Jubiliejus - 40 metų

Geros valios žmonėms

Laisva visuomenė, –

Be ginklų žvangesio,

Be prievartos, bauginimų,

Be politinių kalinių

Ir be žmonių grobimo,

Neteisėto apkaltinimo, –

Tokia šalis – laisva

Ir išdidus žmogus.

Kiek žemiškų nelaimių

Ir neteisėtų veiksmų,

Kai valdo šalį prievarta,

O ne tautos žmogus,

Kuris pasėja siaubą, baimę,

Visam pasauliui neša

Pragaištį savo melu.

Vasario 28

Šiąnakt snigo,

O tą rytą lijo;

Prisiminimų daug tokių,

Kurie kaip veidrodyje

Nuolat atsispindi

Tarp žydinčių vainikų,

Chrizantemų, kalijų baltų...

Dažnai snieguoles vis apsninga,

Sniego kruopas, kaip maną

Iš dangaus, renku,

O šiandien, tokią dieną,

Lenkiuosi prie tavęs

Ir krenta ašara sykiu...

Laikas – tai atgaila,

Dienai praėjusiai,

Kai buvome sykiu.

Vasaris baigiasi,

Žydės pavasarį neužmirštuolės,

Žibutės mėlynos,

Dangaus šviesa tavo akių.

Šviesos vitražai

Viso gyvenimo reikėjo,

Kad atskristų paukštė;

Į sielą dabar leidžiasi lengvai

Ir kalba širdies balsas

Apie miške lizdus,

Dirvone vyturėlį pilką,

Kuris pasislepia nuo pikto,

O danguje – ramus, saugus...

Visų žodžių nereikia,

Pasirenku gerus,

Kurie apsaugo mažą,

Guodžia vaiką,

Palaimina nuliūdusius,

Senatvėje silpnus...

Viso gyvenimo reikėjo,

Kur visko buvo – džiaugsmo

Ir akmenų sunkių,

Kuriuos pakėliau,

Naujos dienos šviesoj

Pavasario alsavimą jaučiu.

Rankų darbo vėriniai

Rytais rasa papuošia

Kiekvieną žolę, gėlę,

Voratinklio tinkle įstrigus

Supasi ilgai,

Ant jos dar atsispindi debesėlis,

Dangaus visi papuošalai;

Net Paukščių Takas,

Kuriuo skrenda paukščiai,

Į jį pažiūri plaukiantys laivai,

Kad nepaklystų,

Nenuviltų, kas jų laukia

Ilgiau, negu ilgai...

Padovanoja rankų darbo vėrinį

Iš tolimų kraštų sugrįžę,

Kaip rasos lašą ir tikėjimą,

Kad mylima esi labai,

Kiek perlų čia suverta,

Kiek džiaugsmo byra,

Su rasos lašais...

Pavasario skambučiai

Padovanok man vieną natą,

Jai sukursiu dainą,

Parodyk žvaigždę,

Ją parnešiu į namus,

Prie lango pakabinsiu,

Tada pažvelgs į ją dangus, –

Ši dovana – brangiausia iš visų...

Virš stalo, šiaudų soduose,

Čiulbės pirmieji paukščiai,

Nudžiugins mus visus,

Tėvų namai – prisiminimuose,

Kaip saulės šiluma

Pavasariui išaušus,

Prie židinio pašaukia

Artimus, savus...

Paskolink tik trumpam,

Gimtoji žeme,

Pirmų snieguolių puokštę,

Neskinsiu šiandien jų,

Paskambinsiu baltais varpeliais

Ir vėl sugrąžinsiu

Po žaliu krūmu

Tūkstantį giesmių...

Kas mūsų viduje

Mūsų vaikai – pasaulio gėris,

Jų sielose pražysta

Spalvų pasaulis

Ir garsų darna,

Užauga ir subręsta,

Kur juos pasėja vėjas,

Net kitame žemės krašte,

Ties akmenų briauna...

Gal ne karalius nuogas,

Nuogas jo šešėlis

Ir nuoga baimė viduje,

Kad nematytų vaikas,

Kas bus po kelių metų

Ir jame?..

Iš kur ta juoda baimė

Savojo šešėlio,

Kai bręsta sėklos

Obuolio viduryje?

Išgraužia neviltis, išgeria sultis,

Bet palieka sėklas,

Kad pasirinktume gerąsias

Savo viduje...

Viskas kartojasi laike.

Žemės mokykla

Nekalta sėkla,

Jeigu medis kreivas auga,

Nesu kalta,

Kad yra akmenys,

Kurie prispaudžia,

Šaknelė būna nugraužta...

Visas pasaulio nuodėmes

Prisiimu, kaip savo,

Bet nežinau, dėl ko

Žiedai pavasarį kariauja,

Bet vis nugraužia amalas,

Apninka spragės,

Kas auga pažeme...

Visus vienodai

Pakeliu prieš saulę,

Laukiu lietaus, rasos ryte,

Kiekvieną lapą,

Lyg vaikelį prisiglaudusi,

Nešu savo delne,

Tręšiu tais pačiais žodžiais:

„Gyvenimas – tai mokykla“,

Paberiu ant lentos

Geltonų grūdų saują,

Baltos kreidos vingiuotą liniją

Rankšluostyje audžiu,

Kad tiestų savo kelią

Kiekvienas daigas

Nuo pradžios...

Dienos paveikslas

Kiekvienas pažinimas –

Savotiškas montažas;

Karpai, klijuoji

Popieriaus skiautes,

Kai padažai kraštus,

Per žingsnį atsitrauki,

Tepi po vieną spalvą,

Padailini, kas viršuje,

Nevertini, dar lauki,

Kada dažai nudžius.

Jei išdalini viską,

Ką iš dangaus gavęs,

Sustoja laikas,

Išlygina aštrias briaunas,

Kai tavąjį paveikslą

Po metų prisimins,

Pamirš beieškančio kančias,

Montažas pavirs į miražą,

Gyvenimo klaidas...

Kiek atradai – dar tavo,

Ką prarandi – jau sena skiautė,

Sutrinsi ir numesi pats.

Praregėjimai

Onelės vasara

Gyvenimas – gyvybės varpas,

Jis skambina vis širdyje,

Kad eitume per žemę

Skaičiuodami sekundes

Ir laukiame pagalbos rankos,

Kai dingsta atsvara...

Gyvenimo pavasaris,

Kai kylame į dangų

Su vieversio giesme,

Ištiesiame rankas

Ir po sparnais dar keliame

Nuo juodos žemės

Kasdienines skriaudas...

Visi suvokiame patį gyvenimą,

Kai mus pašaukia žemė,

Sužinome gimimo vertę,

Kada prarandame kažką,

Dėl ko verta gyventi

Ne tiktai šiandien – visada...

Poeto, kunigo A. Baranausko 180 gimimo metinės

Gimti namai – tai takas,

Kuriuo mintys teka

Nuo pat vaikystės iki pabaigos;

Kalneliai bėga,

Tarsi žalios pušys,

Susikibusios už rankų,

Mažais upeliais pildosi Šventoji,

Pavasariais atsigeria

Baltų beržų sulos

Iš sraunios Anykštos...

Aplinkui ežerai,

Gražiausios žemės saujos,

Žėruoja saulės spinduliais,

Jie vėl Šilelį mena,

Kur gimė A. Baranauskas

Ir klausėsi paukščių dainos,

Grybavo ir uogavo,

Sugėrė sodrų kvapą,

Kaip Aukštaitijos tarmę,

Savo motinos tikros.

Vėl pušys iškirstos sudygo,

Iki mūsų dienų auga

Ant aukštos kalvos,

Išsaugojo ir kalbą,

Žodį Lietuvos.

Prisikėlimas

Kai žiūri į akis

Pavasaris ir saulė,

Pasineriu į dangų,

O aplinkui – žalia žalia...

Renku akmenėlius,

Metu į lietaus balutes

Ir kyla jos aukščiau, –

Garuoja žemė.

Nebejaučiu širdies,

Pamirštu praeitį,

Kada smilkiniuose

Tarsi plaktukai kalė...

Pamiršau laiką,

Tekantį upelį,

Pakilo vieversys

Iš pernai įmintos pėdos,

O ten – nauja pradžia

Ir pirmas žydintis

Geltonas pienės žiedas –

Žemės saulė...

Vienišius

Koks mažas paukštis

Margasis genys,

Bet kaip jis pasipuošęs,

Koks juodas švarkas,

O kelnės – generolo,

Kepurę pakelia viršum ausų,

Kad kalant netrukdytų,

Tuk tuk vis girdisi iš tolo

Jau nuo ankstyvo ryto...

Niekada nemačiau

Ant medžių didelių

Dviejų genių, –

Visi juk turi savo porą, –

Kaip lesina vaikus,

Ką neša į namus,

Kas jam pakeičia dainą,

Vėjas, paukščių choras?

Ką kalba fleita

Lakštingalos giesmė,

Kalnų upelio garsas,

Meilės ir ilgesio

Pažadinta širdies daina

Prilygsta fleitai,

Skambi, nepakartojama

Ir nuoširdi išpažintis,

Kurią tik vienam žmogui

Galim išpažinti...

Tai mūsų prigimtis,

Iš naujo vėl prikelti svajones,

Iš praeities grąžinti viltį...

Bet būna ta diena,

Kai dreba lūpos tardamos

Mylimą vardą

Vėlai vakare,

Išsiskiriant prie durų

Gal jau paskutinį kartą;

Tada ir verkia

Likusi viena

Iškalbingoji fleita...

Pavasario giesmė

Autorius Ona Baliukienė

Pavasaris vartus jau veria,

Prasideda gyvenimas

Miške ir prie upelio,

Teka, kyla saulė,

Jos šilumą jaučiu

Net ant pečių...

Dangus – tai didelė erdvė,

Kur telpa naktį mėnuo,

Dieną – saulė,

Vakare – žvaigždė;

Beribėje padangėje –

Dvi mano akys

Margą drugį gaudo,

Gėriuosi, kada tupi ant gėlės, –

Viena diena trumpa,

Kaip trumpa laimė,

Drugelio ir pražydusios gėlės.

Vėjelio muzika už lango...

Gal dūzgia bitės avily?

Vilnius

Pirmieji žiedai

Pavasarį atšilo žemė,

Prakiuro sniego kailiniai;

Nelopysiu, tegu suranda

Kelią į dangų

Snieguolės baltos,

Išgirsta, kur jau skamba

Pirmieji vieversiai...

Daug paukščių grįžta,

Savo takus randa

Net ir padangėje,

Žiūri į savo žemę

Iš labai aukštai;

Ant karklo šakų

Dar supasi pernykščiai

Gražuolių šarkų stagarai –

Tušti lizdai,

O apačioje kalasi

Kačiukų pumpurai...

Kodėl snieguolės žiūri

Tik į žemę?

Ten jų gimtinės šaknys,

Seneliai ir tėvai.

Būk man globėja...

Kiekvienas žemės lopinėlis

Nėra tuščias,

Net smėlyje gyvena

Skruzdėlių šeima,

Savo vaikus išsaugo

Ir iškelia ant smilgos

Visą savo giminę,

Kada užklumpa liūtys,

Vėjas, dargana...

Kiek mūsų šalyje

Mažų vaikų užauga,

Be tėvų šilumos,

Tikrų namų,

Kaip jie pradės

Savo gyvenimą

Tarp nepažįstamų ir svetimų?

Pasaulis – tai didžiulis laukas,

Kiekvienas statosi namus,

Dabar ir smėlis,

Vėjo pustomas,

Labai brangus, nestabilus,

Griebiasi smilgos

Ne tik skruzdėlė,

Bet ir žmogus, –

Kitaip – pražus...

Mes - paukščiai

Įsiklausau, ką kalba paukščiai,

Jie – mūsų vaikai,

Mažieji ir nuoširdūs,

Kurių širdelės plaka

Taip dažnai, kai skrenda

Per melsvą dangų ir per vandenynus,

Kaip į pačią mirtį...

Mažieji paukščiai bijo

Ne tiktai audrų, bet vanagų,

Kurie kerta, kaip kulkos,

Pažeidžia ir nusineša

Gyvenimo pulso negirdinčius.

Mažųjų paukščių – daug daugiau,

Pulkai pavasarį

Ir mūsų dangų raižo,

Širdyse skamba ir daina:

„Gyvybę savo saugome!“

Gamtos karaliai

Pavasaris nupiešia tokį raštą

Iš sniego ir paparčių,

Kad nebežinai,

Kur medžių šakos,

Kur žibučių lapai,

O kur padangėje

Pragysta vieversiai...

Ant savo rankų laiko žemę

„REX“ karaliai,

Pro pirštus skverbiasi

Saulutės spinduliai

Ir šilta darosi, ir gera,

Kar mūsų kraštas –

Vienas sodo obuolys,

Raudonais skruostais,

Kaip jaunų mergelių,

O akys – mėlyno dangaus

Negęstantys dar žiburiai...

Nėra vietos humorui

Griuvėsių akys,

Parakas ir dūmai,

O žuvusiųjų tūkstančiai

Per vienerius metus,

Ant karstų – vėliavos

Ir gėlės duobėje;

Palaidojus – malda,

Po laidotuvių giminės

Vaišinasi karšta,

Kaip ugnis, arbata,

Namuose aušta

Motinos sriuba...

Iš vieno puodo – žemės

Užaugo didelė žmonių karta,

Kurie dar iki šiol nešioja randus,

Gal ne viena skeveldra

Prie kaulų palikta,

Visiems laikams – smegenyse...

Karo griuvėsių aidą

Girdės po šimtmečių

Visa pasaulio žmonija...

Kas šoks ant kaulų,

Kas gros vaikams?

Prie jūros

Pušelė jūrai atsivėrė,

Verkdama kalbėjo,

Geltonais gintarais

Bangas aplaistė

Ir spygliuose sugniaužė

Baltą smėlį, –

Žinojo ir kentėjo,

Nes taip trumpi

Šie laimės žybsniai,

Meilės pažadai,

Ant kaklo liko

Gintaro lašai.

Vėjas nupustė,

Bangomis užpylė,

Akmenėlius nugludino

Ir papuošė žaliai,

Paslydo basos kojos, –

Ant jų – glitūs maurai...

Šešėlių magija

Gyvenimas – tik veidrodis;

Vienoje pusėje – juoda spalva,

Tarsi išblukęs laikas,

Atsispindintis šešėlis,

Atvirkščias vaizdas – kitame...

O tavo nuotrauka,

Kurią ant aukšto kalno

Rytmetį laikai iškėlęs,

Pasveikina tik vieną saulės blyksnį

Akyse...

Dar vienas spindulys

Išlieka amžinas gyvenimo kine.

Genys

Dangus pavasariu alsuoja,

Pažėrė saulė spindulius žemyn,

Medžių kamienai aprasoję,

Rausva, kaip visada, pušis.

Kol žemė neša šaltą svorį

Su sniego, ledo kauburiais,

Pavasaris neaplankys.

Genys landas skaičiuoja

Senųjų ąžuolų viršūnėse

Ir byra skiedros

Tuk tuk tuk,

Kaip kalvių amatų mokykloje,

Tiktai diena ilgyn...

Nuo kibirkščiuojančių ledų

Žalieji lapai saugo

Dar miegančias

Žibučių mėlynas akis...

Kaip laukiu tos dienos,

Kai vėjas kalvas pabučiuoja,

Svaigina ievų kvapas,

Baltas žiedų žavesys...

Dabar tik šiugžda rudi lapai,

Lipdami prie kojų,

Žydėti – per anksti.

Paglostau žalių samanų pilis,

Nuo ąžuolų nulūžusias šakas

Kilnoju akimis...

Tuk tuk širdy.

Kokie panašūs mes:

Tu – ąžuolas,

O aš – pušis,

Gyvenimas – genys.

Sudegę medžiai

Foto - Pranas Baliuka, Australija

Gyvenimas – toks trumpas

Ir visada žinai,

Kad naktis dieną keičia,

Ką sutaupai, tik nuosavu laiku,

Ir nė vienos minutės

Metai nepakeičia...

O metų nemažai,

Nuo lopšio iki slenksčio,

Kur iškasta duobė,

Kad laike nepaklystum,

Ugnyje sudegęs

Dar ilgai rusentum...

Kur pelenai, ten žemė,

Įtręšta darbais ir meile,

Sudygsta ir svajonės,

Kada ieškai ir jauti šalia

Didingą gamtos laimę –

Vienintelį gyvybės laidą, –

Pasėjęs grūdą lieki amžinas.

Pasaulio žmonių šauksmas

Prano Baliukos foto

Ar visada mes turime jėgų

Prieš vėją atsigręžę šaukti,

Kad matome laivelį skęstantį

Toli toli nuo kranto,

Kaip jam ištiesi ranką,

Jeigu niekas šalia jo neplaukia,

O vienas pats jis švyturio neranda...

Kiek mūsų žemėje

Paguodos laukiančių,

Kiek be pastogės, be tėvų vaikų,

Vandens negaunančių?

Didžiausia neganda – žmonijos skurdas.

Kas pastatys naujus laivus

Ir apraudos paskendusius?

Kol galime, tol šaukime,

Gal atsilieps nelaimėje.

Laukiančių laimė

Kada atrado žmonės,

Kad keliai į tolį nusidriekia,

Išgrindė juos akmenimis;

Dardėjo ratai,

Ausyse net atsiliepia

Jų garsas iki šiol...

Kai pakelia sparnus,

Tarsi paklydę paukščiai,

Ieškodami kitų namų,

Nežiūri jau į žemę,

Ieško aukščių

Ir laimės trupinių,

Kurie nubyra ir sugula į grindinį

Po vieną plunksną,

Vėjo papučiami dar sujuda

Ir darosi taip nejauku,

Kurie palieka laukti

Meilės ir tėvų...

Tik tiek tų laimės trupinių.

Šių dienų realijos

Darže, dirvonuose

Kiekvienais metais

Pasisėja usnys,

Vienos išdygsta prie namų,

Kitos lekioja, kur jas pučia,

Nereikalingas augalas

Užauga daug sparčiau,

Užgožia visą gražų ūkį,

Bet jaučiasi įskaudintos,

Kai įkyruoles nukerta...

Tada sukyla jų spygliai,

Aplinkui gręžiasi ir šūkauja:

- Žiūrėkit, mus užpuolė,

Mes ir žydime gražiai,

O koks švelnus ir baltas

Mūsų pūkas!

Kai kas ir patiki,

Kad sako nuoširdžiai,

Nes usnys skinasi melu takus

Per šimtmečius...

Su papūgomis

Papūgos taria

Svetimus žodžius,

Kai jas kiti išmoko,

Savi garsai pamirštami,

Po vieną jau nešoka...

Graudu širdy,

Kai kelias tolimas

Ir tik melsvame ekrane

Dar pasigirsta juokas.

Išblaškė lyg papūgas,

Išvežiojo likimus,

Išsėjo mūsų giminę,

Kaip pupų grūdus,

Laisvės troškulys,

Gal pasijutome kitokie...

Išgliaudytose ankštyse

Subręs visai kiti,

Pamirš ir tėvų kalbą

Svetimoj šaly

Mažieji papūgiukai...

Karo aukoms

Uždekim žvakę

Už visus, kurie kovojo,

Kai siekė laisvės

Būdami pavojuje,

Negrįžo į šeimas,

O jų vaikų rytojus – nežinia...

Viena širdis – Dievo malonė,

Malda ir žemiška dalia, –

Kiek buvo laukta

Ir visų tikėta,

Kad baigsis pergale

Beprasmiška skriauda,

Deja...

Paskui juos tūkstančiais suniokojo.

Kodėl? Už ką?

Laimingų metų

Mokytoja - mokiniams

Išmokime kalbėtis

Žodžiais paprastais,

Kurie į atmintį įsminga,

Tada ir nekartosime klaidų,

O gydysim kitus,

Kai žodis bus prasmingas.

Gražiausi žodžiai – doras, išdidus –

Jie savo vertę žino,

Kai nuo pirmųjų žingsnių

Augantis žmogus

Jau ąžuolu vadinamas;

Joks vėjas nenulaužys,

Neišraus šaknų,

Praeis liūtis ir nubyrės lašai, –

Gerieji žodžiai patys kelią žino...

Piktiems būk atlaidus,

Jie kalba, kas pačius kankina.

Tikri vardai

Kam nepatinka žodis –

„Karas“

Pakeiskite į akmenį,

Ant jo iškalsi kryžių, –

Kiek kulkų,

Tiek vardų rašysi

Ir niekas čia nepasikeis,

Išliks šaltas granitas,

Motinų ašara suvilgytas...

Ateis našlaičiai

Su balta gėle,

O puokštėje – raudona rožė

Nuo Tėvynės,

Už kurią tėvelis krito.

Kam nepatinka žodis –

„Karas“,

Užrašykite: „Skriaudų šalis“,

Tiek amžių iškankinta,

Sudeginta, badu marinta

Ir iki šiol nepripažinta...

Visur lydės ir žodis –

„Karas“,

Kam ir nepatinka.

Motinos laimė

Išaušo rytas,

Vėl nauja diena

Ir laimės pojūtis,

Kad ją matau,

Kaip tiesų kelią, –

Einu per žemę,

Ji mane neša

Į svajonių šalį...

Šiandien mylėsiu dangų,

Jame – lietų,

Debesis ir paukštį,

Kuris skrenda

Į savo gimtą lizdą

Ir parneša pavasarį –

Žibutę mėlyną snape,

Pražystančią prieš saulę,

Išsivadavusią iš sniego,

Po pušimis apaugusio

Tėvų kalnelio;

Iš čia vėl driekiasi gija,

Nurieda saulės spindulys,

Apšviečia vaikų kelią...

Mano laimę.