2018 m. rugpjūčio 31 d., penktadienis

Atspalviai




Patinka visos sodrios spalvos,
Iš toli matomos,
Mirga darželių pakraščiais,
O viduryje – rožė,
Ji – karalienė
Ir balta su atspalviais,
Raitytais antsiuvais,
Lyg laukia kavalieriaus,
Ant balto žirgo,
Princo iš stebuklinės pasakos,
Kuris nepakluso tėvo,
Vedė pelenę,
Rūbais paprastais.
Oi, rožės,
Jų keičiasi spalva kas dieną,
Lyg mūsų nuotaikos,
Labai dažnai,
Kartais mes ilgimės
Puošnių drabužių,
O puošiamės ir pievose
Mažais žiedais.


Kaimynas




Kaimynas nepraeis pro šalį,
Pasisveikins, linktels galvą,
„Labas’’, – pasakys,
Paklaus, kaip anūkėlis auga,
Jam uogą paraškys.
Seniau kaimynai
Sėsdavo prie stalo,
Per visas šventes,
Krikštydavo ir vaikelį,
Susėsdavo bažnyčioje greta
Ir per mišias.
Kaimynės verpdavo
Vienoje troboje kuodelį,
Dūzgendavo stakles,
Bičiuoliai buvo jų seneliai,
Kaip giminės,
Artimesni už šiuos.
Tai – ne tradicijos,
O šventas paprotys,
Daug metų tikrintas
Ir taip gyventa
Iki šios dienos.





Odė gatvelei




Apie ką mąstome,
Apie tai parašome
Eiles, odes, net romanus,
Kas mintyse, tas ir rašte,
Lyg antspaudas pase…


Pamatytas medis – brolis,
Sesuo – lakštingala šile,
Antelių pulkas ežere – mano vaikučiai,
Nuo kranto kiek nutolę,
Pašaukti atplaukia pas mane…


Einu gatve ar prie lango stoviu,
Kaimynai kalbina kieme,
Palangėse gėlynai moja,
Kad aplankyčiau juos,
Neskinčiau, nemirkyčiau
Vazoje…


Ne nauja bus gatvė,
Suremontuota tik senoji,
Lygus šaligatvis,
Su pėsčiųjų perėja,
Tada ir eisiu,
Ramiai kelsiu kojas,
Žiūrėdama į dangų
Sveikinsiu tave.





Vaisiai krenta




Kaip dusliai bumbsi
Žemyn kretą obuoliai,
Prinokęs perskyla per pusę,
Drugeliai geria sultis,
Nutūpę pailsėti,
Atsipūtę…


Saldūs kvapai pasklidę
Po visus sodus,
Prinoko geltai kriaušės,
Nulūžta šakos vaiskrūmių,
Savo vaikučių
Neatlaikiusios…


Jos turi daug šakų,
O mano dvi tik rankos,
Vaikai – jau dideli,
Laiko mano vaikaičius
Ant abiejų rankų.


Niekas neatkartos,
Joks muzikantas,
Krentančių obuolių garsų
Nė tėvų meilės.







2018 m. rugpjūčio 30 d., ketvirtadienis

Ilgėja vakarai




Kaip greit ilgėja vakarai,
Anksti galiu į saulę atsiremti,
O horizontas netoli,
Telieka tik ištiesti ranką…
Taip greitai mums trumpėja dienos
Ir mano pasakų vaizdai
Paklysta tarp raudonių,
Kelių kontinentų,
Tu taip toli ir nesakai,
Kada bus tau sugrįžti lemta.
Oi, negreitai…



Atlikti dienos darbai




Nepamatuojamai graži
Tylos minutė,
Kada pagerbiami,
Padarę viską žemei,
Atidavę save šeimai
Ir visiems žmonėms,
O tam graudi minutė,
Kas nespėjo visko,
Ką buvo užsibrėžęs
Pasakyti žemei,
Atsisveikinti padoriai
Su savo šeima,
Kaimynais ir draugais,
Linkėdamas jiems laimės,
Pagerti žmones,
Kuriems rūpėjo jo darbai.
Ne aš, tai tu,
Visi galėjome ir galime
Šitai tylos minutei pasiruošti,
Kad mus mylėtų žemė,
Būtų atlikti dienos darbai.








Srovelė




Nejutau šiltesnio
Už gimtinės saulę,
Nėra ir tyresnio,
Kaip versmė upelio...
Sukasi srovelė,
Verda, burbuliuoja,
Atšaldo ir pėdas,
Kelia pievos miglą,
Paskui išgaruoja…
Išėjau į taką –
Platųjį pasaulį,
Jau kitoks upelis,
Nors ta pati saulė…
Kur tos gilios versmės,
Iš kurių reiks gerti,
Kurgi tėvų namas,
Kur sugrįžt nelemta?..
Šulinys su svirtimi,
Suteptos ir stebulės,
Degutu užpiltos,
Atmintyje girgžda, –
Tokios mano versmės,
Verčiančios pravirkti.






Prisikėlimas




Tik laikas nutrina
Gilias sielos žaizdas,
Vėl bėgu ir šypsausi,
Tarsi mažas vaikas,
Trinu slapčia rankas
Prie kelių prisiglaudusi…
Susitinku draugus,
Kurių nemačiusi daug metų,
Pašaukus atsišaukia,
Susipina vijokliais mintys,
O rudenėjat raustame, –
Nesvetimas ir gėdos jausmas.
Sirpina obelis vaikus,
Jos šakos linksta,
Kad ir nulūžta
Motina,
Lieka dar prie šaknies ūgliai –
Gyvybė laikosi.



Prabėgęs laikas




Paglemžė naktis
Prabėgęs laikas,
Kai ryte prabundu,
Nebėra sapnų,
O kryžkelėje – kryžius,
Kurį laiko vaikas,
Mano ir tavo,
Ir kitų vardu…
Kartojasi giminėje
Vardai ne kartą,
Užrašyti jau ant kaspinų,
Gyvenimas – tąsa,
Beribis danguje
Ir po žeme…
Mylės ir džiaugsis
Žemės vaisiais
Mano vaikaičiai už mane.





Vienišos širdys




Vienišos širdys
Sudūžta nejučia,
Kaip sraigių geldelės,
Prasiskleidžia tik mirusios,
Išsirita vienintelis perliukas,
Baltas baltas,
Kaip vandens puta,
O sublizga pakeltas…
Ne amžina ir ta kančia,
Išsiskyrimo valandos
Tebus palaimintos,
Regėsiu tave sapnuose
Per pilnatį ir delčią…
Sudyla perlas,
Žiede apsiblausi,
Po daugel metų savęs klausi,
Kas gi sapnavosi tada,
Kada vienatvę keikei...
Dabar jau pilnatis
Man šnabžda vėl į ausį:
„Kelkimės,
Perlas rieda į pakrantę,
Priglausk jį.’’


Kazimieras Jakutis
Pagulbis





Mano pasaulis




Žuvelės plauko vandeny,
O aš su tavimi
Kas dieną mintimi
Pasitinku gyvenimą…
Pasineriu tau į akis,
Kalbuosi tylomis
Tik širdimi…
Iškyla žuvys,
Gėrisi ir saule,
Joms ir man
Toks pat gražus pasaulis,
Matuoju sprindžiais
Mėlynąjį dangų…
Jauku po vandeniu,
Tenai ne tik žuvelės
Mažos nardo,
Auga ir pražysta
Liaunos nendrės,
Stiepiasi į dangų.
Ant jų paukšteliai skardžiabalsiai
Susuka lizdus,
Pragysta devynbalsė.





Per jausmų bangas




Norėčiau susitikt tave,
Kai saulė jūroje dar teka,
Paauksina bangas
Ir su Jūrate šnekasi, –
Ji – amžina, gili,
Neišsikvėpusi,
Per amžius laikosi…
Gera sėdėti buvo valtyje
Tyliame ežere,
Žiūrėti, kaip lelijos,
Baltos ir geltonos,
Vis į bortą plakasi,
Priglaudžiau galvą prie tavęs,
Pasveikinau šį vakarą…
Sukiužta valtys per kelis metus,
Baltoji eglė neatlaiko,
O saulė sukasi ratu,
Matuoja amžinąjį,
Bet ir mūsų laiką...
Kažkur sirenų giesmę išgirdau,
Plaukiu jau pas tave,
Ausų neužsikimšusi.





2018 m. rugpjūčio 29 d., trečiadienis

Užgimę meilei



Ona Baliukienė

Jaunystė – tai dviejų širdžių
Nepaprasta kaitra,
Aistros ugnikalnis,
Teka išsiveržęs, teka,
Į pakalnę teka
Įkaitusia lava,
Paskui save pakviečia,
Iš kelio viską verčia…
Mano gyvenimas – ruduo,
Vezuvijus užgesęs,
Pelenuose miestas skendintis,
Giliai giliai
Jaunystė verda…
Atsiveria branda –
Ant balto sniego
Sėklos krenta,
Išdygs viena,
Pavasario saulutės spinduly,
Didi Velykų šventėje…
Tiki ar netiki,
Pražysime tenai visi,
Į kur durys visada atvertos
Meilei.



Lietaus siena




Stovėjome ir juokėmės
Po gimtinės stogu,
Teskyrė mus lietaus lašai...
Oi, pylė ir žaibavo,
Bet permirkę juk nedega
Gelsvi šiaudai...
Sugriaudėjo aukštai,
Lyg širdis sprogo,
Atsilošiau ir gėriau,
Kas krenta iš aukštai,
Tarsi netyčia tu paslydai
Ir pabučiavai…
Jaučiau ir tavo ranką,
Kai garbanas lietei,
Sušlapę buvo marškiniai,
Garavo uogos vyšnioje
Ir tavo smilkiniai…
Iki dabar dar negaliu
Be ašarų ištarti,
Ką tu sakei.


Ona Baliukienė
Pagulbis



Balta saga




Vaikystės netektys ir skriaudos,
Lyg jūros banga,
Pakyla ir subliūkšta,
Atsirėmusi į krantą,
Lieka balta balta puta
Su gintarėliais akyse…
Pasisemi į saują,
Nešiesi aidą per gyvenimą
Ir padedi ant savo stalo
Prie kryžiaus ženklo,
Kur prisėsdavo mama…
Juokiesi iki pirmos meilės,
Atplūsta ji kaip ir banga,
Nuslūgsta ir pasimeta,
O gintaro karoliai,
Žiedas geltonuoja akyse…
Susitinki vis nepažįstamą,
Po kurio laiko būna artimas,
Turi ir draugo iš vaikystės atvaizdą,
Palygini ne kartą,
Prisimeni baltas putas,
Sugrįžta meilės aidas
Pas tave…
Visi skirtingi ir vienodi,
Tarsi gintarinį žiedą
Prisitaikai,
Nešiosi iki pabaigos,
Bet dar yra dangaus ranka,
Kuri ir išskiria krantus,
Atplaukia ir juoda puta,
Tokia mano balta
Saga.




Žodžiai




Iš žodžių gimsta frazė,
Bet ir vienas „ačiū’’
Daugel vertas,
Yra ir žodis „ myliu’’,
Per amžius pasvertas,
Patikriname tiktai savimi
Ir su tavimi drauge...
Yra melodija – tai svertas,
Kuris sujungia žodį sieloje,
Užsklendžia ir suartina
Žmonių minias…
Žodis – vėzdas,
Skaudžiai kerta,
Bet yra nuo jo ir apsauga,
Tai skydas – „ džiaugsmas’’,
„Laimė’’, kad vis regiu tave,
Nors ir sapne...
Tada pasipila ir žodžių lavina.


Pas Kazimierą Jakutį




Skauduliai



Nebegaliu pasiekt tavęs,
Kai tu – už jūrų, marių,
Tik ašara nurieda per bangas
Ir ji užstringa tarp žuvėdrų,
Pasislepia ir jų klyksme...
Toks siauras takas lieka saulei,
Prigęsta šiluma,
Keliu prie kaktos delną,
Geriau gal įžiūrėsiu,
Kur tas takas veda...
Pas tave.
Išplaukia ten laivais
Ir per dangų skrenda,
Visaip keliauja artimi,
O kaip sunku sugrįžti į gimtinę
Nutraukus grandines,
Kai tu – toli…



Palikimas




Susaistau save pažadais,
Kurie taip ir palieka
Tiktai pažadais,
Neaplankau ir nebe sutinku
Savo senų draugų,
Net artimieji nuošalėje lieka,
O darosi graudu,
Kai man pasižadėję
Ir mane palieka…
Stiprios grandinės viduje,
Kol atmintis paliks jau kažkada,
Vardai išsitrina greičiau,
O pavardes pakeičia moterys,
Kai išteka,
Vaikai ir tų nepasilieka…
Susaistau save pažadais,
Ir tau apie save
Palieku tik atmintį,
Kaip amžiaus bėgsmą,
Nuoširdumo siekį.


Ona Baliukienė

Invaziniai




Pamatome gėles nežinomas,
Invazinėmis pavadiname,
Bet nežinodami jų prigimties
Net ir medžius sodiname.
Kai jie pritampa, auga,
Sėjasi ir dauginasi,
Labiau negu kiti mus džiugina,
Jei nėra blogio šaknyse…
Iš kur mes patys,
Iki šiol vis aiškinamės,
Kokius kraštus ir mūsų prigimtis
Aplankė ir užaugome.
Nuo seno esame ir emigrantai,
Vis ieškome sau vietos,
Keliaujame ir paskui duoną šventą,
Auginame pasėlius,
Kitų pasėtus grūdus valgome,
Taip buvo ir yra
Ir iš katros į kartą.






2018 m. rugpjūčio 28 d., antradienis

Šešėlis




Jei gyvenčiau tūkstantį metų,
Būtum kartu,
Gerčiau karštą arbatą,
Atsisėstum už stalo
Ir būtų smagu...
Palinkėčiau sveikatos,
Dalintumės šaukštu,
Tuo pačiu puoduku,
Verktume ir netekę
Vis abu ir abu…
Suvilgytume rasą,
Ji švytėtų perlu,
Pagamintume žiedą
Ar mūvėtume du…
Daug dainų dar sukurtume,
Du balsai – nuostabu,
Džiaugsmo saulėtos dienos
Mus apšviestų abu…
O po tūkstančio metų
Padėkočiau ir dangui,
Kad buvau su tavim
Naktį ir dieną
Vienu du
Su spalvom,
Be spalvų.






Mūsų dainos




Kad neužželtų atminties takai,
Ir praeitis neslėgtų,
Fiksuoju ir žingsnius,
Ir viską, kas aplinkui,
Savo siekius…
Nežinomų tiek daug takų,
Kelelių – labirintai,
Kol randi viešą kelią,
Kuriuo galėčiau eiti,
Eiti…


Su tavimi einu,
Vis atsirėmusi į mintį,
Nepasiklysk ir tu,
Galėsime įlipt į kalną
Arba jį saugiai apeiti.
Dainuoju iš vidaus,
Gal tu ir negirdi,
Bet tuo pačiu ritmu
Jau skamba mūsų dainos.


Ona Baliukienė



Srovė




Neris, kaip ir gyvenimas,
Vingiuoja, teka,
Tik vanduo - daug sparčiau,
Jo nepavijęs neišgirsi,
Ką tau sako,
Ką mato pakrašty…
Srovė pagraužia
Medžio šaknį,
Ridena ir akmenėlius,
Iš jų vis supila slenksčius,
Duobėtas tampa takas...
Visi tvirtus statykime
Gyvenimo ir tiltus,
Kad susisiektume per abu krantus...
Tam reikia stiprių rankų,
Gero medžio,
Gilių šalies šaknų.





2018 m. rugpjūčio 27 d., pirmadienis

Rudens lietuje




Ona Baliukienė



Dažnai pas mus
Pliaupia lietus –
Pripratome,
Saulutė skleidžia debesis
Ir dangų mėlyną vėl matome,
Prisimename net Septynis šienpjovius
Ir tamsią naktį,
Grėbliu pasiekiamą saulutę vakare,
Tiktai bijau
Savęs, tavęs
Ryte netekti…
Prisėsk ant pradalgės
Vėjuotą naktį,
Apgaubk savo švarku,
Bus šiltas ir mūsų ruduo,
Žiemos nelauksime.