2021 m. rugsėjo 30 d., ketvirtadienis

Kiek dar gegutė iškukuos

 




Po 50 manome ilgai gyventi –

Čiūčiuoti anūkus,

Dar susirasti naują meilę,

Į save panašius…

Po 60 metų vejiesi saulę

Dėkodamas ir dangui, –

Taip artėja žemė,

Siaurėja takas per miškus…

PO 70 metų

Pradedi svajoti apie dangų

Pamiršdamas žemės vargus,

Aukštai – geriau,

Kai šviečia saulė,

Paukščiai laisvi skrenda,

Gegutė nenumaldomai skaičiuoja

Likusius metus…






Mylėjusiems ir mylintiems

 




Visos dainos apie meilę gražios,

Dainuojamos iš tyros širdies,

Visi ten žodžiai gali būti tik miražas,

Bet vis klausausi ir tikiu,

Suteikia daug vilties…

Visi jausmai į šias dainas surašomi,

Sutelpa nerimas ir ilgesys,

Pavasaris ir vasara,

Ruduo prie namų slenksčio,

Žiemos balta rimtis…

Ranka pasiekiu melsvą dangų,

Glostau debesėlį melsvą,

Klausau, ką atsakys,

O ten dainuoja apie meilę,

Tik man ir tau pažįstamą

Iš patirties.



2021 m. rugsėjo 29 d., trečiadienis

Poezijos kalba

 



Poezija – kalba pakylėta.

Be atsako dažnai,

Rašai žodžius iš lėto,

Savo širdies klausaisi

Pravirksti ir mąstai,

Ką atsakytų susitikę

Akis į akį tūkstančiai,

Mažiau – šimtai.

Poezija nuo seno

Į dainas sudėta,

Odėmis pagarbinti kariai,

Poezijos dangus,

Saulutės spinduliais nusėtas,

Švelni melodija – aukštai.


Rudens takai

 



Tarp tūkstančių tave pažinčiau,

Ir silueto – iš šimtų,

Tiek metų vis žiūrėdama į dangų

Tave matau ir tarp žvaigždžių…

Iš visumos tavo balsą atskirčiau, –

Niekas nesakė niekada

Tiek žodžių įsimintinų,

Neskaudinkim vienas kito,

Pasigailėtinai atrodo,

Kai neskiriame dėmesio

Artimiausiems iš žmonių.

Kiekvieną vakarą paklausiu,

Ar visi metai buvo laime pažymėti,

Kiek nuoskaudų ištrynėme menkų...

Iš tūkstančių žingsnių

Tavuosius atskirsiu,

Kada ateisi per nukritusius lapus

Rudens taku.


2021 m. rugsėjo 28 d., antradienis

Nesusikalbėjimas

 



Ilgiuosi rudenį paukščių giesmių,

Tarp rausvų lapų

Ir jau plinkančių šakų

Dar suokia ir varnėnas,

Ūbauja pritardamas jam vėjas…

Ilgiuosi ir tavęs,

Pilkasis balandėli,

Vejiesi pačią ir burkuoji,

Šįmet nedės ji kiaušinėlių…

Ilgiuosi tavo dar šnekos,

Bet tu tyli,

Puse burnos kalbėjęs,

Kaip sužinosime širdies

Rudens dunksėjimą,

Jeigu vis tylime,

Pilkasis balandėli.




 

Antra jaunystė

 


Du kartus pražysta

Ne viena gėlė,

Trumpam pradžiugina medeliai,

Rudens gaivališka šiluma

Prikelia ir šaukia

Atsimerkti dangui…

Nejaugi tai – klaida,

Gamtos išdaigos,

Jei mezgasi vyšnia,

Obelis dar vaisių mezga?

Nebus jų vaisių,

Nes užklups žiema,

Bet džiaugiasi žiedeliai,

Palaiminta šakelė…




Ona Baliukienė

Sielos ramybė

 




Giedra ir sieloje, –

Nesiaubia merkiantis lietus,

Iš lėto saulė kyla,

Matai – jau dažosi rausvai dangus,

Lyg debesėliai svyla

Su žeme susilieję…

Išlikime draugais,

Dalinkimės gražiais prisiminimais,

Daug buvo ir giedrių dienų,

Buvo, kad ir lietus lijo…

Rausvėja ir vijokliai prie namų,

Berželių lapai geltonuoja,

Šiurena vėjas ir girdi,

Kol turi lesalo,

Neskubantis švilpauja varnėnas…

Tokia ramybė sieloje,

Toks ruduo į dangų pakelia

Su vėju.






2021 m. rugsėjo 27 d., pirmadienis

Iš tėvų sodo

 




Kai prisiartina metų ruduo,

Skaičiuoji išlaidas ir derlių, –

Perpus buvo ir visko,

Skausmas – kaip akmuo

Sąnarius suvaržo,

Prisimeni pavasarį,

Paukštelių skardų balsą

Ir netiki tuo,

Kad vėjas dabar stūgauja

Už vartų…

Norėtum susisemti nukritusius lapus,

Ant visų takų pažerti

Ir nekartot senų klaidų,

Kitam patarti…

Rudenėjant norisi būti geram,

Vaikus kažkuo paremti,

Vaikaičiams dovanoti žaislą,

Obuolių ar kriaušių

Iš seno tėvų sodo,

Kur geltoni lapai krenta…




Ona Baliukienė


2021 m. rugsėjo 26 d., sekmadienis

Klevų lėktuvėliai

 


Papūtė rudens vėjas,

Nuskynė lapelius,

Pakėlęs nuskraidino

Į tuos pačius namus,

Iš kur buvo atėję

Tėvai – klevai pas mus.

Nuskynė ir šakelę, –

Ant jos – keli sparnai,

Lyg lėktuvėlis mažas,

Sūpuojasi ilgai,

Pakol pasiekia žemę

Ir vėl dygsta klevai.




2021 m. rugsėjo 25 d., šeštadienis

Rudens ąsotis

 




Skubu rusvų kaštonų

Ir klevo lapų prisirinkti, –

Nupūtė juos vėjas

Nuo kuplių šakų,

Pagerbė taip žemę,

Papuošė jaunamartę

Puokšte gėlių…

Skubu visiems atsidėkoti,

Per margus patalus brendu,

Ruduo – gausos ąsotis,

Iš jo pavasario sultis,

Vasaros šilumą,

Kaip gėriau, taip geriu…


Ona Baliukienė

Rudens melodija

 




Metai – iš daugelio dienų,

Kai šalta, lietūs lyja,

Iš daugelio nesusipratimų,

Kai mintys skurdžios,

Ruduo į širdį skverbiasi,

Kažko vis trūksta,

Net parašyti laiško tau

Ranka nekyla…

Diena – iš daug sekundžių,

Ir kiekviena vis primena,

Ko dar nepasakei,

Nors buvo daugel metų,

Galėjome viens kitą

Geru žodžiu sušildyti…

„Ar tau šalta be manęs? ’’ –

Melodija vos girdisi.


Ona Baliukienė

2021 m. rugsėjo 24 d., penktadienis

Šeimos paralelės

 



Gera matyti jau suaugusius, –

Prisimeni juos dar mažus,

Kaip žaidė smėlyje,

Braidė upelius,

Blauzdos skilinėjo,

Į medžius laipiojo,

Kvatojosi…

Gera suaugusius pavaišinti,

Jie visada atsidėkoja

Meiliu žvilgsniu, –

Nuo mažens – toks pats,

Akyse – saulė,

Vasaros dar šiluma,

Kurią vaikaičiai atkartoja…

Nenuorama ruduo

Tik man supančiojo jau kojas, –

Eičiau paskui juos,

Po žiemos – pavasaris,

Mūsų žingsnius tebeskaičiuoja.



2021 m. rugsėjo 23 d., ketvirtadienis

Paskutiniai žiedai

 




Žuvėdrai reikia skrydžio

Virš vandenų melsvų,

Suplaka sparnais,

Lyg baltos burės,

Suklykia: „ Negaliu’’…

Ereliui reikia aukščio,

Smailiomis viršūnėmis kalnų,

Iš čia dangus į žemę žiūri,

Skrenda plunksnos

Iš nuplėštų sparnų,

Taip artimų…

Man reikia meilės,

Negimsta eilės iš gėlių,

Jos laiko baimę,

Kad nužydės ir nepabus.



Iš praeities

 




Vienu brūkšniu neužbrauksime

Ir savo praeities, –

Mylėjome, svajojome,

Buvo gera gyventi...

Lange vis keičiasi kas dieną

Kitokia saulė,

O naktimis ir tavo akimis

Mėnuo blyškus pažvelgia, –

Koks artimas jo veidas…

Praeitis – ne klevų lapai,

Nukrenta jie rudenį,

Pavasarį naujai dar prisikelti lemta,

O to, kas buvo,

Neprikelti…

Mylėjome, svajojome,

Buvo gera gyventi,

Dėl praeities neverta verkti.

2021 m. rugsėjo 22 d., trečiadienis

Spalvotas lygiadienis


 

2021 m. rugsėjo 21 d., antradienis

Kol muziką girdžiu

 




Visur – viskam yra pradžia:

Gyvybei, muzikai, gyvenimui, –

Atsikeli ir gimsti

Su nauja diena,

Kol suskamba akordas –

Nutraukta styga,

Mylimo ir labai artimo,

Meldžiamės…

Kol yra išeitis,

Dar mąstome ir sprendžiame,

Galbūt praeis pro šalį

Nelemta sunki liga,

Nes mirti dar nepasirengę.

Niekas ir niekur

Negalvoja už visus,

Tik mažą tėvai vedasi už rankos,

Suaugome – patys tėvai,

Laimingi, kad visi ilgai

Drauge girdime ir muziką,

Gyvename.


2021 m. rugsėjo 20 d., pirmadienis

Meilės šnabždesys

 




Mylintis negali skriausti,

Užgauti nors vienu žodžiu,

Jis turi visada priglausti

Dažnai kartodamas:

„Myliu’’…

Iš mylimo išgirstas žodis

Guodžia ir apgaubia

Šilta skara pečius,

Girdi melodiją – širdies plakimą

Gūdžiu žiemos metu…

Lapai plazdena ir vis krenta

Po kojomis – ruduo,

Brendame ir brendame

Paklotu žemės kilimu abu,

Šnabžda kažkas po lapais:

„ Ir aš tave myliu’’…



Praėjo šiltos dienos

 




Nekvieskite keliauti rudenį,

Tegu traukiniai tušti nubilda,

Čia pat siūbuoja pilkos smilgos

Ir joms – liūdnoka ateitis…

Nešildo paukščių giesmės,

Rudenį vėlyvą – ilgu, –

Ramiai šilai ir kloniai miega,

Varlės – vandeny...

Nekvieskite manęs į šaltą lietų,

Sugrubo pirštai – ilgesys širdy,

Prašau, niekur nekvieskite,

Kai šiltos dienos – praeity...




Ramu

 




Ruduo – lyg perlas,

Snaudžiantis geldelėje,

Apšviestas saulės spindi,

Papuošia kaklą vėriniu,

Nereikia aukso žiedo, –

Pats iš savęs gražus.

Mano ruduo – klevai už lango,

Beržai rausvėja pamažu,

Primins dar vasarą

Linguojančios šakelės,

Vėjas pakyla ir nutyla pamažu,

Atsidengia liemuo, –

Ramu.



2021 m. rugsėjo 19 d., sekmadienis

Džiaugsmas

 



Dažniau reikia žiūrėti

Į gražias gėles,

Kai nuobodu ar nerimas aplanko,

Kol dar yra spalvų,

Pieškime gražias gėles,

Pradings ir netekties

Užbėgęs jausmas.

Dažniau žiūriu pro langą,

Kai gatvėje šviesu,

Kai žiburiai jau uždegti,

Smuikuoja muzikantai,

O princas atneša gėlių

Ir grakščiai šokiui kviečia

Nusilenkęs…

Pakylame abu į dangų

Ir žiūrime į jūrų vandenis,

Žydi lelijos prie krantų,

Dviese laiveliu plaukia,

Nuskina gėlę ir pamerkia

Į laimės vazą

Princas užsimerkęs.

Dažniau reikia klausytis

Nuostabių meilės dainų,

Kai du balsai –

Vyro ir moters –

Į vieną susišaukia…

Džiaugsmas.



Pasas – gyventi

 




Kiek daug šiandien netenkame

Kariaudami su savo sveikata,

Užsispiria ir šaukia : „Ne!’’, –

Nors vėl kapas – prie kapo,

Palatos baltos,

Gultai su įranga ir deguonimi,

O maršai tik dėl vieno –

Gyvybės savo paso.

Kodėl žmogus dar iki šiol to nesuprato?



Rugsėjo žvaigždelė

 




Pasveikinsiu rugsėjį, –

Jis vėl sėja,

Barsto ne tiktai lapus,

O iš kiekvieno grūdo –

Želmeniniai ar naujas medis

Prie namų…

Rugsėjį – šviežios duonos

Rusvas kepalėlis,

Lauže kaštonas sprogsta

Su tokiu griausmu,

Kuris praskelia akmenį

Po juo…

Rugsėjį dangus atsivėrė –

Tiek daug žvaigždelių nuostabių!

Vieną ir tau skiriu.




2021 m. rugsėjo 18 d., šeštadienis

Vienatvės vakarai

 



Išsiskyrimas – netektis,

Kai du gyvenimai,

Lyg bėgiai nutiesti

Ir nebe susieina,

Kiekvienas – atskirai,

Užpustomas ir žiemą.

Girdėti ištarti garsai,

Toli toli dvi sielos,

Bemiegės naktys ir sapnai

Atneša vien tik gėlą…

Kas kaltas, nežinai,

Nebuvo žodžio mielo,

Nesikalbėta nuoširdžiai,

Nepasitikėjimas…

Išsiskyrimas – du keliai,

Į kairę ir į dešinę

Per klampų smėlį,

Girgžda po padais,

Nuėjai,

Dvi širdys lieka užsivėrusios.


Rožių arbata

 




Per visą vasarą

Iki vėlaus rudens

Žydėsiu tau

Prie savo lango,

Gaivinančiu kvapu

Priminsiu tai, kas brangu –

Jaunystės prisiminimus,

Bučinius ir tango,

Kurie nebe pasikartos,

Kaip šokio žingsniai

Ant parketo gelsvo…

Žuvėdros klykdamos palieka

Burinius laivus,

O tu segėsi žiedą baltą

Prie širdies ar atlapo,

Kai bus sunku arba graudu,

Sudžiuvusiais jų žiedlapiais

Rytais paskaninsi arbatą

Ir nepajusi savo vakaro…


2021 m. rugsėjo 17 d., penktadienis

Pusdieviai

 




Tamsesnės dienos,

Bet daug šviesesnės naktys,

Žvaigždėmis nusėtas ir dangus,

Šviesesnės būna mėnesienos, –

Nėra visatoje

Dar aklinos tamsos,

Tik sąmaištyje nepamatome,

Kad ją sukūrė

Ir atskyrė naktį nuo dienos,

Kas turi tokią jėgą

Ir idėją…

Nesibaigiantis ieškojimas

Ir iki šios dienos

Pusdievio Prometėjaus.


Metų verpetai

 







Ruduo – rimties

Ir derliaus metas,

Skaičiuoja obuolių,

Bulvių maišus, –

Sakysit, ne poezija,

O kas to nesupranta,

Kad mūsų stalas,

Nuo žemės grumsto,

Smilčių, molio trupinių.

Ruduo – vėjo verpetai,

Liūtis ir šlapdriba – sykiu,

Pasistatai apykaklę,

Pasidarai mažesnis,

Kad šaltas lašas

Nebūtų toks skaudus.

Ruduo – žiedų

Laikinas atsisveikinimas,

Pasižiūri per vasarą,

Klampoji žiemą baltu patalu,

O akyse marguoja

Tūkstančiai gėlių...

Ruduo – namo pavasaris,

Gražiausi iš visų

Metų laikų.


2021 m. rugsėjo 16 d., ketvirtadienis

Neperskaityti antkapiai

 




Kada užpildys istorikai

Palikusias spragas,

Jei neišliko dokumentų,

Kiek žuvo per karus,

Palaidotų prie plento?

Kada surinksime kaulelius,

Sudėsim kryželiu,

Priklaupsime prie antkapių,

Ištarsime vardus žmonių,

Kurie jau niekad nekalbės

Ir negiedos per atlaidus?

Žemė – viena duobė,

Kur guli šautuvas prie šautuvo,

Vieni pražuvo ir tylės,

Kiti, nušovę juos,

Nepasmerkti ir nepajutę atpildo…

Žodis tampa stebuklu,

Kai meilė mus suartina.

Mielieji žmonės,

Tik taikos metu

Netaikykim į savo artimą.




Rožių žiedai

 




Darželiuose puikuojasi,

Kai klevų lapai rausta,

Rožės ir astrai,

Daugelis kitų,

Jurginų galvos linksta

Tik po stiprių šalnų.

Saulutės veidas kaista

Trumpiau ir vis žemiau,

Žvaigždėms dangus atsiveria iš anksto,

O nuotoliai atrodo

Dar arčiau.

Mūsų regėjimas – iš žemės,

Norėtųsi ir iš dangaus,

Bet nežinodami iš anksto,

Kas visatą kūrė,

Dievybe pavadinome

Ir laikome prie namo

Rožės ilgokai žydintį žiedelį,

Kad būtų sieloje šviesiau.






Rudens jaunystė

 




Per vasarą dūzgena bitės,

Neša į avilius

Saldų medutį,

Apie avietes sukosi

Rudos vapsvytės,

Bet korių neradau,

Po lapais sliapiasi, –

Ne viską rudenį

Galiu matyti…

Tau – vasara,

O man pavasaris nušvito,

Žiedų – mažiau,

Bet širdyje – jaunystė...

Švyti.



Jūreivis

 




Jūreiviui sapnuojasi jūra,

Baltos bangų keteros,

Prie švyturio – undinė

Iš Anderseno pasakos

Danijos pakrantėje…

Sūpuojasi ir šiandien

Jam aukštos bangos,

Kai balta sruoga puošia galvą, –

Undinėlė sėdi ant uolos

Į gelmę pasilenkusi...

Ko jis laukia?




2021 m. rugsėjo 14 d., antradienis

Labanaktis

 



Liūdi žiedas,

Rudenį nespėjęs

Pamatyti saulės,

O kitas nužydėjęs

Nusviręs prie žemės, –

Abu liūdni,

Jei niekas nepakalbino…

Mes – du žiedai,

Rudens vėlyvą vakarą,

Svajojam apie laimę,

Kad ir mėnuo kalba,

Byra žvaigždės,

Semiame…

Labanaktis.




Šermukšnėlė

 




Gražiausias metas – praeity,

Pavasaris – žydėjimas

Vasara – aistra širdy,

Ruduo – uogų spindėjimas.

Saulute mano,

Tu esi viltis,

Nušvitusi ir danguje,

Žemėje atsivėrusi,

Kai žiedas virsta uoga,

Tu esi šalia,

Žaliu lapu rasas sugėrusi.

Paveldimumas

 




Elgiasi kartų kartos, –

Tokį gavo palikimą,

Nors jau nebedega ant stalo

Lempa žibalinė,

Skaido kosminiai laivai,

Sėdime ir per ekraną

Matome draugus ir gimines,

O kitam krašte – karai,

Dar nesibaigiantys vaidai…

Tada suprantu Dantės

„Pragarą’’, „Skaistyklą’’,

„Rojus’’ – dar nepasiekiamas,

Dangus – aukštai.



Saulėtas ruduo

 




Ilgėja ir ilgėja

Rudens vakarai,

Langą barbena lietūs,

O gal šaka be lapų

Prisiglaudė lengvai

Ir girgžda prisilietusi…

Ką ji man sako,

Suprantu ir širdimi, –

Abi mes jau rudens

Šiandieną pažymėtos,

Tokia švelni kalba

Šį rudenį saulėtą,

Net ir tada,

Kai lyja lietūs.



2021 m. rugsėjo 13 d., pirmadienis

Girių atgarsiai

 



Dažnai sustoja laimė,

Lyg drebulė miškelyje,

Pabyra rudenį lapai žalsvi,

Sukrauna pumpurą pavasariui,

Jame – keli žiedeliai,

Dar prieš šalnas juos saugo

Ir laiku užskleidžia,

O žemė baimę jų atleidžia,

Sudreba tik vėjo pučiami

Pačiame miško vidury…

Ateina laimė tais pačiais takeliais,

Kur skrido broliai,

Vilkėdami apsiaustais –

Žaliais, pilkais, su gelsvais apsiuvais,

Visi – jauni jauni,

Pačiam jėgų žydėjime,

Slėpėsi girių apsupty.

Kas krito, ką kulka pakirto,

Pravirko drebulės širdis,

Bet jų vaikai, vaikaičiai

Dabar pražydo ir laisvi.


Ona Baliukienė

2021 m. rugsėjo 12 d., sekmadienis

Koriai

 




Kaip skanu ragauti

Baltą kotą smilgos, –

Primena jis medų,

Rusvo korio kvapą,

Kur bitelės dirba.

Vasara prabėgo,

Nurudavo smilgos,

Šluotelėse sėklos

Prieš saulutę mirga,

Vėjeliui papūtus

Į žemelę sminga.

Džiovinu gėlelę – rožę,

Kas papuola,

Jos primena korį,

Meilę artimųjų.





Ona Baliukienė

2021 m. rugsėjo 11 d., šeštadienis

Du paukščiai

 


Pasveikina rytą giesme

Dar paukštis neišskridęs,

Pakelia sparnus į saulę –

Šildo, pasruošia skrydžiui…

Pasveikinkim drauge daina

Visus, kurios prisimename, –

Kiekvienas geras žodis šildo.

Dainuokime su paukščiais

Rasos lašu užgerdami,

Saulutės spinduliu sušildomi, –

Kokia padangė būtų,

Ji visada paliks miela,

Nes vandenyną ji atspindi,

Bangų mūša prie krantų girdisi.

Sielos daina – du paukščiai,

Kurie vienas kitą šildo.



Kartų žymės

 

Prisiminiau rašytoją Žemaitę,

Panašią į visas mamas,

Kurios atsinešė ir kraičio

Languotas vilnones skaras...

Rišdavosi ir vasarą,

Šaltais vakarais per darganą,

Apsiausdavo pečius

Rudens sulaukusios,

Šiltai sutikdavo žiemas...

Neryškios buvo skarų spalvos –

Ruda, melsva,

Pagražinta raudonu tulpių rašteliu –

Džiugino saulę apsigręžusią,

Baltą plaukų sruogą dengė

Po margintu pluoštu,

Išaustu jų pačių…

Kada nusiriša jau paskutinį kartą,

Sulanksto ir palieka dukrai,

Kad apklostytų vaikus…

Kiek tokių tebeturite skarų?