2018 m. rugsėjo 30 d., sekmadienis

Kalba




Kalbėtis galime ir akimis,
Nereikia ilgų žodžių,
Kol parašai,
Išblunka jausmas,
Lieka kraujo lašas
Tik po oda…
Kalbėtis galime ir eilėmis,
Jų sąskambiai – daina,
Ko dar nedainavai,
Tau miškas atkartoja
Ošdamas…
Kalbėtis galima ženklais,
Jie – prie kiekvieno kelmo,
Ant pilkojo akmens
Ir laukia, nesibodi,
Paliečiu samanas ir sako,
Kas yra giliau, –
Po žemėmis – visi vienodi.



Dalybos




Taupau ir skatikus,
Prižiūriu žodį,
Dalinuosi ir su tavimi,
Pasveriu savyje,
Paleidžiu į pasaulį,
Virpantį ir laukiantį,
Lyg nuogą ar beglobį,
Kad būtų jis giliau,
Kaip ežero dugne,
Dažnai nematomas,
Dumble…
Iškyla burbulai ir žiūri,
Ar matai, kad mažas
Yra didelis,
Išnyra ir susprogsta,
Paskui tą – kiti…
Su manimi ir tavimi.


Šilta




Rašau žodžius,
Kai sudreba širdis,
Lieka ir ant akmens iškalta:
„Mylimas, brangus,
Tėveli, mama,
Ačiū dabar ir visados,
Kad man – nešalta’’…
Gaunu grąžos,
Kai lyja, sninga,
Pūga graibsto plaukus,
O lieka siela atvira,
Pažįstamam ir draugui…
Pražydo, lyg pavasarį,
Pasiklydęs žiedas,
Greitai – ruduo,
Nušaltų jis,
Priglausiu jį į delnus,
Bus abiems mums šilta,
Šilta.




2018 m. rugsėjo 29 d., šeštadienis

Mėnuo šviečia




Kurgi gauti stygą,
Kur pati skambėtų
Netgi nepalietus?
Kaip reikia išdrožti
Karklo dūdą,
Kad pati užgrotų
Nepaliepus?
Kaip surasti žodį,
Po kurio ir džiaugsmas
Skristų,
Ašaros byrėtų spiečiais,
Kaip jas suturėti,
Kai pro langą
Dabar mėnuo šviečia?
Kaip viską surišti
Vėl į vieną vietą,
Geltą rugio pėdą,
Užstalėje pastatyti,
Paskui trinti grūdus,
Nerti viršum stalo sodą,
Kad šiaudai skambėtų?
Kaip reikia išausti drobę,
Kad pagalvei tiktų,
Rankšluosčiui duoną užtiesti,
Drobule pakloti
Amžinajai vietai?..


Menas iš liepos



Albinui Šileikai su Angelų diena sveikinu

Ne tu liepelę nukirtai,
Ji buvo augusi,
Žydėjusi ir medumi kvepėjusi,
Tėvų kieme šlamėjusi,
Juos slaugiusi…
Ne tu lentas išpjovei,
Karnas nulupai ir pynei,
Kaip sesei kasas,
Prie balto lopšio niūniavai,
Šaudyklę staklėse pastūmei,
Audei drobes…
Tu tik dabar rieves skaitai,
Metus skaičiuoji droždamas,
Jos byra, kaip tavo vaikai,
Švelniais pirštais paliesti,
Nuo peilio krenta balti spinduliai,
Sniego krislai,
Nuo liepos atitolę…
Pragysta rytas su gaidžiais
Ir tavo sielą rodo.



Močiutei




Neteko tavęs pamatyti,
Šioje kryžkelėje nė sutikti,
Žinau tik, kokį kryžių
Nuo mažens nešei,
Vaikai – našlaičiai,
Supleškėjo gryčia,
Per žmones duonos keliavai…
Man pasakojo ir mamytė,
Bet ne tas pats,
Ką pats matai,
Dabar tau dovanočiau viską,
Ko tąkart netekai,
Tiktai senelio negrąžinčiau,
Pati našlė esu seniai, –
Toks mūsų kryžius,
Nors kiti laikai.



Eiliniai padėkojimai




Dėkoju žemei, už viską, ką turiu,
Daugiau netrokštu,
Davei man balsą ir akis,
Raškau jos vaisių,
Rašau ir ant akmens
Savo mintis,
Darau, ką moku…
Dėkoju laikui už dienas
Ir už ramias naktis,
Kiek trūksta,
Iš jų pasiskolinu,
Pridedu ranką prie širdies,
Jaučiu jos pulsą…
Tvaksi.
Dėkoju dangui už viltis,
Svajonėse paskendau,
Tarsi debesėlyje,
Iš ten juk auksas nebyra,
Tik vienas lašas
Netekties ir skausmo,
Kai atsiveriu…
Dėkoju mamai, tėčiui
Už gyvybę.



Muzikos akordai



Skiriu Juozui Kuraičiui


Tavo melodijoms žodžių nekūriau,
Joms ir nereikia,
Kalba už save,
Pasako, kas gražu pavasarį,
Kaip skaudu,
Kai pasibaigia vasara žalia…
Melodija kartojasi
Paukščių kalba,
Vieversys ją pakelia į dangų,
Kai lyja, audros,
Volungė šalia…
Lakštingalos nepakartosiu,
Jinai – smuikas ir lyra,
Kiekvieno įkvėpimas vakare,
Rytas saulės delnuose
Su tavimi ir pas mane.


Raudų atkartojimai




Pašalo šaknelės,
Nulinko šakelės,
Sugrubo rankelės,
Sugėlė kojelės…

Pabarė vėjelis,
Nusviro galvelė,
Paliko bernelis,
Sugrūdo širdelė…

Prailgo naktelė,
Galvojant apie tave,
Nemielas darželis,
Nei liepa kiemely…

Išėjo tėvelis,
Paskui ir motulė,
Našlaitės pravirko,
Neužmirštuolę sėjau...

Atšalo dienelė,
Saulelė leidžiasi,
Mėnulis pateka,
Dainelė baigiasi.






Kelio vidurys




Tiek žodžių parašyta,
Apdainuota meilė,
O ji vis laukia
Ir tavęs…
Pražysta ir darželiai,
Kai pakartoja aidas:
„ Mylėk mane,
Kaip aš tave’’…
Ruduo pabeldžia į duris,
Žiūri pro langą,
Jurginai lenkia galvas
Ir darosi graudu,
Matai takelį,
Kur nubėga meilė,
Pavyti jau nebegali…
Kol akys mato,
Siekia saulę rankos,
Sušilti nori ir joje,
Nors mintimis,
Prisimeni Ikarą,
Pasidaro karšta,
Sustoji kelio vidury…
Gerai, kad vis melodiją turi.





2018 m. rugsėjo 28 d., penktadienis

Muzikos garsus išgirdus


Moters rūpesčiai




Man rūpi gėlės,
Kad prieš laiką nenušaltų,
Ką dovanosiu tau,
Kai žemę gaubs šarma,
Ne visos kambarinės žydi,
Ne visos puošnios
Žiemą ir vasarą…
Man rūpi medis,
Senas, augalotas,
Jo dar gyva šaknis
Ir stiprus po žieve,
Kaip gaila, kada ryja trandys,
Nudžiūsta jo viršūnė –
Ne viena šaka…
Man rūpi draugas,
Jeigu sutikau ne kartą,
Pasidalinau ir duona,
Ir žemės druska, –
Kitoks gyvenimas apkarstų,
Susikabinkim rankomis
Prieš vėją,
Prieš bet ką...







Pažinimas




Visi mes esame turtingi savimi,
Papriekaištaujame, atleidžiame,
Visi padarome klaidų,
Kaip ir mano draugas,
Visus aplanko mintys tamsios,
Vėl pragiedrėjusi diena aplanko…
Aš nežinau, kas tavo viduje,
Bet mes – juk žmonės,
Tos pačios kartos,
Gal nevienodo amžiaus,
Prisiminimuose – tos pačios nuotraukos,
Senos prigimties ir nuotrupos,
Jei nesame dviveidžiai…
Nežinome ir nežinosime,
Kas pažymėjo ant kaktos,
Kaip diademą – ženklą,
Kad atpažintume save ir tavyje,
O tu mane ir per save pažintumei.




Esmė




Kalnas neišskiria,
Tik reikia pastangų
Į jį laiku įkopti,
Viršūnėje – pasaulis,
Iš kurio matai,
Kaip gimsta saulė,
Kaip siūbuoja vandenynas,
Iš kur prasideda ugnikalniai,
Oi, iš giliai giliai…
Pirma buvo mintis,
Kūrėjo įkvėpimas,
Po to tik – žodis,
Jo prasmė, –
Vadinkime – likimas,
Pradžių pradžios gelmė,
Gyvybės ateitis,
Esmė.



Vakarė




Visas gyvenimas –
Atsitiktinumų vėrinys,
Vis nežinai, nesitiki,
Ką nulems rytas,
Su kuo eisime drauge,
Kam pasakysiu:
„ Labas rytas’’…
Kai sukryžiuoji kojas vakare,
Kaip gera ir paukščių klausytis,
Jie tupiasi savo lizde
Ar tiesiai – ant šakos,
Ir gieda iki ryto…
Visas gyvenimas – skuba,
Nėra net laiko ir apsižvalgyti,
Su kuo buvai ryte,
Vakare jau tenka skirtis…
Gyvenimas – nevaikščioti takai
Gimtinės žemėje,
O viršuje – dangus,
Kur saulė įdienojus,
Vakare vėl mėnuo švyti.
Būk mano kelrode,
Vakare,
Tu – visų angelas nuo seno,
Gera tave kas vakarą matyti.





2018 m. rugsėjo 27 d., ketvirtadienis

Pučia vėjai




Pasiklydo miške vėjas,
Vartė pušeles,
Nesurado savo Eglės,
Kurią nori vest…
Žalią Liepą nugenėjo,
Išpynė kasas,
Iš karnų išaudė burę,
Plaukė į marias…
Šaukė savąją nuo kranto,
Vadino Egle,
Nepalankūs pūtė vėjai,
Išskalbė bures...
Oi, tolokai ta šalelė,
Gūdžiame miške,
Kur pelėda nerimauja,
Staugia vilkė pilko kailio,
Likusi našle,
Grįžk, vėjeli, grįžk į tėviškę,
Ji, tik ji – viena.





Nupūsta sekundė




Tikras ruduo,
Kai vėjo gūsiai
Veidą svilina
Ir nukerpa žiedus,
Parausta prie tvorų vijokliai,
Meta klevas žemei,
Beria tau po kojomis
Savo puošnius lapus.
Tikras ruduo,
Kai staptelėjęs pagalvoji,
Kiek kelio nueita,
Koks jis dar bus,
Kaip suspindės rytojus,
Kokia spalva tau galva pasipuoš.
Viskas – asmeniška,
Suprantama, ką jau patyręs,
Atgal ir kelio nebebus,
Gali dar nusilenkti lyrai,
Piešti paveikslą su daugeliu spalvų
Rudenišku teptuku,
Pridėti iš savo gyvenimo
Visokių potėpių –
Jau atrastų tiesų...
Kito rudens, koks šis,
Jau nebebus.





2018 m. rugsėjo 26 d., trečiadienis

Šiltas spindulys




Nušviesk rytais
Nors vieną langą,
Aš tavo spinduliu pavirsiu,
Žydinčia gėlę,
Nebus šalnos,
Atskris drugeliai,
Margais sparneliais vėl plazdės,
Apgobsiu ir tave,
Sušildyta vilties…
Pabelsk tik į duris,
Mielai atversiu,
Gal dar paklydęs paukštis
Kartkartėmis pačiulbės,
Ką jis man sako,
Tu girdėsi,
Visi patikės,
Nes mūsų rudens šventė
Tęsiasi iki baltos žiemos,
Ilgos nakties.




Vėjo bučiniai




Manęs jau tavo
Bučiniai nešildo,
Rudens vėjau,
Gobiuosi skarele,
Liūdna širdy, –
Išskrido paukščiai,
Tuščias laukas vasarojaus,
Graudi melodija
Kaštonų lapuose,
Rudi į žemė krenta
Burbulai…
Girdžiu tik vasaros melodiją,
Ji – po langais,
Bijau atverti sielą,
Kad nepagautų gūsis
Ir nepravirktų rūtos,
Mergystės atgarsiai…
Neliesk plaukų,
Sutiktas vėjau,
Tebūna jie balti
Su garbana viršuj,
Kodėl tu graudini
Rytais ir vakarais
Netyčia siūlomais
Melodijos garsais,
Lyg bučiniais...
Verkiu, matai?




Palinkėjimas




Kada sakau: „ Labanaktis’’,
Linkiu ir tau, ir sau
Laimingo ryto,
Kad ir lietūs lytų,
Siaustų pūga,
Permaininga būtų net diena,
Šviestų širdy gerumas,
Šiluma…
Kada linkiu geriausio,
Prisimenu visus kitus,
Kurie buvo artimi
Toli, šalia…
Kada jau akys merkiasi,
Pasižadu dar likti
Šviesoje.



Jaukūs namai




Puiku pasivaikščioti,
Pajusti džiaugsmą
Sode ir darželyje,
Kur žydi gėlės,
Noksta obuoliai,
Auga vaikai…
Visi čia turi vietą,
Pražydus sodams,
Kai pienės geltonuoja,
Dygsta dobilai,
Pragysta paukščiai
Ankstyvais rytais…
Iki rudens žaliuoja žemė,
Šalna nudažo obelis
Ir vėl baltai,
Gėlėmis išrašo visus langus,
Kada jaukūs namai.






Gėlės ir sodas


Motinos meilė – nepamatuojama,
Myli kitaip savo vaikus,
Kaip ir mylėjai motiną ar tėvą
Ir pamilai tau amžiams skirtą,
Patikusį vaikiną.
Meilė nedingsta mirus artimiems,
Nes tikra meilė – nemirtinga.
Gyvenu su viltimi,
Kad savo vaikus myliu,
Noriu padėti jiems auginti
Jų mažus vaikus,
Pasaulyje turiu tiktai juos vienus.
Motinos meilė – žydinti gėlė,
Ji vėl pražysta
Vieną žiedą ir nuskynus,
Kai dovanoji su žodžiu,
Tu – mylimas.



2018 m. rugsėjo 25 d., antradienis

Aš – niekas






Aš – niekas,
Vienas paukštis iš daugelio,
Kurie pasiekia dangų,
Kada skristi lemta,
Pakeičiu plunksną
Iš tarp žvaigždžių įsipaišau,
Niekas nepastebėjo,
Kai nutūpiau per aušrą,
Paliečiau nakties sparnais
Ir užmigau…
Aš – niekas,
Jau lapai žemę dangsto,
Tarp jų įsimaišau,
Sugrėbs, išveš
Manęs neklausę,
Sudegsiu ar užkas giliau...
Aš – tavo,
Žeme ir dangau.






Laiko krantai




Laikas būna susitikti,
Paukšteliu čiulbėti,
Laikas – upė,
Kurios du krantai,
Nestatysi tilto,
Plaukti nemokėsi,
Niekada nejusi,
Ar apsirikai…
Metai skiria,
Jų galia pelnyta,
Nesijungia du skirtingi
Medžiai nei gėlių žiedai,
Juos sutaiko rudenį
Ir žiemą grublėtą,
Kada lieka šakos plikos,
Be žiedelių pumpurai
Ir tušti gandrų lizdai.
Nebe susitiksim ir pavasarį,
Nėra ko stebėtis,
Vienas laikas – du krantai.





Sūrūs lašai




Einu miegoti,
Kai jau mėnuo
Glamonėja žvaigždę,
Vakarė šypsosi
Ant jo delnų,
Paglostau baltą pagalvę,
Tavo pirštus jaučiu
Sau ant pečių...
Užmiegu ilgai nakčiai,
O greitai prabundu,
Danguje šviečia akys,
Budi ir aš budžiu
Prie vieno žemės lango,
Kuris atvertas į tave,
Prie Baltijos krantų…
Vėjelis bangą šiaušia,
Glosto plaukus,
O lūpos sūrios nuo purslų...
Nušluostyk, vėjau, tuos lašus,
Dar vienu mostu,
Bučiniu saldžiu.



Šventinis palinkėjimas



Kasdienius rūpesčius paliekame,
Kai svečias laukiamas
Ateina į namus,
Šventė drauge ir suburia,
Ir pakelia visus,
Gyvenimas atrodo nuostabus.
Net paukščiai per šventes nesusipyksta,
Plaukia skardi giesmė
Per kalnelius, laukus,
Su jais dainuoja šilas,
O rudenėjant tyliai
Numeta klevai margus lapus.
Pasaulis turi rūpesčių, –
Jau toks gyvenimas, –
Tik šventėms ruošiame ir puošiame
Stalus.



Jurginų puokštė – tau




Jurginai – puošnūs,
Didelės jų galvos,
Kasmet priauga daug šaknų,
Pavasarį daliname
Netgi į kelis naujus vėl kelmus,
Po vieną su stiebu…
Gražus mūsų ruduo,
Kol šalna nenukanda,
Glostau žaliuojančius lapus
Ir galveles vaikų...
Oi, kiek juose sveikatos,
Koks siekis laimės,
Kurioje viena šeima
Iš tos pačios šaknies,
Tėvelio ir Mamos.



Kepami kaštonai




Kai krenta klevo lapai,
Rausta liepos viršūnėlė,
Kvepia klėtis obuoliais,
Palydžiu gervių pulką,
Pavydžiu besikapstančiam varnėnui
Ištikimybės ir drąsos,
Ryto giesmės…
Maži paukšteliai žino,
Kada jiems iškeliauti,
Pastovūs medžiai jaučia,
Kada mest lapus,
Tėtis tada nužiūri obelų skiepus,
Pamėgau obuolius,
Kuriais mama pagardindavo stalą
Per Kalėdas ir prie svečių.
Vaikai vis kepdavom kaštonus,
Kai sprogsta, garsas toks garsus,
Lyg iš dangaus perkūnas
Perspėdavo mus,
Kad jau atėjo laikas padėkoti
Visiems ir už visus…
Nelaukiu to rudens,
Kai bendraamžių nebebus.



Atneštas ruduo




Rudenį atplukdo upės,
Nešdamos lapus,
Rudenį pašaukia vėjas,
Drėksdamas lapus,
Rudenį atneša paukščiai,
Skrisdami į šiltesnius kraštus,
Rudenį atneša debesys,
Iš kurių nusileidžia
Pirma snaigė
Į mūsų plaukus,
Šilta nebebus…
Snaigė ištirpsta,
Užsitraukia pirmas ledas,
Nugelia pirštus,
O širdis trokšta šilumos
Visus metus...
Ruduo atneša ilgesį,
Jaunystės ir pavasario,
Žydėjimą gėlių,
Atšalusių jausmų – baugu.




2018 m. rugsėjo 24 d., pirmadienis

Rudens ilgesio vakaras




Ilgėjausi rudens spalvų,
Kada buvau mažytė,
Labai mylėjau mamą,
Kai sukdavosi ji prie židinio,
Jos veidas žaižaravo,
Akyse ir meilė švietė,
Kai nešė viralą ant stalo,
O mūsų buvo net septynetas,
Visiems į dubenį reikėjo
Po kažkiek įpilti…
Ilgiuosi ir dabar rudens spalvų,
Kada šarma nudažė mano plaukus
Ir tapau ne tik mamyte,
Esu močiutė daugelio vaikų,
Ne tiktai savo,
Bet ir savo mokinių,
Kurių kas dieną akys
Mane tikrina ir lydi...
Ilgėsiuosi rudenėlio
Su visomis spalvomis,
Žalia, raudona – švytinčių, –
Papartis visą laiką žydi
Ir sniego prispaustas,
Prie jo daugelis priglusta,
Rudens pasiilgusių,
Lyg prie savos mamytės.





Atsikartojimai




Kartoju ir kartoju
Tavo vardą,
Dažnai sapne kartoju, –
Tu nepasenai,
Tik nuotrauka nubluko,
Albumą pavartau
Ir dedu ligi kito karto,
Kad nenudiltų pakraščiai…
Atsikartoja miške aidas,
Jeigu šauki dažnai,
Išlieka ant pušų viršūnių,
Kilstelėji sielą į dangų
Ir visą žemę pamatai.
Kartojimas – istorija,
Jinai nemiršta, tiktai užsimiršta,
Kartokime vardus
Dažnai, dažnai.