Žiema
– tai poilsis miškų,
Laukų
– nelaimė,
Kiek
daug gėlių žiedų
Neprisikels
gyvenimui...
Kiekvienas
nori būti toks gražus,
Kad
trauktų akį,
O
daugelis – dar ir kilnus, –
Kaip
seniau žmonės sakė.
Tik
sėklos nepražūsta,
Nemiršta,
kaip drugeliai,
Ir
vėl atauga pamažu
Ir
iškelia žiedus į saulę.
Sniegas
apdengia medelius mažus,
Kaip
motinos ranka – taip švelniai,
Kad
nenulūžta pastiebėliai,
Jaunos
šakelės...
Tik
piktas vėjas ir audra
Nulaužia
net viršūnę žalią:
Dejuoja
eglė, jos dukra,
Kad
jau šakų pakelti nebegali...
Nulūžusį
greit nukerta miške,
O mes
vis tęsiame
Savo
vargingą dalią –
Sulaužyti,
paniekinti ir atstumti,
Vis
kenčiantys nuo dievo duotą
Skaudžią
savo negalią...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą