Miškas
būna įvairus, –
Žalias
vasarą – gražus,
Rausvas
tampa rudenėjant,
Pilkas
žiemą – akmenėja...
Pažeme
dygsta grybukai,
Bet
našiausi – šungrybiukai,
Įvairia
spalva sušvitę,
Kad
visi gerai matytų:
Bėgdama
stirna patręšia,
Voverė
į drevę neša, –
Daug
yra grybų skanių,
Net
labai labai kvapnių…
Kartą
dygo baltas grūzdas,
Storą
kotą užsimezgęs,
Klojo
baltą patalėlį,
Kol
dar musė neįgėlė
Ir
storėjo vis kas rytą
Nė
kas spardė, nė kas rinko…
Bėgant
laikui parudavo,
Kitą
formą netgi gavo,
Kai
subrendo – vesti laikas,
O
pačios neišsirinko:
Musmirė
– labai graži,
Bet
didoka, išdidi,
O
paliepė – trupa greitai,
Kaip
ji užaugintų vaiką…
Kol
galvojo ir paseno,
Raukšlėmis
nusėjo veidą,
Piktas
rodėsi visoms,
Į
kempinę panašus.
Pats
suprato, sugalvojo, –
Reikia
lipti į sienojų,
Iš
tenai – matysis miškas:
Voveruškos,
ūmėdytės,
Jų
spalva, kvapas vilioja,
Palypėjo
ir svajoja:
„Kuo
prastesnis už karalių,
Baravyką
visagalį?’’
Nors
pro šalį briedis bėgo,
Genys
kirto įsirėžęs,
Skruzdėlė
– ir ta, stačiokė,
Pagal
jį vaikų nemokė, –
Niekam
kerpis nerūpėjo,
Nors
kelis metus kabėjo…
Nutarė
nesidairyti,
Niekad
nieko neklausyti, –
Ant
stuobrių – visi panašūs,
Kam
netinka, nusigręžia –
Pašviesėjo
grybo veidas,
Daug
vaikučių susilaukęs.