2021 m. birželio 17 d., ketvirtadienis

Vasara


 

Kelias į dangų

 


Čia pat, tarp mūsų,

Yra pragaras ir rojus,

Kiekvieną dieną – skaistykla,

Jei tikime rytojumi,

Dangus – čia pat…

Kiekvieną dieną – vis ieškojimai,

Kas nepatirta,

Tas, rodosi, – saldu,

Daugiau mažiau – kasmet arčiau,

Šalia...

Visatos vandenynas – neapčiuopiamas,

Bejėgiai tai, kas buvo,

Pakartoti,

Atidedam rytojui,

Kažkas suras…

Vis einame, kitus rikiuojame,

Kalnas ir giliausia praraja

Mūsų sieloje – čia pat,

Atsiveria ir dangaus vartai,

Žingsniais dar nepamatuoti toliai,

Kitus pažįstame pagal save,

Įvertinsime laiką,

Kai susiliesim su žeme...

Kuris pirma?


Ona Baliukienė

2021 m. birželio 16 d., trečiadienis

Kada ateina pažinimas

 




Pažįstu žemę nuo tada,

Kada vaikščioti pradėjau

Po žalią pievą,

Pažinau ir šaltinėlį,

Kai per jį bridau,

Pažinau kalnelius,

Kai žiemą slidinėjau,

Paskui kopiau, kopiau…

Pažįstu žmones,

Su kuriais nors kartą pakalbėjau,

O ir dabar žinau,

Koks geras vardas duotas

Jiems tėvų,

Palaimintas dangaus.

Pažįstu meilę visuotinio kūrėjo,

Todėl neužminu nė skruzdėlės,

Nenuskinu gėlės,

Kurios nesodinau,

Nežeminu nė vieno,

Nors ir kitaip mąstau…

Ateina pažinimas

Iš žemės ir dangaus,

Mylėkime vieni kitus,

Prašau.


Ona Baliukienė

2021 m. birželio 15 d., antradienis

Dalinkimės, ką turime širdy

 



Išskridę paukščiai

Ne visi sugrįžta, –

Nusilpsta kūnas

Silpsta ir sparnai,

O mintyse – jaunystė

Ir kartais pamiršti,

Kad nė sekundė nesugrįžta,

Skrendi ir nežinai,

Kur ir kada

Pasibaigia skrydis,

Į ateitį ir amžinai…

O žemėje vėl gėlės žydi,

Žieminės keliasi tik iš šaknų,

Kitų surenki sėklas,

Barstai jas po langais,

Ne visos ir sudygsta,

Džiaugiesi vienu žiedeliu…

Dalinuosi su tavimi

Dar šios minutės laime,

Vasaros džiaugsmu,

Liūdesiu ir skausmu...

Nejaugi amžinai?



Ona Baliukienė


Gedulo ir vilties puokštė

 


Vasara prikėlė darželius, –

Žydi krūmai rožių,

Skleidžia pavėjui kvapus

Ir akacijos, jazminų puokštės…

Byra pavieniai žiedai,

Žemė pasipuošia,

Neišvardinsiu visų, – vienu žodžiu, –

Meilė, gėris, grožis…

Kvepia bičių inkilai,

Ant kojelių ir mažų sparnų

Suneštos žiedadulkės geltonos

Virsta medumi,

Kvepia miestai, sodžiai…

Man tėvynė – vasara,

Su žiedų kvapu,

Su žiedelių margumu,

Žalios rūtos šakele,

Dainomis sesučių, brolių…

Kas negrįžo iš tremčių,

Tiems, nors ant kalnelio –

Puokštė.





Ona Baliukienė



2021 m. birželio 13 d., sekmadienis

Puokštė po daugel metų

 




Žiedų – daugybė, –

Žydi visas krūmas,

Tik du išsirinkau,

Nes jie į žemę žiūri,

Palinkę, betgi nenulūžę,

Kiekvienas – sau gražus...

Du gyvenimai – iš vieno kelmo

Ir tų pačių šaknų,

Kuriuos tik žemė peni,

O saulė šildo iš dangaus…

Jie primena senus metus,

Daugybę ir žiedų,

Mokyklos siaurus laiptus,

Ant durų – išleistuvių

Ąžuolo lapų vainikus,

Kvapnius bijūnus,

Paskutines tulpes,

Jazmino baltus žiedelius…

Kaip gera dviese,

Skaičiuoti žiedus,

Lyg praėjusius metus.





Ona Baliukienė

Atgarsiai

 



Pirmi lietaus lašai –

Rudens atodūsis

Prieš artėjantį rugpjūtį,

Mėnuo plaka dalgį,

Saulės plaukus ruošiasi

Nukirpti,

Vėjeliu nupūsti…

Bėgu pasislėpti po klevais,

Kol lapai dideli,

Žali lig rugiapjūtės,

Kvepia beržo vanta,

Su gelsvais gurgučiais,

Laša šilti lašai,

Per veidą ritasi į žolę, –

Laikas atsipūsti…

Beržai, klevai,

Jazmino kvapni puokštė,

Našlaičių atviros akutės

Saulės spinduliui

Ir lietui…

„ Būti ar nebūti.’’


Ona Baliukienė

Vardadienių šventės

 


Nėra dienos,

Kad joje nebūtų

Vardo – šventės,

Kai mūsų dar nebuvo,

Buvo jau vardai...

Bažnyčių varpas skelbia:

Bus ir atlaidai,

Už menkas nuodėmes,

Paklydimus atleista,

Neklysdamas nerasi ir atsakymo,

Ką gero padarei…

Kai nuo žiedelių

Gailios rasos krenta,

Renki, spėji burtažodį,

Gal ten tavo darbai...

Piemuo, karalius,

Juokdarys, siuvėjas,

Žvejas, batsiuvys turėjo vardą,

Kiekvieną dangus laimina,

O žemė užkasa,

Kad čia išliktume

Su savitais vardais ilgai.


Ona Baliukienė

2021 m. birželio 12 d., šeštadienis

Dangaus sodai

 




Dangus – didžiulis

Melsvas vandenynas

Su debesų salelėmis,

Virš jų – ugninis skritulys,

Riba, kur baigiasi šviesa,

Prasideda naktis.

Plaukiu per dangų,

Žemėje – gėlynai,

Rojaus sodai,

O pati žemė – vaisius,

Pradžių pradžios sultingas obuolys,

Ramunės – baltos žvaigždės,

Iš jų vainiką pinsiu

Ir atsiras svajonė,

Džiaugsmo apsuptis,

Saldžiabalsių kanarėlių giesmės,

Vienišos gegutės ilgesys...





Ona Baliukienė




2021 m. birželio 11 d., penktadienis

Visko – perpus

 




Nutilo vėjas – skelbia lietų,

Prieš audrą – debesys juodi,

Tas pats – ir skausmas,

Jei pabaiga – arti…

Ramybės laukiu – griaustinį išgirstu,

Ašara nurieda,

Širdyje – tylu tylu,

Jaučiu – artėja lietūs,

Audra – dar priešaky,

Sunku…

Žilvičiu virtau,

Drebule prie tako,

Lašai per lapus rieda,

Virsta upeliu ir nuteka sykiu...

Nors vieną lašą man palikit,

Pasidalinsiu su tavim

Ir vėju, ir lašu,

Kad nebebūtų žaibo prieš akis,

Audrų.




Būtis

 




Mūsų gyvenimas – būties dalelė,

Kiek skyrė mums jėgų,

Tol skinamės į laimę kelią,

Paskui nuvystame,

Kaip vasaros gėlė…

Ruduo ateina pamažėle,

Pabarsto geltą smėlį ant takų,

Paguldo lapą, o šalia – ir gėlę,

Pluoštą baltų plaukų…

Į dangų ir į žemę –

Vienas kalias,

Būtis – pastovus matas, –

Jis – tik miražas,

Ant žiedų pamatomas,

Ir turime visi...

Einame prie tos ribos,

Tarsi į pirmą pasimatymą,

Amžiams susitikti ir nebesiskirti…

Oi, neišeik anksti.


Ona Baliukienė

2021 m. birželio 10 d., ketvirtadienis

Atpūtė vėjas...

 




Nežinau – pravirkau,

Ar tik ašarą išpūtė vėjas,

Neatvėsusi skruostais riedėjo

Ir lig šiolei nesupratau,

Kodėl ašaras gainioja vėjas…

Prie gumbuotos obels palinkau, –

Aašaros skruostais riedėjo –

Dėl obels ir savęs,

Kad abi čia nugairintos vėjo

Stovėjome…

Ogi tik dėl pavasario šalto,

Kai sodai žydėjo,

Mūsų ašaros dvi nuriedėjo,

Neužmezgė ir obuoliai,

Nebuvo nei vėjo,

Senatvę regėjome.


Ona Baliukienė



Nendrės istorija

 




Saulėtekiai pasikartoja,

Sugrįžta po nakties

Ir negali tuo kaltinti rytojaus,

Jeigu nesisekė perdien…

Saulėlydis kasdien artėja,

Linksta diena, lyg nendrė,

Bangų ir vėtrų palaužta,

Prasideda pavasario žydėjimas

Ir atsitiesia, kyla iš vandens, –

Lelijos žiedas supasi šalia…

Koks begalinis noras –

Prisikelt ryte!


Ona Baliukienė



2021 m. birželio 9 d., trečiadienis

Jausmų sūkurys

 


Ne visada jausmai

Protui pavaldūs, –

Sapne – miražai

Nemigo nakties,

Tavo išblyškęs veidas

Mėnulio pilnaty…

Kai mūsų mintys susitinka,

Ką aš jaučiu

Ir tu jauti...

Viena – tik upė,

O du krantai,

Daugybė tiltų

Ir aidas – iš toli…

Šaukiu ir tu šauki,

Beliko vienas svajų tiltas

Jausmų siūbuojančių sūkury…

Nebus tavęs,

Neliks ir tilto,

Pašauks tik aidas:

„Girdi, klausaisi nakties vidury?’’



Laukinė rožė

 




Pražydo krūmai, –

Baltos ir raudonos

Lauko rožės, –

Dygūs spygliai,

Gležni žiedeliai

Skleidžiasi drugiais,

Kitus kvapus užgožia...

Kai baigiasi kaštonų žvakės,

Alyvos byra nuolankiai,

Užleisdamos laukinei

Vietą rožei...

Kvapais gėriuosi,

Kaip šventą vandenį

Pirštais liečiu,

Dar gaivinuosi rasos lašeliu,

Byrančiu nuo rožės...

Žydėk į saulę atsigręžusi,

Kvepėk išaušus,

Spindėk ir vakare,

Kai saulė leidžiasi

Miško pavėsyje,

Už seno sodo.



Mylime, kaip vakar

 




Nuo vaikystės būriau

Iš ramunės žiedo,

Vis ieškojau meilės,

Ką lakštutė gieda.

Ramunė pražydo

Nauju baltu žiedu,

Kiekvienas lapelis

Rasa skaisčia šviečia,

Ašara nurieda…

Pas mane, prie slenksčio –

Duobė su žarijomis, –

Peršoksi – ateisi,

Sparnai neapsvilę...

Mylime, kaip vakar,

Mylime, vis mylime.



Močiutės batukai

 




Apaviau pirštus

Močiutės batukais, –

Kiekvienas – skirtingas,

Kaip mano anūkai…

Baltas ir rausvas,

Melsvas lyg dūmas,

Iš vieno kelmo,

Tarsi iš krūmo…

Virš mano darželio

Užmezgė vyšnios –

Dar žalios akelės,

O džiaugsmu jau trykšta, –

Atskrenda paukštis,

Turės ko palesti,

Vaikus pamaitinti…

Virš mano galvelės

Obuoliai sirpsta –

Tokie mažyčiai,

Kaip mažasis pirštas…

Apaviau kojas,

Rankų dešimt pirštų,

Nuo balto ligi raudono,

Mėlynai tiršto.






Baltapūkiai

 




Šiandien norėčiau tapti

Pienės pūkeliu,

Kad vėjas pūstų ir nutūpčiau

Tau ant peties,

Kaip ir vaikystėje,

Priglausčiau…

Tolimas kelias paskirties,

Tik mintyse dar galime pajusti,

Koks lengvas pūkas, –

Nuskrenda į sapną

Nebylios nakties,

Nematomas ten supasi…

Pasibaigė pavasaris – nubalo pienės,

Žibutes pakeitė lelijos,

O saulę menančias kasdienės pienės

Iki žiemos vis ieško,

Kur nutūpti.




2021 m. birželio 8 d., antradienis

Giminės medis

 




Myliu medžius, –

Kiekvienas lapas –

Jų vaikelis,

Gležnuosius nutupia ir graužia

Piktas amaras…

Medžio šaknys – mokykla,

Iš čia prasideda

Ir žemės meilė,

Viršūnė iškelta –

Žiūri į dangų,

O šakose – paukšteliai…

Žiemą – atostogos medeliui,

Kad sukauptų jėgas,

Būtų naudingas savo

Gimtai šaliai.

Mano medis – iš trijų dalių,

Su daugeliu žiedelių,

Jiems išsiskleidus

Skrenda bitės,

Neša saldų medų,

Motinėlę peni.




Meilės parašiutas

 




Dėkoju ir dėkoju,

O žodžių dar turiu,

Laukų gėlėms

Šiandien dėkoju,

Į pienės galvą papučiu…

Nuskrido parašiutas

Už mėlynųjų vandenų,

Tenai auga mažutis, –

Ne vieną jį turiu…

Dėkoju ir gėlėms,

Kurias sodino

Gerieji žmonės prie namų,

Dėkoju dangui, –

Laisto, gina,

O jis – visų.






2021 m. birželio 7 d., pirmadienis

Vaizdiniai – prieš saulę

 




Vasaros saulė –

Per kaitri,

Kad į ją galėčiau

Pažiūrėt neprisimerkus…

Jaunystės meilė –

Per skaudi,

Kad į ją galėčiau

Net ir šiandien

Ramiai žvelgti…

Vasaros medžiai –

Jau visi žali,

Žiedadulkėmis apsidrabstę

Neatrodo klaikiai, –

Kada žinai,

Susuks greit vaisių…

Žiūriu prieš saulę,

Žiedadulkes įkvepiu

Ir meilę dalinu –

Tiek, kiek jos liko

Nuo jaunų dienų...

Oi, kokios dienos svaigios!



Auksu siuvinėta

 




Kai lieka laiko

Nuo ruošos,

Vasaros lauko darbų,

Sėsdavo moterys

Tuoj prie ratelio,

Verpė ir audė

Ilgais ir žiemos vakarais,

Vilnas kedeno,

Vaikai pešiojo plunksnas, –

Kietos pagalvės –

Jau senos…

Verpiu jums atminties

Ilgą siūlelį, –

Ne mano šis ratelis,

Jeigu reikėtų,

Verpčiau, ausčiau,

Siūčiau auksu rūbą

Po visų darbelių…



Gyvybės labirintai

 


Vanduo – vyresnis už mane,

Už viską, kas tik gyva,

O kvapas – vis toks pat, 

Žuvies ir dumblo,

Linmarkose – lino…

Vanduo, kol teka,

Bėga ristele, lyg žirgas,

Sustoja ir užanka,

Pelkė smirdi…

Einu lieptu be atvangos,

Sukiužęs – silpnas,

Sustosiu ir užaks

Gyvybės labirintai.


Senas

 




Daug metų – senas,

Pagal gegutė kalbą

Ar kalendoriaus lapelius,

Kuriuos nuplėšia vėjas

Ir atneša naujus.

Senas žilvitis mena

Dar tuos metus,

Kai vilnyse siūbavosi

Eglinė valtelė

Iš kelių lentų…

Paseno ir prakiuro,

Sutrūnijo ir dulkės pasipylė,

Kaip medžio vidus.

Neilgas valties amžius,

Žilvitis, nuo seniai

Pakrantėje užaugęs,

Ne vieną valtį

Pakrantėje apkeitęs,

Dar lapus išskleis.

Kada einu pro šalį,

Sustoju ir stebiu,

Kaip lapai šnara,

Kaip virpina bangelės

Panirusios valties kraštus…

Kur aš, kur tu?




2021 m. birželio 5 d., šeštadienis

Tėveliui

 


Žadėjau nekalbėti

Apie praėjusius metus,

Senąsias obelis,

Kurios nebedera,

Nes daugelis nudžiuvo,

Kai nebėra tėvelio, –

Jis nešėsi iš krūmų,

Žaliuojančių pakelių

Mažus ūglius,

Bet su šaknelėmis...

Tėvelio mokslas –

Tai šaknys obelų,

Jo patirtis – lapeliai,

Pražydęs žiedas,

Žiedlapiais rūgščiais,

Laukinį obuoliuką mena...

Nebeturiu nė sodo,

Nė obelų žiedelių,

Nė tėvelio.



2021 m. birželio 4 d., penktadienis

Prisiminimai moko gyvenimo

 




Kada einu pro darželius,

Prisimenu gimtinę:

Sesių išpuoselėtas lysves,

Rateliais susodintus gvazdikus,

Rūtas ir mėtas,

Šaltmėtes, pakvipusias

Prie kelio…

Mažai derlingos žemės

Prie mūsų namų, –

Brangus kiekvienas lopinėlis,

O piktžolės paskubina,

Sudygsta nesuvėlinusios…

Tėvelio darbas – laukuose,

Bet vis aptverdavo darželį, –

Šeima – tai šluota

Iš surištų karklo vyčių,

Vanta – iš berželių sprogusių lapelių,

Kvepia ir sveikatą gerina,

Džiugina ir kelia…

Ir dabarties žmogui

Reikia pasimokyti darnos

Iš mūsų tėvelių.


2021 m. birželio 3 d., ketvirtadienis

Nenušienautos pievos

 



Nušvinta mėlynas dangus,

Kai pasirodo saulė,

Nušvinta motinos širdis,

Kada pamato savo vaiką.

Medis auga į lapus,

Suvirpa, kai audra užtinka,

Tai – atgarsis ir baimė

Dėl savo vaikų,

Kad ir kiekvienas sužaliuotų,

Sveikas augtų…

Paukščių giesmė pasklinda iš lizdų,

Kai vaikai ima augti,

Kiekvieno įnašas – krislelis meilės

Į tėvų namus,

Žiūri į gėlių pievą,

Kad nešienautų dalgis.




Vasaros žaluma

 







Žalios girios, žalios pievos,

Žalios akys, žalios gėlės,

Žaliai dažosi ir saulė,

Dangus žalias iki mėlio,

Žalios mano ir svajonės,

Kol atplaukia nuo kalnelio

Žalias debesėlis.


Ona Baliukienė

Pasikalbėjimai

 




Kur tu esi?

Diena vėl apsiniaukusi,

Iš debesų –

Tik vienas spindulys…

Nešu jį tau ant rankų,

Ateik ryte, nakty,

Kaip vakar, taip ir šiandien,

Net pasišildyti gali…

Nuo dangaus lig žemės –

Visų spektrų lankas,

Lietaus lašeliai tolsta,

Pasilieka debesy,

O tu – šalia,

Kalbi vis apie meilę...

Kiek jos – tavo širdy?

Rašyk.




2021 m. birželio 2 d., trečiadienis

Gėlas vandenėlis

 



Kaip svarbu matyti

Grožį gamtoje, –

Kiekvienas medelis –

Pasaka žalia...

Šlama lapais – supasi,

Barsto žiedelius,

Kviečiasi prieiti,

Tarsi į namus…

Čia nėra ir slenksčių, –

Jos – tik upėse,

Kriokliuose – per akmenis,

Gurgia daubose.

Ateinu pasemti gėlojo vandens,

Apšlakstysiu akmenis,

Lašai susigers,

Ant medžių lapeliai

Rasos atsigers.





Laimę nešantys žiedai

 





Dobilo penkialapio

Visą gyvenimą ieškojau,

Dirvonus, pievas braidžiojau –

Radau…

Visą gyvenimą rinkau

Laimingus ir alyvos žiedus,

Į knygą dėjau,

Džiovinau ir užverčiau…

Visą gyvenimą po mišką vaikščiojau,

Žalius paparčius ir pusnyse mačiau,

Pavasariui išaušus

Pažiūrėjau jam į puokštę lapų, –

Tiek daug prikritę žiedlapių,

O laimės žiedo neradau…

Žiedai – viso gyvenimo vilionė

Ir trumpalaikiai meilės pažadai,

Neskyniau rytmetį,

Dabar esu senjorė,

Paparčio žiedą palieku jauniems.


Ona Baliukienė

2021 m. birželio 1 d., antradienis

Tėvo šventė

 





Gimsta sūnus,

Galėsi po kiek metų

Sveikint jį, kaip tėvą,

Atves ir marčią į namus,

Augs ir vaikaičiai,

Praaugs ir mus…

Dvi širdys susieina,

O kiek jose naujų vardų, –

Tu – tėvas,

Tavo sūnus – vėl tėvas, –

Ta pati pavardė

Iš protėvių senų…

Po kažkiek metų

Bus ir bus sūnų –

Šaunių tėvų.



Vaikų gynimo dienai

 







Vaikai – mažieji mūsų paukščiai,

Kokia laimė – glostyti rankeles,

Pasupti ir žiūrėti į tyras akeles.

Vaikų balsai – paukštelių giesmės,

Vedi juos saulėtu taku,

Paukšteliai atsiliepia nuo šakų,

Užsimiršta savų kojų skausmas,

Gėla jau senų sąnarių…

Vaikai – gydomas balzamas,

Dėkoju dangui, kad viską turiu.