Rankų žymės

Žmogaus amžių išduoda

Ne veidas, o tik rankos, -

Su jomis užminko duoną,

Mėžia mėšlą,

Priima kūdikį,

Suvysto ir paglosto...

Iškyla gyslos į paviršių,

Tarsi ant tešlos kepalo

Ne vienas kryžius,

Nupieštas gyvenimo,

Aušintas vėtrų
Rudens vėlyvo.

Paglosčiau savo veido raukšlę,

Ranką atitraukiau...

Drugelio skrydis

Drugelis ilsi,

Kol užauga jam sparnai,

O kaip trumpai

Jais lemta pasipuošti,

Nutupia ant gėlės,

Pasikalba,

Kad ir ji žydi neilgai,

Rytas, diena,

Naktis, vėl ima švisti,

Metas žemei nusilenkti,

Į dangų pakilti...

Visiems atseikėta tiek laiko,

Kad galėtume

Vieni kitus išgirsti,

Bet kalbame ir sau dažnai,

Kai niekas net neklauso,

Skrendą metai

Nesigirdi.

Vakaro tyloje

Kai tu šauki,

Aš visada atsiliepiu

Lietaus lašais,

Barbenančiais į langą,

Prie vandens čiurkšlės

Vos lupomis prisiliečiu

Ir kaskart į burną

Tyla varva...

Kai tu žiūri

Iš mėlyno dangaus,

Atveriu tau langą,

Ir atskrenda, ir nutupia

Baltas balandis

Ant mūsų rankų...

Pasidalinkime ir dangumi,

Pasiekime ir saulę,

Kad būtume dar gražesni

Ir netgi baltesni

Už baltąjį balandį.

Griaustinis

Baisus griaustinis

Iš giedro dangaus,

Bet būni pasiruošęs,

Kai perspėja iškilęs

Juodas debesys

Ir bėgi slėptis

Į savo namus,

Į žalią tankynę...

Seniai stovėjau

Po dideliu medžiu,

Ąžuolą apsikabinusi,

Berželis kvietėsi,

Jo baltas liemuo

Masina ir svaigina...

Dedu ant aukuro,

Visus metus dedu,

Puokštę gėlių priskynusi,

Tik ošk man berželiu,

Perkūnijos trankytas,

Bet vis mylimas.

Savos gatvės

Savo kieme esi

Savas – ne svečias,

Eini pėsčiųjų gatvele

Ir linksi galvą,

Kad visus sutiktus

Pasveikintum ir atsakytum,

Kurie sveikina tave...

Ne tiktai žmones,

Visas gėles darželiuose

Pakalbini, – pažįstamos,

O jos pražysta, rodos, dėl tavęs...

Man tėviškė – pirmoji meilė,

Vaikystė ir jaunystė,

O plati gatvė – jau branda,

Dabar – trečia jaunystė,

Einu siaurąja gatvele

Ir visiems šypsausi,

Nors ir žinau,

Kur ji nuves.

Ona Baliukienė

Iš debesėlio

Žiūriu ir vėl keliu akis,

Žiūrėčiau tiktai į tave,

Dangaus mėlyne,

Nes primeni ežerėlius

Gimtinės,

Panyra debesėliai

Ir atsigeria,

Sielos neramų žaizdrą užgesina,

O saulė dega akyse,

Ramina...

Žiūriu į gatvės upelius,

Kai lietus lyja,

Kaip tikšta burbulai

Ir į paviršių kyla,

Paskui subliūkšta

Ir nutyla...

Galbūt tai tavo akys,

Jos – dangaus žydrynė?

Naujos melodijos

Kiekvienas garsas –

Tai giesmės pradžia,

Lengvas vėjelio gūsis,

Kuris apskrieja

Per pasaulį

Ir daina sugrįžta...

Einu gatve,

Kopiu į kalnus

Atlapota krūtine,

Palydimas melodijos,

Skambios, graudžios,

Mūsų senolių pradėtos,

Lyg priesaika dėl mūsų...

Jinai – neužbaigta,

Tarsi paukščio giesmė,

Kol sparnai nepalūžta...

Miškai

Miškai – pavargusių namai,

Kur ant kiekvieno kelmo

Gali atsisėsti,

Čia ilsisi drugeliai,

Kai nudyla jų sparnai,

Kamanės lizdas –

Visas mažas spiečius,

Medučio tepiniai,

Lyg mūsų duona,

Aptepta močiutės sviestu...

Čia – akmenys apsamanoję,

Žemės rieduliai,

Senesni ir už medžius,

Už drugelius,

Kamanę

Ir už mus,

Kada pailstame

Kelionėje...

Ona Baliukienė

Jausmų lavina

Buvau tenai,

Kur kalnai siekia dangų,

O jų tarpekliuose –

Tokia gili versmė,

Kad gali pasinerti,

O iškilsi kitame

Žemės pakraštyje...

Esu su muzika,

Dainoje paskendusi,

Renku sidabro ašaras

Iš visų gelmių,

Girdžiu, kaip kunkuliuoja,

Saulės atokaitoje verda

Lavina jausmų...

Keliuosi ir einu,

Kito pasirinkimo neturiu.

Skuba

Atsikeli ryte

Ir skubi praustis,

Kad geriau matytum dangų,

Netgi, kas šalia,

Nes pačios akys klausia,

Kur gyveni,

Prie gyvojo vandens ar miško

Paslapties...

Tik neskubėk joms atsakyti,

Nes esi mintimis

Ir ten, ir čia...

Kaip smagu jausti,

Jeigu tavęs

Vaiko akys klausia,

Atsakykim jam,

Bet neskubėdami,

Kad juodas, baltas debesėlis

Plaukia danguje...

Ir šiandien vis dar gera

Atsikvėpiau šį rytą

Visa krūtine,

Taip gera,

Kai tau gera...

Dabar pripažinai,

Kad ateitis yra,

Yra gėlė palangėje,

Toliau – sraunus upelis...

Reikia tiktai išlaukti,

Kai lyja lietus,

Paskui nuslenka,

Nušvinta ir vaivorykštė,

Padangėje balti balti

Pakimba debesys...

Sugeri šilumą vakare,

Atsikvepi ir pajunti,

Kaip vakar buvo gera.

Debesų melodijos

Nusidriekė per dangų

Baltų debesų vilnis,

Jo veidas – vandeny

Kitais garsais kartojasi...

Ko gi tau stinga,

Kad bangomis skubi,

Kada tylu ir kai žėruoja...

Dangaus erdvė – beribė

Ir neišmatuojama,

Kai tu atsiremi į žemę,

Širdis uždainuoja.

Pamąstymui

– Neturiu laiko, –

Mamai sako tėtis, –

Darbas ir kiti reikalai...

– Neturiu laiko į akis žiūrėti, –

Atkerta ir mama tėčiui, –

Trobos švara, dargi vaikai...

– Neturiu laiko, –

Priduria sūnus jaunėliui, –

Man – savi rūpesčiai,

Visi mes – savarankiški,

Ne taip gyvename,

Kaip lizduose gandrai...

Gandras pakraipo galvą,

Kaklą užriečia

Kalendamas snapu:

– Man nereikėjo nešti

Jiems vaikų.

Praregėjimai

Nesmagios kalbos ir paradai,

Kada – po laiko

Ir nebežino niekas,

Kur kas veda...

Kada už mirusį

Vis šaudomi saliutai,

Tarsi į dangų

Leidžiamos žinutės,

Kad niekas laiku nesuspėjo,

Gerai suprato padėtį,

Drebėjo...

Dažnai ligonį net iš lovos kelia,

Kad eitų ir be sąmonės

Į doros kelią,

Neštųsi savo kryželį,

Kai šis jau nieko nebegali...

Kas tai?

Gal gėdos jausmas varo?

Bejėgiai mes,

Kaip šunys dvaro?

Budime abu

Budi?

Ir aš budėjau ir budžiu,

Kaip tu dabar budi

Prie savo vaiko,

Tada miegu,

Kai tu atsikeli

Ir pakeli akis, –

Mūsų pasaulis – vienas,

Mes esame vaikai

Šios žemės neramios,

Kuri alsuoja iš giliai

Ugnikalniais ir pelenais...

Jauti?

Ir aš jaučiu,

Kada aušra prašvinta,

Vėl skleidžiasi gėlė

Ir atidaro duris bitei

Į medaus kelią

Vien savo kvapu...

Taip kvepia vaiko pėdos,

Bučiuojame abu,

Kad tiktai būtų

Takas jo saugus.

Blėstančios akys

Mylėkim savo veidą,

Mano bendraamžiai,

Tegu jauni pažiūri

Į mūsų raukšles,

Kiekvienoje – daina,

Jaunystės atgarsis,

Kaip išėjęs svečias,

Atėjusi balta šerkšna...

Mylėkim savo delnus,

Juose – gyvenimo lemtis,

Įrėžta gimstančiam,

Lydėjusi visus ilgus metus,

Kai glostė kūdikį pirmagimį,

Užmerkusi tėvams akis...

Mylėkim savo akimis.

Tikėjimo gūsis

Ar taip sunku

Sakyti gerą žodį

Draugui, svečiui

Artimam,

Jei nieko jis nesiūlo

Nei pirkti, nei parduoti,

Viskas veltui –

Tau...

Ar taip sunku

Pajusti vėjo gūsį, –

Jis atlekia pats sau

Ir prisiglaudžia prie krūtinės,

Kaip mylimas,

Aš tai žinau.

Ar taip sunku

Draugą paguosti,

Pasidalinti duona,

Stikline vandens,

Pakelti pagalvę,

Galvą atlošti,

Žiūrėti į akis,

Pasitikėti, trokšti,

Kad gyvens...

Tu tai žinai,

Šis jausmas nepasensta,

Niekada nesens.

Kada nužydi liepos

Kada nužydi liepos,

Medunešis – į pabaigą,

Koriai – pilni,

Supilamas medus į kibirus,

Į statines,

Tylu, tarsi širdy...

Pievos – nušienautos,

Pavienės žydi gėlės,

Kvepia dar pušies

Ir topolių šaka,

Negieda vieversys,

Į dangų pasikėlęs,

Artojas nearia dirvonų

Iki pat rudens,

Nes žino iš senolių,

Kad tenai piktžolės,

Lyg piktžaizdės pasikels...

Kada nužydi liepos,

Kitu žemės ritmu

Jau gyveni.

Šventos maldos

Gyvybė – dovana,

Čia tu esi,

Prabėga laikas,

Kaip srovė,

Tavęs nėra...

Lieka vien smiltys,

Dulkės šalia kelio,

Viena gėlė pievelėje,

Kryželis ant kupstelio...

O dangumi vis plaukia debesys,

Balti, juodi,

Vaivorykšte apjuosti,

Kas nusakys

Jų dalią...

Savarankiški darbai

Dėkoju Google už paskyrą

Piešiu – lipdau,

Kaip kregždė lizdelius,

Jei vienas nukrenta,

Palaukiu lietaus

Ir vėl nešu

Tiktai savo snape,

Kai pamatau,

Kas gera ir gražu,

Čia patupdau...

Be jokių įgūdžių – labai sunku,

Bet gamta duoda tiek jėgų,

Kad ir paskolinti galiu,

Visko – su kaupu...

Oi, kregždės išperi vaikus

Netgi nelankiusios

Mokyklos...

Tokia mano taisyklė.

Prisėsk ir pailsėk...

Čia – mano vakaras,

Graži gėlė

Ar uoga jau prisirpusi,

Pati branda...

Tik pažiūrėk,

Į burną dėk,

Pavirs vynu,

Gyvybės sultimis,

Per barzdą,

Skruostą nutekės...

Ten – mano kloniai,

Upeliukas teka,

Tik šalia atsisėsk,

Nuplaus mums kojas,

Panersime rankas

Ir tegu šneka

Paukščių giesmė,

Kokia šilta diena

Prašvito

Po tamsios nakties...

Ir čia, ir ten –

Gyvybė,

Svajos,

Paslaptis.

Skausmo randai

Vos gimęs, šaukia,

Negalvokime, kad verkia, –

Užtenka motinos krūties

Ir jau – laimingas,

Nieko nebeskauda...

Nusidaužia bebėgdamas kelius,

Papučia vėjelis ir atsigauna,

Nudžiūsta ašaros...

Gyvenime – daug traumų,

Apriši ir nebeskauda,

Sugyja atmintis,

Giliai tik lieka randai

Ir dėl kitų,

Ir dėl savęs.

Trąšioje žemėje

Ilgiausiai žydi gėlės,

Kurios daug žiedų sukrauna,

Kiekvienas turi svajones,

Kai skleidžiasi,

Jos vis dar dauginasi,

Kol paskutinė viršuje pamato,

Koks gražus pasaulis

Ir apačioje,

Nes visos žydi,

Pildo svajones...

Tautos simbolis

Teofiliaus Matulionio paskelbimas šventuoju

Kai pavargsti beeidamas

Gyvenimo keliu,

Per kelius linksta kojos,

Tada klaupiesi maldai,

Ilsisi sielos gelmė,

Vėl atsistoji ir eini,

Atleisdamas visiems,

Kuriuos tu sutikai kelionėje...

Artimieji ir draugai

Tau padeda ištverti,

Kas būna gera

Ir kas bloga.

Šaukiesi paskutinę valandą

Tiktai dangaus,

Kurie anksčiau jį pasiekė,

Nors buvo kankiniai,

Dabar tenai – palaiminti,

Šventieji.

Tūkstančiai žiedų

Svajojau nuo mažens

Turėti po langais

Raudoną rožę

Su daug žiedų,

Vijoklinę...

Turėjau namą su langais,

Nebe turėjau tiek jėgų,

Kad pasodinčiau

Rožę...

Siūbuoja krūmą vėjas

Po svetimais langais,

Nulinksta iki žemės

Gražūs jos žiedai,

Dabar atrodo,

Talžo ją ir purto,

Gailiai verkia

Rožė.

Atviri...

Kiek daug žiedų už lango,

Raudonų ir baltų,

Jie susipynė rankomis,

Betgi ne amžini,

Nukris...

Prigludo žiedas baltas,

Prisipažino mylintis,

Paglostė ir nuraudo,

Kada išgirdo šnabždesį:

„Ar amžinai myli?“

Daug žiedlapių nukritusių,

O langai atviri,

Varteliai atkelti...

Švelnūs balsai

Eglute žalia skarele,

Tavo rankose – švelnumas,

Aukštai pakėlei vaikelius

Ir džiugini...

Tavo balse – lakštingalos giesmė

Tyliaisiais vakarais,

Prieš lietų – volungės,

Burkuoja balandėliai

Baritonais ir tenorais...

Tau atsakysiu ir savu,

Antruoju sopranu,

Švelniu švelniu,

Žaliosios kielės,

Baltosios balandėlės...

Matau tave

Man šiandien nieko nebereikia,

Naktį paparčio žiedą suradau,

Įpyniau į ramunių

Ir smilgų vainiką,

Vaivorykšte surišau...

Man tiko rožės

Iš rūtų darželio,

Raudoni skruostai – jų žiedai,

Apsisupau lapais berželio

Ir padėkojau žemei,

Iš naujo vėl gimiau...

Man šiandien nieko nebereikia,

Užtenka pavėsio po berželiais,

Kad vis tave matau.

Jaunystės pelenai

Saulėtekis

Laimė – šviesa,

Dangaus melsvas kraštelis

Iš po juodo debesies,

Saulutės šiltas spindulys

Ir vakarui atėjus,

Žvaigždėmis nusėtas naktį,

Giedrėja rytui atskubėjus...

Kokia harmonija

Dangaus ir žemės,

Pilna vilionių,

Paslapties,

Dangaus kraštelyje

Ir mūsų laimė...

Dievo tarnai

Teofiliaus Matulionio paskelbimas šventuoju

Šios žemės kankiniai,

Apaštalai pirmieji,

Pramynę takus paprastiems,

Į ateitį akis atvėrę,

O patys likę požemiuose,

Kaip atpirkimas svetimiems...

Vienas dangus

Ir saulės spindulėlis

Apšviečia bokštus

Ir nusileidžia ant altorių,

Iš kur kyla giesmė,

Kad būtų jų kančia

Palaiminti ir visi mirtingieji,

Tokia jų paskirtis –

Dievo valia visiems.

Baltos gėlės

Baltos gulbės,

Baltas takas,

Baltas debesėlis,

Vieni bėga,

Kiti plaukia,

Treti skrenda ir pakyla

Į melsvą padangę

Su baltais sparneliais...

Gal ten – angelėliai?

Ne, tiktai balti žiedeliai,

Pievų dobilėliai

Ir visokios gėlės.

Po Joninių

Eisiu, bėgsiu lietui lyjant,

Dieną darganotą,

Kad pavyčiau šviesią saulę

Ir nubraukčiau ašarėlę

Nuo motulės skruosto,

Giliai suvagoto...

Ten įstrigo jos svajonės

Ir dienos atšalo,

Bet lynoja ir krapnoja,

Nebėra tam galo...

Kažkur saulė visą dieną

Kepina karščiausia,

Mūsų naktys – ilgos ilgos,

Lietūs prausia, prausia...

Marčios Lietuvos

Dar po kiekvienu langu

Ir mano kieme

Žaliuoja rūtos,

Dygsta mėtos,

Kuoleliais pažymėtos

Gėlės nematytos

Iš užjūrio ir tolimų kraštų,

Pripratintos prie mūsų

Baltųjų žiemų,

Prie dilginančio šalčio,

Pavasario spyglių,

Rudens grublėto...

Vardai – neįprasti,

Sunkiai ištariami,

Daug ilgesni už mūsiškių marčių,

Kurioms vis rūpi rūtos,

Žalios mėtos...