Žmogus –
maža dulkelė
Prieš
kalnus, vandenynus,
Negandas
juodas,
Tik vienas
vėjo gūsis
Jo namus
nugriauna,
Sudegina
žaibai
Ir lieka
pelenų krūva.
Per visą
žemę
Tiesiasi
ugnikalnių kalva,
Po ja
žėruoja žarija
Ir bloškia
taip stipri jėga,
Kad niekas
išsigelbėti negali,
Bet
galynėjasi toliau
Su
stichija baisia.
Kiek to
telieka ir gyvenimo,
Prasmingos
dabarties,
Kad keltų
ateitį
Ant savo
rankų?
Kodėl
žmogus sunaikina
Dažnai
save
Ir
artimojo nesigaili?
Garbė,
tikėjimas...
Bet kas.