Greičiausiai pastebime
Prie gatvės krūmelius, –
Ne veltui juos sodina,
Mažus laisto, paskui karpo,
Kad neužstotų ir langų,
Palieka durims tarpą…
Kažkas už jų gyvena:
Dirba, vaikšto,
Vaikus augina, seną lanko,
Padeda pamiršti netektis,
Pamatyti saulės laiko lanką…
Bėga gyvenimas vienodai –
Gatvės grindinys tik pilkas,
Nors lietaus vis laistomas…
Nušluoja rytais pėdas,
Naujos įsispaudžia, –
Vaikštom.
Sunku dabar pasakyti, kas lėmė, kad tėvai nieko neišmesdavo, o padėdavo ant molinės pirkios lubų, užpiltų spaliais. Ten buvo radinių lobiai vaikui. Dažnai tėtis ir perdarydavo kažką tinkama ūkiui po kiek laiko. Iš žibalinės lempos gaubto, ilgai trindamas nupjovė virvele ploną dalį ir padarė dešroms kimšti įrankį, o aš ten radau kvepalų buteliuką, kokių dabar niekur nematau: mažas, plonu kakleliu, o taip gražiai stiklas išraižytas. Dar ir kamštelis stiklinis. Atkimšdavau ir pasklisdavo gėlių kvapas. Ir kaip išsilaikė per tiek metų, kol užaugau…
Dabar einu pro darželius, ypač vakarais, ir atrodo, kad grįžau į savo vaikystę: kvepia geltonos lelijos, nasturtos, rožės, rūtos, mėtos, net jų nepalietus.
Paaugusi radau, kaip kvepia vandens lelijos: vakare užsiskleidžia, o ryte vėl kvapu vilioja, turbūt juos taupo, kaip tame kvepalų buteliuke, uždariusios naktį. Iš geltonųjų nužydėjusių lelijų pasidarydavau panašius buteliukus, bandžiau sutrynusi gėles ir kvepalų pasidaryti, bet nepavyko, – kotelis greitai sudžiūdavo ir nesilaikydavo – netiko užkimšti.
Ne kartą ežero pakrantės smėlyje rasdavau gurgolus, panašius į stiklą. Kai nuplauni, nubarstai smėlį, pamatai įvairias figūras, tik vėliau supratau, kad ten buvo trenkta žaibo. O vaikai kartais sėdėdavome ir žiūrėdavome, kaip žaibuoja, mirties liežuviai krenta su dundesiu į vandenį visai šalia, vanduo kvepėjo ne lelijomis…Nepataikė ir nevirtau stiklo gabalėliu. Šiandien vėl viskas kvepia.
Iš kokių gėlių buvo pagaminti seniau kvepalai ir dabar tebėra mįsle...
Ona Baliukienė
Audra užeina ir nuskabo žiedus,
Nulaužia jaunas šakeles,
Kol rožių krūmas atsitiesia,
Praeina visa vasara…
Rožes sodina tik prie namo sienų,
Paramsto, pariša šakas,
Kvepia balkono langą vos atvėrus,
Pasikalbi su bitele…
Oi, kiek tos šiltos vasaros,
Kai nesibijai vėjo,
Gaudai šiltas čiurkšles, –
Štai šienpjovių dalgiai nuskambėjo
Ir vėl – ruduo,
Lyg mano sveikata.
Gintaro pilis,
Ašaras nuriedančias
Kopų pakrašty…
Ištirpina karštis,
Surenka audra,
Nuskandina vargą,
Dengia drobele…
Gintaras atvėsta
Sūriam vandeny,
Lyg ir aš sėdėčiau,
Kelčiau dainomis…
Gintaro karolius
Dovanų gavau,
Trūko tiktai žiedo,
Jo senokai laukiau,
Regis, pasenau.
Ačiū, Judita Girdenis
Sutikau saulę danguje,
O spindulys man – ant takelio,
Žengiu – jis eina
Su manim drauge, –
Nė tai šešėlis, nė riba,
Kurios ir peržengti
Niekas negali…
Ko padaryti negali,
Ir sielotis neverta,
Pradžia – tai spindulys,
Nubėgantis į tamsą…
Vakar nutaikiau valandėlę tarp liūčių ir nuėjau į turgelį braškių - pilna prekeivių, įvairių kainų uogų. Stovi moteris ir tokia liūdna pasirodė. Prieinu arčiau, o ji net apsiverkė, - jos uogos buvo mažytės, susisukusios ir pigiausios. Sako, užėjo kruša ir nutalžė daržą, liko tik tokios. Negalėjau nenupirkti, nes sakė renkanti pinigėlius anūkėliams. Bekalbant taip švietė saulė, o staiga tokia liūtis užėjo, turėjau ilgokai pastovėti, kol baigsis. Liūtis būna ir su saule...
Pražysta rožė,
Kai pajaučia šilumą,
Pakvimpa saldžiai,
Kai drugelis ją paliečia
Švelniu sparneliu,
Pajunta meilę išsiskleidusi,
Suvirpa liaunu stiebeliu,
Palinksta nužydėjusi,
Pabarsto žiedlapius
Ir virsta uoga
Tarp aštrių spyglių…
Tas gali skinti
Meilės vaisių,
Kas visą laiką buvo
Nuo pat pradžios
Su žiedeliu.
Ar tiek ištvėręs būtumei,
Kad nenuskintum per anksti?
Kaip smagu bėgioti
Per balutes lyjant, –
Šiltas vėjas pučia,
Vaivos juosta kyla…
Pamenu vaikystę –
Basas kojas pievose,
Žemuogių ploteliai,
Smilgų šluotas veriant…
Krenta skaidrus lašas
Ir iš debesėlio,
Perbraukiu per skruostą
Gegutės ašarėlių…
Dar kelių metelių
Paprašau gegutės,
Kai nutyla miškas,
Girdžiu bangas ūžaujant.
Skamba melodija liūdna,
Leisk su ja drauge liūdėti,
Iš sielos gilumos gaida
Tyriausiu jausmu liejasi…
Plaukia prisiminimai debesėliu,
Baltus pakeičia pilkas
Jie abu – skylėti,
Saulutė nusišypso ir džiugu, –
Praeina lietūs…
Aplanko liūdesys –
Perkopus per penkiasdešimtį
Ar ši data labai arti,
Skaičiuoji žvakeles ar puokštėje gėles –
Tai tavo laikas,
Nuolat degantis, priverčiantis liūdėti…
Jaunystė – kiauras skėtis,
Čia – debesys ir saulės spindulys,
Abu tame laike pritilę,
Pasislėpę...
Džiaukimės, kas po mūsų lieka.
Skubu padovanoti rožės žiedą, –
Neilgai jis žydės,
Trumpėja mūsų dienas
Ir dar trumpės…
Įdedu švelnų žodį į kiekvieną,
Rože tegu žydės,
Bitutės dūzgesys kiekvieną dieną
Man vis tave primins
Ir širdyje skambės…
Kai žiedelius paliečiu,
Krenta rytais rasa,
Po vieną garsą kviesčiausi,
Skambėčiau lyg styga,
Bet vėl atslinko sutema…
Ne visos gėlės užsimerkia,
Kitoms jėgų nėra.
Kiekvienas daiktas virsta dulke,
Smėliu ar deglu,
Žvaigždele siela pakyla, –
Tu į tai tiki,
Kol esi gyvas...
Ir nesudegs viltis,
Kad ir akmuo liks amžinas,
Kai bus sunku,
Pašauksiu – atsiliepsi
Iš dangaus aukštybių…
Eini gyvenimo keliu,
O tavo takas – vienas iš kitų,
Semi iš smėlio kauburių,
Pro pirštus smiltys byra,
Jautiesi ir nedaugeliu,
Kuriuos žemė prisimena, –
Pelenas – vėl gyvas.
Žiūriu rytais į dangų –
Saulė kyla,
Raudoniu svyla debesų kraštai,
O žemė ašaroja,
Krenta nuo žiedelių
Dideli rasos lašai
Ir greitai išgaruoja,
Kaip mūsų atminty
Pažįstamų žmonių veidai…
Saulė aukščiau pakyla –
Netgi debesėlis
Vietą jai užleis,
Nukris į žemę dideliais
Lietaus lašais,
Žiedeliai išsiskleis, –
Jie nepamiršta savo sesių, brolių,
Pražysta tuo pačiu metu
Ir tokios pat spalvos ...
Ar lieka tokie patys
Ir lašai?
Skina gėlę – dovanoja,
Rožei spyglius apvynioja,
O žiedelis – nuostabus,
Kvapas jo labai svaigus…
Kerta žolę – suvynioja,
Kad nežūtų pievos sotis,
O žiema – tokia ilga,
Kaip sunki dažna liga…
Skauda gėlei, –
Jos stiebelis
Pasakyti to negali,
Tik užmerkia akeles,
Kaip visi –
Ir tu, ir aš.
Saulė savo šilumą
Mums dosniai atiduoda
Kasdien pakildama,
Žemė kas rytą padėkoja
Ir palydi saulę nakčiai,
Kad paskaičiuotume drauge
Danguje žvaigždeles…
Kvepia pievos – sausta žolės,
Prasideda branda,
Reiks kirsti vasarojų,
Paskui – rugius,
Tokia saulės grąža
Ir žemėje, ir danguje.
Meilė – tai muzika graži,
Svajonė vieniša
Paparčio žiedo vidury,
Tokia miela, graži,
Kol nepasiekiama – toli toli…
Neleisk žiedeliui užsiskleisti,
Mokėk ir iš arti atleisti,
Meilės kalba – tyli tyli,
Ir iš toli melodiją girdi…
Meilė – paveikslas,
Išgalvotas vaizdinys,
Prie jo visą gyvenimą eini,
Paparčio žiedo taip ir nerandi…
Nuskrido meilė bitele,
Saldus takelis
Veda pas tave.
Nusiprausiau rasa,
Sužibo jonvabalio
Nuostabi liepsnelė, –
Jaučiuosi dar jauna,
Žiūriu į priekį,
Naują kelią...
Paparčio žiedą
Tau nešu delne,
Nedegina, jis žalias,
Ką tiktai surastas,
Su šnabždesiu ir jauduliu
Giliai širdy,
Prisipažinimu vėl pirmai
Meilei…
Kas lemta iš dangaus,
Pats negali atimti ar pridėti,
O žemė – draugas,
Kaip ir mes čia – laikini,
Tada ir sužinai,
Kaip reik visus mylėti,
Atleisti sau – kitiems,
Jei buvo kas ne taip – neapgalvota,
Po kurio laiko
Žodžiai tampa svetimi…
Išsiskiria keliai – gali ir vėl sueiti,
Tik vienas kelias negrįžtamas –
Nei žeme,
Nei dangumi.
Ona Baliukienė
Daug danguje žvaigždelių,
O debesyse – lašų,
Kris dar ne kartą prisiminus
Ir ašara skaisti,
Rasa pripildys rasakilos
Žalią lapelį…
Rieda lašai,
Kai muzika užgroja, –
Tyri garsai sujaudina,
Matau šiek kiek panašų žiedą
Į bijūną rausvą,
Koks buvo tavo veidas,
Šaukiu tavo vardą…
Kas tai – iš dangaus,
Paskutinio žodžio aidas,
O gal tyra meilė?
Joninių laužai
Nuo aukštų kalnų,
Vainikų žiedai
Plaukia upeliu…
Daugelio šalių –
Baltijos krantai,
Susisiekt bandai
Nors ir dainomis…
Šiltas čia vanduo,
Sūrus nuo seniai,
Gal ką pamiršai
Ir nesugrįžai…
Vainikas iš pievų
Ir lauko gėlių,
Spindinti žvakelė
Plaukia viduriu…
Leiskite pasveikinti
Jonus ir Janes,
Mūsų kalbą šventą,
Baltas ramunes.
Kalbėkime – kalba duota,
Kad mes suprastume viens kitą, –
Po daugel metų vis sapnuojasi,
Tu tyliai pradingsti,
O taip sunku paklydus,
Nežinomi keliai ir žmonės svetimi,
Nė ko paklausti negali…
Kalbėkime – turi išgirsti,
Nerišlūs žodžiai – tik sapne,
Aplinkui – vis kalnai, pakalnės,
Vieškeliai ir bėgiai dunda susikirtę,
Tyla – tai vienuma,
Kalbėkime, kai niekas nebegirdi,
Kas mintyse…
Taip gera – patylėjome,
Nors ir po daugel metų sveiką,
Pamačiau tave sapne, –
Pasiklydau kelyje,
Kalbu viena ryte.
Kaista ir beviltiška, –
Negali ilgai tikėti,
Kad buvo – nebėra,
Lyg du upeliai susibėga
Ir taip išdžiūsta,
Kai prisideda kaitra…
Kalbėjai apie lietų,
Skausmą ir takelį paežerėje,
Dvi ašaros ištryško
Ir veidu nubėgo,
Buvo – nebėra...
Nuplauna saulėtekį lietus,
O ašara – sūri ir vakarais,
Pėdas veide palieka,
Bus, kaip ir buvę,
Buvo ir nėra.
Užuojauta
Tau – paskutiniai žodžiai,
Kurių nebeskaitysi,
O aš rašysiu ir rašysiu
Ant debesų ir medžių lapų,
Ant ežero bangelių Siesarčio,
Šventosios, Anykštos, Neries,
Kur tik pasieksiu,
Mintyse ir nuo širdies,
Tik dėl tavęs…
Netiko juodi rūbai
Ir niekada netiks tau,
Nes šviesus pasaulis pasilieka,
Kada tavęs nėra,
O bus vis akyse,
Kai baltu debesėliu virsta
Vyturėlių giesmės,
Nušvinta saulė ir virš žemės,
Mūsų atminties.
Nepinsiu šįmet Joninių vainiko,
Per Vėlines žvakes
Vėjas užpūs,
Diena užges.
Ona Baliukienė
Kada augau, žaidžiau
Prie upelio švelniais akmenėliais –
Juos nugludino srovės,
Tyras ir gaivus vanduo,
Buvo slidūs pavasarį,
Rudeniop – apšerkšniję, –
Taip žinojau ir mėnesius,
Pastatydavau pylimus
Ir iširdavo pamažu…
Dabar žaidžia vaikaičiai
Su negyvomis kaladėlėmis,
Garvežiai ir mašinos,
Pastato pilis,
Byra nuo jų geltas smėlis
Ir netikras vanduo dubury…
Neparodysiu jiems akmenėlių, –
Gimtinės upelis – toli,
O amžių skaičiuoja,
Jei ne akmenys, tai kaladėlės,
Medžio šaknys vandens sūkury.
Pirmi žiedeliai – iš atolo,
Baltai pražysta pakelės,
Trumpai kirpti dirvonai,
Bet spėja nužydėti,
Subrandina smulkią sėklą
Ir pasisėja pakraščiais…
Toks minkštas žemės patalas –
Visų mūsų svajonė,
Saulėgrąžos pradžia –
Be aiškios pabaigos,
Boluoja visos pievos,
Lyg avinėlių garbanos,
Sniego puta karščiu alsuoja,
Bitutė neaplenkia nė vienos galvos…
Čia suradau ir laimę – penkialapę,
Pinu ant smilgos
Ir vainikėlius,
Žemuogėmis kvepiančias pakrūmes,
Miško takelius,
Laukiu, kada jais eisime abu.
Gyvenimas – tai šventas raštas,
Rašai jį nuo pradžios
Ir ligi pabaigos,
Pradedi nuo pirmo žodžio,
O jis išauga ir į sakinį,
Kada padėsi tašką,
Ir šis daugiau nesikartos…
Pradėjau dieną – ji į vakarą,
Pradėjau žodį – jis iš sielos gilumos,
Kaip reiks pabaigti laišką,
Kad jis išliktų visados…
Gyvenimas – keliai,
Dar mūsų neišvaikščioti,
Ar susikibę rankomis nueisime,
Kur šniokščia bangos
Šventosios, Anykštos, –
Užtektų mažo upeliuko,
Kuris kartotų ir kartotų vardą
Dar kitoms kartoms...
Mes – gyvastis,
Kol rašome ir kalbame,
Bet dar tekės srovė net ir be mūsų,
Kaip gyvasis vanduo.
Atrodo, viską pasakiau,
O iš tavęs šiandien –
Nė vieno žodžio, –
Nutilo sielos balsas
Ir tu gerai žinai,
Kaip suskamba akordas,
Kai atsiliepia aidas
Iš miškų ir sodų…
Galbūt užstojo garsą
Ir aukšti kalnai,
Debesų kaktomuša,
Griaustinis ir žaibai, –
Taip reikia šiandien gero
Kasdieninio žodžio…
Suskamba vakaro varpai,
Malda vienumoje – graudi, –
Išeiname po vieną,
Kaip vieniši gandrai,
Neradę lizdo,
Savo antros poros.
Ligoninė – vieta,
Kur slaugo,
Gydo kūną,
Prikelia gyvenimui,
Kai nebėra skausmų…
Pasikeli – žiūri pro langą,
Eini namo,
Paskui ir į kiemą,
Tarp sveikų žmonių…
Jaučiuosi nusikaltusi,
Nors ir nėra kaltės,
Prisimenu – tarsi budžiu,
O tu jau pririštas prie lovos,
Maitinamas kitu būdu,
Girdomas per veną,
Sveikatos meldžia artimieji,
Sielos slauga – svarbu,
Kada jauti,
Palengvina skausmus...
Oi, kiek mačiau anksčiau
Ir tokių – savo artimųjų
Ir visai nepažįstamų,
O dabar ir tu…
Sveikatos melsti tegaliu.
Ona Baliukienė
Čia pat, tarp mūsų,
Yra pragaras ir rojus,
Kiekvieną dieną – skaistykla,
Jei tikime rytojumi,
Dangus – čia pat…
Kiekvieną dieną – vis ieškojimai,
Kas nepatirta,
Tas, rodosi, – saldu,
Daugiau mažiau – kasmet arčiau,
Šalia...
Visatos vandenynas – neapčiuopiamas,
Bejėgiai tai, kas buvo,
Pakartoti,
Atidedam rytojui,
Kažkas suras…
Vis einame, kitus rikiuojame,
Kalnas ir giliausia praraja
Mūsų sieloje – čia pat,
Atsiveria ir dangaus vartai,
Žingsniais dar nepamatuoti toliai,
Kitus pažįstame pagal save,
Įvertinsime laiką,
Kai susiliesim su žeme...
Kuris pirma?
Ona Baliukienė
Pažįstu žemę nuo tada,
Kada vaikščioti pradėjau
Po žalią pievą,
Pažinau ir šaltinėlį,
Kai per jį bridau,
Pažinau kalnelius,
Kai žiemą slidinėjau,
Paskui kopiau, kopiau…
Pažįstu žmones,
Su kuriais nors kartą pakalbėjau,
O ir dabar žinau,
Koks geras vardas duotas
Jiems tėvų,
Palaimintas dangaus.
Pažįstu meilę visuotinio kūrėjo,
Todėl neužminu nė skruzdėlės,
Nenuskinu gėlės,
Kurios nesodinau,
Nežeminu nė vieno,
Nors ir kitaip mąstau…
Ateina pažinimas
Iš žemės ir dangaus,
Mylėkime vieni kitus,
Prašau.
Ona Baliukienė
Išskridę paukščiai
Ne visi sugrįžta, –
Nusilpsta kūnas
Silpsta ir sparnai,
O mintyse – jaunystė
Ir kartais pamiršti,
Kad nė sekundė nesugrįžta,
Skrendi ir nežinai,
Kur ir kada
Pasibaigia skrydis,
Į ateitį ir amžinai…
O žemėje vėl gėlės žydi,
Žieminės keliasi tik iš šaknų,
Kitų surenki sėklas,
Barstai jas po langais,
Ne visos ir sudygsta,
Džiaugiesi vienu žiedeliu…
Dalinuosi su tavimi
Dar šios minutės laime,
Vasaros džiaugsmu,
Liūdesiu ir skausmu...
Nejaugi amžinai?
Ona Baliukienė
Vasara prikėlė darželius, –
Žydi krūmai rožių,
Skleidžia pavėjui kvapus
Ir akacijos, jazminų puokštės…
Byra pavieniai žiedai,
Žemė pasipuošia,
Neišvardinsiu visų, – vienu žodžiu, –
Meilė, gėris, grožis…
Kvepia bičių inkilai,
Ant kojelių ir mažų sparnų
Suneštos žiedadulkės geltonos
Virsta medumi,
Kvepia miestai, sodžiai…
Man tėvynė – vasara,
Su žiedų kvapu,
Su žiedelių margumu,
Žalios rūtos šakele,
Dainomis sesučių, brolių…
Kas negrįžo iš tremčių,
Tiems, nors ant kalnelio –
Puokštė.
Ona Baliukienė
Žiedų – daugybė, –
Žydi visas krūmas,
Tik du išsirinkau,
Nes jie į žemę žiūri,
Palinkę, betgi nenulūžę,
Kiekvienas – sau gražus...
Du gyvenimai – iš vieno kelmo
Ir tų pačių šaknų,
Kuriuos tik žemė peni,
O saulė šildo iš dangaus…
Jie primena senus metus,
Daugybę ir žiedų,
Mokyklos siaurus laiptus,
Ant durų – išleistuvių
Ąžuolo lapų vainikus,
Kvapnius bijūnus,
Paskutines tulpes,
Jazmino baltus žiedelius…
Kaip gera dviese,
Skaičiuoti žiedus,
Lyg praėjusius metus.
Ona Baliukienė
Pirmi lietaus lašai –
Rudens atodūsis
Prieš artėjantį rugpjūtį,
Mėnuo plaka dalgį,
Saulės plaukus ruošiasi
Nukirpti,
Vėjeliu nupūsti…
Bėgu pasislėpti po klevais,
Kol lapai dideli,
Žali lig rugiapjūtės,
Kvepia beržo vanta,
Su gelsvais gurgučiais,
Laša šilti lašai,
Per veidą ritasi į žolę, –
Laikas atsipūsti…
Beržai, klevai,
Jazmino kvapni puokštė,
Našlaičių atviros akutės
Saulės spinduliui
Ir lietui…
„ Būti ar nebūti.’’
Ona Baliukienė
Nėra dienos,
Kad joje nebūtų
Vardo – šventės,
Kai mūsų dar nebuvo,
Buvo jau vardai...
Bažnyčių varpas skelbia:
Bus ir atlaidai,
Už menkas nuodėmes,
Paklydimus atleista,
Neklysdamas nerasi ir atsakymo,
Ką gero padarei…
Kai nuo žiedelių
Gailios rasos krenta,
Renki, spėji burtažodį,
Gal ten tavo darbai...
Piemuo, karalius,
Juokdarys, siuvėjas,
Žvejas, batsiuvys turėjo vardą,
Kiekvieną dangus laimina,
O žemė užkasa,
Kad čia išliktume
Su savitais vardais ilgai.
Ona Baliukienė
Dangus – didžiulis
Melsvas vandenynas
Su debesų salelėmis,
Virš jų – ugninis skritulys,
Riba, kur baigiasi šviesa,
Prasideda naktis.
Plaukiu per dangų,
Žemėje – gėlynai,
Rojaus sodai,
O pati žemė – vaisius,
Pradžių pradžios sultingas obuolys,
Ramunės – baltos žvaigždės,
Iš jų vainiką pinsiu
Ir atsiras svajonė,
Džiaugsmo apsuptis,
Saldžiabalsių kanarėlių giesmės,
Vienišos gegutės ilgesys...
Ona Baliukienė
