2011 m. spalio 31 d., pirmadienis

Mažas užauga

Ir mažojo žmogaus
Širdis plati -
Joje ir sutelpa pasaulis;
Jis vis ateina,
Būna prie tavęs
Ir visada su tavimi,
Net vardo nepaklausia.
Ir mažo rankoje viltis
Plevena tarsi žvakė;
Jai viskas rūpi
Ir dega prieš akis
Net žodis, kurio nepasakė.
Ir skrenda, skrenda
Į tave mintis,-
Kaip mažo paukščio sparnas.
Visi suprantame,
Kam gera šiandien
Ir kam labai skauda -
Taip augame iš mažo.

Legenda

Gyvenimas taps legenda;
Po daugel metų
Gyvos vėl legendos.
Ir ieškau jų gyvų,
Nors nematau net akyse,
Bet širdį kažko skauda.
Prisiliečiau tik prie akmens -
Kitiems to neparodžiau,-
Juk niekas kito nesupras,
Kiekvienas kuria
Savąją legendą, grožį.
Po daugel metų tampa
Ir legenda nuostabi,
Kai ant kapų
Vėl padedi nors rožę.
Tai-meilė praeity,
Ją vis kitaip jaučiu
Ir sukuriu legendą,
Ją matau net rožėje.

Dėkoju gėlininkėms

Kapelių labirintai -
Takai vis tiesiasi toliau,
Atėjo čia jau kelios kartos,
Ir vis dar laukia
Nekviestų svečių
Pušelių, amžinai žalių,
Nuleistos galvos...
O kas pakvies prie artimų,
Kas padarys gražiai
Jiems puokštę garbią,
Jeigu ne Moters rankos?
Dėkoju už gėles
Ir galvą Jums lenkiu;
Darbštuolės Jūs močiutės,
Netgi vaikaičiai-jie maži,
Jau Jūsų triūsą mato
Ir kreipiasi į Jus pagarbiai.

Vėlinių nakties šviesoje



Jau kelinta diena,
Kai apšviesti kapai -
Jau mirusieji ne vieni,-
Vaikus, tėvus
Ir gimines pamatė.
Žvakių liepsnelės -
Žiburėlis iš namų,
Kuriuos seniai bematė.
Kitų jau užmiršti takai,
Žole apžėlė datos -
Jų sielas saugo angelai...
O gal jie patys skrenda?
Ugnis ir Joninių laužų
Veidai ir atšvaitai,
Kur poros sukasi
Ir muzikos garsai
Sukviečia artimus į ratą,
O šiandien švyti iš toli
Tik žvakių ratas.

Skiriu profesoriaus Jono Kubiliaus atminimui



Sunku suvokti net protu,
Kaip greitai bėga metai
Ir kiek ten mūsų telpa
Į kitų jausmus,
Ir kas mes jiems dar esame.
Tiktai didžiulė netektis
Tarsi pabraukia datą,
Kad daug praradome visi,
Kada žmogaus netenkame.
Paliks darbai ir meilė
Vaikams ir giminėms,
Net mūsų šaliai gražiai.
O jo paliks darbai,
Įprasminti raide,
Jau amžinai,
Pasklidę po pasaulį platų.

Amen

Šiandieną Gelovine šventė
Daugelio tautų,
Kai žmonės ašarų nelaisto;
Jie tikisi labiau nei mes,
Kad bus tiktai diena,
Kai susitiks visi
Ne rūpesčiuose,
O tik amžinoje šventėje;
Atriš mirtis ir protą
Ir nuo darbų rankas -
Tai bus Kūrėjo šventė,
Kuris padovanos visiems
Ramybę ir pašventins.
Nuims ir raištį nuo akių -
Regės žmogus ir savo
Tėvą visagalį, erdvę,
Kur sutelpa visi visi,
Pajutę savo sielos gylyje,
Jo švelnią ir teisingą ranką.
Amen.

Namų kampas

Bijausi nerimo, skriaudų,
Bet dar labiau bijau
Ir keršto, pykčio,
Kuris tik sielą gena iš namų;
Ir žvėrys susitaiko,
Vienas kitam palaižo
Netgi atviras žaizdas,
Kad tik iš jų
Toliau neištekėtų kraujas -
Skausmo rykštė.
Labai bijau namų,
Kuriuose dega ne žvakelė,
Tiktai aštrūs žvilgsniai,
Kai nėra kampo,
Kur prisėsti tyloje galiu
Ir gerumu kuris neparamstytas.
Ilgiuosi artimų akių -
Jos šviečia, o ne blyksi.
Ar tokį kampą tu turi,
Iš praeities atklydęs?

Vėlinės ne tik mirusiems

Vis kelia smičių
Ir virkdo vis stygas
Gyvenimas virtuozas
Ir kyla kauburiai,
Ant smėlio kalno
Kyla kryžius juodas.
Minėsime išėjusius,
Uždegsime žvakes
Ir švies kalnelis
Žiburiais mūsų širdžių -
Juk atmintis šviesi
Net pačią mirtį paslepia,
Sielas paguodžia...
Kad tik nebūtų greitai
Mūsų atminty naujų,
Kaip žvakė kauburių,
Ir nevilties gūdžios
Dar esantiems-gyviems,-
Kaip kapo juodo.

Lietuvos vandenys

Lietuviai džiaugiasi
Apėję, apvažiavę
Lietuvos pilis
Ar jas nupiešę,
Ar aprašę bei nufotografavę -
Išliks jau amžiams atmintis,
Senovė bus saulutė
Kiekvieno mūsų širdyje,-
Ji kaip žvaigždė dabar plevena.
O kas apeis Lietuvos vandenis visus?
Kiek ežerų, akivarų gilių,
Kurie vis dangų mena;
Kas suskaičiuos mažyčius upelius,
Kurių vardus tik žino tas,
Kas prie jų amžinai gyvena...
Jeigu sujungtume
Tuos vandenis visus,
Tekėtų Lietuva-Dunojus,
Jinai dabar sujungia daugelį šalių -
Visi prie vandens kelio stovime.
Kiek išgirstu kalbų,
Kurių net žodžių negirdėjusi,
Visai prasmės nesuprantu,
Bet šypsena ir akys juos atstoja.
O gal ir ašara nuplauks
Tuo upeliu į tolimą Dunojų?


2011 m. spalio 30 d., sekmadienis

Gyvenimo knyga



Man ne vis tiek dabar,
Kiek turi dangus saulės -
Suskaičiavau šimtus žvaigždžių,
Tada tik pasirodė mėnuo
Ir apšvietė, ir perskyrė pasaulį,
O juodą naktį pavertė tyla
Gražių svajonių ir vilčių.
Man ne vis tiek rytoj
Kas bus ant rankų -
Nauja knyga, su kietu viršeliu,
Ar tik mažytė mano
Šypsenėlė šiam pasauliui,
Į kurį einame visi -
Ir aš, ir tu.
Dėkoju Dievui už palaimą,
Kad esi tu, ir aš esu.
Mano knyga-paskui...

Matau



Būnu miške -
Girdžiu, kaip medžiai
Ošia, šneka...
O gal ir rauda?
Juk krinta jau šalta rasa,
O šitiek lapų daug;
Seniai bebuvo ir šalna,
Nebuvo ir lietaus.
Vanduo per jų kamienus
Žemyn slenka,
O ką palaistys, nežinau -
Ar seną, sutrūnijusią jau šaknį,
O gal medelį mažą,
Kuris į didelį užaugs?..
Būnu kalne, toli matau -
Ten upės teka;
Jos gal iš lašo nuo medelio,
Kuriam paskirta -
Ir juoktis, verkti
Ašarom žmogaus.

2011 m. spalio 29 d., šeštadienis

Tuščias kiemas

Sakiau, apeisiu statų kalną,
Apeisiu pievas,
Kurios nušienautos,
Nuvesiu ir tave už rankos
Kur upelis ves...
Maniau, išarsiu vagą,
Atmintį trumpam užarsiu,
Kad taip neskaudintų
Tavęs, manęs...
Bet vagoje sudygo
Usnys šiurkščios,
Pienės-karčios karčios,
Kurių ir gyvulys neės...
Liepiau vaikams kates pašerti
Ir šunį, pririštą prie daržinės...
Tiek ir užtruko -
Alkani po kiemą išsilakstė,-
Nėra nė pieno,
Nė vandens...
O kas mane pabars?
Nėra tavęs.

Kur žvaigždės dega

Malonūs vakarai,
Kai tu šalia.
Gal dar nedegsim žvakės?
Tai pasėdėsime ilgiau
Kaktas suglaudę
Ir pamatysime abu,
Kaip dega akys...
Tokia tyla iškalbingesnė,-
Juk ir tu matai,-
Už šviesą ir už tamsą.
Tokie malonūs vakarai
Tik rudenį, kai bąla
Mums plaukai,
Kai vis kas dieną
Jau kažką prarandame...
Kai grįžta paukščiai
Į gimtus lizdus
Ir mes su jais vėl skrendame
Į tuos-jaunystės
Pamirštus laikus,
Kai glaudėm kaktą prie kaktos,
Suspaudę širdį karštą.
Oi, kokie skaudūs vakarai,
Kai siela dega, dega,
O tu toli toli -
Galbūt į kalną užlipai,
Kur žvaigždės dega?..
Iš ten vaikaičių nematei,
Kaip greitai jie užaugo.


Mokytoja

Gal jau nubluko ta diena,
Kai pirmą klasę
Kažkada baigei ,
Kai atsistojai taip seniai
Pati prieš savo klasę;
Tada sukaustė pareiga
Ir skirstei dieną
Lyg šokdynę-klasę...
Čia rytas-vakaras,
Vėl nauja pamoka
Ir mokaisi Tu visada,-
Kaip pirmą kartą
Įeidama į klasę.
Nuo tavo triūso ir darbų
Atėjo šansas,
Kad sugebėjai, atėjai
Ir į aukštesnę-Seimo klasę.
Įkūrei net profsąjungą
Tokiais sunkiais laikais,
Kai neturėjome ką
Net pusryčiams užkąsti...
Tik negalvok, kad gimėme
Blogais laikais,-
Turėjome ir turime
Juk naują klasę-Lietuvą
Ir šansą.

Sėkmė

Sėkmė gyvenime -
Tai lyg auksinis kamuolys,-
Jisai šviesus, skaistus,
Kai šviečia saulė.
Bet keičiasi para,
Ateina ir naktis,-
Kasdien taip būna,-
Susigūžia pasaulis.
Tada ateina neviltis,
Kad mėnuo neatstoja saulės;
Jis pavydus, kartais nuožmus,
Nes galynėjasi juk su tamsa,
O kenčia paprastas žmogus,
Kuriam taip reikia saulės.
Sėkmė-balta kumelė,
Ne žirgas jaunas ir eiklus...
Jinai žvaira,
Kur nori, ten ir žiūri;
Jai rūpi tik sėkmė sava...
O mes, ką užsidirbame,
Tik tą ir turime.



Visi, kas dirba,-
Ir ne vien tik sau,-
Sėkmės nelaukia,
O ją kuria.

Atsirišau akis ir praregėjau




Gaila žmonių,
Kurie atsitveria
Ir nuo savęs,
Ir nuo pasaulio,
Kai sėdasi prie televizoriaus,
O ji-tiktai dėžė,
Kur mainosi veidai
Ir raibuliuoja spalvos -
Surežisuota, įrašyta jau seniai...
Seniau vaidindavo,
Bet dėdavosi kaukes
Senieji klounai,
Vadinosi visai kitais vardais...
Dabar irgi-užsideda kepurę,
Radijo ausines
Ir gatve vienas eina,
Netgi nemato, kas šalia -
Užsikemša ausis,
Užsiriša akis-tas pats.
Gerumas juk pro šalį
Eina ir praeina,
Paskui jau kaltina kažką.

2011 m. spalio 28 d., penktadienis

Odė žmonai


Skiriu Gražinai Landsbergienei

Žmonos vieta -
Prie savo vyro;
Jinai-jo akys,
Rankos, netgi kojos,
Kai eina jis į darbą
Atlapota krūtine,
Kai sėda ir eilėraščio rašyti,
Su sūnumi paskui pameškerioja -
Kokia graži atsiveria versmė,
Vilnijanti gyvenimo banga...
Ir Tu tada šalia.
Tu visada greta,
Kai jam sunku,
Kai siela skęsta meilės ugnyje
Ir jau tada, kai žiemą
Langas apšarmoja...
Tik tokią aš matau Tave.
Apkabinau ir „ačiū“
Pasakiau į ausį,
Kad niekas negirdėtų,
Betgi dabar jau mato, girdi
Ir visa tauta...
Tu-dargi motina
Ir prie žilos galvos
Vis glaudžiasi vaikaičiai -
Tai jau nauja karta...
Bet Tu pažiūri, pataisai,-
Kam kepurėlę, kam skarelę,
Kuri juk taip greitai nusmunka;
Jaunystė-tai paika galva...
Abiems žiūrėjau į akis,
Dabar keliu Jums meilės tostą.
Prisėskime drauge,
Išgersime už Jūsų laimę,
Bet Tavo akys krypsta ,
Kur vyro akys ir širdis...
Ar Tu matai mane?

Paimk ir mano ranką



Greit Vėlinės atvers akis,
Parodys mus visiems -
Gyviems ir mirusiems,
Suklupusiems prie kryžių
Ir prie savojo kryželio...
Nebūna juk dienų be ateities,
Koks varganas atrodytų
Kasdienis lauknešėlis.
Tik prisiliesk prie kelio
Ir žmogaus ranką paimk,
Pasklis rasa ir duonos kvapas,
Sužibės gerumo ašara
Nors trumpai valandėlei.
Jei tokią šilumą kartu
Su manimi ir tu jutai,
Ne veltui prisikėlėme.
Ir visada taip bus -
Net ir po Vėlinių...

Tremtinių atmintis dabar

Tėvų, senelių pasakojimai
Labai jau tolimi,
Kai jau nėra vaizdų,
Belieka sausos datos
Arba pakeičiame
Šiek tiek faktus
Ir darosi improvizacija...
Kas nepajuto savo kūnu,
Kaip dunda gyvuliniai ratai,
Tiems- tik istorija,
Kuri labai svarbi
Išlikusiems gyviems
Ir grįžusiems su tolimos šalies
Šiltais iš elnio odos kailiniais
Ir atmintimi,- kaip batais...
O kiek atsigulė po kedrais?

Zuikį pagavus



Tik nepažįstami veidai
Ir ryškios uniformos
Vis primena , kad tu kažką
Gal ir ne taip darai -
Esi be „formos“...
O tokie gražūs apvadai,
Bet bijome jų formos,
Nes jų įstatymai-valdžia,
O duonos kąsnis,
Mums ir jiems, vienodas...
Jei pamiršai, užsižiopsojai
Ar neturėjai lito prie savęs,
Pėsčiom kulniuoji,
Nes tavo bilietas, beje,
Juk ne kaktoj, ar to nepagalvojai?
Kai gavai niuksą nė už ką,
Žinai, kad tu esi pavojuje,-
Ne angelai tos uniformos,
Neapsaugos zuikio kojos...

2011 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Klausimas be atsakymo

Daug ko gyvenimas išmokė -
Bėgti iš akių, kurios nelaukia,
Sakyti „labas“, nors ir neatsako.
Išmokau būti mažu grūdeliu,
Gelsva smilga prie tako...
Ar to gyvenime pakako?
Paskui tik atradau gėles,
Laukinio miško iškilius medžius,
Kurie į mano klausimus atsako.
Išmokau būti drugeliu -
Skrendu į mielą kvapą,-
Be asfaltuoto kelio,
Net be tako...
Aš į tave einu,
Gyvenimui nešu
Tik savo ranką.

Vėlinės



Patinka man labai
Išsivadėję jau seniai.-
Kaip mano metai,- kvepalai.
Jie primena gražias dienas,
Kai paėmė motulė į rankas
Ir kiek į dangų pakylėjo.
Iš pradžių rodė eglutes,
Papuoštas obuoliais per Kalėdas,-
Saldainių niekada ji neturėjo.
Paskui parodė ir žvaigždes,
Maldaknygės raides,
Kurią atmintinai mokėjo -
Giedojo vakarais tylias giesmes;
Seniai jauna į laidotuves
Pagiedoti ėjo ir visur suspėjo.
Vaikai kaip paukščiai skrido
Pakviesti, anksčiau nei reikia,
Į nežinomas dausas,
Nes keturių jau neturėjo.
Parodė pievoje ir žoleles,
Po to jau kelti manęs nereikėjo...
O kvepalus turiu dar tuos pačius
Kuriuos mama ir seserys
Vienintelius turėjo.
Gal jie iš tų gėlių,
Kurias dabar myliu
Ir ant jų kapo padedu atėjusi?

Metalica

Ar mato motinos,
Kaip žūsta sūnūs;
Ar mato kraują,
Kuris teka iš žaizdos?
Kaip žemė rausta
Po jų kūnais,
Kad jie vaikų
Jau niekada nebeturės...
Ar mato tėvas,
Ar prisimena save,
Kaip statė trobą,
Šeimą kūrė,
Kaip gimė vaikas,
Šaukiantis taikos;
Kaip jam į vystyklus įsuko
Ne karo kulką -
Mažą, švelnų žaislą,
Motinos krūtį priglaudė
Prie laukiančios burnos...
Nebūtų jų tėvai
Net ir pradėję,
Jei būtų jautę skausmą
Atviros žaizdos.

Iš praeities atklydęs ...

Mano vaikai,
Aš visada ir šitiek metų
Jus vis mokiau atvirumo;
Gal pro ausis praslydo
Ar tada nesupratai,
Kad šiandien pasakei:
-Tik nerašykite, prašau,
Viešojoj erdvėje
Net mano vardo atvirai...
Gal iškilai aukštai,
Į ponus išėjai?
Tu nežinai, nepajutai,
Koks buvo smūgis
Ir kaip širdis pašoko nelauktai -
Ne to aš mokiau jus...
O gal troba negali būti
Amžinai be dūmų?
Kodėl dabar tyli ir nesakai?
Geriau aš būčiau
Tavo vardo net neprisiminus.
Ar Tu mano žodžius skaitai?
Atleisk man, savo mokytojai,
O man atrodo,
Net ir dabar nesupratai...

Neiškalbėti žodžiai

-Tėveli, kaip manai,
Kada pavasaris ateina?
Nejaugi po žiemos,
Kada tik visos
Negandos praeina?
Taip ilgu laukti vasaros,
Kada nebuvo dar žiemos,
Ruduo ant juodos žemės
Šerkšną toliau sklaido...
Ar dar pražys languos
Tavo žila galva,
Kodėl ją per anksti nuleidai?
Ant mano rankų
Dar Tavo alsavimas
Ir gyva atmintis,
Nubalęs vakare jau prie mirties
Iš skausmo veidas...
Tėveli, kamgi Tu mane
Iš pasakų šalies
Dar pusmergę paleidai?
-Nėra purienų
Juk žiemos languos,
Dukrele mano.

Benamio katino pamąstymai



Benamiai džiaugiasi ir tuo,
Kad turi tokį namą,
Į kurį telpa guolis
Ir duonos pluta,
Vandens gurkšnelis.
Jiems taip ramu,
Kai kas paglosto ranką;
Ir katinėlis murkia,
Nors ir šlapias kailis...
Gal nuvanojo kažkada
Žodis šiurkštus
Ar kažkieno nemeilė?..
Neieško jis kaltų,
Nė didelės tos meilės -
Visai tas nesvarbu,
Kai šaltis drebina dantis,
Net ir į pačią širdį,
Rodos, skverbiasi ir skaldo.
Dejuoja kartais tas,
Kuriam vis ne gana -
Tėvas ar motina
Namų jam neužleidžia,
Ne viską davė iš mažens,
Nors ir gyvena tartum katinas,-
Šiltai ant krosnies
Ar ant kito sprando.
Taip jau įpranta nuo mažens,
Kad glostytų jam kailį...

Spanguolių metas



Rudens nostalgija ateina
Su klevo lapų
Ant žemės šąlančios
Po stora lapijos danga,
Tada tiktai
Per širdį virpesys praeina,
Kada junti,
Kad taip atsiveria ir tuštuma.
Bijai žiemos
Ir supranti, kad šiaurės vėjas
Suplėšys langines;
Tada susigūžti, į kančia pastūmėja,
Kad jau tavęs nėra.
Bijai kito akių -
Jos perveria kaip strėlės
Ir gėda bus,
Kada visi supras,
Kad tu bijai net rankos
Ir švelnaus prisilietimo;
Širdy-žiema...
Bet ilgas bus ruduo,
Kiek spanguolių jame.
Tik rink po uogą,
Nebijok, eime.

Širdies himnas



Skiriu Juozuko treneriui

Pirmoji vyriškumo pamoka -
Tai tėvo pavyzdys,
Jo pramogos ir dainos;
Net rankos mostas,
Žvilgsnis pro medžių šakas
Į vaiko širdį skverbiasi,
Tartum į dangų eina.
Pirmoji gėrio paskaita
Iš motinos širdies ateina
Ir gulasi į sielą kaip knyga -
Jos ašara ir juokas
Tartum girių aidas.
Pirmąjį žingsnį pastebi kažkas,
Kurio širdis arčiau prieina,
Kam rūpi ne tik vienas medis,
Bet visa giria -
Lietuvos gaidos,
Iš kurių išmokau aš,
Išmoksi kažkada ir Tu
Sukurti savo himną.

Meilės daigai



Žmona ir vyras -
Du paukšteliai,
Į kurių lizdą įskrenda
Ir meilės kibirkštis.
Jinai nudegino kaip saulė,
Oi, koks saldus
Tas pirmas bučinys...
Taip įsisuko ir į plaukus
Mažas saulės trupinėlis -
Širdies ir jausmo
Geidulio naktis,
Iš jos išdygo daigas
Mažas mažutėlis -
Tai mūsų abiejų viltis.
Vaikai užauga ir nubėga -
Tai jų takelis,
Mūsų atspirtis,-
Kur jis nuves,
Bus mūsų ateitis.
O kokius pamatus padėjome,
Gyvenimas tik atsakys.
Jie mato, kaip ir mes
Prie vienas kito ėjome,
Kaip mes žiūrėjome
Į vienas kitą,
Tik po to į jų akis;
Taip jie matys pasaulį,
Kurį jiems sutvėrėme -
Mes ne Dievai,
Bet ir nepaprasti.
Juk mes- tėvai,
Žmona ir vyras -
Meilės siautulys.

Mamoms ir dukroms



Mamyte, greitai Vėlinės;
Aš prie Tavęs
Kasmet atsiklaupiu,
Karštai meldžiu.
Tu danguje seniai
Seki mano žingsnius
Nuo įsčių iki vėlei
Mes susitiksim nebūty
Ir ne anksčiau.
Padėk man rasti kelią,
Nors prie kapo
Tamsią naktį,
Net be mėnesienos,
Kad dukros vėl ištiestų ranką
Į savo mamas...
Ir ne daugiau.
Kad visos mamos prisimintų,
Kaip gimė jų vaikai,
Kaip verkė griūdami
Ir į gyvenimą savo išėjo,
Paliko tik spraga gili.
Pabūkime abi,
Į akmenį prie kapo atsirėmusios.
Oi, Dieve, padėk mums.
Gyvenime, kur tu skubi?

2011 m. spalio 26 d., trečiadienis

Skiriu Žygimanto Augusto mokyklos mokinėms

Ruduo labai gražus ;
Dar buvo ir nedaug šalnų -
Gyvenimas ilgai žydėjo.
Kai ką pakanda taip anksti,
Kad ir pražysti nesuspėja...
Seni kupstai nereikalingi -
Juos išrauna iš šaknų
Arba nudrasko šalti vėjai,
Kitus priglaudžia į namus,-
Jie žydi net ligi kitų žiedų,
Šitų numesti nesuspėję...
Surinkau grūdus,
Kiek galiu, kol dar turiu jėgų
Ir į ežias pasėjau,
Kad naujas daigas,
Nebijantis dar ankstyvų šalnų,
Išdygtų ir nenustotų
Šis jaunų dienų žydėjimas...
Eitų mergaitės
Pro tuos darželius
Ir jų kasas
Papuoštų gėlės.

Trofėjai

Tai parvežta iš Egipto

Apvalus kiemas,
Daug gražių stogų,
Paminklai kiekvienam šventajam,
Didvyriams Popiežiams -
Tiesos skleidėjams.
Seniau kariaudavo
Pabūklais ir kardu -
Sienos suskeldėjo
Nuo smūgių atkaklių,
Žmonių raudos aidėjo,
O gal į dangų ėjo?
Kas užkariauta,
Parvežta laivu
Iš tolimų šalių,
Tą statė savo aikštėje
Ir lėšų negailėjo.
Tik nedrįsau ranka paliesti
Šių trofėjų nemarių;
Gal iš jų šventas
Kraujas liejasi?

Gyvenimo sagos-ne tik Skandinavijos



Kai linksmintis neturiu laiko,
Imu pieštuką į rankas;
Pasijuntu tada kaip vaikas -
Piešiu tau pasakų sagas.
Daug ko neatmenu,
O gal nenoriu patikėti,
Bet tu turi tikėti -
Juk ne iš piršto
Laužiu detales;
Rinkau ir kroviau lyg į rėtį
Naujas ir vėl naujas...
Galų gale turėjo išbyrėti -
Juk kraštuose plati spraga,
Ko nesakiau-turi tikėti
Ar susikurk jas pats...
Gyvenimą imu įvertinti,
Labiau mylėti,
Kai šluostau ašaras -
Ir tavo, ir savas.
Imk mano ranką ir pieštuką
Ir parašyk savo gyvenimo sagas.
Jei tu visas pamirši,
Kas pastatys tada
Mūsų gyvenimo paminklus?
Kas?

Angelą pašaukus

Kiekvienas turime
Ir savo nerimą,
Dažnai ir skausmą,
Tada ir prisiglaudžiame
Arčiau prie medžio
Nei prie kito žmogaus,
Nes kas kam rūpi
Tavo vieno jausmas;
Gyvenimo nepragyvens kiti -
Aš juk pati už save atsakau.
Mums sako:“Nusileido angelas,
Mūsų maldas išklausė“,-
O kas belieka mums daugiau -
Jam patikėti nerimą
Ir širdies skausmą
Dėl netekties, skriaudos
Ir dar daugiau...
Mirtis parodys,
Jei netiesą jums sakau.

Nendrės pasaka


Atsitiesiau kaip nendrė po audros,
Stovėsiu vėl prieš vėją
Ir tegu plaukus man šukuos,-
Nuo to tik tampa gražesni
Ir tokie purūs, plaikstosi
Man ant pečių, ilgėja...
Pasilenkiau tik prie vandens -
Jis mane girdė ir mylėjo;
Dabar užaugau ir kitiems
Ištiesiu ranką ir pasiūlau
Su manimi išgerti taurę,
Į kurią lietus supylė
Save visą-netgi debesėlį.
Todėl taip nuo mažens
Plonutei nendrei pavydėjau.
Ne pasakoje gyvenau,
Tik pasaka tikėjau.

2011 m. spalio 25 d., antradienis

Gerumo trupinys

(Benamis)

Aš atėjau į šį pasaulį
Ne tik eilėraščių rašyti,
Nors nuo mažens apdainavau
Savo kalvas ir upelius,
Bet ir dabar žmonių,
Kuriuos kasdien matau,
Taip noriai aplankau,
Akys dar tebėra nušvitusios.
Tikiu tik gerumu,
Kurio tiek daug,
Kad jį, kaip duonos kepalą,
Gali po trupinį dalytis
Ir bus vis per mažai,-
Kažkas ir to negaus,-
Pakels net ranką-šautuvą
Vienas prieš kitą...
Tada ir darosi baugu,
Kad žmonės gimsta
Ir išeina pagaliau
Neradę kelio,
Nepamatę vienas kito...

Gimtinė.Skiriu kraštiečiui Dainiui Žąsinui



Anykščių kraštas -
Mano kraujas,
Mano žemės kvapas,
Kuriuo alsuoju,
Su juo užgimusi
Tiek metų gyvenu.
Aš jį dabar įpinsiu,
Į drobes suausiu,
Padovanosiu ir vaikaičiams
Meilę mylimų kraštų.
Rubikių ežero banga nuprausiu,
Išmokysiu ir plaukti
Ant tyrų melsvų bangų;
Jie pirmą žodį tarė
Tik aukštaitiškai,
Kuris atsklido nuo Šeimyniškėlių,
Nuo gimtų Kurklių,
Nuo Virintos, Šventosios
Vandenų sraunių.
Klausau, kaip Anykšta srovena,
Kaip dažosi ir Varis,-
Kaip mano krauju,
Į kurį suneša
Sroves ir Elmė,
Kai Strėlupys bučiuoja ją ,
Kas dieną bučiniu karštu.
Gimtine mano,
Kaip Tave myliu.
Tu-Lietuva,-
Kaip aš ir tu.

Atleisk, mamyte, atleisk



Kai palikau pavasario svajas
Ir išėjau iš vasaros,
Taip suvilnijo rugio varpos;
Jų gelsva spalva
Man priminė staiga
Tavo įdegusias rankas,
Kad nejučia pradėjau verkti...
Kvepėjo duona iškepta,
Žiūrėjo atlaidžiai mama -
Teko akis prieš ją nuleisti.
Taip ji tikėjo manimi
Ir mano meile kaip audra,
Ir amžinybės pančiais...
Nukrito lapas rudenį -
Taip jis anksti pagelto,
Kad vietos sau neberadau
Prie savo namų slenksčio.
Tik nesibark, mamyte,
Aš lekiu...galbūt į pragarą -
Didžiausią kančią.
Prisipažįstu tau – myliu.
Gyvybę atiduočiau
Už žvilgsnį mėlynų akių...
Tu, mama, sukalbėk
Tik už mane rožančių...

Mūsų namai



Apsaugo nuo audrų
Mūsų namų ir sienos,
Ir šiaudų stogai;
Jiems tenka net už du -
Ir aš, ir tu vis slepiamės,
Bet kaip dažnai-po vieną...
Kai duris atdarai,
Ten įsispraudžia vėjas
Ir plėšia net lubas,
Ir netgi stogą plėšia...
O kur mūsų langai?
Langinės jau išblėso,
Nebemadingi stiprūs pamatai
Ir veržiasi vanduo,
Lietus paplauna darželius,
Kur dygo seniau rūtos
Ir laukinės mėtos...
O diemedis prie pamatų
Galėtų prisišlieti,
Jei ne ruduo, paskui žiema
Jo šįmet nepaliestų...
Neatiduosiu nė už ką
Namų, kuriuose tu buvai,-
Jų visada ilgėsiuosi.

Svajonės versmėje



Kas dieną ateinu
Vis pas Tave ir pas Tave;
Mintis-mano klajonės,
Bet negi žmonės nesupras,
Kokia miela yra svajonė...
Kam teko duoną
Akmeniu užkąsti
Ir atsigerti iš versmės -
Nepaprastos, gilios ,-
Kuri pasiekia
Širdies lygius klonius,
Pabus su manimi šią valandėlę
Ir nenubėgs į tamsą,
Kaip Tu pabėgai kažkada,
Kada man sklido
Iš sielos versmės
Skaudi dejonė...
Visi mes būname dažnai,
Tik vargo žmonės.
O ką sakysi,
Kai ir aš
Pabėgsiu nuo Tavęs,
Kada pražysta nuostabi gėlė -
Mano svajonė?..

Rudens naktis

Naktis tamsi, bet ne pikta;
Jos tamsa slepia,
Kas ilgai nemiega,
Kas išmeta pro langą
Dieną sukauptas šiukšles
Į savo, o gal ir kito kiemą...
Nakties apniukusi kakta -
Ji mato netgi dieną,
Kam sekasi geri darbai
Ir tamsoje, pavakary,
Ir saulės spinduly kas dieną.
Naktis šaltesnė, bet žiema
Pasiima jos šviesą -
Ir dreba lapas,
Vienas likęs ant šakos,
Ir naktimis, ir dieną.
Pakeliu ranką prie kaktos,
Matau ir mėnesieną;
Naktis gera -
Jinai mane globos,
Neliksiu vieniša.

Širdžių tyloje



Nepasakiau Tau
Savo paskutinio žodžio.
Ir visada taip būna -
Nieko iki galo nesakau,
Todėl manęs neklausinėji
Ir aš tik įdėmiai klausau...
Galbūt tada kalbėti nesuspėju,
O mintyse ir širdyje laikau.
Mačiau aš Tavo akyse
Ir skausmą, tylią gėlą,
Ir norą dar iš gyvenimo
Taurės išgerti su kaupu.
Kada gi būna soti sielą?
Kai mes-abu.

Skiriu Janinai G.



Tu-šviesos motina,
Saulelė anksti rytais kėlusi,
Tu mūsų kaimo klonių
Ir ramios sodybos
Sodžiuje dukra,
Tavo vaikai kitaip gyvens -
Jau miesto gatvės ves,
Į darbą kvies namų šešėliai
Ir tik šventadienį į gamtą
Akys atsivers...
Ir kiek prarandama:
Dangaus gerumo mėlį
Jie mato tiktai Tavo akyse.
Tu-sielos motina,
Nušviesi jiems gyvenimo šešėlius
Ir tavo paskutinis žodis
Visiems-švelnumo pamoka,
Vienintelė graži malda.
Tik pažiūrėk į dangų -
Šviečia saulė, balti debesėliai
Ir medžio, pakirsto audros, šaka...
Tai Tavo, mano pasakėlė,
Gyvenimo rudens branda.

2011 m. spalio 24 d., pirmadienis

Naujieji pranašai

Ir tarp savų, tarp svetimų
Užverda dažnai ginčas,
Kam nesakiau tiesos
Ar nemokėjau išsirinkti...
O kur tiesa-nėra vienos;
Iš bokšto skelbiasi kiekvienas,
Kad jis tik vienas ir kitoks,
Išspręs vienybės formulę,
Kuri tiks amžiams ir visiems -
Bus aukso vidurys kas dieną...
Tada karūną ant galvos -
Gal vainikuos ne vienas
Ir gėlėmis takus nuklos,
Tikės, kad aušta tokios dienos -
Nereiks į darbą ir ilgai miegos...
Paskui sukursime poemą
Ir vėl kalne jau kitas užgiedos:
-Esu aš vienas!
Betgi tu-ne Dievas.

Rudens vakarai



Saulės atodangos
Taip skaisčios vakarais -
Pro debesis pakyla
Obuolys raudonas;
Nudažo ir namus
Rausva spalva
Ir tokios skraistės
Plakasi virš stogo.
Taip mirga, mainosi
Rudens nugairinta
Retėjanti kas dieną lapija,
Dangus nuleidžia ranką -
Amžinąjį stogą...
Dar nebijau rudens -
Jis mielas ir vienodas.
Atsirėmiau į medį
Ir tada ilgam jaučiu,
Kaip gera ir patogu.
Aš nejaučiu šalnos;
Esu, žemele mylima,
Dar vis tavo globojama.

Prisiminimai.Vestuvinė dovana

Vienintelis atsiminimas
Nuo vestuvių liko -
Graži stiklo vaza;
Kiti susidėvėjo ar sudužo,-
Kaip ir gyvenimas , deja...
Pasikeitė ir metai,
Neskaidrus beliko stiklas,
Jis-langas į save...
Sudužo svajos ir takelis,
Puotoje kietai sutryptas,
Užaugo piktžole žalia.
Dainavo vėjas užstalės dainas
Žemoje kaimo pirkioje -
Nugriovė ją ir pamatų neliko...
Ir pardavė kaip kumečiai žemes.
Daiktai-ne meilė,
Ji tik pasiliko mano atmintyje,
Bet taip giliai po juoda
Tėviškės žeme...

Faustui ir sau

Dažnai bandau įsivaizduoti,
Kaip jausčiausi sielą pardavus,
Kaip jautėsi ir Faustas,
Susigrąžinęs gyvastį,
Dar ilgus metus,
Kaip jis kartojo tai,
Ką visi žinome kas dieną
Ir šitiek vėl padarome klaidų.
Juk į tą patį vandenį
Antrąkart nepanersi,
Ne antis, savo plunksnas
Keičianti ir metanti kasmet...
Bet vėl juk kitos
Tos pačios spalvos išauga,
O man pakeist save-ne kas...
Gal vien dėl to
Žmogus ir sugalvojo velnią
Ir taip nurašo nuodėmes,-
Juk šie darbai-ne jo...
Ar atsakinga aš?


Ne improvizacija, deja



Maniau, daugiau
Dienoraščio neberašysiu -
Ir išlaidos, o pinigų nedaug;
Juk pensininkui vėjas
Vis pašvilpauja kišenėje,
Bet vis, ką pamatau, rašau...
Taip noriu tau papasakoti,
Visą tiesą išsakyti -
Per savo rūpesčius
Nepastebi kažko...
Ir šiandien teko
Ką tik einant susitikti
Jaunuolį – prašė duonos
Ir sriubos, rodos, nedaug,-
Ne pinigų degtinei
Ar dar ko...
Tėvai pragėrė butą,
O jie su seseria paliko,
Kaip stovi, su savo ligom.
Į koją įsimetusi jam“ rožė“ -
Tai iš dalies ir požymis
Jau nervinės ligos...
Neturi pinigų net vaistams,
Negali dirbti ir malonės
Taip išprašo eidamas gatve.
Visi nusisuka-kas jiems,-
Juk šiandien dar ne jam
Tokia aklavietė,
Ir negaliu gi ant jų pykti,
Tokia nemaloni ši valandėlė
Ir ne tik jiems...
Kavinėje tik nupirkau dešrelių,
Karštos sriubos,
Bet tokiam vyrui
Pusrytėlis nė už ką...
O bus dar ilgos,
Labai sunkios dienos,
Nes prieš akis ilga žiema.
Manai, meluoju?
Brangūs ponai,
Tiktai rytais pėsčiom
Praeikit per gatves,
Jūs rasite mano dienoraštį
Ir tai- ne improvizacija,
Deja, deja....

2011 m. spalio 23 d., sekmadienis

Namų šiluma



Tokia diena apniukusi,
O taip norėjau
Saulę ryte pamatyti -
Geltoni lapai priminė namus,
Kur toks saugus,
Gražus pasaulis,-
Ne kiekvienam jis toks ir bus...
Mačiau ir po langais benamį;
Ne šunį-tai buvo žmogus.
Kas jį įstūmė į miglas
Ir kur jo tikras buvo namas,
Jei šalta žemė priglaudė
Dar gyvą, bet nerandantį namų.
Juk visada sakiau ir dar sakysiu:
Antri namai-tai mano mokykla,
Kurioje galima ir pasiklysti,
Bet tau padės ir kelią namo rast...
Taip turime dvejus namus
Nuo pat vaikystės -
Taip norisi juose ir šilumą surast.

Rudens spalva

Kokia graži rudens
Ta molinė spalva -
Dirva riebi, nors ir sausa,
Suskeldėjusi tarsi nuoga koja.
Ir tokią dirvą aria ne bet kas -
Tik besišypsantis artojas.
Jo ūsuose saulėlydis šviesus,
Rytais saulė nušvitusi,
O lūpose saldus medus,-
Kaip mylimojo bučinys,-
Pasveikina ir vakare,
Ir ankstų rytą...
Molio spalva jauki
Ant dubenėlio pusryčiams;
Pietums – sriuba,
Molinėje krosnyje pašildyta.
Iš molio asla suplūkta
Ir gelsvu smėliu pabarstyta,
Kad stiprūs augtų sūnūs,
Molio įdegto spalva,
Saulės ir vėjo gairinami,
Molį prisimintų,
Lietuvą primintų -
Kitos kartos pamatytų.

Drevė

Kiekvieno medžio drevėje
Gyvena didelė šeima,
Visiems vieta -
Graži ir atvira.
Ten toks pasaulis nuostabus
Ir dieną, ir nakčia,
Kai nuo kaitros
Ir nuo šalto lietaus
Pasislepia kažkas.
Tenai gyvenimas toks pats,
Kaip mano troboje.
Pavasarį vis laukiu,
Kad ateitų tas,
Kurio karti dalia -
Pasidalintume su juo
Ir duona, ir druska.
Mano ranka gal ir šiurkšti,-
Tokia jau ta dalia,-
Ariau, vagojau, dainavau,
Šypsojausi pro ašaras.
Kai krito rudeniop rasa,
Tada ir supratau -
Nėra drevės vienos
Nei man, nei tau šalia.

Junkitės


Gyvenimo prasmės
Ieškosiu vis kas dieną,
Gal būsiu, kaip visi -
Protingesni ir geresni,
Suprantami, paprastesni...
Ir sau sakau tą patį -
Taip kylu prie debesėlio mielo,
Nuo žemės pakeliu akis
Ir vėl į ją grįžtu...
Toks skrydis kas minutę
Kelia mano sielą -
Lapo šlamėjime
Lietaus gaiva ir ilgesys;
Matau ir rudenį auksinį,
Saugau ir geriu net lašą,
Krintantį į žemę,-
Ne akmenį tada
Nešu širdyje ...


Namo ruduo vilioja



Jau, rodos, suverpiau linus
Ir geležines klumpes sunešiojau,
Į rėtį vis pilu ir vandenį,
Miltus plaku,
Pyragą tau kepu
Ir su kuriuo pareisiu
Pas Tave, o, motina gimtoji...
Patiesi staltiesę linų,
Susėsime po klevo lapija -
Jis taip rausvai geltonas.
Ruduo... nejaugi jis pas mus
Taip dažo, ruošiasi namo jau?
Aš šiandien kraitines skrynias
Saulutei atlapojau -
Radau močiutės austas drobeles,
Išbalins spinduliai šilti
Ir takelius apšvies,
Kol pati vėl prieisiu kelią,
Amžiną- namo jau...

2011 m. spalio 22 d., šeštadienis

Kalnų paukštis

Dažnai užmerkusi akis
Matau tik saulės
Ar mėnulio užtemimą;
Kaip kalnų paukštis
Iškelia sparnus
Ir kyla, kyla, kyla...
Kokie aukšti ir baugūs
Tarpekliuose keliai,
Kur nuo aukštų viršūnių
Upeliukai šniokščia,
Akmenys atskyla.
Nejaugi keteros nelaužia
Tau švelnių sparnų
Ir plunksnos tau nebyra?..
Toli, iš tolimų kraštų
Tik debesėliai atsiyrę
Priglaudžia ištiestus sparnus
Kada pro juos prasklendžia,-
Toks tu atkaklus,
Kad kalnai kelia kepures,
Net sniegas nuo viršūnių byra.
Gal trūksta oro, šilumos
Mažyčiam kalnų paukščiui?
Ir užsimerkusi matau,
Kaip tau galvelė svyra.