Kalbėkime visiems

Margieji sakalai – jūs mano broliai,

Kalbėkime visiems,

Ko mes dar bijome?

Sakyti tiesą į akis –

Jokia čia nuodėmė, –

Kiek vežė nekaltų,

Kalėjimuose pūdė,

Išliko tik sveikiausi

Iš tokios mažos giminės.

Keliai susikryžiavo,

Likome ir pašaliečiai,

Savo gimtinėje – už durų, –

Atriekta nuo kepalo riekė,

Kas keikė, neprakeikė,

Kas grobė, vis dar grobia

Iš gimtinės skrynios

Mūsų kraitį.

Gal akmenis sukrausim

Vietoj drobės, –

Kas tada patalą paklos,

Į karstą baltą skiautę ties?

Kalbėkim, žmonės,

Gal visi išgirs, kalbės ir patikės,

Jeigu tylėsime,

Lauže ugnis užges...