairia spalva sušvitę,

Kad visi gerai matytų:

Bėgdama stirna patręšia,

Voverė į drevę neša, –

Daug yra grybų skanių,

Net labai labai kvapnių…

Kartą dygo baltas grūzdas,

Storą kotą užsimezgęs,

Klojo baltą patalėlį,

Kol dar musė neįgėlė

Ir storėjo vis kas rytą

Nė kas spardė, nė kas rinko…

Bėgant laikui parudavo,

Kitą formą netgi gavo,

Kai subrendo – vesti laikas,

O pačios neišsirinko:

Musmirė – labai graži,

Bet didoka, išdidi,

O paliepė – trupa greitai,

Kaip ji užaugintų vaiką…

Kol galvojo ir paseno,

Raukšlėmis nusėjo veidą,

Piktas rodėsi visoms,

Į kempinę panašus.

Pats suprato, sugalvojo, –

Reikia lipti į sienojų,

Iš tenai – matysis miškas:

Voveruškos, ūmėdytės,

Jų spalva, kvapas vilioja,

Palypėjo ir svajoja:

„Kuo prastesnis už karalių,

Baravyką visagalį?’’

Nors pro šalį briedis bėgo,

Genys kirto įsirėžęs,

Skruzdėlė – ir ta, stačiokė,

Pagal jį vaikų nemokė, –

Niekam kerpis nerūpėjo,

Nors kelis metus kabėjo…

Nutarė nesidairyti,

Niekad nieko neklausyti, –

Ant stuobrių – visi panašūs,

Kam netinka, nusigręžia –

Pašviesėjo grybo veidas,

Daug vaikučių susilaukęs.












2020 m. rugsėjo 26 d., šeštadienis

Saulės išpažintis

 




Kai lydi vakare

Iš po debesų atbėgęs mėnuo,

Visa nuraustu, –

Jo veidas primena

Žvaigždžių karalių,

Pasidabruotas ir blyškus –

Labai gražus…

Laukiu rytais jo šypsenos,

Matau, kaip dyla,

Iš seno tampa jaunas,

Nekalbus – nekaltas,

Žaviuosi tol mėnesėliu, –

Pakol pamerkia akį ir išnyksta

Tarp mano spindulių…

Be atsako ir žemei

Po saują visą dieną

Meilės pažadus beriu...

Vienintelį, širdį pasiekusį,

Pasiimk ir tu.





Pojūčiai

 




Nuo vaikystės žavi

Tirštas rudens rūkas, –

Kalvos pavirsta milžinais,

Mįslingomis ir moterimis,

Balkšvomis skaromis apsisupusios,

Laumėmis prie upių,

Skalbiančiomis dienas

Per naktį – vakarais….

Nuo jaunystės žavi

Padangių voriukai, –

Jie žemę pasirinkę

Gimtais savo namais,

Kai išsisklaido rūkas,

Iki vidurdienio juose

Rasos karoliukus matai…

Žiūriu į pievą – kyla rūkas –

Balta, pilkšva, rausva –

Tamsesni – tik pakraščiai...

Ne, čia – ne miražas,

Tik iki šiol išlikę

Vaikystės pojūčiai,

Paskendę rūkuose

Sapnai.







 

2020 m. rugsėjo 25 d., penktadienis

Rudens dovanėlė

 


Geltonžiedė žydi

Rudeniui atėjus,

Dažnai vėjas blaško,

Šaltos liūtys lieja...

Saulė nudžiovina

Lietaus ašarėles,

Gležnuose lapeliuose

Meilė pasisėja…

Nebijok, neskinsiu, –

Netiks vainikėliui,

Pamerktos nuvystų

Jos tą pačią dieną…

Byra – vos pražydo,

Tarsi vienadienės,

Saulė ką tik šildė –

Vakaras atėjo…

Geltoni žiedeliai –

Saulės vyturėliai,

Primena purienas

Ir pavasarėlį,

Žemei – dovanėlė.


2020 m. rugsėjo 24 d., ketvirtadienis

Geltona rožė

Mūsų gyvenimas – tai rožės, –

Vienos kvepia,

Kitos giriasi tiktai žiedais,

O spalvos rodo,

Kokią šiandieną nuotaiką matai…

Kada nori nuskinti,

Aštrios, duria, –

Niekas nenori būti skriaudžiamas,

Ar vėjo lankstomas dažnai...

Mūsų gyvenime – šakelių pynės,

Vien žalios girios

Ošia vienodai ir neįkyriai,

Klausaisi iki pabaigos

Ir susimąstai,

Koks žiedas puoš,

Kokie vainiklapiai,

Gal rožių tik spygliai?..



Likimo gėlės

 






Vienodai gražūs,

Vienodai našūs,

O rudenėlį –

Visi panašūs…


Našlaitės žiedas

Žiūri į dangų,

Tarsi akelės

Į mamą brangią…


Kardelių stiebas

Žiedais apkibęs,

Taurus jų grožis

Tėvelį primena…


Šalna juos kerta

Kas rudenėlį,

Kokie panašūs, –

Nusvyra gėlės…




Dangus ir žmogus

 




Koks grožis paslėptas

Obels žiedų vainikuose,

Koks kvapas sklinda

Iš žalių šakų,

Kai rudeniop jau linksta

Nuo rojaus obuolių?..

Vietoje žiedlapių rausvų

Rasotas kaba vaisius, –

Ievos Adomui meilė

Ir mergautinė išpažintis, –

Kad laikas ir į žemę eiti,

Augint vaikus…

Obuolys – pirminis žemės vaisius,

Jis – nepamainomas,

Kaip mūsų prigimtis,

Neskinamus vėjas purto,

Jais džiaugiasi žmogus...

Dangus lieka kantrus, –

Kas dygo,

Bus ir bus.





Ona Baliukienė


Darbštus žmogus

 




Darbštus suranda žemės lopinėlį,

Pasodina gėlė,

Žiūri pro langą – taip gražu,

Aviete pavaišina ir vaikus,

Skina agurkus,

Praeidami kaimynai sveikina,

Kiekvienas pagalvoja:

„Koks darbštus’’…

Per bobų vasarą

Ir šiluma atėjo – prikėlė žiedelius,

Atsidėkodama pražydo rožė,

Į aukštį palypėjo,

Žiūri ir stebisi dangus, –

Koks darbštus žmogus.





2020 m. rugsėjo 23 d., trečiadienis

Šypsenėlės

 




Šypsausi ryto saulei,

Pušiai ir lazdynui, -

Jų kvepiu orą,

Riešutai maitina…


Šypsausi muzikai, –

Joje ir sielą girdau,

Be to nebūtų meilių žodžių

Vaikaičių širdžiai…


Šypsausi visą dieną –

Tegu ir dangus mato,

Širdis – į širdį,

Kiekvienas paukštis girdi…





Duotas gyvenimas

 




Labas rytas dangui,

Tegu saulė šviečia,

Lydi debesėlį,

Baltą pūką – šviesų…


Labas rytas žemei,

Tegu gėlės žydi,

Rudenėlį brandų

Geba sulaikyti…


Labas rytas rožei,

Tegu rasa švyti,

Šalnos nenukanda,

Ne laiku nevysta…


Labas rytas meilei,

Tegu ji prabyla

Lakštutės giesmelėmis,

Primena jaunystę…


Labas vakaras nakčiai,

Te mintis ramina, –

Daug kas pamatyta,

Duotame gyvenime…


Oi, kaip laukiu ryto!





Ona Baliukienė

2020 m. rugsėjo 22 d., antradienis

Pro langą vieną

 



Per daugel metų pripranti

Prie savo kiemo –

Darosi jaukus,

Neįkyrus mašinų

Ir vėjo ūžesys, –

Ruduo nurausvina klevų lapus,

Kaštonai byra

Saujom ir po vieną…

Po daugel metų vis prisimeni

Ir gimtinės kiemą –

Čiurlenantį upelį per rasotą pievą,

Patvinusį pavasarį,

Užšalusį tik žiemą…

Per daugel metų supranti,

Kad gera ten,

Kur gyveni,

Žiūrėdamas pro langą vieną…

Trys skirsniai,

Dvi linijos gyvenimo –

Vaikystės juokas,

Jaunystė ir senatvės dienos...

Kai susigyveni ir pripranti, –

Savaip puikios kiekvienos.


Mano kalendorius

 





Metai kalendoriaus –

Su dvylika lapų,

Kuriuose marguoja

Iškilmingos datos,

Pabraukti gimtadieniai,

Artimųjų ir draugų...

Poilsio dienas žymiu raudonai, –

Kepurėm jurginų

Taip kiekvieną vasarą, –

Paprastas – geltonai,

Tarsi rudens varpas,

Kviečiantis prie stalo

Salstelėjęs kvapas

Nuimtų javų…

Numeruoju mėnesius,

Niekada nebūna atgalinių datų,

Vos diena praeina,

Atskuba kita,

Suskamba varpelis rugsėjo pirmosios,

Mokytojus sveikinu

Vėl su jų švente...

Paskaičiuoju vis į priekį

Besisukančias valandas,

Trumpesnes jaučiu ir minutes, –

Nebebus gražesnio meto

Už pirmąsias bąlančias šalnas…

Šildantis pietų vėjeli,

Mylima saulute,

Mano geras drauge,

Būkit kalendoriuje

Per visas dienas.





Ona Baliukienė





2020 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

Kai pražysta rožės

 



Man nereikia salių,

Blizgančio parketo, –

Valso ar fokstroto

Niekas nebekviečia…

Panardinu sielą

Į erdvę bedugnę –

Prisiliečia žvaigždės,

Apšviečia mėnulis,

Suka, suka, suka,

Visas dangus – šuolis...

Man kasdien prireikia

Smėlio tako gelto, –

Nueinu į pievą,

Kad ramybė dvelktų,

Paukštelis čiulbėtų

Ir į dangų keltų…

Man dar labai reikia

Gimto kvapo – žodžio,

Kai pražysta rožės, –

Daug lengviau kvėpuoti

Saulės pamyluotiems.






Ilgesio dainos

 



Ilgiuosi vasaros dienų,

Jaunystės meilės jausmo

Ir minčių veržlumo,

Tas laikas – buvo…

Ilgiuosi ir gailu

Pražydusių rudens žiedų,

Šalna juos visada pasiveja, –

Ilgesyje – daina,

Atgimsta rudenį vėlyvą

Pašnabždėtas žodis:

„Myliu’’, –

Ilgiuosi, kas pražuvo...

Kada nutyla nuostabi daina,

Ilgiuosi pakartojimo,

Nuo ilgesio dangus sušyla,

Pavasario upeliai

Kalba, šnibžda:

„Myliu – buvo.’’

Šiandieną pakartosiu:

– Myliu!



 

2020 m. rugsėjo 20 d., sekmadienis

Raudonas žiedas

 




Kas pažįsta žemę motinėlę,

Moka pašaukti ją vardu,

Tas turi visą vasarą

Iki pat vėlyvo rudenėlio

Darželiuose gėlių...

Vienos nužydi, tada kitas sėja,

Paremia daigelius,

Nurenka pageltusius lapus

Ir vėl pražysta,

Lyg pavasarėjantys,

Pilnaviduriai,

Nebijantys šalnų…

Saulutė šildo žemę motinėlę,

Dangus palaisto lietučiu,

Gėlė pakyla pastebėjusi,

Kad laikas puoštis

Vėl nauju žiedu…

Visas gyvenimas prabėgo, –

Žemės darželis – toks gražus,

Taip norisi nors rudenėjant

Pabūti tarp visų,

Pasipuošti, kad ir laikinu,

Ryškiai raudonu žiedeliu.



Amūro strėlės

 




Tik rudenį pagelsta lapai,

Dargi prieš šalnas,

Nubyra ir per sausrą,

O aš – pavasaris,

Prašnekinu gėles,

Brendu per dobiliukų

Penkialapių lauką…

Man mirksi saulė

Iš žydro dangaus,

Naktimis spingsi žvaigždės,

Mėnulio pilnatis – svaja,

Bernelių žvilgsniai glosto,

Mergelių širdis kausto…

Iš karklo ir ievos šakų

Darau strėles ir lanką,

Pataiko ir į širdį

Į Achilo kulną nusitaikęs…

Pažeidžiamas auksinis vakaras, –

Iki rudens dar skauda,

Jeigu apleidžia meilė.



Šventa diena - sekmadienis



 

Svetur žiemojantiems

 




Paukščių balsai – tai muzika,

Į kurią visi mes atsiliepiame:

Lakštingalos klausaisi vakarais, –

Mažas paukštelis suokia,

O kiek melodijų išmokęs,

Jį taip išauklėja tėvai…

Pakrūmės ir miškai – žali,

Žali pušynai visada viliokliai ošia, –

Dabar – tušti lizdai,

Pro kuriuos vėjas košia,

Ir vėl – savi garsai…

Neatsilaikau prieš muziką, –

Ji – sielos atgimimas,

Saulėlydis – kažkiek toliau,

Sielos labirintuose – giliau,

Kada dainuoja mažas ir senimas,

Giesmė pasiekia dangų,

Dar aukščiau…

Tik nebijok, nekilk ir nuo šakos,

Aš tik klausau.


Ona Baliukienė


2020 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis

„Mažutėlių maldos’’

 




Paskaičiau knygelę

„Mažutėlių maldos’’,

Nušvito akelės, –

Nėra jos ir graudžios…


Į dangų pakeltos

Visos mūsų maldos, –

Lizdelį palikęs čia paukštelis skrenda,

Užuovėją randa…


Per žalią pievelę

Skruzdėlytė brenda,

Geria gaivią rasą, –

Lašelio pakanka…


Drugelis plazdena,

Dobilą suranda, –

Tiek saldaus nektaro

Jam žiedas pririnko…


Mažas vaikas bėga

Ir vis gėles renka,

Paduos ir močiutei, –

Ji neprisilenkia…


Perskaičiau knygelę –

Kiekvienas posmelis –

Tėčiui, mamai brangiai, –

Paliečiau lyg dangų.




Meilė – gyventi

 




Kasmet labiau myliu gėles,

Sparčiau į rudenį

Ir žiedai linksta,

Paglostau, pakeliu joms galveles,

Kai bitės nebelanko…

Rudeniop raškau tik uogas,

Berželių sulos nebeleidžiu,

Jaučiu jų skausmą,

Tarsi iš atviros žaizdos

Lašeliais teka kraujas

Ir sustingsta…

Neieškau ir po pradalge

Korio medaus,

Pjūtis – tik žolei reikalinga,

Atžels iš pažemės,

O raina bitė,

Vaikų nespėjus užauginti,

Pakelti iš kvapnių korių,

Kad ir sugels,

Numirs prie savo vaikų kapo

Ir neprisikels gyventi…

Kasmet labiau myliu tave,

Aukštas dangau,

Jaučiuosi prie tavęs arčiau,

Lyg bitė kas pavasarį,

Žiedų dulkeles renkanti.




Sugrįžimai

 




Ona Baliukienė

Seni prisiminimai tebešildo,

Dažnai į juos grįžtu,

Vartau vaikystės knygą,

O ten – tiek daug šviesių vaizdų,

Gražiausios raidės iš visų…

Pasirenku iš abėcėlės:

„Mama, tėtis, broliai ir seserys’’, –

Apgobiu juos ir po bendru rudens skėčiu,

Dar saugau nuo šalnų,

Šaltų lašų…

Tai kas, kad negaliu

Jų rankų liesti,

Palaima, būdavo – žiūrėti į akis,

Klausytis vakarais dainų,

Drauge prie stalo sėstis….

Kiek liko vis dar nebaigtų darbų:

Nenurauti linai,

Rugiai dar nepasėti,

Nesuarti dirvonai,

Šiaudų sostas nebaigtas

Geltuoja prie lubų,

O mano laikas – tiek suspėti,

Kad juos minėčiau –

Tik geru.



2020 m. rugsėjo 18 d., penktadienis

Laimėjimų keliai

 




Kai uždeda karūną

Įvertina medaliais,

Pasakome – sėkmės vaikai,

O jų tikra svajonė,

Kad į sunkų kelią

Laimingai atėjai…

Per triūsą,

Nuolatinę baimę, –

Suklupsi, ar atleis,

Nusigręš ir publika,

Pabirs iš aukso smilčių

Trupiniai…

Žemės palaima –

Mėlyno dangaus

Ir tavo rankų

Išlikę dirbiniai.




2020 m. rugsėjo 17 d., ketvirtadienis

Ieškojimai

 


Ieškau kažko,

Nežinomo pasaulyje,

O tu – visai šalia, –

Pageltęs lapas,

Virpantis rasos lašelis,

Saulėtekis ir vakaras –

Visai šalia…

Ieškau kažko,

Nepaprasto gyvenime,

O tu – visai šalia, –

Vėjelis glosto plaukus

Ir žvelgia į akis slapčia,

Kai naktis atplaukia,

Sapne matau tave –

Visai šalia…

Ieškau, ieškoti nepaliauju,

O tu – visai šalia, –

Sušnabždėjo bangos,

Nusiyrė palikdamos mane,

Saulutę nurideno,

O buvo ji šilta –

Visai šalia,

Lašelių blyksniuose

Paliko man rudens

Daina.