Sunku
dabar pasakyti, kas lėmė, kad tėvai nieko neišmesdavo, o padėdavo
ant molinės pirkios lubų, užpiltų spaliais. Ten buvo radinių
lobiai vaikui. Dažnai tėtis ir perdarydavo kažką tinkama ūkiui
po kiek laiko. Iš žibalinės lempos gaubto, ilgai trindamas nupjovė
virvele ploną dalį ir padarė dešroms kimšti įrankį, o aš ten
radau kvepalų buteliuką, kokių dabar niekur nematau: mažas, plonu
kakleliu, o taip gražiai stiklas išraižytas. Dar ir kamštelis
stiklinis. Atkimšdavau ir pasklisdavo gėlių kvapas. Ir kaip
išsilaikė per tiek metų, kol užaugau…
Dabar
einu pro darželius, ypač vakarais, ir atrodo, kad grįžau į savo
vaikystę: kvepia geltonos lelijos, nasturtos, rožės, rūtos,
mėtos, net jų nepalietus.
Paaugusi
radau, kaip kvepia vandens lelijos: vakare užsiskleidžia, o ryte
vėl kvapu vilioja, turbūt juos taupo, kaip tame kvepalų buteliuke,
uždariusios naktį. Iš geltonųjų nužydėjusių lelijų
pasidarydavau panašius buteliukus, bandžiau sutrynusi gėles ir
kvepalų pasidaryti, bet nepavyko, – kotelis greitai sudžiūdavo
ir nesilaikydavo – netiko užkimšti.
Ne
kartą ežero pakrantės smėlyje rasdavau gurgolus, panašius į
stiklą. Kai nuplauni, nubarstai smėlį, pamatai įvairias figūras,
tik vėliau supratau, kad ten buvo trenkta žaibo. O vaikai kartais
sėdėdavome ir žiūrėdavome, kaip žaibuoja, mirties liežuviai
krenta su dundesiu į vandenį visai šalia, vanduo kvepėjo ne
lelijomis…Nepataikė ir nevirtau stiklo gabalėliu. Šiandien vėl
viskas kvepia.
Iš
kokių gėlių buvo pagaminti seniau kvepalai ir dabar tebėra
mįsle...
Ona
Baliukienė