Kalba

Kalbėtis galime ir akimis,

Nereikia ilgų žodžių,

Kol parašai,

Išblunka jausmas,

Lieka kraujo lašas

Tik po oda…

Kalbėtis galime ir eilėmis,

Jų sąskambiai – daina,

Ko dar nedainavai,

Tau miškas atkartoja

Ošdamas…

Kalbėtis galima ženklais,

Jie – prie kiekvieno kelmo,

Ant pilkojo akmens

Ir laukia, nesibodi,

Paliečiu samanas ir sako,

Kas yra giliau, –

Po žemėmis – visi vienodi.

Dalybos

Taupau ir skatikus,

Prižiūriu žodį,

Dalinuosi ir su tavimi,

Pasveriu savyje,

Paleidžiu į pasaulį,

Virpantį ir laukiantį,

Lyg nuogą ar beglobį,

Kad būtų jis giliau,

Kaip ežero dugne,

Dažnai nematomas,

Dumble…

Iškyla burbulai ir žiūri,

Ar matai, kad mažas

Yra didelis,

Išnyra ir susprogsta,

Paskui tą – kiti…

Su manimi ir tavimi.

Šilta

Rašau žodžius,

Kai sudreba širdis,

Lieka ir ant akmens iškalta:

„Mylimas, brangus,

Tėveli, mama,

Ačiū dabar ir visados,

Kad man – nešalta’’…

Gaunu grąžos,

Kai lyja, sninga,

Pūga graibsto plaukus,

O lieka siela atvira,

Pažįstamam ir draugui…

Pražydo, lyg pavasarį,

Pasiklydęs žiedas,

Greitai – ruduo,

Nušaltų jis,

Priglausiu jį į delnus,

Bus abiems mums šilta,

Šilta.

Mėnuo šviečia

Kurgi gauti stygą,

Kur pati skambėtų

Netgi nepalietus?

Kaip reikia išdrožti

Karklo dūdą,

Kad pati užgrotų

Nepaliepus?

Kaip surasti žodį,

Po kurio ir džiaugsmas

Skristų,

Ašaros byrėtų spiečiais,

Kaip jas suturėti,

Kai pro langą

Dabar mėnuo šviečia?

Kaip viską surišti

Vėl į vieną vietą,

Geltą rugio pėdą,

Užstalėje pastatyti,

Paskui trinti grūdus,

Nerti viršum stalo sodą,

Kad šiaudai skambėtų?

Kaip reikia išausti drobę,

Kad pagalvei tiktų,

Rankšluosčiui duoną užtiesti,

Drobule pakloti

Amžinajai vietai?..

Menas iš liepos

Albinui Šileikai su Angelų diena sveikinu

Ne tu liepelę nukirtai,

Ji buvo augusi,

Žydėjusi ir medumi kvepėjusi,

Tėvų kieme šlamėjusi,

Juos slaugiusi…

Ne tu lentas išpjovei,

Karnas nulupai ir pynei,

Kaip sesei kasas,

Prie balto lopšio niūniavai,

Šaudyklę staklėse pastūmei,

Audei drobes…

Tu tik dabar rieves skaitai,

Metus skaičiuoji droždamas,

Jos byra, kaip tavo vaikai,

Švelniais pirštais paliesti,

Nuo peilio krenta balti spinduliai,

Sniego krislai,

Nuo liepos atitolę…

Pragysta rytas su gaidžiais

Ir tavo sielą rodo.

Močiutei

Neteko tavęs pamatyti,

Šioje kryžkelėje nė sutikti,

Žinau tik, kokį kryžių

Nuo mažens nešei,

Vaikai – našlaičiai,

Supleškėjo gryčia,

Per žmones duonos keliavai…

Man pasakojo ir mamytė,

Bet ne tas pats,

Ką pats matai,

Dabar tau dovanočiau viską,

Ko tąkart netekai,

Tiktai senelio negrąžinčiau,

Pati našlė esu seniai, –

Toks mūsų kryžius,

Nors kiti laikai.

Eiliniai padėkojimai

Dėkoju žemei, už viską, ką turiu,

Daugiau netrokštu,

Davei man balsą ir akis,

Raškau jos vaisių,

Rašau ir ant akmens

Savo mintis,

Darau, ką moku…

Dėkoju laikui už dienas

Ir už ramias naktis,

Kiek trūksta,

Iš jų pasiskolinu,

Pridedu ranką prie širdies,

Jaučiu jos pulsą…

Tvaksi.

Dėkoju dangui už viltis,

Svajonėse paskendau,

Tarsi debesėlyje,

Iš ten juk auksas nebyra,

Tik vienas lašas

Netekties ir skausmo,

Kai atsiveriu…

Dėkoju mamai, tėčiui

Už gyvybę.

Muzikos akordai

Skiriu Juozui Kuraičiui

Tavo melodijoms žodžių nekūriau,

Joms ir nereikia,

Kalba už save,

Pasako, kas gražu pavasarį,

Kaip skaudu,

Kai pasibaigia vasara žalia…

Melodija kartojasi

Paukščių kalba,

Vieversys ją pakelia į dangų,

Kai lyja, audros,

Volungė šalia…

Lakštingalos nepakartosiu,

Jinai – smuikas ir lyra,

Kiekvieno įkvėpimas vakare,

Rytas saulės delnuose

Su tavimi ir pas mane.

Raudų atkartojimai

Pašalo šaknelės,

Nulinko šakelės,

Sugrubo rankelės,

Sugėlė kojelės…

Pabarė vėjelis,

Nusviro galvelė,

Paliko bernelis,

Sugrūdo širdelė…

Prailgo naktelė,

Galvojant apie tave,

Nemielas darželis,

Nei liepa kiemely…

Išėjo tėvelis,

Paskui ir motulė,

Našlaitės pravirko,

Neužmirštuolę sėjau...

Atšalo dienelė,

Saulelė leidžiasi,

Mėnulis pateka,

Dainelė baigiasi.

Kelio vidurys

Tiek žodžių parašyta,

Apdainuota meilė,

O ji vis laukia

Ir tavęs…

Pražysta ir darželiai,

Kai pakartoja aidas:

„ Mylėk mane,

Kaip aš tave’’…

Ruduo pabeldžia į duris,

Žiūri pro langą,

Jurginai lenkia galvas

Ir darosi graudu,

Matai takelį,

Kur nubėga meilė,

Pavyti jau nebegali…

Kol akys mato,

Siekia saulę rankos,

Sušilti nori ir joje,

Nors mintimis,

Prisimeni Ikarą,

Pasidaro karšta,

Sustoji kelio vidury…

Gerai, kad vis melodiją turi.

Muzikos garsus išgirdus

Moters rūpesčiai

Man rūpi gėlės,

Kad prieš laiką nenušaltų,

Ką dovanosiu tau,

Kai žemę gaubs šarma,

Ne visos kambarinės žydi,

Ne visos puošnios

Žiemą ir vasarą…

Man rūpi medis,

Senas, augalotas,

Jo dar gyva šaknis

Ir stiprus po žieve,

Kaip gaila, kada ryja trandys,

Nudžiūsta jo viršūnė –

Ne viena šaka…

Man rūpi draugas,

Jeigu sutikau ne kartą,

Pasidalinau ir duona,

Ir žemės druska, –

Kitoks gyvenimas apkarstų,

Susikabinkim rankomis

Prieš vėją,

Prieš bet ką...

Pažinimas

Visi mes esame turtingi savimi,

Papriekaištaujame, atleidžiame,

Visi padarome klaidų,

Kaip ir mano draugas,

Visus aplanko mintys tamsios,

Vėl pragiedrėjusi diena aplanko…

Aš nežinau, kas tavo viduje,

Bet mes – juk žmonės,

Tos pačios kartos,

Gal nevienodo amžiaus,

Prisiminimuose – tos pačios nuotraukos,

Senos prigimties ir nuotrupos,

Jei nesame dviveidžiai…

Nežinome ir nežinosime,

Kas pažymėjo ant kaktos,

Kaip diademą – ženklą,

Kad atpažintume save ir tavyje,

O tu mane ir per save pažintumei.

Esmė

Kalnas neišskiria,

Tik reikia pastangų

Į jį laiku įkopti,

Viršūnėje – pasaulis,

Iš kurio matai,

Kaip gimsta saulė,

Kaip siūbuoja vandenynas,

Iš kur prasideda ugnikalniai,

Oi, iš giliai giliai…

Pirma buvo mintis,

Kūrėjo įkvėpimas,

Po to tik – žodis,

Jo prasmė, –

Vadinkime – likimas,

Pradžių pradžios gelmė,

Gyvybės ateitis,

Esmė.

Vakarė

Visas gyvenimas –

Atsitiktinumų vėrinys,

Vis nežinai, nesitiki,

Ką nulems rytas,

Su kuo eisime drauge,

Kam pasakysiu:

„ Labas rytas’’…

Kai sukryžiuoji kojas vakare,

Kaip gera ir paukščių klausytis,

Jie tupiasi savo lizde

Ar tiesiai – ant šakos,

Ir gieda iki ryto…

Visas gyvenimas – skuba,

Nėra net laiko ir apsižvalgyti,

Su kuo buvai ryte,

Vakare jau tenka skirtis…

Gyvenimas – nevaikščioti takai

Gimtinės žemėje,

O viršuje – dangus,

Kur saulė įdienojus,

Vakare vėl mėnuo švyti.

Būk mano kelrode,

Vakare,

Tu – visų angelas nuo seno,

Gera tave kas vakarą matyti.

Pučia vėjai

Pasiklydo miške vėjas,

Vartė pušeles,

Nesurado savo Eglės,

Kurią nori vest…

Žalią Liepą nugenėjo,

Išpynė kasas,

Iš karnų išaudė burę,

Plaukė į marias…

Šaukė savąją nuo kranto,

Vadino Egle,

Nepalankūs pūtė vėjai,

Išskalbė bures...

Oi, tolokai ta šalelė,

Gūdžiame miške,

Kur pelėda nerimauja,

Staugia vilkė pilko kailio,

Likusi našle,

Grįžk, vėjeli, grįžk į tėviškę,

Ji, tik ji – viena.

Nupūsta sekundė

Tikras ruduo,

Kai vėjo gūsiai

Veidą svilina

Ir nukerpa žiedus,

Parausta prie tvorų vijokliai,

Meta klevas žemei,

Beria tau po kojomis

Savo puošnius lapus.

Tikras ruduo,

Kai staptelėjęs pagalvoji,

Kiek kelio nueita,

Koks jis dar bus,

Kaip suspindės rytojus,

Kokia spalva tau galva pasipuoš.

Viskas – asmeniška,

Suprantama, ką jau patyręs,

Atgal ir kelio nebebus,

Gali dar nusilenkti lyrai,

Piešti paveikslą su daugeliu spalvų

Rudenišku teptuku,

Pridėti iš savo gyvenimo

Visokių potėpių –

Jau atrastų tiesų...

Kito rudens, koks šis,

Jau nebebus.

Šiltas spindulys

Nušviesk rytais

Nors vieną langą,

Aš tavo spinduliu pavirsiu,

Žydinčia gėlę,

Nebus šalnos,

Atskris drugeliai,

Margais sparneliais vėl plazdės,

Apgobsiu ir tave,

Sušildyta vilties…

Pabelsk tik į duris,

Mielai atversiu,

Gal dar paklydęs paukštis

Kartkartėmis pačiulbės,

Ką jis man sako,

Tu girdėsi,

Visi patikės,

Nes mūsų rudens šventė

Tęsiasi iki baltos žiemos,

Ilgos nakties.

Vėjo bučiniai

Manęs jau tavo

Bučiniai nešildo,

Rudens vėjau,

Gobiuosi skarele,

Liūdna širdy, –

Išskrido paukščiai,

Tuščias laukas vasarojaus,

Graudi melodija

Kaštonų lapuose,

Rudi į žemė krenta

Burbulai…

Girdžiu tik vasaros melodiją,

Ji – po langais,

Bijau atverti sielą,

Kad nepagautų gūsis

Ir nepravirktų rūtos,

Mergystės atgarsiai…

Neliesk plaukų,

Sutiktas vėjau,

Tebūna jie balti

Su garbana viršuj,

Kodėl tu graudini

Rytais ir vakarais

Netyčia siūlomais

Melodijos garsais,

Lyg bučiniais...

Verkiu, matai?

Palinkėjimas

Kada sakau: „ Labanaktis’’,

Linkiu ir tau, ir sau

Laimingo ryto,

Kad ir lietūs lytų,

Siaustų pūga,

Permaininga būtų net diena,

Šviestų širdy gerumas,

Šiluma…

Kada linkiu geriausio,

Prisimenu visus kitus,

Kurie buvo artimi

Toli, šalia…

Kada jau akys merkiasi,

Pasižadu dar likti

Šviesoje.

Jaukūs namai

Puiku pasivaikščioti,

Pajusti džiaugsmą

Sode ir darželyje,

Kur žydi gėlės,

Noksta obuoliai,

Auga vaikai…

Visi čia turi vietą,

Pražydus sodams,

Kai pienės geltonuoja,

Dygsta dobilai,

Pragysta paukščiai

Ankstyvais rytais…

Iki rudens žaliuoja žemė,

Šalna nudažo obelis

Ir vėl baltai,

Gėlėmis išrašo visus langus,

Kada jaukūs namai.

Gėlės ir sodas

Motinos meilė – nepamatuojama,

Myli kitaip savo vaikus,

Kaip ir mylėjai motiną ar tėvą

Ir pamilai tau amžiams skirtą,

Patikusį vaikiną.

Meilė nedingsta mirus artimiems,

Nes tikra meilė – nemirtinga.

Gyvenu su viltimi,

Kad savo vaikus myliu,

Noriu padėti jiems auginti

Jų mažus vaikus,

Pasaulyje turiu tiktai juos vienus.

Motinos meilė – žydinti gėlė,

Ji vėl pražysta

Vieną žiedą ir nuskynus,

Kai dovanoji su žodžiu,

Tu – mylimas.

Aš – niekas

Aš – niekas,

Vienas paukštis iš daugelio,

Kurie pasiekia dangų,

Kada skristi lemta,

Pakeičiu plunksną

Iš tarp žvaigždžių įsipaišau,

Niekas nepastebėjo,

Kai nutūpiau per aušrą,

Paliečiau nakties sparnais

Ir užmigau…

Aš – niekas,

Jau lapai žemę dangsto,

Tarp jų įsimaišau,

Sugrėbs, išveš

Manęs neklausę,

Sudegsiu ar užkas giliau...

Aš – tavo,

Žeme ir dangau.

Laiko krantai

Laikas būna susitikti,

Paukšteliu čiulbėti,

Laikas – upė,

Kurios du krantai,

Nestatysi tilto,

Plaukti nemokėsi,

Niekada nejusi,

Ar apsirikai…

Metai skiria,

Jų galia pelnyta,

Nesijungia du skirtingi

Medžiai nei gėlių žiedai,

Juos sutaiko rudenį

Ir žiemą grublėtą,

Kada lieka šakos plikos,

Be žiedelių pumpurai

Ir tušti gandrų lizdai.

Nebe susitiksim ir pavasarį,

Nėra ko stebėtis,

Vienas laikas – du krantai.

Sūrūs lašai

Einu miegoti,

Kai jau mėnuo

Glamonėja žvaigždę,

Vakarė šypsosi

Ant jo delnų,

Paglostau baltą pagalvę,

Tavo pirštus jaučiu

Sau ant pečių...

Užmiegu ilgai nakčiai,

O greitai prabundu,

Danguje šviečia akys,

Budi ir aš budžiu

Prie vieno žemės lango,

Kuris atvertas į tave,

Prie Baltijos krantų…

Vėjelis bangą šiaušia,

Glosto plaukus,

O lūpos sūrios nuo purslų...

Nušluostyk, vėjau, tuos lašus,

Dar vienu mostu,

Bučiniu saldžiu.

Šventinis palinkėjimas

Kasdienius rūpesčius paliekame,

Kai svečias laukiamas

Ateina į namus,

Šventė drauge ir suburia,

Ir pakelia visus,

Gyvenimas atrodo nuostabus.

Net paukščiai per šventes nesusipyksta,

Plaukia skardi giesmė

Per kalnelius, laukus,

Su jais dainuoja šilas,

O rudenėjant tyliai

Numeta klevai margus lapus.

Pasaulis turi rūpesčių, –

Jau toks gyvenimas, –

Tik šventėms ruošiame ir puošiame

Stalus.

Jurginų puokštė – tau

Jurginai – puošnūs,

Didelės jų galvos,

Kasmet priauga daug šaknų,

Pavasarį daliname

Netgi į kelis naujus vėl kelmus,

Po vieną su stiebu…

Gražus mūsų ruduo,

Kol šalna nenukanda,

Glostau žaliuojančius lapus

Ir galveles vaikų...

Oi, kiek juose sveikatos,

Koks siekis laimės,

Kurioje viena šeima

Iš tos pačios šaknies,

Tėvelio ir Mamos.

Kepami kaštonai

Kai krenta klevo lapai,

Rausta liepos viršūnėlė,

Kvepia klėtis obuoliais,

Palydžiu gervių pulką,

Pavydžiu besikapstančiam varnėnui

Ištikimybės ir drąsos,

Ryto giesmės…

Maži paukšteliai žino,

Kada jiems iškeliauti,

Pastovūs medžiai jaučia,

Kada mest lapus,

Tėtis tada nužiūri obelų skiepus,

Pamėgau obuolius,

Kuriais mama pagardindavo stalą

Per Kalėdas ir prie svečių.

Vaikai vis kepdavom kaštonus,

Kai sprogsta, garsas toks garsus,

Lyg iš dangaus perkūnas

Perspėdavo mus,

Kad jau atėjo laikas padėkoti

Visiems ir už visus…

Nelaukiu to rudens,

Kai bendraamžių nebebus.

Atneštas ruduo

Rudenį atplukdo upės,

Nešdamos lapus,

Rudenį pašaukia vėjas,

Drėksdamas lapus,

Rudenį atneša paukščiai,

Skrisdami į šiltesnius kraštus,

Rudenį atneša debesys,

Iš kurių nusileidžia

Pirma snaigė

Į mūsų plaukus,

Šilta nebebus…

Snaigė ištirpsta,

Užsitraukia pirmas ledas,

Nugelia pirštus,

O širdis trokšta šilumos

Visus metus...

Ruduo atneša ilgesį,

Jaunystės ir pavasario,

Žydėjimą gėlių,

Atšalusių jausmų – baugu.

Rudens ilgesio vakaras

Ilgėjausi rudens spalvų,

Kada buvau mažytė,

Labai mylėjau mamą,

Kai sukdavosi ji prie židinio,

Jos veidas žaižaravo,

Akyse ir meilė švietė,

Kai nešė viralą ant stalo,

O mūsų buvo net septynetas,

Visiems į dubenį reikėjo

Po kažkiek įpilti…

Ilgiuosi ir dabar rudens spalvų,

Kada šarma nudažė mano plaukus

Ir tapau ne tik mamyte,

Esu močiutė daugelio vaikų,

Ne tiktai savo,

Bet ir savo mokinių,

Kurių kas dieną akys

Mane tikrina ir lydi...

Ilgėsiuosi rudenėlio

Su visomis spalvomis,

Žalia, raudona – švytinčių, –

Papartis visą laiką žydi

Ir sniego prispaustas,

Prie jo daugelis priglusta,

Rudens pasiilgusių,

Lyg prie savos mamytės.

Atsikartojimai

Kartoju ir kartoju

Tavo vardą,

Dažnai sapne kartoju, –

Tu nepasenai,

Tik nuotrauka nubluko,

Albumą pavartau

Ir dedu ligi kito karto,

Kad nenudiltų pakraščiai…

Atsikartoja miške aidas,

Jeigu šauki dažnai,

Išlieka ant pušų viršūnių,

Kilstelėji sielą į dangų

Ir visą žemę pamatai.

Kartojimas – istorija,

Jinai nemiršta, tiktai užsimiršta,

Kartokime vardus

Dažnai, dažnai.