Visi
liūdi pasaulyje –
Medžiai
ir gėlės –
Ruduo
ateina,
Miškai
numeta lapus,
Lieka
žalia tik Eglė,
Vaikų motinėlė,
Ir
žiūri gailiai,
Kol
jie pavasarį vėl atsibus...
Ant
mano stalo
Gula
pasakos, kaip gėlės;
Kai
labai liūdna,
Surenku
jas į lapus,
Kiekviename
–
nauja rauda
Mažo
našlaičio,
Netgi
stipraus tėvo,
Palaistau
motinos takus.
Nukrenta
lapas,
Nors
šilta ant palangės,
Kai
pakeliu, vis atsisveikinu
Geru
žodžiu, –
Jis
primena, kad buvo gera,
Kol
dar prie motinos,
Jos
širdies prisiglaudę,
Išgirstam
pasakas,
Be
pabaigos...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą