Vėlinių naktis

Šiąnakt sugrįžkite,

Sapnai,

Ateikit prie ugnelės,

Vėlės,

Pabūsime drauge, nors vieną naktį,

Vieną dieną...

Kol jus prisimenu,

Jūs – su manimi,

Palaidoti ir prisikėlę.

Dievo keliai – nežinomi,

Nežinome ir ko vėliau

Iš visų mūsų jis norėjo.

Sugrįžkite

Šią naktį,

Vėlės.

Juoda spalva

Juodasis varne,

Kiekvieną rudenį

Tave matau,

Noriu paklausti,

Gal ir tu – senolis,

Žinai daugiau,

Nei kiti žmonės?

Ką parnešei iš ano krašto,

Iš kur atskridai,

Kodėl tavo juodi,

Ne balti marškiniai,

Kuriuos tau sesė dovanojo?

Jų – dvylika,

O aš tik vienas palikau,

Vienus juos teturiu

Ir tuos pačius nešioju,

Jie, skalbiami lietaus,

Mazgojami žiemos,

Todėl ir tapo juodi...

Tu nebijok juodos spalvos, –

Ji tik ramybę dovanoja.

Sukaktys

Daug ąžuolų senų mačiau,

Jie – vis tokie,

Kaip buvo, netgi bus

Ir prieš penkiasdešimt,

Ir po tiek pat metų...

Oi, palinkau prie medžio,

Lyg kertama šaka,

Nes laikas ir Tave pakirto

Ir tiek nesulaukusį...

Nukritę lapai ant takelio,

Kur daugel kartų

Abu vaikščiojome;

Buvo pavasaris,

Pražydęs mėlynai,

Meilės žodžius čia barstėme...

Papūtė vėjas rudeninis,

Praskrido klevo lapas

Virš mano galvos...

Gal jis, tiktai jis vienas

Suprato, ko čia vaikštau...

Pamąstymai

Greit keičiasi laikai –

Technika, mokslas, medicina

Ir lyros plunksna

Darosi neatsiejami,

Net gimsta žmonės,

Tarsi nepaprastai – mėgintuvėliuose...

Rašo ant virtualios lentos,

Kiti – į gamtą,

Be jokių vadovėlių...

Eksperimentai – žmonės,

Jų pačių ir sukurti,

Bet atviras Achilo kulnas

Iki šių dienų, –

Kažkas pašauna

Ir pagaliau sudegina

Ar užkasa lavoną...

Stichinių nelaimių aukoms

Saulutė Žemės nepaleidžia,

Nes ji – dalelė jos,

Iki dabar viduriuose

Ugnis plevena,

Kur išsiveržia,

Viską griauna...

Tarsi ant skylančios briaunos

Stoviu ir mąstau, –

Po kojomis – būtis,

Kyla malda į dangų,

Kas dieną dreba planeta,

Nusineša gyvenimus.

Kalnuose – vienuolynai

Ant skalūno – juodo, balto –

Net šiandien užrašytos datos

Kapinynuose

Ant akmenų, bazalto...

Su kryžiumi ar visai be jo,

Pavirtusios į dulkes,

Bet visos datos – ateičiai

Ir svarbios.

Tyliai pasimelskime.

Laiškai

„Balandėle miela“...

Skamba melodija,

Sūpuoja ramus ritmas,

Tarsi švelni ranka,

Apgaubianti pečius,

Veda takeliu,

Neleidžia per toli nuklysti...

Degu žvakelę,

Laišką tau rašysiu,

Paduosiu baltajai balandei,

Tegu ji neša pas tave

Ir atgal sugrįžta...

Mus jungia, amžiams jungs

Bendra jaunystė

Ir kartu auginti abiejų vaikai,

Tik per anksti sustojai

Kryžkelėje.

Pabūkime drauge

Neatsisveikinęs tu išėjai,

Turbūt tikėjaisi ir gyvenai su viltimi,

Kad ilgai čia būsi,

O gal nebuvo ir jėgų,

Nes šaukiami dangaus

Visi paklūsta.

Su vilties spinduliu

Ir žvakės šviesoje

Dabar ilgam pabūsime.

Pažinimas

Kas dieną – vis tas pats,

Ir kasdienybė atsibodo,

Nors ranką tau paduodu,

Tikėdama, kad man padėsi,

Rasti sapną vakare...

Kol vakaras ateina,

Būna ilga diena,

O per tą laiką

Surandu kitą pasaulį

Ir neblėstančią svajonę –

Bėgsiu pas tave,

Papasakosiu, ką jaučiu

Tik tau, vieninteliam,

Atsikratysiu abejonių

Ir atsakysiu sau,

Kodėl tavęs pavydžiu saulei,

Kam pykstamės, vėl susitaikome,

Taip būna visada,

Kol vienas kitame

Atrandame save...

Nepaprastas šis vakaras

Prie mirksinčių žvaigždelių,

Vėlyvas vakaras prie žvakių,

Toks – pirmutinis,

Gal ir paskutinis...

Kas tada?

Užsimerkiau prieš nežinią

Ir nugrimzdau į naktį,

Atleidau sau ir tau

Už buvusias, pilkas...

Oi, per trumpa naktis,

Dabar tik pažinau tave.

Metai - siūlų kamuolys

Ilgas gyvenimas –

Tai siūlų kamuolys,

Tik linas – margas margas, –

Kiek saulė davė

Nuostabių spalvų,

Vaivorykštėje vasarą įaudė...

O į gyvenimo stakles

Pirmiausia sėdasi vyriausi –

Močiutės, pro močiutės

Ir pro pro močiutės

Dar vis audžia, audžia...

Davė Dievas metus

Visiems senoliams,

Kad visą kamuolį

Išnarpliotume.

Vėlinės

Artimieji

Du medžiai viens prie kito

Dar nuo vaikystės auga,

Šakas suglaudę džiaugiasi

Ir ilsisi pavargę...

Visokie vėjai pūtė,

Dažnai – labai nedraugiški,

Bet viršūne – į saulę,

O šaknimis – į žemę

Likimas lėmė būtį...

Berželį, drebulėlę,

Kaštoną ir liepelę

Siūbuojančius net žiemą

Pagarbina vėjelis...

Susipina šakelėmis

Ir stovi – taip suauga,

Lyg brolis seserėlę

Kiekvieną dieną lanko

Prie viešo ilgo kelio,

Kaip giedrą dangų saugo...

Ilgiausių metų

Pasikalbėjimai

Sugrįžimai

Atklydusi mintis

Aktualijos

Vėlinių liepsnelė

Jeigu nebūtų tavęs šaukęs

Dievas ar likimas,

Būtume lig šiol drauge,

Būtų užaugę mūsų sūnūs,

Be didelių turtų,

Betgi šeimoje...

Degu kiekvieną dieną

Vilties žvakę,

Kad jos liepsna

Pasiektų ir tave,

Tikiu, kad ir per Vėlines

Prie tavo kojų prisiglaudžia

Sparnuotas angelas

Ir parneša žinias,

Kaip žemėje gyvenam mes...

Sėkmingo darbo

Pradėtas darbas

Sėkmę vainikuoja,

Rudens arimais

Rausia vagą

Kiekvienas artojas,

Supiltas derlius į aruodus

Duona kvepia,

Pasėtas grūdas

Naują šaukia derlių.

Delnuose – nuospaudos,

Širdy – daina,

Pavasarį ir vyturio giesmė

Prikelia varpas,

O ant jų – drugelis

Plazdena saulėje,

Skaičiuoja savo,

Mūsų dalią...

Gyvenimo tarpsniai

Senas ar mažas -

Ta pati dalia,

Tik skiriasi vystyklai,

Kol remiasi lazda,

Pasikelia...

Mažą pakelia mama,

Parodo dangų,

Debesėlį, kaip kepurę,

Pagirdo, pamaitina,

Tuo, ką turi...

Baisiausia, kada senas

Šaukšto nenuturi,

O vis tiek į dangų

Abu žiūri...

Iš gilumos

Semiu iš šulinio gilaus

Ir nepasiekiu dugno,

Po juo yra gelmė,

Kelis net vandenynus

Žemė turi...

O kur dar žemės viduriai,

Ant jo – pasaulis visas,

Iš ten ir veržiasi srovė,

Karšta lava ištrykšta

Ir degindama nešasi

Žalius miškus,

Palieka kalną pliką...

Gyvybė ir mirtis –

Visai greta,

Skubu išsemti ir užpildyti

Ramybės tuštumą.

Užuojauta

Nijolės Pavaratnikaitės atminimui

Anykščiai

Šiandieną varpas suskambėjo –

Išėjo, išlydėjo,

Ir pamąsčiau:

„Gal rytoj man skambės“...

Paliko properša dangaus skliaute,

Širdy – šešėlis,

Prisiminimai mūsų klasės

Ir jaunystės atmintis.

Mirtis – neišvengiama,

Bet visada ji ne laiku ateina,

Niekas negali

Užpildyti ir artimųjų netekties.

Kas liko žemėje,

Juoda žeme užpylė,

Ant smėlio kauburio

Padėtos baltos gėlės

Su visais liūdės,

Į dangų kilo

Siela ir giesmė...

A+A

Dovana

Gražiausia dovana –

Mažyčio vaiko,

Kai nuskina ir tiesia,

Nelaukia padėkos,

Nespėjus pasakyti „ačiū“,

Tiesia antrą

Ir jau laikau ant delno

Du baltus burbulus...

Trečią norėjo paragauti,

Bet jau reikėjo aiškinti,

Kad šie – nevalgomi,

Nors labai gražūs,

Linguoja ant plonos šakos

Tik vėjo supami...

Suskambo gėris,

Lyg bažnyčios varpas,

Vitražai – prieš akis,

Bet ir vaikystė gali

Sujaudinti ligi pat širdies.

Poezija

Poezija – ne tribūna,

Kurią reikėtų užkariauti, –

Kiekvienas žodis – iš savęs,

Per savo širdį plaukia...

Kada užplūsta džiaugsmo,

Liūdesio banga,

Atsirita ir žodis,

Pavirsta smilga pakelės,

Nendre siūbuoja ežere,

Lyg nerimą žvejoja,

Iš gilumų ištraukia,

Grožisi...

Poezija suvirpina sielos stygas,

Ir nuveda į krantą,

Kur ilsisi ramiai

Minties oazėje dievaitės...

Prikeltas žodis

Sudėkim liūdesį

Į atminties mažą kraitę

Ir posmai uždainuos

Jaunystės žavesiu,

Giesme mergaitės...

Pralėkdamas štai vėjas

Plaukus pakedena,

Saulutė skruostus pabučiuoja,

Raudoniu papuošia ruduo,

Žiema pasidabruoja

Pušį, eglę seną...

Gyvenimas – vanduo,

Jis amžinai sruvena,

Jeigu vaikystės juoką

Girdime zylės čirenime...

Vienišiems

Po trumpiausios dienos

Bus pavasaris žalias,

Suskambės ausyse

Švento Petro varpeliai,

Sumirgės po langais

Pakalnučių žiedeliai...

Po bemiegės nakties

Laukia auštantis rytas

Ir atvers atskubėjęs

Minčių pilną taupyklę...

Visada nuo širdies

Laša perlas – tai lašas,

Kuriame ir viltis,

Ir tyra atmintis,

Ir gerumas bekraštis...

Prisirinksiu lašų

Nuo langų ir gėlių,

Dovanosiu visiems,

Nes visus jus myliu,

Bet labiausiai tave,

Kurio jau neturiu...

Atviras dangus

Ruduo lauke,

Pavasaris širdy...

Žiema prapuolė,

Gal susisuko smilkiny...

Einu į mišką

Žibučių prisiskinti,

Dangus – gėlėtas

Baltais debesimis,

Į apskritą vainiką

Taip gražiai supintas,

Dar tavo akys vidury...

Oi, pamilau tave,

Bučiuoju mintyse,

Sapnuoju naktimis,

Nesislapstyk.

Čia – visas grožis

Bėgiojau po balas,

Taškiau jas į šalis,

Suskeldėdavo kojos,

Skaudėjo ne širdis,

Todėl siela dainuodavo...

Laisvuose laukuose

Ir paukščiai miškuose

Giesmes giedojo,

Parodė, kad pasaulis

Visada šalia,

Gimtinės ir balutėse –

Gyvybės visata,

Visas mažas grožis.

Vakaro mintys

Gal neverta esu,

Kad Tu mane lydėtumei

Nuo žemės lig dangaus,

Dėkoju, kad paskyrei

Paprastą gyvenimą,

Kuriuo tėveliai ėjo,

Su jais ir aš buvau.

Davei ir laimę,

Pirmą krikšto sakramentą,

Šeimos džiaugsmus,

Nepriteklius, klaidas,

Kuriuos nešuosi širdyje

Lig paskutinio patepimo švento

Ir nuodėmes atleisi,

Kaip aš kitiems atleidžiu

Vingiuotame kely...

Gyvenimo druska

Dabar turiu

Daugiau vaikų,

Du atskirus pasaulius,

Vienas – tai tu,

Nešiesi savo saulę...

Nušvinta išsigiedrijęs dangus,

Kai pamatau ir tavo akyse

Dangaus plotelį,

Tokią trapią laimę,

Nes be užuovėjos,

Nebūtų tylumos,

O be kančios – ašaros,

Druskos

Gyvenimo...

Kelias – į žemę

Ruduo – turtuolis

Ir tuo pačiu – vagis,

Ką pasigavęs, plėšia,

Į žemę beria grūdą,

Kelią rodo tiesų...

Visi joje gi kažkada

Ir pasislėpsime.

Seni randai

Seni randai neskauda,

Tik pasilikusi žymė

Bjauroja...

Dengi bet kuo,

Kad nematytų svetimas,

Neglostytų vien dėl paikos

Užuojautos...

Taip saugai netgi ašarą,

Nes gali prisireikti jos

Rytojui.

Atklydusi mintis

Laimės žavesys

Dabar – pats laikas

Prakalbinti jausmus,

Dabar ar niekada, –

Nušvito visas mėlynas dangus,

Saulutė paėmė už rankos

Ir vedasi mane...

Saulės takai – tai laimė,

Svajonės, žavesys,

Kai viską užmirštu pasaulyje,

Pakėlusi rankas lekiu

Į tą vienintelę švieselę,

Meilę.

Ką tu dabar veiki

Senokai nekalbėjau

Apie tikrą meilę,

Seniai seniai

Tau nieko nesakiau,

Nebuvo progos,

Neatėjai prie durų,

Nepaskambinai nė karto,

Lyg viskas buvo praeity...

Prisimeni,

Tau vakar glosčiau plaukus,

Ne vėjas juos kedeno,

Gal ir dabar jauti...

Pečius apglėbusi

Šiandien paklausčiau,

Ką vakarais veiki.

Dainuoja lietaus vingiai

Ant rasoto lango

Ta pačia gaida,

Tiktai tavęs nėra,

Neturiu su kuo klausytis

Meilės dainų, romansų

Naktimis.

Mes – piliečiai

Ramu, bet plaka

Nerami širdis,

Taip visko noriu, –

Kokios galvelės,

Siauri skersgatviai

Dabar atrodo oriai.

Tiesia naujas gatves,

Stato ant senųjų

Pamatų naujus,

Atkasa lobius, –

Monetos nesudyla

Ir per šimtmečius,

Brangesnės tapo,

Negu tais laikais,

Kada už jas pirko

Apavą ir duoną.

Ką mes paliksime

Savo vaikams,

Ką šiandien užkasėme

Į žemelę juodą?

Šaukianti širdis

Girdėjai, klykia

Sakalo širdis?

Jam reikia aukščio,

Reikia dangaus

Ir skrydžio auštant...

Laukia lizde vaikai,

Prisimena ir sklendžia,

Prie žemės žalumos

Sparnus suglaudžia...

Kas jį pakeis,

Kam rūpi kito šauksmas?

Neaplankyti lieka

Slėniai ir kalnai,

Nesveikinti draugai,

Medžiai žaliuoja,

Kaip šią vasarą žaliavę, -

Taip čia ankšta...

Ruduo jau nurengė medžius,

Apsiplunksnavo jo vaikai,

Paliko tuščias lizdas

Ant smailios briaunos,

Sustingo ore šauksmas...

Paralelės

Tu – nenuspėjamas,

Kaip rudens vėjas,

Kartais švelnus,

Kaip žiedas orchidėjos,

O kitąkart esi dygus,

Lyg kaktuso spyglys,

Įskaudini jausmus,

Esi man paslaptis,

Baugu...

Vingiuotas kelias –

Nėra paralelių,

Išsiskiria, vėl susieina,

Kada sielos šąla,

Kai ruduo ateina,

Žiema susivėlina...

Prie kryžkelių – kryželiai,

Darbuojasi dievadirbiai,

Po metų taiso,

Kas buvo negerai,

Prie jų sodina ir medelį...

Čia kryžiaus ženklo

Piešti negaliu,

Abu negalime.

Tyliai tyliai...

Tyliu, klausausi, –

Lapas krenta,

Cypsi zylė,

Lašas žemę merkia,

Žvaigždės byra...

Mano lemtis – gyvenimas, –

Skubu į tolį,

Kol pėdose šviesa

Spindėti ima,

Saulutės spindulys

Pro debesį išnyra...

Klausykime kartu, –

Tos pačios giesmės

Ir ta pati lyra

Nubraukia naktį nuo kaktos

Ir nerimo raukšles išlygina.

Naktų prisiminimai

Trumpėja dienos,

Vakarais – taip ilgu,

Naktis užuolaidą

Sunkią nuleidžia

Ir šnabžda iki ryto:

Užmik, užmik užmik...

Sapne girdžiu žingsnius,

Kažkas labai brangus ateina

Ir stengiasi išbudinti

Senus prisiminimus,

Paliečia ir bučiuoja veidą...

Neklausiu net, kas tu,

Pažįstu žingsnių aidą,

Įsikniaubiu, prisiglaudžiu

Ir abu kalbame

Tą pačią maldą...

Oi, nepalik, maldauju.

Nelaukiu ryto,

Jei diena – be saulės.

Meilės karalystė

Dangus sukuria žemėj

Grožio karalystę,

Lašai – jaunystė,

Netgi ruduo savaip žavus,

Kai talžo vienišus medžius...

Lūpos prie stiklo

Tyliai prisiglaudžia,

Alsavimą lange įspaudžia

Ir teka gyslomis vanduo

Į širdį lyg ruduo...

Ant drėgno tako krenta

Soties obuoliai,

Jų skambus garsas

Skverbiasi giliai giliai...

Einu per lapų kilimą auksinį,

Saulėlydis man kelią

Per jausmų alėją

Rudenėjant mina...

Vėl bėgu pas tave,

Nors ir bijau paslysti,

O ką myliu labiausiai,

Dabar nepasakysiu...

Gėrybių stalas

Gilių kava –

Stipresnė už arbatą,

Čiobreliai – nuo slogos,

Bet labai kvepia,

Kaštonas – tik nuo sąnarių,

Kada paeiti nesmagu.

Visus ruduo pavaišina,

Prie stalo susodina,

Pasiūlo obuolį,

Vynuogių vyno...

Daina pati širdy užgimsta,

Žodžių prisirenku

Po vieną lašą

Ir į taures supilstau.

Tik nepalikite suolelio,

Ant kurio sėdėjome,

Jis labai tuščias,

Šlaput šlaputėlis,

Kai nekutena vėjas...