Sunkūs laikai

„Sunkūs laikai, –

taip žmogus atsidūsta, –

Ne nuo manęs priklauso,

Kad vaikai alkani.“

Oi, žemė, rodos, lūžta,

Kai čia pat šūvius išgirsti...

Net ir miške,

Kur meška karaliauja,

Nebūna jokio garso,

Nors labai stipri,

Medžioja, žuvį gaudo,

Uogauja, kol vaikai maži.

Kalnų erelis nusileidžia,

Kaip tyliai sklando

Sparnai dideli

Ir jis medžioja, nes supranta,

Kad tyloje kiti gyvena,

Daug mažesni ir silpnesni,

Nusineša į lizdą

Ir vaikams pasako,

Kad tiek nedaug tereikia,

Žemė graži, plati...

Sunkiais laikais

Ir vienuolynai statomi,

Kad būtų tyloje tik vieta maldai,

Balti pašto balandžiai skrenda,

Pas artimuosius tylomis...