2013 m. birželio 30 d., sekmadienis

Neliesk gyvenimo



Žmogus – maža dulkelė
Prieš kalnus, vandenynus,
Negandas juodas,
Tik vienas vėjo gūsis
Jo namus nugriauna,
Sudegina žaibai
Ir lieka pelenų krūva.
Per visą žemę
Tiesiasi ugnikalnių kalva,
Po ja žėruoja žarija
Ir bloškia taip stipri jėga,
Kad niekas išsigelbėti negali,
Bet galynėjasi toliau
Su stichija baisia.
Kiek to telieka ir gyvenimo,
Prasmingos dabarties,
Kad keltų ateitį
Ant savo rankų?
Kodėl žmogus sunaikina
Dažnai save
Ir artimojo nesigaili?
Garbė, tikėjimas...
Bet kas.






Rubikiai nuo kalvos



Kiek kaimų dingo
Aplink ežerą Rubikių
Ir jo jau kitas vardas,-
Buvo Anykšta,-
Iš jo ir dabar teka
Upeliukas,
Kuris platėja ir gilėja
Ties Šventąja sraunia.
Nuo Anykštos
Ir Anykščiai užgimę,
Prie jos krantų
Vis glaudžiasi banga,
Kutena ir padus
Aukštaičiui puntininkui,
Ant savo „ruatų“
Girgžda saulė palengva...
Kol dar kalbės lietuviai
Savo gražia tarme,
Gandrai atneš žabus
Ir kraus lizdus ant stogo,
Nuo jų ir matosi
Mano šalis gimta.




2013 m. birželio 29 d., šeštadienis

Gimtadienis pas mamą



Gimtadienis pas mamą -
Gražiau nebūna,-
Susirenka šeima
Ir net draugai,
Kuriuos branginame,
Nes jie visi savi,
Ne tik svečiai.
Daug šypsenų ir sveikinimų
Buvo nuo gimimo,
Net pamiršti vardai,
Kuriais maži vaikai vadinami,
Dabar jau nesikeis...
Gyvenimo upelis
Daugel žino,
Bet nuteka ir lieka
Tik senieji slenksčiai,
Prie kranto įbesti
Lemtingi inkarai,-
Kiek metų, tiek lemties -
Aidų aidai...




Šukės



Sudužę veidrodžiai,
Langų stiklai -
Neišsipildžiusios svajonės,-
Tarsi sena daina,
Girdėta neseniai
Vėl po sielą klajoja.
Kada nutrūksta stygos,
Skamba gitara
Vieninteliu akordu,
Kurio jau nepamirši niekada,
Tiktai galėsi atkartoti
Po metų, po kitų,
Kai jau užgis žaizda
Nuo kirčio
Ar nuo žodžio;
Sudūžta viltis paskutinė
Netarusi nė žodžio.
Nuplaus takus lietus,
Bet bado pėdas šukės
Ilgai ir vienodai...






Šventieji



Šventųjų vardai pasilieka,
Kai seka jais kiti,
Pakrikštija vaikus,-
Tarsi paminklas stovi
Ir gyvas juo esi.
Petras ir Povilas
Mano giminėje jau mirę,-
Aš neturėjau tiek vaikų,
Kad juos būčiau galėjusi
Įamžinti dar vienu seneliu.
Senelių ne tik vardas šventas,
Bet ir kiekvienas žodis -
Palikimas ir iš jų širdžių,-
Lyg pasakos, legendos,
Laužai ant kalno,
Kur kvietė gimines per karą
Ir į šventes prie jų.
Šiandieną sukalbėjau maldą
Už savo tėtį, brolį
Ir už senelius...



Lietuva -pievų gėlė



Mano kalba -
Pasaulio palikimas,
Taip kūrėsi vieninga Lietuva;
Mes – Baltai,
Per visą pasaulį
Jau seniai pasklidę,
Gal buvome klajokliai kažkada...
Miškų tankynėje
Sau laukus prasiskynę
Pastatėme pilis,
Nuo priešų apsigynėme
Ir kalbame archaiška šnekta
Nes niekas mūsų žodžių
Kaip gėlių lankos
Per amžius neišskynė,
Nes vėl pavasarį sudygo
Ir vis gyvena čia,
Nuo Baltijos melsvos
Gražiųjų ežerų rašte
Įpintas kraštas
LIETUVA.



2013 m. birželio 28 d., penktadienis

Brangios dovanos


Rositai

Gintarų sauja

Kitų šalių žmonėms -
Prieinamesnis auksas,-
Jisai geltonas ir taurus,
Nes guli smėlyje
Ar kalnuose ugnikalnių
Iš gilumų išplautas.
O mūsų gintaras -
Gyva pušies kalba,
Kada jį Baltija melsva skalauja
Ir išmeta audra į krantą...
Tokia banga mums artima,-
Kaip mūsų vaidilučių dainos,
O mūsų sesės eina
Dar atminty su lino skarele,
Į priejuostes raštuotas
Gintarėlius renka...
Brangesnė sauja gintarų,
Kuriuos ir dabar gaunu
Net už pasaulio auksą.


Lietuvos knyga



Sudėkime ant stalo Lietuvos
Mūsų visas knygas,
Nuo pat M. Mažvydo
Ir taps jinai malda
Per Sirvydo pamokslus,
Pamokymus gražius
Savo gentainiams būrams
Iš K. Donelaičio.
Aukštaičių Strazdeliu
Žemę pasveikinsim,
Sukaupsime giesmes
Iš Anykščių A. Baranausko.
Dar pasimokysime padorumo
Iš M. Valančiaus
Ir palinguosime beržais su tais,
Kurie išėjo taip paankstintai -
P. Vaičaičiu, J. Biliūnu,
Kurie dar visko nepasakė,
Ką jautė ir pamatė...
Daug nerašytų ir taurių
Mūsų istorija suartino,
Kokia graži ta Lietuvos knyga,
Kai žmonės ėjo su daina
Net savo žemės arti...



Švytintis lietus



Mindaugas Baliuka (4 metai)

Leisk pasirinkti spalvą
Ir jau žinosi,
Koksai žmogus auga,
Ar jo šviesus pasaulis,
Kokia gyvenimo svajonė
Ir kokį stato namą,
Kol niekas nesugriovė jų...
Juodi vaizdai – košmarai,
Kai nuo mažens \
Pamėgsta žaidimus,
Kur zombiai šaudo,
Vieni kitus gaudo
Po nesuvokiamus labirintus;
Iš to dar juokiasi suaugę,
Nemato ateities vaikų,
Koks bus ir jų pasaulis,
Kai ima juodą spalvą
Ir piešia juodą namą,
Juodus žmogeliukus...
Kas kuria šviesųjį gyvenimą,
Tas mato net raudoną lietų,
Raudonus, baltus
Saulės zuikučius.
Mylėkime savo vaikus...




Liepžiedžių lašai



Už lango lyja
Šiltas vasaros lietus
Ir tavo balsas tyliai
Kartoja tuos pačius žodžius,
Jau daugel metų,
Bet nenusibostančius...
Kiekvienas žodis -
Lašas iš širdies
Srove teškena nuo stogų,
Kur aš ir tu
Gyvenome drauge
Ir susitinkame vėl dainoje...
Nuplauna lašas
Nerimo gaidas
Ir krenta, byra per lapus,
O liepa kvepia,
Kvepia kaip tada,
Kai buvome kartu...
Gyvenimas – gaida,
Kurios nepakartosime abu,-
Liks lašas ant obels,
Liks lašas ant takų,
Liks lašas ant akmens
Ir amžiams nenudžius...





2013 m. birželio 27 d., ketvirtadienis

Gimtadienis



Nepajutau, kaip Tu užaugai,
Iš gilės ąžuolu virtai,
Tavo vaikas mane praaugo
Ir mes abu
Žilais jau smilkiniais...
Gyvenimas nedalomas,-
Jo nejauti, tiktai sakai:
- Su tavo ir manuoju
Nuostabiu gimtadieniu,
Nes jau abu skaičiuojame,
Kada gimei...
Ne metų skaičius rieda,
Tik saulė vis savais keliais
Ir keliamės su ja iš miego,
Kad būtume greta,
Kol dangus leis.




Maironis



Kiek daug paskoma:
Trakų pilis“, Maironis,
Visa istorija -
Nuo Didžiojo Kęstučio
Iki šių dienų,
Kai buvo aršios kovos
Dėl Lietuvos vienybės,
Žemių savų.
Kiek krito milžinų,
Kaip drąsiai kovėsi
Dėl tėvonijos,brolių, seserų,
Kaip rišo galvas
Rankšluosčiu motulė,
Oi, liepa tu žalioji...
Kaip liko laukti tėvas
Beržu svyruonėliu
Prie nesugrįžusių kapų...
Visa mūsų istorija
Nuo milžino Maironio
Iki dabar, į ateities laikus.



Gamtos simfonija



Kiekvienas garsas tyloje
Man muziką atstoja -
Čiurlenantis upelis,
Griaustinio būgnai,
Po to gyvenimo giesmė
Vėl iš versmių putoja...
Brendu per pievas
Ir dienovidžio spalva -
Tokia žalia žalia,
Su permatoma suknele
Raudona saulė stovi...
O debesėlis – aureolė,
Tada ir gieda virpantis dangus,
Planetos stogas.
Aukštai visi garsai geri
Ir byra lyg lašai
Į mano delnus,
Geriu dangaus pašvaistę,
Oi, kokios gražios spalvos,
Jos irgi smuiku skamba,
Jam pritaria visas orkestras,
Violončelė atsišaukia...
Didinga ši gamtos simfonija
Tiesiai į širdį kalba.




Kasdieniniai darbai



Kasdien darbai -
Tie patys ir vienodi -
Nuo ryto iki vakaro
Vis rūpinamės,
Kad šeima,
Mūsų vaikai, vis būtų sotūs,
Turėtų žaislų ir sveiki.
Bėgi į daržą ir į sodą,
Kur dygsta, auga
Vis nauji daigai
Ir piktžolės čia želia
Taip vienodai,
Kad jas ravėdamas susimąstai,
Ko šiam pasaulyje daugiau
Ar gerų sodų,
Tiesių kelių,
Ar neužžėlė piktžolėmis
Tas, kurs atokiau...
Kasdien raviu vienodai,
Atrodo, sėjau
Gėrio daug dažniau...
O kaipgi sekasi darbai
Ir tau?



2013 m. birželio 26 d., trečiadienis

Kalnai ir žmonės



Užuojauta iš kalnų negrįžusių
artimiesiems

Nėra dienos be vėjo,-
Kaip viskas šiam pasaulyje,-
Patikrinama, kas laimėjo,
O finišas – prie saulės,
Visų svajonių kalno,
Už kurio ji slepiasi,
Kai vakaras ateina.
Jos kelias reikalingas,-
Kaip mūsų pėdos žemėje -
Kasmet po visą mylią,
Kasdien po kilometrą,
Akimirksnis - jau žemė...
O vėjas pusto smėlį
Ir jas dažnai uždengia,
Kai niekas dar nelaukia
Gražuolės kalnų gėlės
Nuvystančio žiedelio.
Jie - nuostabūs ir taurūs -
Nekils daugiau į kalną...
Ką geri žmonės manot,
Už ką ir kas pyktį dalina
Sugrįžtantiems į žemę?
Net žvėrys to nedaro.

Ernestas Markšaitis buvo sūnaus Prano pirmasis VU dėstytojas.






Gyvenimo piligrimai



Dega laužai
Ir akys dega,
Šaukia širdis
Ir laisvė šaukia,-
Kalnai tokie aukšti,
Kad debesys atsiremia
Ir šoka, šoka,
O saulė jau į vakarą
Ramiai nuskendo,
Į vieno šokio ritmą,
Vėjo dvelksmą švelnų...
Iki nakties
Lig paskutiniojo atodūsio
Alsuoja dar gyvenimas...
Daugiau jaučiu,
Negu žinau,
Duok ranką savo,
Pašokime –
Tai paskutinis šokis mano,
Tik nusilenkiame
Ir jau išeiname...






Anykščiai



Kai nėra karo,
Negandų nėra,
Pamažu plaukia ir gyvenimas,-
Kaip vandenys Šventojoje,-
Nauji išdygsta medžiai,
Prie jų ir pamatai,
Pastatomi nauji namai
Ir jauni žmonė auga.
Jauti srovės virvenimą ,-
Lyg suoktų ir lakštingala
Kas vakarą gražiai,
Jauti ir vieversio
Ten, danguje, aukštai
Plevenimą,
Lyg šiltas vėjas
Liestų širdį tavo...
Taip statomi ramybės uostai
Ir visų namai,
Kur tėviškė prasideda,
Ten šaknys mano, tavo.





2013 m. birželio 25 d., antradienis

Amžina muzika



Gražiausia muzika,
Kada ji primena vaikystę,
Graži daina, kol jaunas
Uždainuoja vakare,
Gražiau nebūna,
Kada saulė kyla
Vėl su daina...
Į dainą grįžta
Svajonė įpinta
Ir apie meilę pirmutinę,
Kurios prisiminimas lieka
Kaip melodija šventa.
Gražu, labai gražu,
Kada dainuoja pagyvenęs,
Kad niekas dar neprarasta...
Gyvenimas – tai vis naujos dainos
Nepaprasta galia.





2013 m. birželio 24 d., pirmadienis

Po Joninių



Po Joninių gandriukai
Jau sparnus kilnoja,
Nes nušienautos pievos,
Atviri pelių urvai
Ir varlės po lietaus
Ramiai šleivoja -
Tik nešk vaikams,
O tiek daug reikia
Ir geria gan dažnai.
Snape nedaug parneši,
Todėl pailsta net gandrai:
Kasdien po keliasdešimt kartų
Jie kyla ir vėl leidžiasi
Pas savo vaikus,
Kur jų visų namai;
Pasaulis toks gražus,
Kai apie viską pamąstai,-
Tai mūsų kraštas,
Visų čia kertasi takai -
Ir žemėje, ir danguje
Tiktai Tėvynėje gerai.



2013 m. birželio 23 d., sekmadienis

Iš čia legendos



Mes - Baltijos vaikai
Geltono saulės krašto,
Kur vaiskūs vakarai
Ir bangų raštas;
Suvirpa kanklių stygos,
Tarsi atsiprašo,
Kad perlai taip toli
Nuo mūsų krašto...
Žalsvų akių ir vyzdžiai
Dar toliau pamato,
Kai delnuose sumirga
Maža kriauklelė,
Atplukdyta iš kitų šalių,
Atsigula ant smėlio
Ir amžinai nurimsta...
Čia užrašyta LIETUVA,
Ant lino siūlo
Ir viskas suverta:
Dainos ir pasakos,
Tikros legendos...
Mes- upių, ežerų
Sesutės geltonplaukės.




Pakilime



Kada per vieną centimetrą
Pakylu nuo žremės,
Jaučiuosi danguje -
Iš padų smilgos želia,
Gaivi rasa apačioje...
Kada žiūriu į saulę,
Esu arčiau, su ja,
Gyvenimas sruvena
Kažkur, visai šalia...
Kada ir debesėlį
Plaukiantį sugaunu,
Skrendu kregžde,
Karpau ir dalinu pasauliui
Savo giesmes...
Dabar grįžtu namo
Tik vėlai vakare,
Kai molinis namelis,
Pastogėje sušilęs,
Ir kvepia šienas
Jau daržinėje,
Mano lizde...
Oi, skersgatviai ir gatvės,
Miestų jaunuolynai,
Nauja žara patvinę,
Vėl prikelia mane;
Būnu aukščiau nuo žemės,
Bet ne visada...



Rasos

 Viktoro foto - netyčiukas

Rasa, rasele,
Ant mažo lango,
Šerkšnu pavirtusi,
Į motinėlės raštus įausta,
Prie tymo balno
Ašara nukritusi,
Kai jojo brolis į karužę,
Sugrįžo tik daina...
Rasa, rasele,
Ant aukšto kalnelio,
Kur pirmas spindulys
Pasiekia jau ryte
Ir spindi kasose
Žemčiūgų sauja,
Kurių neparnešė žirgelis
Net ir vakare...
Rasa, rasele,
Ant sesutės delno,
Su gintariniu vėriniu,
Išausta juosta ant juosmens,
Tavo akių mėlynė -
Tai dangus ir saulė,
Kiekvienas lašas
Tėvynės akyse...





Tėviškės paparčiai


Ačiū draugams už foto

Paparti mano,
Tėviškės rytojau,
Esi mūsų miške
Per visą žiemą žalias
Kaip rūta;
Iš rytų šaltas vėjas
Gena žvarbą,
Tada ir žiemkenčio
Tokia graudi daina...
Kai papučia iš vakarų,
Ateina karštas oras
Ir leipsta žiedas,
Dar nežydintis,
Po žaluma vešlia...
Būk toks stiprus,
Kaip kiemo diemedis,
Kurio kvapni šaka.
Gimtine mano,
Būk apvainikuota
Tik ąžuolo vainikais
Su paparčio žiedu
Sielos viduje.



Žmonės



Į Joninių dainas
Savo žodį įpinsiu -
Tegu jis bus griežle,
Kuri per pievas,
Aštraus dalgio skintas,
Į tiesią pradalgę nuves...
Po ja ir bičių spiečius,
Medaus koriai gelsvi,
Giros pilnas ąsotis
Su duonos žiaubere širdy...
Čiobreliais tvorą apkaišysiu,
Kad būtų gera
Juos atverti vakare,
Kada bernelis ateis pas mane;
Sakysim abu:“Myliu“,
Bet rytas juk ateis
Ir baigsis meilė
Paprasta vilione,-
Už lango - nauji žiburiai...
Tikiu gyvenimo svajone,
Vienu žodžiu tikiu,
Kad esame mes ŽMONĖS
Su savo vargeliu,
Bet ir džiaugsmu,
Tikėk gyvenimu ir tu.



2013 m. birželio 22 d., šeštadienis

Joninių vakare



Koks vakaras,
Kokia ši vasara šilta,-
Kaip mylimojo rankos...
Mėnulio pilnatis
Apšviečia langą
Ir taip šviesu
Net sielos gelmėje,
Kada širdis širdį suranda...
Kažkas klebena langines,
Užeik, mano paparti,
Gal tavo žiedas tamsoje
Žibės ant mano piršto,
Kol kas jisai – bevardis...
Saulėgrąža nuslydo palengva,
Surask, naktigonių giesmės lauže,
Kregždutės skrydyje ryte
Ir tikrą laimę...
Kas ji?




Jaunystės Joninės ir Jonai



Prisiminiau jaunystės Jonines;
Jos buvo švenčiamos
Rubikių ežero Pertako saloje -
Grojo armonika,
Visas būrys jaunimo šoko
Tik pagal ją...
Dabar ir polkos,
Valso nebemoka,
Išstūmė tvistas,
O paskui, deja, jau šoko,
Net negali suprasti,
Kaip ir ką...
Lydėdavo namo
Po paskutinio šokio,-
Kas išveda, to ir dalia,-
Švietė prie tako jonvabaliai,
Mėnulis balkšvas danguje...
Kieme laukia motulė
Ir pasižiūri į bernioką,
Vis nepatikdavo:
-Kas jis? Nei šis, nei tas...
Užteko vieno žodžio,
Kad apsisukęs dūlintų namo...
Nebežinau, kiek Jonų buvo,
Bet atmenu vis Jonines,-
Kaip šviesus laužas dega širdyje.





Pasaulio žmonėms- mano draugams



Kviečiu visus savo draugus
Į mūsų Lietuvą,
Prie Joninių laužų;
Tikrai čia rasite
Paparčio žiedą,
Visi Jūs esate man brangūs,
Jūs čia atstovai
Ne tiktai savo šalių,
Bet tolimiausių kontinentų.
Su manimi Jūs esate drauge,
Pasiekiami ranka,
Kažkada sutikti
Ar pakviesti per gimines,
Gal kažkada drauge
Savo kalba dainavome...
Pievų žydėjime visi atgimstame
Ir žiedelius į širdį renkame.
Susėsime drauge,-
Vietos užteks
Prie mūsų pasaulinio stalo,
O Joninių laužai
Per naktį dega,
Kada gerosios fėjos
Juos kūrena...