2008 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Eglelė





Tarp drebulėlių ,ąžuolų ,
Klevų ir uosių,beržų baltaliemenėlių
Eglutė stovi į mergelę panaši
Žaliam medžių šešėly...
Jai ankšta tarp palinkusių šakų-
Lapus lyg plaukus nuo akių nubraukus
Į kelią žiūri,kur paskubomis
Žalioji vasara nuėjo,jos nebesulaukus.
Ruduo,o alksniai dar žali
Ir stiebiasi krūmokšniai-
Nori būti didesni ,
Su eglele net žiemą augti.
Sulauks šalnų,visų lapai nukris ,
Eglelė tiktai žaliu rūbu džiaugsis ...
Bet ar bus gera,kai balti
Kalneliai nebekvies
Su debesėliais kilt į aukštį?
2008

Klevai



Lyg pasakoje,nors nėra žalčių ,
Piktųjų brolių devynių
Ir niekas miškuose laužų
Dėl išdavystės nekūrena-
Klevai pasipuošė krauju ,
Rudens gaisrai miške plevena...
Nuraudo senojo galva
Kaip vakaro artėjančio pašvaistė.
Nuo rūpesčių pražyla ne viena ,
Kai šerkšnas šakeles apkaišo.
Bet ko paraudo jaunas-negi jam
Dėl tėvo ankstyvos senatvės gėda ,
Kad per toli išdygęs nepaklaus ,
Kaip sekasi?Ir nebeprisiglaus ,
Jeigu ištinka kokios bėdos...
2008

Gėlės




Darželiuose dar rudeninės gėlės
Į dangų žvalgosi-
Ar nematyti žvarbaus vėjo
Nė svilinančių žiedlapius šalnų...
Tik draikosi pabalę debesėliai ,
O saulė šildo tartum vaikučius.
Ilgai galiu joms į akis žiūrėti-
Pati į rudenį brendu ,
Kas gali nuo būties pabėgti ,
Nors ir pilna širdis žiedų...
Galiu tik nuolatos stebėtis
Daugybe spindinčių spalvų ,
Lyg su vaivorykšte
Darželis ima galynėtis ,
Kol jis žydės ,nors pakalbėti
Dar su juo einu.
2008

Smilgos


Kur įkalnės ir nederlingi plotai ,
Siūbuoja lyg nendrynai smilgų patalai.
Gali net naktį atsigulęs pamiegoti-
Nebent kutens skruostus rasos lašai...
Jei nemiga paliečia kaktą tarsi smilga ,
Skaičiuok pieveleje jų stiebelius
Ir pamatysi-žvaigždės šypsos ,
Darbas bergždžias ,neprasmingas...
O gal šiandieną reikalingas ,
Jei nerimą tarsi ranka paglosčius ,
Tolyn ryte pakilęs vėjas
Nusineš,į smilgų pieveles nupūs.
2008

Šaltinėliai




Kaip drebulės lapeliai
Vėjo paglostomi prieš saulę mirga
Ir džiūgauja,kad dar toli žiema ...
Iš debesų ,žemės gelmių
Šaltiniai pildosi ir bėga
Miškelio pakraščiu
Prie vandenų gilių
Tarsi plona gija.
Kada į gelmę įsilieja
Ir bangos raibuliuoja prie krantų ,
Su jų gyvastimi ,
Kai švelnią putą paliečiu ,
Ir mano siela susilieja ,
Rankas į vandenį panardinu .
Ilgam po šio prisilytėjimo
Jėgų pakanka ,
Ilgiuosi brėkštančios aušros-
Po drebule sustojusi
Paduodu saulei ranką...
Taip laukiu rytdienos ,
Tarsi gražios ,į širdį-šaltinėlį
Plaukiančios dainos.
2008

2008 m. rugsėjo 29 d., pirmadienis

Marios


Didžiulės užtvankos,
Vandens rezervuarai ,
Vilnija marios
Kaip didžiuliai ežerai-
Žmogus taip rodo
Gamtai savo galią ,
Nors be jokios naudos
Nusidriekė tolyn krantai...
Pakrantės neapaugusios medeliais-
Tik kur ne kur krūmokšniai pabaliais ,
Nes žemė žino,
Rodo savo valią ,
Ji nepakenčia prievartos-
Ne vienadieniai jos darbai.
Saulutė žiūri ,dedesėlius ardo
Ir šypsos paslaptingai iš aukštai-
Pakeisti gali žemės veidą ,
Tik visagalis LAIKAS ,
O mes-mažieji jo vaikai.
2008

2008 m. rugsėjo 28 d., sekmadienis

Gaidamiškiai


Kai nuošalioj sodyboje
Pirmi gaidžiai pragysta,
Kartoja juos Gaidamiškių aidai .
Kelelis veda per dirvonus,
Kur slepiasi bailiukai kiškiai,
Į miškelius, kur taukši stirninai ragais.
Kokia sava gimtoji žemė,
Nes kalba net vietovardžiai,
Piliakalnių šlaitai pasidabinę
Berželių kasomis,margais klevais.
Nuo apvalių kalvų akmuo
Nurieda į smėlėtą upeliuko skardį ,
Pavasarį jo šaltą širdį kalbina
Sraunus ir tyras tartum ašara vanduo.
Kaip tuo keliu greit bėga basos kojos -
Saulės atokaitoje ilsisi žolė švelni,
O akys džiaugiasi atsiveriančiais gojais,
Tarsi iš paukščio skrydžio -
Tik nuo kalnelių juos matyt gali.
Sustok trumpam,prisėsk ant kelmo
Šalia vėjo nupustyto kelio -
Net jis tau pasakos ilgai
Ir ausyse skambės kalba senelių ,
Girdėsi,-tarsi peštųsi
Iš gretimų kaimų gaidžiai.
2008

Pakelės medžiai


Kodėl prie kelio medžiai auga
Ir žmonės juos sodina,saugoja mažus ?
Galingi ąžuolai, kreivi žilvičiai
Gal stebi mūsų aidinčius žingsnius ,
Kai skubame pro juos pas gerą draugą ,
O grįžtame pakelėje palikdami
Jiems saugoti atodūsius gilius...
Ir kaip tvirtai su jais suaugam ,
Atsiminimais, kaip vaivorykštė svaja ,
Jei nesutinkame kely geresnio draugo ,
Priglūstame prie seno medžio ,
Nors nuošaly jis šlama kai kada.
2008

Pušelės


Mažų pušų daigai tarsi kryželiai
Nenušienautos pievos patale.
Jaučiu,kaip augti joms čia gera ,
Kai aukštos smilgos nugena šalnas.
Gal piliakalnių palikti kryželiai
Nebeįstengia pažymėti kapinių ribas ,
Nes nebeatnena žili senoliai,
Kur takeliai ,kurie atvesdavo vaikus
Raudoms dėl motinų,tėvų,senelių ...
Jų niekas nebeieško ir nebesuras.
Užaugs gal dailios žaliosios pušelės ,
Žymės išėjusių dar žemėje pėdas ,
Giedos jų šakose per vasarą paukšteliai-
Į dangų kils jų giesmės lyg malda.
2008

Laisvi kaip medžiai


Senų lūšnynų aplinka-gražiausia ,
Niekas nekarpo medžių iškilių-
Laisvi prie pamatų užaugę ,
Nebijo,nes nematę pjūklų ,
Į jautrią šerdį atgręžtų...
Tik pažiūrėk,kaip vėjas purto
Vešlius lapijos vainikus .
Prie mūsų kojų atsiklaupę
Jie niekada neprašo išmaldos-
Juos žemė išmaitina kaip vaikus.
Laimingi,kai pavasarį lapoja ,
Kai paukščiai šakose susisuka lizdus ,
O rudenį įvairiaspalviai lapai moja-
Prieiti prašo net seniai išėjusius ,
Palikusius senyvus ,
Vos klibinkščiuojančius... namus.
2008

Beržo skraistė


Šešėliai prie beržų,ant kilimo pievelės ,
Kai visi ilgisi saulutės spindulių ...
Apsigaubė vaivorykštės skara berželis ,
Pakylančia nuo žemės įvairių spalvų.
Žaliųjų lapų apsupti -tik liemenys boluoja ,
Žiogų smuikeliai groja ,gaubia paslaptis-
Kas ramų miško miegą saugo,kas dainuoja
Lopšinę- nuo viršūnėlių iki pat žvaigždžių...
Gamtos rimtis į erdvę sielą šaukia ,
Kuri neleidžia krimstis dėl niekų-
Mylėti,saugoti širdy nušvitusį pasaulį
Ir nesustoti po šešėliu,nors gražiu.
2008

2008 m. rugsėjo 27 d., šeštadienis

Žiemos vakarai


Ilgi tarsi tuščia viltis ,
Vienodi ir nuobodūs ,
Žvaigždžių ,lempučių apšviesti
Šaligatvių takai.
Atspindi medžių liemenis
Purus baltutis sniegas ,
Šalčiu nutvieskia
Net languose prilipę ,
Nenumatyti raštų raižiniai.
Knyga ant stalo-
Puslapiai tie patys ,
Sugrįžusi mintis prie žodžių ,
Kažkada girdėtų,užgaulių ...
Pabėgti galima tiktai į pūgą -
Praeities galingą patyrimo ratą ,
Kad vėjas išsineštų tamsią naktį
Iš atminties ir iš širdies gelmių.
2008

Jauja


Toliau nuo kaimo trobesių ,
Nuo visada smalsaujančių akių ,
Tarp medžių, plytinčių dirvonų
Iš storlenčių tvirtų sukaldavo
Didžiulę jaują, pamėgtą velnių ,
Nes rudeniop ,tamsoj pernakt kūrendavo
Iš akmenų sukrautą krosnį-laužą.
Džiovindavo ištrauktus iš markų ,
Sumirkusius ,vėliau saulutėje klojėtus ,
Šalnoms ilgokai paliktus linus.
Suzvimbdavo rateliai vakarais ilgais ,
Trinksėdavo staklelėse jau šeivos naujos .
Jaunamarčių lovatiesės ir rankšluosčiai balti-
Dardėdavo į naują trobą kraitis...
O jauja laukdavo naujos linarūties-
Žiedelio mėlyno-dangaus žydrynės.
Tiek apdainuoto sesių,kaip bernelis
Žiedelį dovanoja, rūteles kaip sesės skina.
O jaujoje šlubi velniai puotauja ,
Kelia savo vestuves...
Kad nepajustų jų apgaulės ,
Dažnai jaunamartei padovanoja kraičio
Tamsioje jaujoje smilkytas drobeles ,
Erškėtrožių vainiką- nebenaują.
2008

2008 m. rugsėjo 26 d., penktadienis

Topoliai




Koks vakaras!Kaip topoliai
Prie sodo vis dar kvepia ,
Gal ne ruduo,šalnų nėra...
Kai paliečiu švelnutį lapą ,
Jis man atsako tuo pačiu-
Kvapniu atodūsiu,aš jam sava.
Prie ežero skaidrios tylos įpratus ,
Beginklė prieš saulėlydį- žiūriu ,
Kaip saulė suka paskutinį dienos ratą
Ir slepiasi kaskart anksčiau už debesų...
O mano kelias į namus dar veda ,
Kad nepaklysčiau,kvepia topolių sakai.
Kas vakarą einu pro seną beržą ,
Lyg ieškau ko ,nors nieko čia
Atrodo ir nepalikai ...
Gal šaukia vis sugrįžti
Vėlų vakarą nutilę medžiai
Ir sielą keliantys į dangų
Kvapnūs pumpurai?
2008

Vienintelė


Kaip neša ,kur saugiau,apklosto ,
Ir glamonėja ,kad ir ne vienintelė
Jos atžala,bet,sako,-sielos sostas ,
Jos džiaugsmas,laimė,šypsena...
Kada paliečia švelniai mamai skruostą-
Iš džiaugsmo rieda ašara karšta.
Kiek dėkingumo,noro taip gyventi
Ir neprarasti laimės valandos-
Linkėčiau kiekvienam...
Kaip be skriaudų ir rūpesčių gyventi ,
Kad tik aplenktų trobą netektis,rauda ,
Be priesaikų ir širdgėlos pasenti ,
Kad būtų prie šalies vienintelė-mama?
2008

Tylu


Tylu.Joks paukštis nepraskrido ,
Nei žveris prabėgo-
Kur pūpso patalėliai
Samanų žalių, ramu.
Kur skuzdėlytės,vabalėliai
Po darbų užmiega ,
O triūsu voro atsidžiaugti negaliu.
Gražu.Šalna dar neprabėgo ,
Nepurto rudens vėjas
Dar kankorėžių gelsvų...
Sakyk,kodėl tokios tylos,
Sielos ramybės
Po savo stogu niekaip nerandu?
2008

Saugu


Saulutė pro medžius ištiško ,
Išgraužė ,rodos,liemenis pušų ,
Vis vien tamsus dar glūdi miškas
Tarp samanų,nukritusių spyglių...
Gal ankšta tankumynėj augti ,
Mažai ant žemės besišypsančių akių-
Juk gėlės kaip vaikai užaugę ,
Norės nepramintų takų,draugų.
Negeros mintys.Oi,palaukit!
Juk vėjas čia nesiaučia -
Neprasibrauna kirvis su dalgiu...
Sustosiu minutėlei,čia- saugu.
2008

2008 m. rugsėjo 25 d., ketvirtadienis

Miglotas rytas




Koks rūkas!Saulė žemės nebemato ,
Ant kadagių iškritusi rasa
Atvėrė paslaptingą vorų darbą-
Sužibusių lizdelių puošmena!

Einu pro liepos dar neapšviestu šešėliu ,
Voratinklius pajudinti bijau ,
Kad netrukdyčiau miego šeimynėlei-
Gal ten mažylių yra daug?

Kai saulė dar aukščiau į dangų pasikėlė ,
Miglas išsklaidžiusi nusišypsojo pagaliau ,
Širdis nuo nerimo atlėgo, džiaugsmas prisikėlė-
Tokių rytų juk bus dar daug.
2008

Senieji gudresni


Kai medžių kepurėlės
Džiaugias dangumi ,
Kur debesėliai laisvi plaukia ,
Palieka tėviškę gulbių pulkai ,
Voratinkliai ant smilgų draikos.
O žiemai ruošiasi visi -
Kas turi namą ar pastogę,
Kaminą ar kraigą ,
Pasislepia,kai beldžiasi šiaurys ,
Urveliuose,po ledo ,sniego skraistėm.
Ir medžiai žino-
Senesni nuspalvino lapus iš anksto ,
Kad šerkšno kupetų netyčia užklupti ,
Liaunų šakelių neprarastų ,nenulaužtų.
Tiktai mažieji dar žali-
Likimą gal už ūsų tampo.
Klausyk ,galulauky kranklys
Gal paskutinį kartą perspėti pabando.
2008

Kaštonai


Kaštonų bumbulai ėmė šypsotis-
Tuoj kris į žemę švelnūs obuoliai.
Rudi,kaip mūsų žemė -molio ,
Bumbsės tyloj nukritę iš aukštai...
Kai atsisėsi prie manęs už stalo ,
Paseksiu pasaką-kaip šiandien gyvenu ,
Kaštonų gėrimo taurę pripylus ,
Pasiūlysiu kaštonų, lauže iškeptų.
Kaip karuselė sukas dienos-ratai ,
Nors saulė jau už vakaro gaisų ,
Prailginu jos žingsnį,kol dar akys mato ,
Ir iš inercijos kaštonų sproginėjimo
Dar iki išnaktų su nerimu klausyt galiu .
2008

Vestuvinė suknelė


Girdžiu dainas apie sesulės dalią ,
Kai išteka toli,palieka be savų...
Išsiveža tik kraitį ir vestuvinę suknelę ,
Kurią vilkėjo nuotaka-mama
Dar nesulaukusi savo vaikų.
O jeigu likdavo maži,našlaičiai ,
Motulė eidavo dangun balta ,
Kad saugotų dukrelės lemtį ,
Ištiestų ranką,kai ateina neganda juoda.
Tik pasakose nemini,kaip puošėsi
Aukštų pilių gražuolės karalaitės -
Jomis norėjo tapti mergužėlė kiekviena...
Net ir varlytė- karalienė išnarą palikus
Baltuoju rūbu buvo aprengta.
Dabar tik mėtosi vestuvinė suknelė
Tarp skudurų iš tolimų kraštų čia atvežta.
O kas galėjo taip paniekint papročius senelių
Ir švento krikšto apeigas visas?
2008

2008 m. rugsėjo 24 d., trečiadienis

Rudenėja





Kas sako,kad ruduo liūdnokas,-klysta
Arba nevaikšto po miškus,lankas...
Kur pamatysi tokią giminystę ,
Kai beržas saugo klevelius-
Net iki žemės nusvarindamas kasas.
Seni žilvičiai gal draugėn suaugo ,
Kad nenulaužtų kas mažylių pakely ,
Nuo vėjų ir šalnos šakom apgaubia ,
Todėl jie iki šiol dar tebėra žali...
Pasižiūrėk,čia- topolių giraitė ,
Kleveliai lyg paveiksle išpiešti -
Šalia išdygus auga obelaitė ,
Šermukšnių lapuose ornamentai
Pačios gamtos gražiausiai iškirpti.
O!Koks dangus pro šakeles nušvitęs ,
Žydrynėje suspindo drebulės
Viršūnės lapai lyg ugnis rausvi...
Tai kas ,kad stiepiasi nubalęs stiebas smilgos ,
Vis tiek ,jei draugėje sulauks žiemos ,
Apklos draugų šaknis,sušildys net ir ji.
2008


Vėtrungė







Ant stogo vėtrungės-gaideliai
Ir kiti čiulbuonėliai keliami ,
Kad pasakytų vėjo kelią ,
Atspėtų jo visas kryptis...
Čia vėtrungės nėra, tik pažiūriu ,
Kaip virpa drebulės šakelė ,
Kai papučia pietys,
Į ežerą bangų skaičiuot einu.
Dabar ruduo ir jos nereikia-
Į langus švokščia vėjas atšiaurus.
Patvoryje pasveikinu
Tarsi naujai pražydusius ,
Rausvom-gelsvom kepurėm
Jau pasipuošusius klevus...
Jeigu šermukšnio uogos dera ,
Žinau,žiema ilgokai užsibus.
Žarstysiu tarsi praeitį
Baltučio sniego vėjaputinius ,
O kartais bėgsiu paknapstom ,
Kad laiko nematyčiau ,
(Gal pasivijus sulaikyčiau) ,
Kuris- kaip vėtrungė ,
Pasisukiojęs -dingsta iš akių.
2008

2008 m. rugsėjo 23 d., antradienis

Ramybė




Mėnulio pjautuvas dangum nuslydo ,
Apkaišęs galvą žvaigždėmis.
Kokia tyla-tiktai šikšnosparnis praskrido
Šiurendamas sparnelių plėvėmis.

Šviesu-nakties tamsa seniai nebebaugina ,
Akis atverti nemigai ilgam galiu ...
Žinau,gal iki ryto gersiu taurę atminimų-
Per šitiek metų jų tiek daug turiu.

Jei dabartis žabangų nebespendžia ,
Esu rami,nes savimi tikiu.
Turėčiau džiaugtis,kad vaikai užaugę
Be mano rankos eina mėnesienos apšviestu keliu.

Nepajutau,kad rytuose saulutės šypsena nušvito ,
Vėjelio šaltas pliūpsnis dvelktelėjo per skruostus...
Gal apgaulinga ši ramybė,jei rytai užtiko ,
Palydinčią mėnulį su eilėraščio posmu.
2008

Erškėtrožės








Erškėtrožės dykynėje prie seno klevo ,
Kur ištuštėjus atmintis,pradingę pamatai ,
Raudonos uogos šilumą dar mena ,
Nors kartais dygūs būdavo spygliai...
Erškėtrožių kerai prie juodojo asfalto ,
Kuriuo eini be purvo,rodos,nemąstai ,
Kaip tavo artimiausieji gyvena ,
Kai jų išsiskiria ir dingsta net keliai.
Erškėtrožių kelmelis raudonuoja ,
Jei atveda širdis,prašau ,užeik.
Prie namo pamatų prinokusių
Saldžiųjų uogų saują
Ištiesiu tau ,papuošiu stalą atminties žiedais ...
Kai linksma ,liūdna-visada pareik.
2008

2008 m. rugsėjo 22 d., pirmadienis

Vilkabirbės




Prie raisto,kur toliau prasideda eglynas ,
Tik retkarčiais čia prasibrauna
Stirnos ,briedžiai ar elnių pulkai ,
Kiškeliams nebėra čia vietos -
Vaikus augina irštvose vilkai.
Po kojomis sausuolių šakos traška ,
Gal kartais darosi vienam užeit baisu ,
O vilkabirbės juodas galvas kelia
Lyg šaukdamos:,,Ateikit,kaip gražu!"
Vaikai lyg kūlėmis viens kitą peria,
Kol jos susprogsta,draikosi pūkai ,
Net žaliosios,kur balose gyvena ,
Vilkabirbėmis gėrisi,žinau tikrai.
2008

Miško pažiba


Jau baigias vasara,pritilo paukščių kalbos ,
Todėl miške medžius matau aiškiau-
Klausau,ką ąžuolai,lazdynai ,
Drebulės,beržai ir eglės kalbas ,
Kaip stiebiasi į dangų uosiai,gelstantys klevai.
Šermukšnio kekę nusilaužiau-
Kokia sprangi,kvapni gaiva!
Čia pat aikštelę atidžiau apžvelgiu-
Po kojom eglė guli paslika...
Nei vėjas ,nei šalna pagavo.
Kodėl nusviro jos puiki galva?
Neiškovojo vietos-neilgai žaliavo ,
Bet mano akyse net ir dabar ji-
Miško pažiba.
2008

Visada drauge







Iš vieno kelmo eglė ir berželis auga
Miške, kalnelio kepurėlės vidury ,
Gal ji ieškojo tokio,tikro draugo ,
Kuris jos nepaliktų kelio pakrašty...


Aikštelėse kankorėžių prisėjo ,
Berželis barsto savo sėklų žvaigždutes.
Kupstai paparčių, jų gyvenimą stebėję ,
Norėjo sužydėti,išskleisti Joninių spalvas.


Bet jiems ir taip laimės užtenka -
Gėrėtis paukščių čiulbesiu,miško vėsa ,
Matyti-dangumi baltučiai debesėliai slenka...
Galbūt priims draugėn jie ir mane?
2008

Rudens kalba


Atrodo ,saulės spinduliai
Prabėgdami medžių šakas nudažė ,
Papylė aukso dulkeles ant žemės ,
Kur išvaikščioti takai ,
Pasislėpė už horizonto, tik paliko
Virš debesų įvairiaspalviai atspindžiai.
Gal ne rudens vaizdai-
Tiktai jausmų akordai,
Kai liejasi iš sielos ir akių
Upeliai negirdėtų dar dainų...
Pribėgusi prie medžių
Juos paglostau,nes kalbamės su jais
Tuo vienu ,tik gamtos padovanotu
Ir paprastu,nes iš širdies
Išplaukiančiu žodžiu.
2008

2008 m. rugsėjo 21 d., sekmadienis

Bobų vasara


Išskrido kregždės į šiltus kraštus ,
Gandrai seniai gimtus lizdus paliko.
Aukštyn iškėlus galvą nužvelgiu
Gervių pulkus lyg trikampius danguj ,
Viršum žaliuojančių kalvų
Nerimastingai klykiančius .
Su paskutiniais dar atsidūsėjimais šiltais
Į tolimą kelionę nuoširdžiai palydžiu.
Dar neskubėkit ,nes dar raudonuos ilgai
Pakrūmėse šermukšniai , putinai ,
Šaltekšnių uogomis zyles vaišinsiu.
Dar šauks rudens spalvų viliojantys kerai ,
O vakarais prie šaltinėlio nerimą skandinsiu .
Dar pasidžiaugsiu saule brėkštančiais rytais ,
Prie balto beržo vasarą trumpam susigrąžinsiu.
2008

2008 m. rugsėjo 20 d., šeštadienis

Ramus ruduo





Prisiglaudžiau prie žalio beržynėlio ,
Kai po skvernu prašvilpia degantis ruduo.
Jau nuo miglų sustingo baltas smėlis ,
Balutėse skaidrėja be žolių vanduo.
Paridenau per jo paviršių akmenėlį-
Įsižiebė prieš saulę žiežirbos ,
Tarsi per nugarą nubėgo šiurpulys
Ir nerimo šešėlis,kad sudrumsčiau ramybę-
Jame grožėtis dangumi ilgai galiu...
Ar visada surandame sau vietą ,
Kur širdžiai būna gera ir ramu?

Sakvoja




Eglyno pažiba,eglele ,
Gal šimtametė motina -sakvoja ,
Tu žiemą ir pavasarį žalia.
Per tavo liemenį diržus išrėžę žmonės
Jau pažymėjo kankinės mirtim lėta.
Po tavo šakomis lietaus lašai nutyla ,
Ruduoja rudenį kankorėžių kruša
Ir vėtroje iškėlus galvą kaip žynys kodylą
Kvieti vaikus atbėgti ,pailsėti pas save.
Negrįžtamai prabėga metai ir pakyla
Aplink naujųjų želdinėlių atmaina...
Ar prisimins kas motiną,jos dainą tylią ,
Kai liks tik kelmas ir balta lenta.
2008