Nepamiršau RUGSĖJO

Metus skaičiuodavau

Tik nuo rugsėjo,

Dabar jau daug ką pamiršau,

Kur tie keliai nuėjo

Pro gelstančius medžius

Į debesį, aukštai...

Atsisuku dažnai,

O iš paskos man eina

Mano mokiniai

Ir primena skambutį,-

Jo balsas virpina širdy

Visas stygas;

Prisimenu ir šurmulį -

Koridorių ir klasių gaudesį,

Pavienių žvilgsnių klausimą:

- Kur eisime šį rytą,

Ar priesaikos nepamiršai?

Nepamiršau.

Bąlantis ruduo

Kaip myliu rudenį,-

Net ir usnis švelni,

Švelnus dagilio pūkas,

O pabaliai

Vilkabirbių pusny

Užmigo į pūkinę antklodę

Ne vienai nakčiai įsisukę.

Laukia žiema gili,

Mums reikia šilumos;

Balti pūkai pasklido

Per kalnų viršūnes,

Net ir miške

Apuokas keičia plunksnas...

Balti beržai kasas papurtė,

Apsėjo pakraščius miškų,

Giliai į samanas įbrido

Jų mažytės sėklos

Prie pataisų dulkių.

Dabar ruduo – visas pūkuotas

Ir švelnus kaip šilkas...

Mano baltas ruduo

Net prie galvos prislinko,

Susuko garbanas,-

Lyg vėjas įsisuko...

Rubikiai

Ačiū Facebook  draugei už foto montažą

Gražiausia vasara -

Prie ežero gimtinės,

Gražiausia ši gėlė -

Vandens baltoji lelija,-

Tarytum kvapas rožių,

Kurių neatskirsi

Nuo vandenų putos,

Kai ji pakrantėje

Tik vėjo suplakta...

Gražiausia saulė,

Kai nudegina rankas,

Nuspalvina krūtinę

Ir liejasi jausmų banga,

Ant keteros sūpuojasi

Vandens lelijos,

O su jomis ir aš...

Gražiausios naktys,

Skaisčios mėnesienos

Prie ežero bangos -

Šešėliai nardo gintariniai,

Mano karoliai tos jaunystės,

Nepakartojamai šviesios...

Minčių takas

Gražiausias namas,

Kur pražysta rudeninės gėlės,

Nes pievos nušienautos,

Kyšoja tik kur ne kur

Dar užsilikę dobilai,

Prie jų palinkusi baltoji ramunėlė

Vis nori klausti:

- Ar viskas tau gerai?

Nutyla vakare vėjelis

Ir dobilas atsako:

- Prieik arčiau,

Pabūsime drauge

Per visą šviesią naktį,

Kai žvaigždės mirga

Ir dėlioja minčių taką:

Ateik,

Ateik,

Ateik...

Šaltinio muzika

Kada patinka muzika,

Klausaisi iki pabaigos

Ir negirdi plojimų,-

Ji skamba ausyse

Lyg tavo sieloje užgimusi

Ir užveri duris,

Kad garsas pasiliktų,

Po daugel metų

Vėl ir vėl pasikartotų

Ir paukšteliu atskristų...

Dėkodama gyvenimui einu,

Kad tiek žmonių sutikusi,

Nepraradau klausos,

Ką kalba gitara,

Simfonijos klausausi

Kaip gimtinės miško.

Tada ir žodis

Iš pačios gelmės,

Iš tyro šaltinėlio trykšta

Tau, pirmą kartą sutiktam

Ir paskutinį kartą pamatytam.

Kol esame gyvi,

Šaltinio vis įsiklausykime

Lyg paskutinį sykį...

Artūrui Gobiui atminti

Prie berželio

Sukiojosi kregždutės,

Karpė dangų,

Prie lango lipdė sau lizdus

Ir nutūpė laidus

Pulkai prieš išskrendant,

Kad būtų širdyje ramu -

Visi tušti lizdai...

Oi, kiek dabar vaikų!

Paliko tuščios penklinės,

Bet vėjas virpina melodiją

Jau rudenėjančių laukų,

Pasirėmiau prie beržo,

O jis atsakė tuo pačiu,-

Paglostė šakos mano galvą

Ir aš jam pasakiau:

-Myliu...

Kregždutės nepamatė,

Kokia jauki laimė -

Pabūti ir sulaukti

Net baltos žiemos

Su mylimuoju berželiu.

Tikri namai

Saulutė vasarą palydi

Gausia šviesa ir šiluma dangaus,

Nudažo spinduliais

Jo žydrą mėlį,

Nutiesia kelią paukščiams,

Palieka taką naktį

Tik švytinčiom žvaigždėm,

Kad skristų ir nutūptų

Ant laivo stiebo pakely

Ir pailsėtų jų sparnai,

Nekristų į bedugnę

Kur vandenynas moja,

Oi, daug didesniais sūkuriais...

Kada žmogus pasiekia dangų,

Užauga jam sparnai

Ir skrenda mintys paskui saulę

Į rudenį apšviestą kelią,

Kad grįžtų su visais...

Tik žemėje tikri namai,

O gūžtoje - vaikai.

Varlė karalienė

Užeikite į mano pasakų namelį;

Kas galite, arčiau prie miško,

Iš rytų ar vakarų,

Jinai sukiojasi

Tik ant vienos vištos kojelės,-

Įspėsi mano vardą,

Atsisuks.

Užėję nepamirškite slaptažodžio,-

Išeiti jau nebe pavyks,

Čia, virš galvos,

Baltieji debesėliai ganosi,

Reikės juos kirpti, verpti, austi

Ploną šilko rūbą,

Voratinkliu vartus apjuosus

Amžinai budėti...

Aš jums paruošiu gražų stalą

Iš savo sodo,

Kuriame nėra kilmės,-

Visi čia lygiai gražūs -

Varlė, skruzdė ir kirmėlė...

Pagros rytais cikados,

O vakare svirplys,

Pamiršite vargus ir badą

Trobelėje prie obelies;

O smilgos suriša kasas

Ir taip per visą žiemą -

Suverpsime ir dėsime

Į rankdarbių skrynelę,

Ką moka netgi varlė karalienė,

Pametusi savo suknelę

Per saulėtą pavasarį,

Prie Joninių laužų ugnies...

Ačiū už šviesą

Kiekvienas rytas,-

Vasarą ar rudenį ankstyvą,-

Su taure vyno -

Jame ir vynuogės,

Prisirpusios mano sode,

Atlaužiu medaus korį...

Oi, teka saulė

Jo gelsvam laše,

Prieš akis dangaus jūra mėlynuoja

Ir tavo akys debesų baltam dugne...

Gyvenimo svarstyklės

Dažnai susvyruoja;

Tu – viename,

O aš jau kitame krante,

Nutiesiau tiltą

Iš aukštų žvaigždžių pastolių

Ir mėnuo eina pas mane...

Palauksiu ir vėl būsime

Per visą naktį,

Net ir amžinai drauge,-

Kiekvienas rytas

Dieną sveikina.

Eime.

Rudens branda

Rudens vėjelis šiltas

Dar neskubina į trobą,

Tik nupučia lapus,

Kiti ir patys susivokia:

Pažiūri saulės link,

Į ražienas skylėtas

Ir rausvina klevai

Savo gimtinės vietą,

Kad būtų vis panašūs į kitus;

Aplinkui daug spalvų -

Dar pievos blizga

Ramunėlių skėčiais...

Į rudenį panašūs

Ir visų veidai,-

Įkaitę, saulės pamylėti,

Nes pats gražiausias iš visų -

Mėnuo rugsėjis,

Kai renkame ir sėjame.

Gyvenimo dienų branda,-

Kaip apvalus sėjančio rėtis...

Rugsėjis

Dienų sėja

Gražus kaip auksas

Saulėtas ruduo

Kviečių ir miežių

Varpose pribrendo,

Paskui ražienose sudygo

Palikti grūdai,

Nors ta sėja ir veltui...

Gyvybę šaukia

Palaidi žirgai,

Rasotą pievą

Rytais braido;

Pagausiu juos kaip vėją

Už palaidų karčių,

Kad užsisėsčiau rudenį

Ir vėl pavasariui

Juoduosius pūdymus užarčiau...

Pražys aguonos,

Rugiagėlių akys pabary,

Nebus plikos nė vienos pėdos,

Tiktai plaikstysis vėjas

Kaip išdykęs jaunas sartis.

Ruduo auksinis lekia

Mano dienas sėja,-

Tarsi javą barsto.

Po Šv. Baltramiejaus

Sode prinoko

Paskutinės slyvos,

Melsvi jų šonai

Primena akis,

Kurios vis kyla

Į padangę aukštą,

Kur klykauja pulkelis gervių,

Dar laukiančių jauniklių;

Kad tik nepasiklystų,

Neišsisklaidytų jų būrys.

Ranka nemoju

Ir nepakeliu kepurės,-

Tyli padangė,

Šviečia saulė – žiburys,

Pavasario gūžtas palikusios

Jos vėl į tėviškę sugrįš...

Saulė kaitri,

O šaltas vėjas

Pašiaušia plunksnas

Ir nusineša garsus;

Gyvenimas iš naujo prasidėjo

Tik tolimų kraštų

Laukų platybėse,

Kur tėviškės ranka nebepasieks,

Ilgai nemos...

Aš – gervė,

Prie savo pastogės

Su parištais sparnais,

Vis šauksiu visą žiemą:

-Kodėl mane čia palikai?

-Kad lizdo vietą

Saugotum budriai...

Gervių takais

Labanakt

Internetinė meilė

-Nėra kam trukdyti,

Nėra kam patarti,-

Esu senas Brisius,

Imk ir pasikark...

-Ant grandinės laiko

Senas įpratimas,

Kad mano geriausias

Ir senolis vyras,

Mielas jo knarkimas...

-Nėra ir saldžiausias,

Atsibodęs vynas,

Bet noriu išgerti

Taurę ligi dugno,

Kol kiti mėgina...

Paskui pabučiuosiu

Paskutinį lašą,

O jame ir žodis

Gražus įsirašo:

Myli ar nemyli,

Tik ramunės prašo,

Kada jos žiedelio

Lapelius jau peša...

-Viskas šioje žemėje,

Tarsi Rojaus sode,

Obuolys prinoko

Ir krenta į puodą...

Odisėjo strėlė

Dainuoju sau,

Šoku tik sau,

Kai visi mato

Ir niekas nemato,

Melodiją miškai pagroja

Ir pasaką nakčiai pasako...

Liūliuoja ir užpildo

Vienišas naktis

Beržai prie tako,

Pro kuriuos mėnuo slenka

Ir žvilgčioja į langą...

Nėra užuolaidos,

Tegu naktis

Pripylusi į taurę vyno

Mane lanko...

Prie mano lovos

Stovi Odisėjas,

Sugrįžęs iš kelionės,

Tempia tamprų lanką...

Jei nebijai, užeik-

Tai paskutinis žingsnis,

Kada Perkūnas trenkia.

Naujiems draugams

Būna sekmadienių

Ir paprastų dienų,

Kada palieki vienas,

Tada ir saulė,

Ir naktis tamsi

Atsiveria prieš langą:

Užeina kažkas pro duris

Ir beldžiasi į širdį

Džiaugsmas ir viltis,

Kad liūdesys – šešėlis.

Pakilo saulė

Ir nusišvietė dangus -

Toks tyras mėlis,

Kai kur tik mažas debesėlis...

Tyla ir muzika

Per visą dieną

Vis su manimi kalbėjo.

Žinau, kad lapuose

Dar supasi ir lengvas

Vėjas.

Žaidimai

Kada naktis

Ir mėnuo žarsto

Blyškius šešėlius

Medžių šakose,

Ant kelio išryškėja veidas,

Kurio nematęs niekada...

Pažaiskime vaiduokliais

Ir jų balsas

Primins tave,

Kada prakeikei nepažįstamą

Ir liko ant jo veido,-

Kaip antspaudas dėmė juoda...

Pažaiskime ir Dievą,-

Jis mylintis ir geras,

Atleidžia nuoskaudas,

Piktas kalbas...

Aš – tik žmogus,

Dar moteris, vaikų mama

Ir jų gyvenimo kūrėja,

Palik mane,

Nežaisime.

Laukinė puokštė

Kai sutikau tave,

Tu man nuskynei gėlę

Nuo kelio pakraščio,

Kuriuo dabar einu,-

Papūtė vėjas,

Plaukai susivėlė...

Oi, puokštėje tiek daug spalvų.

Atrodo, bėga metai -

Mes skiriamės ir susitinkame

Prie tų pačių kelių,-

Tos kryžkelės,

Kad jų nebūtų,

Mažiau išsiskyrimų,

Mažiau ir ašarų karčių.

Kiekvienas žiedas,

Tavo dovanotas,

Jau iš darželio abiejų:

Sodiname ir laistome,

Kad tik gražiai žydėtų

Nuo pat pavasario

Iki rudens šalnų...

O prie kelių -

Tos pačios gėlės,

Vis raudonuoja galvos

Laukinių dobilų;

Nuskink man vieną gėlę,

Kad nenuvystų žiemą

Ant stalo mudviejų...

Tai aš

Atiduodu vėjui

Savo garsų juoką,-

Man saulės gana...

Atiduodu žolei

Savo žalią pievą,-

Man akių gana...

Atiduodu upei

Savo tyrą mėlį,-

Man dangaus gana...

Atiduodu kvapą

Sodo obelėlių,-

Man jau užteks...

Atiduodu savo

Rudens baltą pūką,-

Man visko gana...

Turiu visą žemę,

Turiu visą dangų,

Baltas debesėlis -

Tai aš...

Pažiūrėk į saulę -

Atiduodu šviesą

Tik tau.

Ieškojimai

Ne pasaka,

O tik graži tikrovė,

Kad susitinka saulė

Su jaunuoliu berneliu,

Tas kelia kepurėlę

Ir dyla šypsena nuo veido,

Nes reikės pasakyti,

Ką širdyje turiu...

Tik iš dangaus

Išmokau pasakyti žodį,

Iš jo ir tiek jausmų turiu,

Kalbėti vis dar mokausi

Iš dangaus šviesulių,-

Jie paslaptis gili,

Čia atrandu jėgų

Ir tenka sau prisipažinti,

Kad nėra dar tokio žodžio,

Kuris palaimintų pasaulį,

Neliktų skaudulių;

Džiaugiuosi, kad jame

Ir aš, ir tu...

Svajonių paukštė

Ant kalno užkopiau:

Už jo žaliuoja pievos,

O kairėje upelis,

Rausvas jo vanduo,

Dešinėje per sodus

Likęs vienas kelias,

Kuris sujungdavo kaimo trobas,

Dabar - nė kvapo,

Tuštuma...

Beliko tik graži svajonė

Ir atmintis gera,

Kad paukštis susuka lizdelį

Ir sodo obely,

Kuri visai viena...

Palenktyniausiu dar su vėju,

Svajonės genama,

Į dangų pažiūrėjau -

Juk rytas aušta,

Keleliu pro sodą

Saulė bėga,

Jos spinduliai – svajonių paukštė,

Skrendanti prieš vėją,

Kur links berželis,

Bus toliau tvora,-

Juk sode obuoliais kvepėdavo,

Prie vartų atmintis,-

Kaip rymanti mama.

Nauja vaga

Ačiū draugams už foto

Artojas ir jo žemė;

Kas gali juos atskirti?

Juk bandė, kad pamirštų

Savo duonos kąsnį Lietuva:

Vis kažką davė, atėmė

Ir trėmė į kitus kraštus,

O žemė kvepia tik sava.

Kiek metų reiks,

Kad visa tai užartų,

Nes atmintis - kelių kartų

Ir amžinai gyva;

Ruginė duona

Ir motulės raugas,

Vis paliktas,

Kol kita duona kepama.

Paskui artoją pėdina varnėnas,

Jis grįžta, kur jo inkilas,

Ir gieda, švilpauja

Kaip botagėlis,

Kai ariama nauja vaga...

Daug švenčių

Ir džiugių linkėjimų,

Bet dar yra ką prisiminti,

Kad jau nesikartotų

Panaši amžiaus byla,-

Juodų spalvų gana,

Artojas aria vagą,

Kur jo Lietuva.

Palydžiu saulę

Poetei Quiqui Romero

Vėl rudens saulė

Vėlai kyla

Ir per padangę ritasi lengvai,

Trumpėjanti diena

Matuoja mūsų laiką,-

Tu atskridai ir išskridai...
Atleisk, nesutikau,

Tavęs nepalydėjau,

O būna taip gražu,

Kai vakarėja,

Kai pasitinka ir išlydi

Net nepažįstami, draugai.

Šiandien, nors mintimis,

Kaip saulę išlydėjau,-

Tu pakilai ir kregžde išskridai,

Už lango jau rikiuojasi

Gervių pulkai,

O mes palydime kas dieną

Savo pakilusią svajonę,-

Pažiūrime į saulę,

Kuri leidžiasi žemai...

Rudens dažai

Jaunystės gėlių

Tokia įvairovė:

Žiedai - po vieną,

Netgi puokštėmis;

Pavasarį gėlė vos pumpurą sukrovė,

Jau džiaugiasi visi...

Žydėjome, visi pražydo,

Net baltas beržas

Linkčiojo pakelėje

Ir aš nuo paties ankstaus ryto

Prisidengiau nuo saulės spindulių ranka,

Žiūrėjau ir tikėjau,

Kad amžinai žydės lelijos,

Pasikartos ir vasaros kaitra...

Nubąla rudenį laukai,

Užsidengia voratinklių skara,

Tada tik pamatai,

Kad mus abu baltai

Nudažė...

Kas?

Sugrįžimai

Ačiū Vilijai už foto montažą

Kiekvienas rytas -

Su draugais

Ir vakarai auksiniai,

Taip dosnūs rudenys

Ir baltos žiemos...

Renku po obuolį,

Kurie nukritę,

Skinu ir paskutinį...

Saldi spalva ta rudeninė,-

Kaip vakaro gaisai

Per visą dangų

Gyvybės upeliu ištvinę...

Nubraukiau sruogą nuo kaktos,

O saulė ją padažė -

Gelsta vakarėjant...

Nejaugi ji balta

Tarsi pusnis žiemos?

O gal tai tiktai obels žiedas -

Jaunystės ir pavasarinis,

Sugrįžtantys prisiminimai?

Ruduo

Vasaros pabaiga;

Pakvipo obuoliais

Ir vynuogės jau noksta,

Apsvaigsta dar galva

Nuo kaitrios saulės juoko...

Gal vyno prisunktas ruduo,

Jei iš padebesių, aukštai,

Lietaus lašai į burną krenta

Ir leidžiasi vorai,

Kad žiemai pasiruoštų,

Voratinkliai rytais

Per veidą braukia...

Iškilę skruzdėlynų kauburiai -

Langai jau uždaryti,

Pavasario balti perai

Užaugo, bėga skruzdėlytės.

Prisėdau prie obels,

Jaunutės šakos stiebiasi -

Tai mano sodas,

Mano ir skiepai

Man parnešė

Po vieną obuolį.

Ruduo.