2013 m. liepos 28 d., sekmadienis

Gera būti


Štai ir mane draugė pagavo. Ačiū.
Motina liepa,
Tik tu žinai,
Kaip gera laukti,
Kada užgims daigai,
Kai jie jau tavo liemenį apgaubs
Ir teiks pavėsį,
O žiemą šilumą dar skleis.
Juk tu žinai,
Gražuoli uosi,
Kaip gera būti tėvu,
Kai tavo akyse auga vaikai,
O jie pakėlę galvas
Vis žvalgosi,-
Tuojau praaugs suaugusius
Ir stosis į jų vietą -
Ir aš, ir tu žinai...
Tu, žeme, visada žinai,
Kaip gera būti ir mylėti
Drauge ir su visais.

Vasaros pilnatvė



Gyvenimo pilnatvė,
Kai aplink matau,
Kaip kyla žolė po žiemos,
Kai stiebiasi miškai
Ir čiulba paukštis ant šakos.
Kai vasara nudažo
Skrustus be dažų
Ir lūpos rausta nuo kaitros,
Pakvimpa grybais,
Pakelėse nugula smilgų kupstai
Ir šnara nendrės ežere,-
Ant jų šluotelių supasi
Linksmi, lengvais sparnais
Mažyčiai laumžirgiai,
Net nenujausdami šaltos žiemos...
Gyvenimo pilnatvė,
Kada jaučiu saulutės ranką
Ant kaktos.
O tu - praeivis,
Sutiktas ir palydėtas,
Mintyse - tik laikinai...






2013 m. liepos 26 d., penktadienis

Tostas Onoms



Vasara – tai gegužinės
Ir jaunimo sueitynės -
Vieni šoka ir dainuoja,
O kiti politikuoja...
Pamiršau, kiek tų dienų -
Ir juokingų, ir šventų.
Ne šventieji puodus lipdo,
Visi tinka į palydas,
Kada mėnuo saulę veda,
Nuotakai vainiką deda
Ant žėruojančios galvos;
Laukia saulė – pabučiuos...
Onos šypsosi ir žiūri,
Kur dangus klėtelę turi,
Ten ir svotai jas nuves
Per saulutės vestuves,
Kokia laimė bus Onoms.
O gal man?..




Oninėms



Priskyniau puokštę,-
Per Onines jurginai žydi,-
Jais puošė skrybėles jauni,
Net ir seni,
Kada į rugių lauką ėjo
Dar su daina visi...
Dėkoju ir tėveliams,-
Ir jie – tik atminty,-
Kad skyrė vardą gražų,
Trumpiausią iš visų.
Surišau savo plaukus,-
Dabar prinokę ir balti,
Kaip į rugių pėdas,-
Ir ateities diena jau nebaisi;
Surinksiu grūdus,
Į dainą sudėsiu,
Kad Oninių diena būtų šviesi.




2013 m. liepos 25 d., ketvirtadienis

Vakaro ilgesys



Diena prasideda aušra,
O vakare saulėlydis;
Dar nesakysiu – sutema,
Bet balkšvas rūkas kyla,
Užsidengė saulė akis
It mano širdyje migla
Prie jos pakilo,-
Tu man atstoji šviesą
Ir lemtingą tylą...
Su tavimi kalbuosi
Į debesėlį įsisukusi,
Nubraukdama rasas
Lekiu per pievą -
Tai tavo vardas kviečiasi mane
Prie upeliuko tyro,
Iš kurio vandenį semiu
Ir tau nešu ant delno
Vienintelę mamos palaimą
Ir žodį: myliu.
Žinau, girdi,
Net ir per platų vandenyną...
Iš ten ir sutemos,
Ir šviesios aušros kyla.


2013 m. liepos 24 d., trečiadienis

Vaivorykštė


Anykščių Angelų muziejus

Praėjo šaltos naktys
Ir liūtys praėjo,
Neklausinėkite
Ir negraudinkite manęs;
Sugriaudėjo,
Vaivorykštė nušvito,
Per visą dangų šmėstelėjo
Ir jau į debesį
Kaip žaibas įsiliejo
Rauda ir netektys...
Nebarkite manęs,
Kad juokas perplėšė
Ir mano sielą,
Nepavydėkite gyvenimo,
Kuris praėjo,
Aš savo jau rasas sugėriau,
Prie kojų negili brasta...
Nebegraudinkite manęs.




Laukiu marčios Marylove

Draugų foto

Kada žiūriu
Į kitų kraštų žmones,
Klausausi muzikos,
Žemė atrodo nuostabi,-
Kaip ji papuošti visus moka...
Dar neregėti vėriniai,
Spalvų gama kitokia,
Taip ryškūs nėriniai -
Galvos karūnos
Tarsi plunksnos povo,
O žingsniai palstiški,
Rankos lyg spinduliai
Kiekvieno širdį glosto.
Šiltieji vandenynų sūkuriai
Gal juos išmokė?
O mes tik vasarą
Gėlių kalbos pramokstame
Ir nusileidžia saulė
Ten, kažkur žemai,
Per žiemos pusnis
Labai labai ilgai
Dainuojame ir šokame...
Dėkoju, kad dabar ir šie kraštai
Priklauso mano giminei
Ir aš tapau kitokia.





Svajoju




Koks vasaros ir žemės derinys,-
Saulutė metų laiką atkartoja
Ir juokiasi aukštybėse,
Net debesys pamoja
Nuskrisdami į tolį...
Ateik ir nekviestas,
Pro durų tarpą skrisk,
Nesibeldęs aplankyk,-
Tokia dabar naktis šviesi,
Nubrisime per balkšvą vasarojų...
Oi, rugiagėlė supasi -
Taip mirga, mėlynuoja akys,
Nesupratau, ar man,
Kad sėjau,
Ar vėjui greitakojui
Už vasarą dėkoja.
Ateik drauge su vėju.


2013 m. liepos 23 d., antradienis

Kam tas Paryžius?



Noriai vykčiau į Paryžių,
Gal tenai ir pasilikčiau,
Jei atsikratyčiau mito,
Kas lietuviams pasakyta,
Kad su vyžomis ten nevaikšto
Po gatves, teatrą, aikštes,
Be kaklaraiščio neleidžia,
Net į restoranų aibę...
Vyno dar nesu mėgėja,
Nuo kalnų – per silpnos strėnos...
Ką ten veikčiau per naktis?
Kas eilėraščius skaitys?
Mano krašto kalbą moka
Nebent vienas iš milijono.
O juk mūsų tiek mažai,
Pasilikti – negerai...
Pabraidysiu sau po pievą,
Pavasarį skinsiu ievą,
Prisisegsiu prie kasų,
Tokių pat – labai baltų;
Dobilėlis pažiūrėjęs
Raus lyg šiltas pietų vėjas...
Ligi šiol dar jo žiedai
Mirga pievose gražiai.





Ačiū už prikeltą Šubertą





Kai skamba Šubertas,
Už lango - saulė,
Nors debesys nugulę
Žada greitą lietų;
Dangus – mūsų pastogė,
Kas savo kambario neturi,
O muzikantui tinka ir palėpė...
Iš čia garsai
Kyla aukščiau,
Kur mėnuo naktį pasislėpęs,
Iš kur ir byra
Rasos spinduliai
Su muzika į širdį,
Piano atsiliepia...
Gyvenimas prasideda
Ir baigiasi aušra,
Vien kudikystė – žemei,
O paskui kelių keliai,
Kurie į dangų kyla
Gyvais prisiminimais
Ir pradingsta...
Oi, tie mūsų siekiai,
Jų nors dalelė išsipildytų,
Pavirstų žemė dangumi,
Kuriam dėkojame už muziką,-
Kaip gaivų lietų...



2013 m. liepos 21 d., sekmadienis

Tylaus vakaro mintys



Vėlyvas vakaras,
Net pietys vėjas tyli,
Tik šokinėja žuvys ežere,-
Jų maistas – net ore:
Praskrenda uodas, musė
Labai žiopla...
Vanduo - visų gimtinė,
Jie grįžta į namus
Savo gimtadienio atšvęsti,
Padėti savo vaisių,
Kur ir patys gimė,
O tūkstančiai net nesulaukia
Savo ateities...
Mes mylime gyvenimą,
O kiek vaikų kasmet,
Kurie galėtų ir norėtų
Savo gimtadienį drauge praleisti?
Kiek jų pradingsta neužgimę,
Kitus tėvai augina, myli...
Ar juos įvertina vaikai
Per savo vestuves?
O tuos žodžius nutylime,-
Kaip žuvys ežere...
Kuo skiriamės ir mes?





2013 m. liepos 20 d., šeštadienis

Vasaros klavišas



Dėkoju už koncertą Guodai Indriūnaitei

Galiu klausytis ir klausytis
Nuoširdaus F. Šopeno,-
Jo muzika tyra,-
Ir Mocartas prabyla
Tarsi paukščių trelės,
Tarp klavišų pasislepia
Ir gieda volunge.
Audringa jūra
Ir sonatos mielos -
K. M. Čiurlionio muzika gyva;
Atgyja net bažnyčios sienos,
Kai nuo altoriaus sklinda
Lyg džiaugsmo malda,
Kad turi Anykščiai
Tokių žmonių,
Kaip Antikos sirenų,
Pro kurias nepraplaukia
Nė viena tuščiai gaida...
Po to plojimai, gėlės
Ir motinos glėby
Paskęsta muzikantė -
Jos dukra.
Tokia ta muzika jautri,
Galinga visada.




2013 m. liepos 19 d., penktadienis

Molio dainos



Mano tėvynė -
Šaltinėlių kraštas;
Čia išteka kūrybinė versmė
Nuo ąžuolų girelių
Iki liepyno krašto,
Iš kur pareina mūsų giminė.
Išplautas molis
Nulipdyti prašosi
Pirmiausia – puodą,
Kad galėtų vaikai srėbti,
Ko jų tėvai atnešę
Iš savo patirties.
Ant molinės puodynės
Trykšta pieno lašas
Ir sugeria baltas dėmes,-
Jos tarsi žilas plaukas
Senelių maldose,
Kad būtų sotūs pusryčiai
Ir vakarienės skalsios,
Raštuotu rankšluosčiu
Galėtų duonos kepalą užtiesti.
Oi, koks mielas krosnies kvapas,
Iš kur atsklinda
Juodo molio dainos
Tėvynės, mano motinos, širdies.
Į molio grumstą
Dedu savo žodį -
Tegu jis išdegtas,
Nors puodeliu pavirs...
Dabar išgerk.

Keramikos muziejaus įkūrėjas Vytautas Valiušis


2013 m. liepos 18 d., ketvirtadienis

Laimės pasaga



Tu ant bangos
Kaip gulbė pakelta,
Graži tu ir balta,
Skaistus ir tavo veidas,
O sieloje - šviesa,-
Vaivorykštės varsa
Į tavo būstą nusileido.
Nebūna žemėje,
Nebūna niekada
Mano trobelėje
Taip lygiai balta,
Tik sienos piešiamos
Vaivorykštės spalva,
O žiemą balta, šalta...
Kur ta banga,
Kuri ir iškelia,
Pasupusi nuleidžia
Iš molinės kregždės trobos
Į aslą vien smėliu nubertą?
Aš vasarą kukuoju gegute
Ir vis tarp smilgų
Gegutės ašara,
Siūbuoju tarsi lelija,
O kartais pasigirsta verksmas...
Pasupk mane;
Vanduo – tai apvali
Spalvota laimės pasaga,
Nes virš galvos -
Jau debesėlis baltas...






2013 m. liepos 17 d., trečiadienis

Mūsų apylinkės



Mūsų apylinkės
Legendomis apvainikuotos,-
Kiekvienas kalnas -
Milžinų pilis,
O ant to kalno
Dar viena kalva,
Kur guli juodbėrio
Ir karžygio galva greta...
Dabar jau krūmais,
Dilgėle apžėlę,
Bet kiek giliau -
Aštriosios ieties smaigalys -
Tai perverta širdis viena,
Prie jo suklupusi motulė,
Jauna seserėlė
Su ašara karšta.
Apjuosia kalną kaip kasa
Mažyčiai upeliukai,-
Jie buvo užtvara
Nuo priešų kažkada,
Patvinę saugojo vaikus,
Kad nebyrėtų dar į juos
Našlaičių ašara...
Mūsų apylinkės -
Tai mūsų protėvių dvasia.


Mūsų kodas



Dažnai tu išleki,
Dabar ir nebeklausiu,
Kokia kryptis,
Kur skrenda tavo mintys...
Po metų, gal dažniau,
Sugrįši ir priglausi,
Ir pasakysi: „Pavargau“...
Tada paglostysiu tau veidą
Ir dulkes nuo akių nubrauksiu,-
Voratinklių jau kaktoje daugiau,
Bet nieko nesakysiu -
Viskas aišku
Ir aš nuo ilgesio,
Laukimo pavargau...
Vėl patekėjo saulė,
Miglos susitraukė,
Žiūriu į debesį – jos ten,-
Kaip mūsų kodas,
Kiek tos liko laimės,
Kai esame kartu,
O tu skrendi toliau...
Tu – vėjas nepavargstantis?
Oi, nebūna linksma
Net ir tau vienam...



2013 m. liepos 16 d., antradienis

Gyvenimo staklėse


Gyvenimas – dienų audimas
Iš lino siūlų,
Šilko ataudų,
Gražiausias raštas
Iš senų senovės
Ir ateities darbų.
Tai mano laikas,
Laikrodžio švytuoklė
Pro nytis su šaudykle bėga
Tūkstantį dienų...
Ir tamsios naktys nemiegotos
Prie mėnesienos
Su knyga kartu.
Rašau gyvenimą,
Su vieversiu dainuoju,
Į ateitį skrendu,-
Tegu pavydi vėjas
Mano kalvų, duobių...
Gyvenimas – kūrėjas
Senelių ir vaikučių staklėse;
Nuaudžiu rankšluostį ir staltiesę,-
Kaip taką per laukus.





2013 m. liepos 15 d., pirmadienis

Rubikių stotelė



Einu, kur jau ėjau,
Ne kartą buvo eita
Ir vėl ne kartą sugrįžau,-
Lyg į tą patį laiką,
Tik su kitais draugais
Ir jų vaikais...
Stotelė buvo daug toliau -
Per žiemos pusnį peršokau,
Pavasario pažliugusiu taku
Į vasarą vėl atėjau,
Nes nesustojo traukinys,
Tik sušvilpė stotelėje
Ir apsigręžė greitai,-
Jis bėgo, nubildėjo
Tarsi į ateitį greičiau...
Pirma daina valtelėje,
Pirmoji meilė
Prisuko mano laikrodį
Ir vis einu,
Kur daugel kartų jau buvau.




Kūrybinės atostogos



Nerijui ir Juditai Laurinaičiams

Mums nesunku,
Nes mes tik tuo gyvename;
Tu – jaunas,
O man jau laiko per mažai,
Aš nesakau: „Mano karta paseno“,
Bet liko metų trupiniai...
Gyvenimas savo vaga sruvena
Per klonius
Lenkdamas kalvas dažnai,
Nusiima kepurę žalias kalnas
Ir sveikina:
Skubėkite, mano vaikai“...
Raštuotos pievos ir dirvonai,
Išartos vagos kviečiasi:
Pasėk tik įsėlį
Ir augs kviečiai,
Iš vieno miežio grūdo
Rūgs alaus uzbonai,
Garuos ant stalo duona,
Paženklinta vien kryžiumi,-
Iš ten atėjo ir mūsų rugiai;
Jūs dar jauni ir augate,
O šaknys įsigėrė į versmes,
Iš jų ir semiamės stiprybės
Gan dažnai...






2013 m. liepos 14 d., sekmadienis

Dariaus ir Girėno skrydžiui - 80 metų



Dangus - tiktai drąsiems,-
Jie - sakalai prie debesų,
Pažvelgę iš aukštai
Į savo žemę
Ir skrenda be sparnų -
Ne paukščiai kilnūs,
Bet tenai drauge gyvena.
Pirmieji per Atlantą,
Pirmieji ir pakėlę savo sparną.
Lakūnai, skridę tokį ilgą kelią,
Nukrito nelauktai
Ir niekas neatsakė,
Kodėl nepasiekė Tėvynės,
Tik po 80 metų
Jų gimtinė gedi.
Dangus – drąsiems,
Po vėliava tėvelių.



Jurginai



Graži kiekviena vasaros diena,
Gėlių daug nužydėjo,
Net tavo akys
Sako vis dažniau:
Mylėjau, bet praėjo...
Dabar jurginai šviečia
Iš labai toli,
Karališkos lelijos,
Atsigręžiu į žiedą
Ir visada žinau,
Kas pasikeis per dieną...
Daug paslapčių žiedų rašte -
Tai žemės filosofija;
Skaitau, rašau ne apie vieną,
Žiūriu tau į akis,
Bet netikiu rudens šalna,
Nors bąla smilkiniai,
Po to – visa galva ...
Oi, lauksiu iš tavęs,
Kada pražys purienos.
Taip teka upeliu
Ir mūsų dienos.







Padėka piršliams



Skiriu nuotakai kaimynei

Vestuvės – vasaros branda,
Kai laikas obuolį nuskinti,-
Tam ir Adomas su Ieva
Norėjo meilę amžiną pažinti.
Žalčio akių žaibai
Juos įkvėpė be baimės
GYVENIMĄ,
Pratęsti ir auginti
Gražioje šeimoje vaikus,
Pasauliui gėrį skelbti.
Tada ir nauji giminės,
Naujų namų kvapai -
Rūtų vainikas pakabintas,
Jau užstalėje sėdasi svečiai,
Piršlių kviesti, ir linksminasi...
Gražiausias rankšluostis -
Tik piršliui,
O svočia verpia lino siūlą,
Kad visą šių jaunųjų
Gyvenimą sutvirtintų...
Ačiū piršliams -
Vestuvės linksmos,
Bet ir labai rimtos.


2013 m. liepos 13 d., šeštadienis

Sapnų lietus



Jeigu ilgai negrįšiu
Iš sapnų pasaulio,
Manęs ir neieškokite -
Tikrai nepasiklydau,
Nes ten taip gera,-
Nėra nė sąmokslų,
Nėra pavydo, keršto,
O saulė šviečia
Vis skaisčiau...
Dainuoja žemė,
Pritaria ir mėnuo -
Prie jo prigludusi pasilikau,-
Jis glostė mano veidą,
Baltus plaukus
Ir apglėbė pečius,
Per juosmenį vaivorykštę
Užrišo debesėlis,
Lekiu padangėmis,
Nepasiklydau,
Tik iš džiaugsmo pravirkau...




„Velnio akmuo“



Vasaros vidurys.
Šventoji šaukia,
Kad vandenys atšilo,
Laikas plaukti,
Kur marios, Baltija melsva,
Už jos ir šalys,
Iš jų pas mus
Net muzikantai atkeliavo,
Atsivežė melodijas trankias
Ir draugišką gyvenimą...
Čia pat ir Latvija,
Net tolima Amerika
Prisiglaudė į tas pačias
Vasariškas palapines
Ir traukia bendrą dainą.
Kiek tų smagių dienų,
Kai žmonės šiluma gyvena,
Todėl visiems džiugu,
Kada jaunimas
Vertina gyvenimą.
Nuneš Šventosios vandenys
Roko garsus
Po visą platųjį pasaulį,
Primins gimtinę mano -
Anykščius.



Kūrėjas


Anykščių Festivalyje "Velnio akmuo"

Skaičiuoju minutes -
Tai mano laikas;
Jis tavo, jei drauge,
Duok ranką ir eime,
Kur dar nebuvome
Ir esame vaikai,
Kol nesuprantame,
Kas mes...
O mes – kūrėjai
Nuo pat pradžių pradžios,
Kai Visagalis, save nugalėjęs,
Sukūrė ir visatą -
Laiką, žemę,
Kuri ir laikosi
Tik ant vandens
Ir pamatų ugnies,
O laikas minutes skaičiuoja,-
Taip noriu būti
Į Kūrėją panašus,
Juk Jis mane ir sugalvojo,
O aš - dar aitvarus
Ir nykštukus, ir milžinus, ir fėjas...
Su velniu noriu susigrumti
Pavirstęs juo, kad ir neatpažintų,
Piktus jo darbus
(O gal jie mano? )
Agnimi paversti,
Po kauke nesislėpti
Ir į jį pažvelgti savo kūrybos akimis,
Nes aš laike -
Tik mažas ir menkas žmogus,
O didelis meile Kūrėjo,-
Per savo trumpą amžių
Buvau toks atkaklus.